Rekomenduojamos kainos konkurencijos teisėje

Tačiau konkurencijos teisėje svarbu ne susitarimo įpareigojantis pobūdis, o jo ekonominis poveikis. Prekyboje, nors tam tikras pasikeitimas nuomonėmis ir nėra įpareigojantis, tačiau gali turėti įtakos įmonių elgesiui rinkoje. Todėl konkurencijos teisė siekia „pagauti“ prekybinių santykių įvairovę, kuri neapsiriboja vienkartinio vykdymo kontraktais.Visgi ir konkurencijos teisėje požiūris į rekomenduojamas kainas yra nevienareikšmis. Labiausiai vertinimas priklauso nuo to, ar rekomenduojamomis pardavimo kainomis keičiasi konkurentai (horizontalus kainų derinimas), ar rekomenduojamos perpardavimo kainos nurodomos tiekėjo ir prekybininko (vertikaliuose) susitarimuose.

Horizontalieji susitarimai

Seniai nusistovėję, kad kainų derinimas tarp konkurentų yra grubus konkurencijos teisės pažeidimas, kuriam sudėtinga surasti pateisinimą. Kad ir „šventų“ tikslų siekia konkurentai nustatydami pardavimo kainas (pavyzdžiui, motyvuodami siekiu suteikti klientams geresnį servisą), toks susitarimas dažniausiai bus vertinamas kaip konkurencijos teisės pažeidimas.Net ir tarp smulkių konkurentų, kurie nesiekia 10 ar 20 procentų rinkos dalies ir kurių susitarimai dėl bendradarbiavimo gamyboje paprastai būtų vertinami teigiamai, sudarytas susitarimas dėl kainų būtų laikomas rimtu konkurencijos taisyklių pažeidimu. Tiesa, net ir čia konkurencijos praktika žino išimčių. Pavyzdžiui, šiuo metu aktuali tema yra žaliavinio pieno pardavimo kainos. Čia pažymėtina, kad 2012 metais ES lygiu buvo pritarta, jog žaliavinio pieno gamintojai gali vieningai derėtis su pieno supirkėjais, o faktiškai tai reiškia horizontalų susitarimą dėl žaliavinio pieno kainų. Bendrai besiderančių pieno gamintojų rinkos dalis gali siekti net iki 33 procentų Lietuvos rinkos. Keista, kad tokiomis bendradarbiavimo galimybėmis pieno gamintojai nesinaudoja. Kitą kartą būtų įdomu paanalizuoti, ar tokios antstatinės paravyriausybinės organizacijos kaip Žemės ūkio rūmai neužgožia natūralaus ūkininkų bendradarbiavimo daigų.Visgi grįžtant prie rekomenduojamų kainų, kas nors galėtų pasakyti: mes juk kainų nefiksuojame, o tik rekomenduojame. Bet čia konkurencijos ekonomistai turi atsakymą, kuris remiasi žaidimų teorijos pagrindais: kadangi konkurentams bet kuriuo atveju naudinga palaikyti aukštesnes kainas, todėl bet koks kalbėjimasis apie kainas, net ir rekomenduojamas, dažniausiai lems aukštesnį kainų lygį, negu susiklostytų natūralios rinkos sąlygomis. Prieš keletą dienų buvo priimtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas, galutinai užbaigęs laivų agentų asociacijos rekomenduojamų įkainių bylas. Čia pripažinta, kad net ir „rekomenduojami įkainiai“ konkurentų kainodarai galėjo daryti įtaką, todėl prilygo draudžiamam susitarimui konkurencijos teisės prasme. Tiesa, teismai neatsižvelgė, kad rekomendacijos buvo senokai išsikvėpę, kas turėjo lemti senaties byloje taikymą. Tačiau nepaisant šio procedūrinio aspekto, galima daryti išvadą, kad Lietuvos, kaip ir ES, teismai linkę palaikyti konkurencijos teisės vystymąsi ekonomistų nušviečiamu keliu.Ar minimalios perpardavimo kainos naudinga laikytis prekybininkui vertikaliuosiuose santykiuose? Manytina, kad ne visada, kadangi jos mažina prekybininko galimybes konkuruoti su kitais prekybininkais. Todėl rekomenduojamos kainos vertikaliuosiuose susitarimuose vertinamos kitaip.

Vertikalieji susitarimai

Baziniai kainoraščiai, kaip tam tikra perpardavimo kainų atmaina, egzistuoja nuo seno visame pasaulyje. Jie naudingi prekybininkui, kadangi būtent prekės gamintojas geriausiai supranta tam tikro produkto pozicionavimą rinkoje, todėl gali tiksliausiai nustatyti kainą, kuri atneš didžiausias pajamas tiek gamintojui, tiek prekybininkui.Visgi nuo XX amžiaus pradžios JAV, kurios visuomet pirmavo konkurencijos tendencijų prasme, buvo manoma, kad perpardavimo kainų fiksavimas yra iš principo kenksmingas dalykas, dėl kurio vartotojai sumoka didesnę kainą už tam tikrą produktą. Todėl bazinis kainoraštis negalėjo būti minimalių kainų sąrašas. Tapo įprasta nurodyti „rekomenduojamas“ arba „maksimalias“ kainas, o kartais netgi „rekomenduojamas maksimalias“ kainas.Ekonomistų atsakymas į rekomenduojamas perpardavimo kainas nėra toks neigiamas kaip horizontaliuose susitarimuose , be kita ko, dėl jau minėtų priežasčių, t.y. prekybininkui ne visada naudinga tokių rekomendacijų laikytis. ES konkurencijos teisėje aiškiai nurodyta, kad iš principo rekomenduojamas ar maksimalios kainos yra leidžiamos, jeigu patenkinamos dvi sąlygos. Pirma, gamintojo ir prekybininko rinkos dalys neturi viršyti 30 procentų ribos. Kas bus, jeigu viršijama? Automatiškai rekomenduojama kaina netampa nelegalia. Bet čia susiduriama su ta aplinkybe, kad rekomenduojamų kainų laikymasis tampa naudingas (kaip horizontaliuose santykiuose) ir gali indikuoti apie rekomenduojamų perpardavimo kainų virtimą fiksuotomis. Jei didelę rinkos dalį užima gamintojas, jo produkcija bus svarbi kiekvieno prekybininko asortimente, todėl prekybininkas net ir be reikšmingo spaudimo turės paskatas įsiklausyti į gamintojo rekomendacijas.  Jei, priešingai, didelę rinkos dalį užima prekybininkas, prekybininkas gali skatinti gamintoją palaikyti „rekomenduojamas“ kainas visoje rinkoje. Taigi vertikalios perpardavimo kainos sukelia pavojingus horizontalius efektus, kurie tiesiogiai įtakoja vartotojų mokamą kainą.Čia prieiname prie antros sąlygos, kuriai esant rekomenduojamos kainos yra leidžiamos, t.y. rekomenduojamos perpardavimo kainos neturi virsti fiksuotomis dėl bet kurios iš šalių spaudimo arba skatinimo. Kitaip sakant, negali būti taip, kad prekybininkas gauna didesnę nuolaidą dėl to, kad laikosi rekomenduojamų kainų.Kaip vertinti tą neutralią situaciją, kai prekybininkas faktiškai visuomet laikosi rekomenduojamų kainų, nors jo atžvilgiu gamintojas nenaudoja jokio reikšmingo spaudimo? Tiek teisinė, tiek ekonominė logika sakytų, kad net ir šimtaprocentinis rekomendacijų laikymasis nėra konkurencijos taisyklių pažeidimas. Nors ir kaip įtartinai atrodytų, konkurencijos priežiūros institucijos neturėtų remtis vien tuo faktu, kad rekomendacijos sutapo su realybe.Pabaigai būtina paminėti, kad 2007 metais, praėjus beveik 100 metų, JAV Aukščiausiasis teismas atsisakė prezumpcijos, kad perpardavimo kainos (net ne rekomenduojamos, bet ir minimalios ar fiksuotos), yra žalingos konkurencijai ir vartotojams. Atitinkamai ir Europoje bei Lietuvoje požiūris ne tik į rekomenduojamas, bet ir fiksuotas perpardavimo kainas turėtų darytis dar pozityvesnis. Galų gale, svarbiausia, kad vertikalūs susitarimai neturėtų horizontalių efektų, t.y. kad perpardavimo kainos nebūtų priemonė išvengti kainų konkurencijos tarp prekybininkų ar tarp gamintojų.

Kitos GLIMSTEDT teisinės įžvalgos: