Kultūros eksportas – Lietuvos kultūros instituto rankose

Publikuota: 2015-01-09
svg svg
Nuotrauka: Juditos Grigelytės nuotr.
 

Tarptautinių kultūros programų centras 2014-iesiems baigiantis pakeitė administracinę struktūrą ir pavadinimą – Lietuvos kultūros sklaida užsienyje besirūpinanti biudžetinė įstaiga, kurios steigėja yra LR kultūros ministerija, tapo Lietuvos kultūros institutu (LKI). Jis toliau vykdys pagrindines Tarptautinių kultūros programų centro funkcijas – rūpinsis Lietuvos kultūros sklaida užsienyje, skatins tarptautinio bendradarbiavimo projektus, koordinuos Lietuvos dalyvavimą ES programose „Kūrybiška Europa“ ir „Europa piliečiams“. VŽ „Savaitgalis“ su Aušrine Žilinskiene, LKI direktore, kalbasi apie instituto veiklą ir Lietuvos kultūros eksportą.

– Iki tapdama LKI, ši įstaiga išgyveno ne vieną metamorfozę. Jos pradžia, matyt, sietina su 2001–2010 m. Vilniuje veikusiu Lietuvos institutu.

Politinių sprendimų nekomentuosiu, bet Lietuvos kultūros pristatymo užsienyje istorija išties gana įdomi ir sudėtinga. Kartais galvojame, kad Lietuva netoli tenuėjo, nes tarsi vis grįžtame į tą pačią vietą, nuo kurios pradėjome, ir darome daug klaidų. Bet užtenka nuvažiuoti į Ukrainą ar Rusiją, kad suprastum, kaip toli per tuos 25 metus nusiyrėme. Žinoma, visiems būtų smagiau ir pinigų daugiau sutaupyta, jei tas kelias būtų sėkmingesnis.
Siekiant pristatyti Lietuvos kultūrą užsienyje, bandyta kurti įvairių įstaigų. Lietuvos instituto pradžia atrodė labai šauni – jam pritartė Švedijos institutas, švedai skyrė pinigų jam steigti, jie buvo tarsi krikštatėviai, sykiu buvo iš ko mokytis.
Tačiau užsienio šalių pavyzdžiai mums ne visada tinka – labai puiku surinkti gerąsias patirtis, bet jas reikia apdoroti ir pritaikyti sau.
Šiuo atveju konfliktas buvo užprogramuotas pačioje pradžioje, nes Lietuvos institutą įsteigė trys ministerijos – Kultūros, Užsienio reikalų ir Švietimo ir mokslo. Funkcionuoti jam sutrukdė tai, kad instituto taryba, sudaryta iš trijų ministerijų atstovų, nesutarė dėl strategijos formavimo, tikslų ir turbūt finansavimo. Manau, esminė problema buvo valdybos tarpusavio nesutarimai, dėl to įstaiga buvo uždaryta.

– 2010-aisiais, lygiai tuo pačiu metu, buvo užsimota naikinti viešąsias įstaigas.

Žinoma, neigiama nuostata VšĮ atžvilgiu labai prisidėjo: iš pradžių Lietuvoje kilo jų steigimo, paskiau – uždarymo bumas, nes valstybė nesugebėjo įteisinti VšĮ finansavimo modelio. Mano galva, tai tiesiog nesusikalbėjimas, laiku nepriimti sprendimai dėl finansavimo, nes, pvz., Estijoje tokios įstaigos puikiausiai funkcionuoja.
Biudžetines įstaigas lengviau finansuoti, ko gero, tai buvo pretekstas uždaryti VšĮ. Kitas susijęs veiksnys – Saulėlydžio komisija, kuri nusprendė, kad įstaigos, kuriose dirba mažesnis nei tam tikras skaičius žmonių, turi būti uždarytos neva taupymo tikslais. Nors pasaulis, taip pat ir verslo, seniai įrodė, kad nedidelės organizacijos yra daug efektyvesnės ir mobilesnės, – visos didelės korporacijos anksčiau ar vėliau susiduria su stagnacija, žmogiškųjų išteklių valdymu ir t. t. Žinoma, kitose srityse jos veikia efektyviau, bet niekada nereikia nurašyti mažojo verslo, kaip ir mažųjų, arba mobilesnių kultūros įstaigų, nes būtent jos kuria judėjimą, kitaip sakant, šiaušia bangas iš apačios. Beje, vyriausybėje vėl gyva mintis sujungti mažąsias įstaigas, kuriose dirba mažiau nei 20 žmonių.
Ir trečias veiksnys, nulėmęs ne tik Lietuvos instituto, bet ir daugumos įstaigų likimą, – finansų krizė, kai realiai pradėjo trūkti pinigų ir reikėjo ką nors aukoti.

– Lietuvos institutas vienu metu veikė lygiagrečiai su Tarptautinių kultūros programų centru.

Taip. Pradėčiau nuo to, kad eksportuojant Lietuvos įvaizdį svarbus veiksnys yra kultūros atašė, kurie tuo metu pradėjo savo veiklą. Iš pradžių jų buvo vienas du, paskiau tinklas plėtėsi.
Nedidelį biudžetą turinčiai mažai valstybei tai puiki išeitis, nes steigti užsienio šalyse tokius institutus, kaip Vilniuje turime Vokietijos, t. y. Goethe’s,  institutą, Lenkų, Italų, Prancūzų, kitų valstybių institutus, mes tiesiog finansiškai nepajėgūs ir dar ilgai neišgalėsime to daryti. Tokiu atveju, vieno žmogaus „eksportavimas“ yra normalus veiksmas, Kultūros ministerija to ir ėmėsi. Atašė inicijuojamas idėjas reikėjo realizuoti tiek finansiškai, tiek žmogiškąja prasme, tuomet ir buvo įsteigtas Tarptautinių kultūros programų centras.
Pagrindinė jo veikla buvo administruoti atašė projektus, kurį laiką ji dubliavosi su Lietuvos instituto veikla, bet šio ateitis jau buvo aiški... Paskui visos instituto funkcijos buvo perkeltos į Tarptautinių kultūros programų centrą – įstaiga susirinko kelių VšĮ funkcijas, iš dalies ir žmogiškuosius išteklius ir taip susiformavo didelis biudžetinis darinys, kurį lengva finansuoti ir kuriam turbūt nebuvo keliama ypatingų tikslų.
Todėl norėčiau pasidžiaugti šiandienės Kultūros ministerijos pozicija, kai buvo nutarta iš naujo apsvarstyti Lietuvos kultūros pristatymo užsienyje strategiją ir suteikti jai kokią nors kryptį, – Kultūros ministerija ėmėsi iniciatyvos Tarptautinių kultūros programų centrą pertvarkyti į kitą įstaigą, kuri turėtų aiškesnę viziją ir tikslus, nukreiptus į tolesnę ateitį, ne vien šiuos metus. Yra patvirtinti nauji įstaigos nuostatai, atsiras taryba, kurią sudarys 5–7 žmonės iš Kultūros, Užsienio reikalų ministerijų ir instituto.– Ir vėl, kaip Lietuvos instituto atveju, kiekvienas trauks antklodę į savo pusę – tai būtų labai lietuviška.
Tai gali būti ir labai naudingas darinys, ir ne visai. Bet kalbame ne apie privatųjį verslą, ir taryba, kuri matytų bendrą vaizdą, kuriai reiktų pateikti planus, atsiskaityti, dažnai yra akumuliuojantis veiksnys. Be to, skirtumas tas, kad taryba nėra instituto steigėja, steigėja šiuo atveju yra viena – Kultūros ministerija.

– Ar dėl to reikėjo keisti pavadinimą? Galima paironizuoti: steigti įvairiausius institutus Lietuvoje vis dar madinga.

Pavadinimą pakeitėme dėl paprastos priežasties: ankstesnis – Tarptautinių kultūros programų centras – buvo neįmanomai sudėtingas tiek vietos, tiek užsienio partneriams. Kitas dalykas – jame nebuvo žodžio „Lietuva“, o kad ir kaip būtų, pasaulyje mums vis dar reikia garsiai šaukti, kas esame: Lietuva, Lietuva, Lietuva. Be to, šis pavadinimas mus pastato greta kitų institutų, kultūros ir kitokių, ir aišku, ką tokia įstaiga veikia.
Aš gerai išmanau tų institutų veiklą, nemažai dalyvauju tarptautinėje veikloje. Nuolat domėjausi, kaip tokie institutai veikia kitose šalyse. Taigi, jų modelių turbūt yra tiek pat, kiek šalių. LKI yra tarptautinio tinklo EUNIC narys, tai nacionalines kultūras pristatančių įstaigų tinklas. Į metinius jo susitikimus susirenka įvairiausios organizacijos – nuo Austrijos užsienio reikalų ministerijos, nes austrų kultūrą pristato jų Užsienio reikalų ministerija, iki nepriklausomos, nedidukės VšĮ iš Estijos.
Modelių yra tikrai visokių, jų raida įvairi. Ir man teko gauti užsienio kolegų prašymų juos užtarti, nes juos jungia ar atskiria ir t. t. Šiuo požiūriu Lietuvoje nieko naujo nevyksta, tai normalus procesas, amžinas politikų derybų klausimas: kas turėtų rūpintis kultūros eksportu į užsienį – Užsienio reikalų, Kultūros ministerijos ar dar kokia įstaiga, visos sykiu ar po vieną.
Kiekviena šalis čia ieško savo kelių, kartais jie pasiteisina, kartais – nelabai.

– Grįžkime prie mūsų instituto. Tai biudžetinė įstaiga, kurios vienintelė steigėja – Kultūros ministerija, vadinasi, ji yra priklausoma. Tai nėra geriausias modelis.

Taip, tai nėra gerai, bet yra taip, kaip dabar yra. Mūsų funkcijos aiškios – tai Lietuvos kultūros arba Lietuvos kaip šalies pristatymas per kultūrą.
Taip, Lietuvos kultūrą pristato ir kitos įstaigos, pvz., kiną – Kino institutas, bet tai nieko naujo – daugumoje šalių veikia atskiri meno šakų institutai, kaip ir pas mus, jie turi aiškiai apibrėžtą poziciją.
LKI užduotis – sutelkus jungtines pajėgas, įvairius kultūros veikėjus ir įstaigas, pristatyti šalies kultūrą kompleksiškai.
Nes kokia yra bėda – Lietuvoje turime labai gerų kultūros operatorių, nuo mažų, aktyvių galerijų, viešųjų įstaigų, neformaliojo sektoriaus, iki veiksmingų biudžetinių organizacijų: filharmonijos, teatrų, kurie irgi veikia užsienio šalyse, t. y. dirba su kultūros eksportu, bet bendrų gairių, kur link Lietuva turi eiti, eksportuodama savo kultūrą į užsienį, nėra.
Mes negalime būti vienu metu visur, pagaliau, nėra tiek lėšų. Kurie regionai mums svarbesni, kurios sritys? Ar mes norime įtvirtinti savo žinomus menininkus, ar eksportuojame jaunus veiklius veidus? Tokios strategijos nėra.
Ideali vizija būtų tokia, kad LKI su Kultūros ministerija, kuri pažįsta kultūros lauką, nes dirba su kultūros operatoriais, ir kartu žino, kokios kryptys vyrauja užsienyje, kokios Lietuvoje, numatytų ir įgyvendintų kultūros eksporto strategiją.

– Manyčiau, tai yra politikų susitarimo reikalas.

Taip. Deja, pas mus vis dėlto daugiau priešpriešos nei susitarimo, pvz. kur eiti – į Rytus ar į Vakarus. Dabar visi Vakarai pasisuko į Aziją: Indiją, Kiniją, ten, kur eina verslas, iš paskos eina ir kultūra. Pvz., Danija uždarė savo institutus Baltijos šalyse, bet atidaro Kalkutoje. Lenkai taip pat mažina pajėgas Europoje, kelia jas į Aziją. Ir tai nėra kokio nors instituto vadovo sugalvota strategija, tai visos valstybės kryptis. Ji gera ar bloga, parodys laikas, bet esmė ta, kad valstybė integruotai eina į vieną pusę. Lietuva tikrai daugiau laimėtų, jeigu organizacijos, politikai bendradarbiautų ir neštų vieną žinią į vieną pusę. Taigi, grįžtant į dabartinę situaciją ir nepolitikuojant į priekį, – ką mes ruošiamės veikti?

– Ir kur leisite biudžeto pinigus, nes juos visi, ypač „tie visokie“ institutai, plauna, kaip įprasta kalbėti.

Na, mūsų biudžetas nėra toks didelis, kad apie mus kalbėtų. Iš Kultūros ministerijos gauname apie 0,579 mln. Eur (2 mln. Lt). Apie 0,144 mln. Eur (0,5 mln. Lt) prisiduriame iš Kultūros tarybos, nes turime daug idėjų, o lėšų joms įgyvendinti pritrūksta, taigi rašome projektus.

– Ar tai neydinga: biudžetinė įstaiga teikia kitai tos pačios steigėjos – Kultūros ministerijos – įstaigai, kuri skirsto pinigus, projektą ir, aišku, visada gauna lėšų jam vykdyti?

Tai daro ir kitos biudžetinės įstaigos: Operos ir baleto teatras, nacionalinis ir valstybiniai teatrai, filharmonija ir t. t. Kas nors galėtų pasakyti, kad tai gerai, nes tie projektai, taip pat ir biudžetinių įstaigų, pereina Kultūros tarybos ekspertų filtrą.
Dar gauname lėšų iš ES, nes mūsų biuras administruoja dvi ES programas – „Kūrybiška Europa“ ir „Europa piliečiams“.
Geruoju atveju gauname apie 0,869 mln. Eur (3 mln. Lt). Biudžetas yra toks, koks yra, svarbu jį išleisti protingai ir veiksmingai.
Turint galvoje, kad institute dirba 14 žmonių, mūsų pajėgumas toks, kad galime per metus užsienyje padaryti vieną stambesnį pristatymą.
Kitas dalykas – tai kultūros atašė. Institutas paveldėjo iš Tarptautinių kultūros programų centro administruoti jų projektus. Atašė tiesiogiai pavaldūs kultūros ministrui, bet lėšos jų idėjoms įgyvendinti – iš mūsų biudžeto. Taigi esame priversti glaudžiai bendradarbiauti, tikiuosi, kad ateityje sykiu galėsime padaryti gerų dalykų, nes kultūros atašė yra mūsų „filialai“ kitose šalyse, ir ten, kur jų yra, Lietuvos kultūra eksportuojama aktyviau.
Grįžtant prie klausimo, ką veikia LKI, reiktų pasakyti, kad mūsų veiklos prioritetas – efektyvus ir pigesnis būdas parodyti Lietuvos kultūros panoramą, kviečiantis čia atvykti užsienio ekspertus, – parodų kuratorius, teatrų prodiuserius, kultūros žurnalistus ir t. t. Pernai į Lietuvą pakvietėme gal 50 kultūros atašė rekomenduotų įvairiausių sričių profesionalų, skaičiuojama, kad 90% tokių vizitų turi vienokį ar kitokį grįžtamąjį ryšį. Vėlgi, tai nėra Lietuvos išradimas, taip veikia daugelis šalių ir tai yra veiksmingas būdas parodyti, ką turime vertingo, ypač kalbant apie brangesnes meno sritis, tokias kaip teatras, didelės jungtinės parodos ir pan.

– Pagrindinė instituto funkcija – garsinti Lietuvos vardą užsienyje, ne veikla Lietuvoje?

Taip, vienintelis projektas, kurį čia turime, beje, irgi paveldas, – tai Vilniaus knygų mugė. Iš didžiųjų renginių užsienyje reiktų paminėti visą rudenį vyksiantį Lietuvos kultūros pristatymo sezoną Krokuvoje. 2017 m. Lietuva bus Leipcigo knygų mugės, o 2018 m. su Latvija ir Estija – Londono knygų mugės garbės viešnia. Knygų leidybos pasaulyje tai svarbios mugės, ir Lietuvos prisistatymas jose nėra atsitiktinis. Prisistatydama knygų mugėje šalis atveria galimybių įsiterpti beveik visoms meno sritims, be to, turizmui ir istorijai – tai labai plačios erdvės, kurias galima ir reikia išnaudoti.

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:













Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Nacionalinėje dailės galerijoje – pokalbiai apie A. Kasubą 

Gegužės 17, 20 ir 21 d. Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG) vyks viešų renginių ir susitikimų programa,...

Laisvalaikis
18:09
Vietoje pasaulinės Spalio revoliucijos – „Sputnikas“ Premium 1

Rusijos tiesioginių investicijų fondas (Russian Direct Investment Fund, RDIF) reguliariai skelbia apie naujas...

Laisvalaikis
10:18
VŽ bando: stambesnio kalibro „Volkswagen ID“ elektromobilis Premium

Vos spėjęs pasirodyti keliuose, VW ID.4 pelnė 24 šalims atstovaujančių žurnalistų komisijos paskirtą...

Automobiliai
2021.05.15
Kampanija užsienio turistams: ambasadoriai grupė „The Roop“

Nacionalinės turizmo skatinimo agentūros „Keliauk Lietuvoje“ iniciatyva startuoja Lietuvos turizmo kampanija...

Rinkodara
2021.05.15
V. Kernagio fondas neleidžia naudoti maestro dainų Šeimos gynimo marše 17

Vytauto Kernagio fondas penktadienį pranešė kreipęsis į autorinių teisių apsaugos asociacijas LATGA ir AGATA...

Laisvalaikis
2021.05.14
„Naujos kartos Lietuvos“ plane kultūrai numatyta 65 mln. Eur 1

Gegužės 14 d. Europos Komisijai (EK) bus pateiktas integruotas „Naujos kartos Lietuvos“ planas, kuriame...

Laisvalaikis
2021.05.14
Laisvalaikis
2021.05.14
Rinkodaros strategė I. Bieliūnaitė-Jankauskienė: proveržiai tyloje nevyksta Premium

Kai Klaipėdoje vykusioje konferencijoje „Žaliasis kursas 2021“ Ieva Bieliūnaitė-Jankauskienė, rinkodaros...

Laisvalaikis
2021.05.14
„The Roop“ užkurta geltonoji banga: vieno žingsnio neužtenka Premium

Bene pirmą kartą Lietuvoje tiek verslas, tiek daugybė žmonių jungiasi prie Lietuvai šiemetinėje „Eurovizijai“...

Rinkodara
2021.05.14
P. Picasso mūzos portretas parduotas už 103,4 mln. USD 3

Pablo Picasso (1881–1973) meilužės ir mūzos Marie-Therese Walter portretas „Moteris, sėdinti prie lango“...

Laisvalaikis
2021.05.14
2020 m. Bordo vynas – puikios kokybės. Kokia bus kaina? Premium

Ragaujant 2020 m. derliaus Bordo vyno pavyzdžius „iš statinių“ atrodo, kad vyndariams vėl nusišypsojo gamta,...

Laisvalaikis
2021.05.13
MJJ fondas įsigijo Vilniaus verslo kolegiją Premium 9

Mariaus Jakulio Jason (MJJ) fondas su partneriais įsigijo privačią Vilniaus verslo kolegiją (VVK). M. Jakulis...

Laisvalaikis
2021.05.13
Aiškėja Nacionalinės koncertų salės „Tautos namai“ koncepcija

Pagaliau sudėlioti svarbiausi Nacionalinės koncertų salės „Tautos namai“ paskirties akcentai. Atsižvelgusi į...

Laisvalaikis
2021.05.13
Gedimino kalno papėdėje aptiktas nežinomas Žemutinės pilies bokštas 

Vilniuje, Gedimino kalno papėdėje, aptiktas paskutinis nežinomas Vilniaus Žemutinės pilies bokštas, jo...

Laisvalaikis
2021.05.11
Vakcinų gamintojos, gavusios daugiausiai lėšų COVID-19 tyrimams 1

JAV prezidentui Joe Bidenui praėjusią savaitę pareiškus, kad jo administracija pritaria sprendimui panaikinti...

Laisvalaikis
2021.05.10
Gyvenimas prie ekranų išaugino „Zoomerio“ projektą Premium 4

Pandemijos nulemtas darbas ir gyvenimas iš namų atveria ir naujų verslo idėjų – internautų simpatijas bando...

Rinkodara
2021.05.09
Venecijos bienalė – dar ne „Eurovizija“, bet jau šis tas Premium

Kai prieš gerus pusantrų metų nugirdau pokalbį gatvėje: „Kas ta bienalė? Nu ta, kur lietuviai laimėjo...

Laisvalaikis
2021.05.08
„A‘Design Awards“ konkurse – lietuvių laimėjimai

Iš tarptautinio dizaino konkurse „A‘ Design Award & Competition“ su apdovanojimais grįžta trys dizaino...

Rinkodara
2021.05.08
VU Zoologijos muziejus – turtuolis vargšas Premium 1

Vilniaus universiteto (VU) Zoologijos muziejus, seniausias gamtos muziejus Lietuvoje ir vienas seniausių...

Laisvalaikis
2021.05.07

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Valdyti Sutinku