Mažėjantis euro zonos bankų turtas - dėsninga praeities krizės pasekmė
Šie pokyčiai euro zonos bankininkystės sistemoje yra dėsningas prisitaikymas prie ekonominės ir finansų krizės pamokų, griežtėjančio ir dar griežtėsiančio bankų reguliavimo. Tai sveikesnės ir kartu griežčiau reguliuojamos bankų sistemos, nuoseklesnės kreditavimo politikos ir atsakingesnio skolinimosi iš verslo pusės ženklas.
Silpniausią kapitalo bazę turėjusios finansų institucijos per pastaruosius keletą metų buvo priverstos nutraukti veiklą ar net nacionalizuotos. Nepaisant to, kad tokių atvejų bendrame sistemos kontekste nebuvo daug, visas finansų sektorius turėjo prisiimti vienokius ar kitokius paskolų nuostolius bei aktyviai stiprinti savo kapitalo bazę. Tai - sudėtingas ir brangus procesas.
Kodėl traukėsi bankų turtas
Išties, griežtėjantys kreditavimo standartai lėmė sudėtingesnes galimybes skolintis tiek įmonėms, tiek ir gyventojams visoje euro zonoje. Mažėjančios kreditavimo apimtys vertė verslo subjektus atidžiau peržiūrėti nepanaudotus resursus ir juos išnaudoti efektyviau. Tokiu būdu ir bankų sektorius, ir įmonės buvo priversti veikti efektyviau, sveikiau ir mažiau kliautis neribotu skolintų lėšų srautu, prie kurio buvo pripratę prieš krizę.
Turbūt galima pasakyti, kad visi be išimties ir nepriklausomai nuo dydžio ar užimamos rinkos dalies bankai per pastaruosius metus peržiūrėjo savo kreditavimo politiką ir daugeliu atveju ėmė atidžiau riboti savo prisiimamą riziką (angl. deleveraging), kartu vis labiau ir labiau tausojant ribotus kapitalo resursus ir reikalaujant pakankamos kapitalo grąžos. Tai ir lėmė bankų balansų dydžio mažėjimą.
Ne paskutinę vietą užima ir reguliuojančių institucijų veiksmai tiek griežtinant reikalavimus bankų kapitalui, tiek ir likvidumui. O pastaruoju metu - konkrečiai reglamentuojant prekybinių instrumentų apyvartos taisykles (EMIR direktyva) bei diskutuojant apie finansinių sandorių mokestį.
Be to, atskirose šalyse didžiausiems bankams taikomi papildomai griežtesni reikalavimai dėl jų sisteminės svarbos – pavyzdžiui, Švedijoje, Danijoje ir kitose šalyse. Tokie bankai, vadinami SIFI (angl. systemically important financial institution), susiduria su papildomais iššūkiais atitikti griežtus reikalavimus ir kartu išlaikyti savo veiklos pelningumą pageidaujamame lygmenyje. Šie bankai turi laikyti nustatyto dydžio kapitalo atsargą, kad užtikrintų aukštesnį kapitalo pakankamumo rodiklį, nei kiti, SIFI nepriskiriami, bankai. Tokiu būdu SIFI bankai patenka į nepalankią konkurencinę poziciją, palyginus su mažesniais bankais, ir atitinkamai turi uždirbti santykinai daugiau pajamų, kad užtikrintų tokią pat kapitalo grąžą kaip kiti bankai.
Euro zonos ekonomika, panašu, išlipo iš pusantrų metų trukusios recesijos. Verslo pasitikėjimo rodikliai atspindi gerėjančias verslo subjektų nuotaikas. Tai reiškia, kad ilgainiui tiek kreditų paklausa, tiek ir bankų požiūris į verslo augimo galimybes plėsis ir augs.
