Seno bambeklio veranda-63

Publikuota: 2009-04-01
Atnaujinta 2015-06-03 16:29
Aurelijus  Katkevičius.
Aurelijus Katkevičius. "Verslo klasės" redaktorius

Tai paskutinis pasėdėjimas verandoje. Tiesiog atsibodo.

Tai yra, norėjau pasakyti, jūsų nugara balta. Aga, visų. Išsitinkavote kažkur.Baisi diena. Ir kuo toliau, tuo baisesnė. Jau ir nebeskaitau, ką ten interneto vartai ir dienraščiai padeda matomiausiose vietose. Domėtis pasauliu iš naujo pradėsiu nuo rytdienos. Nes dabar tiesiog negaliu skaityti – pavyzdžiui, apie G20, kur Nicolas Sarcozy sakosi esąs nepatinkintas parengtais dokumentais. Juokauja? „Brent“ naftos kaina kristelėjo dviem su puse procentais. Pokštai?Bet diena patogi tuo, kad galima pasamprotauti apie pamatinį žmogaus protingojo bruožą – humoro jausmą. Rodos, Ernestas Hemingway yra sakęs: „Žmogus – vienintelis gyvūnas, kuris moka juoktis, nors būtent jis visiškai neturi priežasčių tai daryti.“Mano pirmasis tekstas, paskelbtas nacionalinėje spaudoje, buvo humoreska. Ji kažkaip atsitiko žurnale „Moksleivis“ 1978 metais. Neatsimenu jau apie ką. Metus suskaičiavau, nes prisimenu, kad buvau aštuntokas.Po to tų blevyzgų būta visokių – priedas „Į šviesią ATE..“ „Literatūroje ir mene“, puslapis „Įvartis“ „Verslo žiniose“, priedas „Snukis“ „Veide“, kuris keistuoju būdu vis dar tebėjo ir man pasitraukus iš savaitraščio, dainų tekstai „Dviračio šou“.Taigi, tos patirties tarsi ir būtų. Ir ji leidžia sakyti man, kad tai itin sunkus darbas – juokauti. Juokauti kasdien yra išvis beprotiškai sunkus darbas. Beveik neįmanomas.Jeigu kam reikia tai daryti nuolat, gelbsti vienintelė ir universali kaip šveicariškas peiliukas arba penkių kilogramų kūjis techninė priemonė – neatitikimas, prasmės paslinkimas. Juoko pagrindas visada yra neatitikimas. Pozicijos ir elgsenos, teksto ir konteksto, dydžių, lūkesčių ir realizacijos. Vyras moters drabužiais, mažas žmogus dideliais batais, miesčionis, apsimetantis bajoru, blondinės rausvais drabužiais, žeriančios tekstus apie „semantinę digresiją“.Pirmasis apie tai susimąstęs raštu (kaip ir turbūt apie viską) buvo, žinoma, Aristotelis: „Komedija yra, kaip sakėme, žemesnių charakterių vaizdavimas, bet ne blogųjų, nes tai, kas juokinga, yra bjauraus dalis. Juokingas yra koks nors pažeidimas arba bjaurumas, kuris nėra skausmingas ar griaunantis. Pavyzdžiui, akivaizdu, kad komiška kaukė yra iškreipta ir bjauri, bet joje nėra skausmo.“Aristotelis liepia man susimąstyti apie tautinio humoro peizažus, ir aš paklusniai taip ir padarau.Kliūva – „nėra skausmingas ar griaunantis“. Skausmas nėra, neturėtų būti juokingas. Iš pasityčiojimo, sukeliančio kam nors skausmo, juoko neturėtų rastis. Jeigu randasi, nėra labai gerai.Puikiai suvokiu, kad karnavalinė kultūra visada buvo žmogaus bendruomeninio gyvenimo dalis. Joje visada būdavo labai daug dėmesio skiriama žemutiniam, vulgariajam pasauliui – susijusiam su lytimi, su bjaurastimi ( „kaukė yra iškreipta ir bjauri“), su tuo, kas šlykštu. Bet tai buvo tik dalis gyvenimo. Greta buvo ir šventumo zona. Jos viena kitą papildė ir paryškino. Kas yra šventa, buvo aišku, nes buvo ir tai, kas šventa nėra. Kas yra bjauru, irgi buvo aišku, nes šalia buvo ir tai, kas šventa.Ir tai teisinga – viskas gerai, jei gamtoje yra ir drugeliai, ir žiogai, ir erkės, ir mėšlavabaliai.Bet gamta pasidarytų truputį nejauki, jei joje veistųsi vien erkės. Arba vien mėšlavabaliai.Ir va šitie trys pastarieji sakiniai – apie lietuviško humoro peizažą. Bent jau neramu, kad judama link to.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą VERSLO naujienlaiškį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau