Inžinerijos pramonė: lūžio taškas (interviu)

Kokią matote šiandienę Lietuvos inžinerijos pramonę, jos potencialą? Per pastaruosius penkerius metus įvyko didžiulis šuolis. Pakilo šalies įmonių technologijų ir vadybos lygis, beveik kiekvienoje įmonėje vyksta plėtra – diegiamos naujos linijas, statomi nauji cechai.Tyliai, per daug nesireklamuodamos, įmonės tobulėja, investuoja į technologijas, imasi vis sudėtingesnių užsakymų, tampa lygiavertėmis pasaulio rinkos žaidėjomis. Potencialas didžiulis.Dar tenka išgirsti vertinimų, esą lietuvių įmonės tėra detalių ar mazgų gamintojos užsienio užsakovams, esą galutinis produktas – ne jų nosiai. Tai jau praeities stereotipai.Priešingai – daugiausia galutinė produkcija Lietuvoje ir gaminama. Ir puspriekabės, ir transformatoriai, ir daugybė kitų puikių, sudėtingų gaminių. Tiesa, dažnai tai užsakomoji gamyba, kai produktų technologinės konstrukcijos, brėžiniai atkeliauja iš užsakovo.

Vertės grandinėje yra daug etapų – nuo produkto idėjos iki galutinio gaminio ir jo utilizavimo. Kiek šioje grandinėje šiandien pasistūmėjusi Lietuvos inžinerijos pramonė? Daug įmonių pačios pradėjo gaminius konstruoti – iš užsakovo gauna tik jo piešinį, parenka medžiagas, sukuria sprendimus, atlieka brėžinius, pačios ir pagamina. Nemažai įmonių gamina galutinius produktus. Yra tokių, kurios kuria produktus nuo pradžios iki galo, į eksporto rinkas gana sėkmingai eina su savais prekių ženklais. Turint galvoje, kad lietuvių verslas istoriją skaičiuoja nuo 1991 m., pasiekimai didžiuliai. Dabar Lietuvos inžinerijos pramonė žengia į naują etapą – bando suvienyti pajėgas, kad galėtume atlikti sudėtingesnius užsakymus ir toliau pasistūmėti vertės grandinėje. Įmonės pradeda kooperuotis, veikti ne kaip konkurentės, bet kaip partnerės, o tai suteikia galimybę imtis sudėtingesnių gaminių, kuriems reikia daug kompetencijų, įvairių sričių įmonių gebėjimų. Užsakovams taip pat patraukliau pirkti galutinį produktą, o ne visą procesą sudėlioti iš gabalėlių.LINPRA kuria duomenų bazę, kur sisteminama informacija apie Lietuvos įmones ir jų galimybes, tai bus naudinga priemonė ir partnerių ieškančioms įmonėms, ir potencialiems užsakovams. Taip pat renkame informaciją apie lietuvių mokslininkus, laboratorijas, kurios gali prisidėti prie produktų kūrimo ir tobulinimo.

Europos pramonėje pastaruoju metu vyrauja niūrokos nuotaikos, mažėja jos dalis pasaulio rinkoje, o Lietuvos inžinerijos pramonė didina apsukas. Kaip galima šį fenomeną paaiškinti? Ar šios tendencijos tvarios? Augimo prielaidos – gera kokybė, tvarkingi pristatymo terminai ir pigesnė nei Vakarų Europoje darbo jėga, kuri leidžia įmonėms siūlyti pigesnių paslaugų užsienio užsakovams.Švedų ar vokiečių bendrovės, rinkdamosi, kur užsakyti paslaugas – Lietuvoje, Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Švedijoje ar kurioje kitoje šalyje, dabar labiausiai kreipia dėmesį į kainą, nes visų gamintojų kokybė turi būti vienodai gera. Taip pat įvertina transportavimo sąnaudas ir tam tikrą riziką, kad Lietuvoje kartais gali būti pagaminta vis dėlto ne taip gerai, kaip Švedijoje.Tačiau situacija keičiasi – atlyginimai Lietuvoje sparčiai kyla ir ši tendencija ateityje išsilaikys. Todėl užsakovų maržos mažės ir netrukus gali pasiekti ribinį tašką, kai Lietuvos įmonės taps jiems nebeįdomios. Vis dar turime ir gebėjimų, mokslinio gamybinio potencialo, tačiau aplink mus – rimta konkurencinė aplinka, tokius gebėjimus demonstruoja ir kitos šalys.Lietuvos įmonėms su jomis konkuruoti tampa vis sunkiau. Jei nebus esminių pokyčių, mes savo pranašumus prarasime.

– Kokie tie pokyčiai turėtų būti? Tobulo recepto nežinau. Tačiau akivaizdu, kad turime kurti didesnės pridėtinės vertės gaminius ir stengtis atsiriekti kiek galima didesnę vertės grandinės dalį.Tai reiškia, jog reikia toliau efektyvinti gamybos procesus, kad gamintume greičiau ir našiau, būtų mažiau broko, nei daro konkurentai.Su mokslo įstaigomis turime ugdyti darbuotojus, kad jie būtų protingesni, išradingesni, greitesni nei konkurentų. Deja, ne visoms aukštojo mokymo įstaigoms įdomu, kaip jų absolventams seksis darbo rinkoje, todėl jie rengiami nesigilinant į įmonių poreikius, o inžinierių parengimo lygis prastėja.Jau kalbėjome apie kooperaciją – jei Lietuvos įmonės nežiūrės vien į savo darželį, jos turės galimybę apimti daugiau vertės grandinės. Jei lenkai ar čekai nesusitars, o mes susitarsime, turėsime konkurencinį pranašumą. Bet jei jie susitars, o mes ne, jų traukinys nuvažiuos į priekį, o mūsų šansai mažės.

Palyginti su kitomis ES šalimis, Lietuvos verslas gerokai mažiau lėšų skiria moksliniams tyrimams ir eksperimentams, kurių rezultatai, pritaikyti gamyboje, galbūt galėtų sudaryti prielaidas atsidurti pasaulio gamintojų avangarde. Ar toks verslo požiūris netaps rimtu augimo stabdžiu? Padėtis nėra tokia bloga, kaip įvardijama, nes vertinimai priklauso ir nuo skaičiavimo metodikos. Ne visos įmonės naudojasi lengvatomis, kurios taikomos investicijoms į mokslo tyrimus ir eksperimentinę plėtrą (MTEP), todėl nepatenka į statistiką.Skelbiama, kad bendrųjų šalies MTEP išlaidų, tenkančių verslui, dalis siekia vos 0,3% Lietuvos BVP. Tačiau jei būtų skaičiuojama kitaip, ta dalis sudarytų apie 1,6% BVP.Vis dėlto tai nėra daug, palyginti su daugeliu kitų ES šalių, ką ir kalbėti apie Japoniją ar JAV. Pagyvinti verslo ir mokslo bendradarbiavimą yra gyvybiškai svarbu, tai viena inžinerijos pramonės išlikimo rinkose sąlygų.Valstybė praeitą finansavimo laikotarpį investavo didžiules lėšas į mokslo infrastruktūrą, sukūrė puikių mokslo laboratorijų. Tai buvo geras žingsnis, nes reikėjo atnaujinti infrastruktūrą. Šiandien laukia kitas uždavinys – kaip šią infrastruktūrą efektyviai įdarbinti, paskatinti taikomąjį mokslą. Yra rizika, kad mokslininkai tose laboratorijoje ir toliau užsiims fundamentaliuoju mokslu. Nesakau, kad jo nereikia, tačiau akivaizdu, kad tos laboratorijos turi duoti grąžą.

Kaip pasiekti, kad verslas ir mokslas veiktų išvien, kurdamas realią, gamyboje pritaikomą pridėtinę vertę? Modelis kaip ir sudėliotas. Universitetai ir institutai jau turi vadybos insitucijų, kurių paskirtis – mokslo žinias paversti verslo objektu. Tą funkciją turėtų atlikti technologijų parkai ir mokslo slėniai, tiesa, jie kol kas tokius gebėjimus tik plėtoja.Kita vertus, verslas, kuris jau seniai geba parduoti savo paslaugas, dar neišmoko pirkti mokslo paslaugų. Tokie pirkimai yra specifiniai, jiems reikia tarpininko, savotiško vertėjo, tam ir gali praversti parkai. Tai vieta, kur įmonės inžinierius ir mokslininkas kalbėtųsi apie tai, ką kuris daro ir ką vienas kitam gali pasiūlyti.

Tačiau mokslo eksperimentus finansuoti brangu, ne visos idėjos gali pasiteisinti. Ar įmonės ryšis rizikuoti? – Yra numatyta ES parama, todėl ta rizika bus padalyta. Nauju finansiniu laikotarpius MTEP priemonėms planuojama skirti iki 2 mlrd. Lt. Tai didžiulė vilčių teikianti suma.Šį kartą paramos schema sudėliota siekiant realių, gamyboje pritaikomų rezultatų, – pagrindinė projekto ašis turės būti verslas, kuris samdys mokslininkus. Verslas žino, kokių naujų gaminių jam reikia, ką galima parduoti, todėl „tuščių“ projektų turėtų būti mažiau.Turėtų pavykti išvengti praeities situacijų, kai pinigai buvo skiriami mokslininkams, kurie tik dėl paukščiuko priimdavo kurią nors verslo įmonę. Todėl daugeliu atvejų verslas nesukurdavo jokio produkto.

– Ar esate tikras, kad įmonėms pavyks efektyviai šia parama pasinaudoti? – Įžvelgiu vieną pavojų – ar verslas turės pakankamai lėšų projektams kofinansuoti. Paramos intensyvumas, atsižvelgiant į konkrečią programą, siekia 50–70%. Tai reiškia, kad verslininkai, norėdami pasinaudoti paramos galimybėmis, privalės turėti du dalykus – idėjų ir pinigų.Idėjų galima tikėtis ir iš mokslo, ir iš verslo. Pinigų reikės ieškoti verslui. Ir jeigu valdininkai numatys tokias taisykles, kad įmonei reikia turėtų 50% nuosavų lėšų, labai daug įmonių, net ir turėdamos puikių idėjų, neturės galimybės įgyvendinti projektų.Bet jei būtų suformuotos taisyklės, kad įmonės indėliu būtų laikomas ir darbo užmokestis, tada tokios bendrovės galėtų dalį darbuotojų paskirti dirbti prie projekto ir potencialių projektų sąrašas išsiplėstų. Galimybės verslui ir mokslui pasinaudoti skiriamu finansavimu išaugtų, jei atsirastų politinių ir administracinių priemonių, kuriomis būtų didinamas bankų bei įvairių verslo finansavimo fondų prieinamumas.Tokių siūlymų pateikėme, tačiau nežinome, kaip bus nuspręsta, viešos diskusijos nevyksta. Viliuosi, kad valdininkai suvoks šią problemą ir priims teisingus sprendimus. Tada turėsime nemažų šansų dirbti sėkmingiau nei čekai ar slovakai. O jei žaidimo taisyklės bus nepalankios, net ir šanso neturėsime.

Valstybė už daugiau nei 1 mlrd. Lt sukūrė galingą mokslo slėnių infrastruktūrą, o jau šiandien girdėti kalbų, kad jai išlaikyti taip pat reikia skirti didžiules sumas. Ar tai teisingas požiūris? Mano galva, jiems išlaikyti lėšų skirti nereikėtų. Antraip mokslininkai nebus suinteresuoti bendradarbiauti su verslu ir taip užsidirbti. O jei jiems rūpės, kaip išgyventi, tai paskatins juos eiti į įmones ir klausti, kuo mokslas galėtų būtų joms naudingas. Verslininkai moka skaičiuoti ir už gražias akis pinigų nedalija, todėl būtų galima tikėtis realių, pritaikomų rezultatų.Mokslas ir taip gana dosniai finansuojamas – skiriama lėšų fundamentaliesiems tyrimams, mokslininkų stažuotėms, mokymams, bendradarbiavimui. Į tas lėšas niekas nesikėsina, jos reikalinga. Tačiau Lietuvai reikia ir taikomojo mokslo, realaus pritaikomo rezultato. Reikia naujų geresnių gaminių, kuriuos gamintų verslininkai, remdamiesi mokslininkų idėjomis ir žiniomis.

Kad toks produktyvus bendradarbiavimas atsirastų, reikia nugalėti nemažai psichologinių barjerų. Ar verslininkai ir mokslininkai jau subrendę veikti kartu? Dar prieš trejetą–penketą metų nemažai važinėjau po laboratorijas, prašiau mokslininkų parodyti, ką jie daro, domėjausi, gal tai galėčiau panaudoti versle. Bet nelabai susikalbėjome. Aš pats tada dar gerai nežinojau, ko iš jų noriu. O mokslininkai, visą gyvenimą susitelkę į fundamentaliuosius tyrimus, dirbę nedaug praktinio darbo, išvis nesuprato, kodėl į juos kreipiuosi. Dabar subrendo revoliucinė situacija. Verslas per pastarąjį penkmetį jau beveik išsėmė augimo rezervus, kurių jam suteikė sustyguota vadyba ir modernizuota įranga. Dabar jam gyvybiškai reikia naujų idėjų, gaminių ir technologinių sprendimų. Tokių, kokių neturi konkurentai kitose šalyse. Ir jei bus sukurta sistema, kad mokslininkai turi užsidirbti, jie pradės galvoti, kaip pasiūlyti sprendimų verslininkams, ir domėsis įmonėms kylančiomis problemomis. Laimėsime visi.Straipsnis publikuotas dienraštyje "Verslo žinios".