Seno bambeklio veranda-54

Publikuota: 2009-01-14
Atnaujinta 2015-06-03 16:33
Aurelijus  Katkevičius.
Aurelijus Katkevičius. "Verslo klasės" redaktorius

Pirmiausia turiu atsistoti ir patylėti. Va, dabar jau tai padariau.

Galiu sėsti ir rašyti toliau. „Istorijos“ buvo vienas iš labai labai nedaugelio žurnalų Lietuvoje, kuriame buvo būtent žurnalinių tekstų. Ne ilgų laikraštinių arba tiesiog ilgų „bilekokių“, kaip dažnai regi kituose žurnaluose, bet – žurnalinių. Koks tai yra augalas, tas žurnalinis tekstas, kaip visi čia užeinantieji puikiai žino, visą laiką iš visų šonų kaip sykis ir aiškinamės verandoje.Andai šnekučiavomės su bičiuliu. O jisai laikosi protingos pašnekesio taktikos – su žmogumi reikia kalbėti apie tai, kas jam įdomu, tada ir pats puikus pašnekovas atrodysi neprataręs nė žodžio ir šiaip gali būti pasitiktas bei palydėtas kaip protingas ir mielas žmogus. Taigi jis kalbėjo su manimi apie žurnalo rašinius ir sakė šitaip: „Va skaitau aš čia X (dar neužsidariusių konkurentų vardų komunikacijos higienos sumetimais, žinia, minėti negalima) ir matau, kad kažkas ne taip, o kas – nesuprantu...“Ir aš toks visas pasalūniškai sugautas į tokio paprastučio pataikavimo spąstus ir visiškai nuoširdžiai leidęsis būti sugautas pradedu karštai jam porinti: „Tai dėl to, kad tu tame žurnale skaitai laikraštinį tekstą. Čia tas pats maždaug, kaip kefyrą gerti iš konjako taurės arba vyną iš alaus bokalo. Gerti galima, bet jauti, kad kažkas lyg ir ne visai taip, kaip turėtų būti.“Bičiulis linksi galva pritardamas – atseit, dabar jau viskas bus paaiškėję. Visi laimingi.Jeigu jau nejuokaujant – tai taip. Anot klasikų, jeigu ant dramblio narvo pamatysi užrašą „buivolas“, netikėk savo akimis. Yra tas toks nepatogumo jausmas, kartais sunkiai įvardijamas, kai koks daiktas, žmogus ar rašinėlis – apie ką čia šnekame – yra ne savo vietoje, atlieka ne savo funkciją.Žurnalinio rašinio išskirtinumas, kaip ne kartą esu jau čia bambėjęs – jis jau beveik prozos tekstas, o kartais ir visai.Ir va todėl leisiu sau priminti vieną tokią techninę priemonę, kurią nepaprastai retai matau gaunamuose straipsniuose. Dialogą.Laikraštyje negali būti dialogo (nors, tiesą sakant, nelabai suprantu, kodėl, bet taip jau nusistovėjo) – nebent tai būtų ištisas interviu. Ten gali būti tik atskiros citatos: „patvirtino direktorius“, „paneigė manekenė“, „pasakė (dažniausiai) nuotaka“. Žurnale – drąsiai.Ir gaila, kad jo reta. Nes tai puikus būdas greitai apibūdinti personažą – per tarmę, per žargoną, parazitinius žodelyčius, specifinį žodyną, sakinių ilgį, sinkopes ir elipses.Vienas kitas patarimas: žiūrėkite tempo – dialogo tempas irgi gali būti vaizdavimo priemonė; žmonės retokai kalba baigtais sakiniais, nereikia jų prievartauti rašinyje daryti taip, kaip jie nedaro realybėje; kai skaitote savo parašytą tekstą persiskaitykite dialogą garsiai.Kažkada tokiame viename savaitiniame žurnale, kurį redagavau, tokia viena dabar itin garsi televizijos žurnalistė puikiai per dialogą pirmąkart viešoje erdvėje pavaizdavo tokį vieną agurkų magnatą.Nebijokite dialogo.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą VERSLO naujienlaiškį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Verslo žinių pasiūlymai

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti.
Sutinku Plačiau