Tarp Churchillio ir Gandhio

Publikuota: 2014-08-22
Atnaujinta 2015-06-09 17:28
Nuotrauka: Vladimiro Ivanovo („Verslo žinios“)
„Verslo žinios“

Nuostaba dėl pirmųjų dviejų kilo dėl to, kad daug politikų savo kalbose iškilmingai cituoja XX a. laikų britų premjerą W. Churchillį (1874–1965). Rasi dar daugiau visuomenės veikėjų garbina jo amžininką – Indijos neprievartinio pasipriešinimo lyderį M. Gandhį (1869–1948). Labai dažnai šlovinantieji pirmąjį nekenčia antrojo. Ir atvirkščiai: dievinantieji M. Gandhį paprastai niekina W. Churchillį. Prisimenant skirtingą dviejų istorinių lyderių ir amžininkų požiūrį į Indijos nepriklausomybės bylą – nieko keista.D. Grybauskaitės požiūriu, šioje autoritetų hierarchijoje nebūtina įžvelgti prieštarų: „Gandhis negali nežavėti gebėjimu aukotis aukštesniam visuomenės labui, o Churchillis yra geras pavyzdys, kaip bet kokiomis istorijos sąlygomis pasiekti savo tikslą.“Vartydamas tais laikais naudotą bloknotą, radau po interviu rašytą pastabą: „Atsakymą į klausimą apie gerovės valstybės viziją DG pasiūlė atidėti kitam pokalbiui.“ Ši tema ir buvo akstinas pratęsti pokalbį dabar.„Įgimtoji kapitalizmo yda – netolygus gerovės paskirstymas, įgimtas socializmo privalumas – tolygus skurdo paskirstymas.“ W. Churchillis „Pasaulis pakankamai didelis, kad patenkintų kiekvieno žmogaus poreikius, tačiau pernelyg mažas, kad patenkintų žmonių godumą.“ M. Gandhis

– Kaip manote, ar kurdami gerovės valstybę turėtume siekti tokios jos sąrangos, kad kiekvienas turėtų galimybių atskleisti savo talentą ir gebėjimus, valstybei užtikrinant minimalius socialinius poreikius? Ar turėtume siekti pirmiausia aukštų socialinių standartų visiems? Tai ideologinė alternatyva. Anglosaksiškųjų visuomenių ir skandinaviškųjų valstybių  modelių patirtis. Pirmuoju atveju – nedideli mokesčiai ir mažiau socialinių galimybių, antruoju – didesni mokesčiai ir daugiau valstybės paslaugų. Antrąjį variantą vadinčiau gal net ne skandinaviškuoju, o europietišku modeliu. Valstybė ir jos žmonės turi gerai apgalvoti, apsvarstyti ir priimti sprendimą, ko turi siekti politikai.Mes vis dar gyvename pereinamuoju laikotarpiu. Tokia mūsų psichologinė būsena. Iš planinės sistemos, kurioje valstybė atsakė visiškai už viską ir suteikė visas garantijas arba jų iliuziją, staigiai persimetėme į laukinės rinkos, tą anglosaksiškąjį, gyvensenos modelį. Dėl to atsirado įtampos, pasipriešinimas reformoms, nes socialiniai saugikliai neužtikrino žmonių saugumo rinkos džiunglėse. Šuolis iš komunistinės sistemos į konkurencine aplinka paremtą rinką buvo pernelyg staigus. Ko gera, tai lėmė didelį nepasitenkinimą, nusivylimą, didelę emigraciją.Mūsų gyvensenos, vertybių transformacija buvo pernelyg staigi. Skubėjome ir tikėjomės, kad rinka viską sutvarkys pati ir kiekvienam duos, ko jis pageidauja. Tačiau net laisvos ekonomikos valstybėje negali būti konkurencinės aplinkos visose srityse. Žmonės turi apsispręsti, ar nori didesnio jų gyvenimo reguliavimo ir didesnių mokesčių, ar priešingai – mažesnių mokesčių ir mažesnio valstybės vaidmens.„Politikas turi mokėti pranašauti, kas atsitiks rytoj, kas bus po savaitės ir po metų. O po to paaiškinti, kodėl  viso to neatsitiko.“ W. Churchillis „Iš pradžių jie tavęs nepastebi, vėliau juokiasi iš tavęs, po to ima su tavimi kovoti. Galų gale tu pasieki pergalę.“ M. Gandhis

– Neišvengiamą alternatyvą – daugiau viešųjų paslaugų už didesnius mokesčius ir mažiau viešųjų paslaugų už mažesnius – taip pat būtinumą struktūriškai reformuoti „Sodrą“ minėjote prieš dauiau, nei ketverius su puse metų. Kas nuo tada pasikeitė? Absoliučiai niekas nepasikeitė. Sveikata, socialinė apsauga per ketverius metus liko kaip buvusios – pačios brangiausios, jautriausios ir visiškai nereformuotos. Pirmiausia turime galvoti apie valstybės išlaidas ir finansinį valstybės tvarumą. Tada turime sveikatos fondą – didžiulį su keturiais milijardais ir antrą fondą – „Sodrą“. Valstybės biudžetą sugebėjome aptvarkyti, priėmėme fiskalinės drausmės įstatymus. Iš dabar atėjusios daugumos ketinimų matome, kad nesiruošiama struktūriškai tvarkyti nei socialinės sistemos, nei sveikatos apsaugos. Tik vėl didinti išmokas, grąžinti jas į ikikrizinį laikotarpį. Nors mūsų augimas dar nėra tvarus, neuždengia ankstesnių mūsų skolų, matome neatsakingą, populistinį norą vėl dalyti.

Nemokami naujienlaiškiai į savo el. pašto dėžutę:













Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

– Jums per tuos metus pavyko išsiaiškinti, ko nori žmonės? Galiu remtis tik įvairiomis apklausomis, kurias atlikome. Atrodo, kad ypač vyresni žmonės sunkiai susigyvena su savo savarankiškumu laisvoje visuomenėje. Jie pasisako už didesnes valstybės funkcijas, kuriomis valdžia turi užtikrinti socialinę apsaugą. Tikrovė, deja, yra mažiau pažangi, nei mes tikėjomės prieš du dešimtmečius ir vis dar tikime dabar. Po dviejų per dešimtmetį patirtų ekonominių krizių didelės dalies visuomenės išpažįstamos vertybės pasikeitė. Nebe laisvė, o ši diena, pragyvenimas ir kiti žemiškesni dalykai.Tai rimtas signalas politikams pakeisti požiūrį į problemų aktualumą prieš atsakant į klausimą, kaip mūsų visuomenė ir valstybė turi vystytis ateityje. Turime ieškoti, kur mūsų vieta pasaulio darbo pasidalijime. Tačiau nepamiršti, kad socialinės problemos yra ne mažiau aktualios.„Valstybės reputacija išmatuojama suma, kurią ji gali pasiskolinti.“ W. Churchillis„Septynios pasaulio ydos: turtas be darbo, malonumas be sąžinės, žinios be charakterio, komercija be moralės, mokslas be humaniškumo, garbinimas be pasiaukojimo ir politika be principų.“ M. Gandhis

– Krizės laikotarpiu įpratome vertinti valstybės būklę pagal bendrojo vidaus produkto dinamiką. Kai kurie mokslininkai sako, kad tai pasenęs matas ir juo labiau netinka gerovės valstybei. Kaip jums atrodo? Iš tikrųjų gerovės valstybės lygį mėginama išmatuoti net 89 rodikliais. Lietuva pagal visus juos yra vidutiniokė. Geresni – verslumo, labai geri – švietimo rodikliai, gerai vertinama sveikatos priežiūra, saugumas. Tačiau neaukšti asmeninės laisvės rodikliai, kuriais vertinama mažumų padėtis, tolerancijos lygis. Tai kerta visą mūsų gerovės valstybės reitingą. Vadinasi, turime siekti didesnio socialinio, politinio, pilietinio saugumo jausmo, kad savo šalyje norėtųsi likti, o ne išvažiuoti. Todėl vienas pagrindinių mūsų uždavinių – stiprinti ne tik makroekonomikos rodiklius, minimalią ar vidutinę algą, bet ir asmens saugumo jausmą valstybėje.

– Tik klausimas, iš ko kursime gerovės valstybę. Po 7 metų ES struktūrinė parama bus mažesnė... O, taip.

– ... sovietinis pramonės palikimas galbūt sunyks... Teks išmokti gyventi visiškai kitomis sąlygomis, kurių visuomenė dar nėra net aptarusi? Taip, turime nepamiršti, kad energijai imlios pramonės laukia vis sunkesni laikai. Ačiūdie, mūsų ekonomika paremta smulkiais ir vidutiniais verslo vienetais, kurie yra lanksčiausi ir pažangiausi. Pastebiu, kokių perspektyvų žmonėms suteikia dalyvavimas pradedančiųjų verslininkų veikloje. Juos plėtojant, galimas greitas efektas, augimas ir neblogas uždarbis. Tradicinė pramonė vargu ar turės apčiuopiamų perspektyvų mažoje ES valstybėje dėl gausios ir vis brangesnės darbo jėgos, neaukšto darbo našumo, imlumo energijai.Iššūkis politiniam ir akademiniam elitui. Taip, šiandien žmogui reikia atlyginimo ar pensijos. Per 10 ES narystės metų pasiekėme 72 procentus Europos pragyvenimo lygio. Peržengus 75 procentus ES vidurkio, Europos parama mažės. Dabar ES parama sudaro beveik ketvirtį mūsų valstybės biudžeto. Jeigu ūkinio nuosmukio laikotarpiu nebūtų buvę ES pinigų, mes būtume kritę į dugną ir galbūt net neatsistoję. Būtume draugavę su Graikija. Todėl turime rimtai įvertinti, kad tai didžiuliai pinigai, kuriuos reikia investuoti į ateitį, o ne dabar pravalgyti. Kita vertus, viena didžiausių grėsmių šiandien yra ta, kad Briuselyje sunkiai išsiderėti pinigai gali būti paprasčiausiai išdraskyti.„Neįmanoma pasiekti, kad anglų teismas paskelbtų verdiktą sodomijos byloje. Pusė prisiekusiųjų netiki, kad kas nors tokio fiziškai įmanoma, o kita pusė tuo užsiima.“ W. Churchillis „Ir justicijoje, ir kare galų gale laimi pats didžiausias kapšas“. M. Gandhis

– Tai korupcija. Ar ją įmanoma pažaboti? Neseniai skelbtas EK korupcijos tyrimas Lietuvai gėdingas... Nemanau, kad vienas žmogus tai gali padaryti. Yra įvairių lygių korupcija – politinė, buitinė, išplaukianti iš mūsų mąstysenos. Dovanėlė gydytojui, duoklelė policininkui – tarsi nieko bloga. Smulkias dovanėles mėgstame ir duoti, ir gauti. Taigi buitiniu lygmeniu esame vieni paskutinių ir tai yra problema. Tačiau ataskaitoje mūsų rodikliai geresni už ES vidurkį vertinant stambaus masto, viešųjų pirkimų, kuriuose sukasi milijardai, korupciją. Manau, prie stambios korupcijos prevencijos prisidėjau ir aš, nes daugelis įstatymų projektų buvo siūlyti mano.Tai, kad smulkią korupciją patys įvardijame kaip svarbią problemą, pradedame tai vertinti, rodo mūsų supratimą. Tikiuosi, laikui bėgant mes jos atsikratysime. Ne per 5 metus, bet pamažu pasieksime lygį, kad korupcija nebestabdys valstybės plėtros, tai galime padaryti. Ir švietimu, ir baudžiamosiomis priemonėmis. „Netikiu, kad Rusija siekia karo. Ji nori karo vaisių.“ W. Churchilis „Po Mahatmos Gandhio mirties nėra net su kuo pasikalbėti.“ Vladimiras Putinas, Rusijos prezidentas

– Prieš trejus metus Rusijos politologas Andrejus Piontkovskis interviu VŽ sakė, kad dabartiniai Rusijos lyderiai bendraudami su partneriais iš Vakarų imsis papirkinėti, šantažuoti. Jo nuomone, vakariečiai tokiems dalykams nėra atsparūs. Po teisybei, tąsyk maniau, kad jis perlenkia lazdą. Po Ukrainos įvykių jo įžvalgos atrodo bene tiksliausios. Jums bendraujant su Kremliaus šeimininkais ką nors panašaus teko patirti? Taip, galima atvirai kalbėti, kad dar ponui Putinui einant premjero pareigas mes buvome susitikę ir kalbėjomės apie normalesnių santykių plėtotę. Tada mums buvo pateiktas sąrašas reikalavimų, ką turime padaryti, jeigu norime atkurti normalius santykius: nestatyti atominės elektrinės arba statyti kartu su jais, kaip mes turėtume tvarkyti rusų karių kapus, kaip sudaryti sąlygas netrukdomam jų tranzitui į Kaliningradą, kur statyti tiltus ir t. t. Buvo aišku, kad į mus žiūrima visiškai kitaip nei į kitas ES valstybes. Rusijos pirmasis asmuo daugeliu atveju laikosi kategoriško požiūrio – arba viskas, arba nieko. Tai mes pajutome ir pirmininkaudami ES Tarybai. Kai ne tik prieš Rytų partnerystės šalis, bet ir prieš Lietuvą buvo panaudotos ekonominės sankcijos. Tai ryškiai parodė tos šalies lyderių požiūrį į Baltijos valstybes.Kita vertus, objektyviai kalbant, ekonominiai mūsų santykiai gerėja, verslas ir prekyba didėja. Rusija yra antra trečia mūsų prekybos partnerė. Tikriausiai tikėtis didelės politinės draugystės sunku, bet yra tam tikras bendravimas, reikalingas mūsų verslui, už kurį ir Rusijoje, ir Baltarusijoje kariaujame. Nematau jokių problemų. Tačiau kol esu prezidentė, nereaguosiu į jokį politinį šantažą iš užsienio.

– Ar tiesa, kad to vienintelio pokalbio su Vladimiru Putinu metu jis vartojo necenzūrinę leksiką? Taip, jis du kartus pavartojo necenzūrinius žodžius.

– Kita problema, skiriama ir jums, – Lietuvos santykiai su Lenkija. Buvo laikas, kai, nors buvo akivaizdžių problemų, jūs važiuodavote į Varšuvą, Bronislawas Komorowskis atvykdavo į Vilnių. Dabar, regis nebėra ir to. Kodėl? Pirmaisiais metais stengiausi važiuoti į Lenkiją, ten kalbėti lenkiškai, sveikinti kaimynus valstybės švenčių proga jų kalba. Kartu su Andriaus Kubiliaus Vyriausybe stengėmės išspręsti kai kuriuos lenkams aktualius klausimus, tačiau dabartinė valdančioji dauguma, tuomet buvusi opozicija, to nepalaikė. Žuvus Lenkijos prezidentui Lechui Kaczynskiui, pamatėme aiškių naujų Lenkijos lyderių požiūrio pokyčių, kurie atvirai ėmė palaikyti Valdemaro Tomaševskio partiją Lietuvoje. Tai yra pasirinkimas, nes, mano nuomone, LLRA yra marginalinė politinė organizacija, kuri kelia tikslą Lietuvoje kelti politinę sumaištį, o ne ieškoti sprendimų ir normalaus tautinės daugumos bei mažumos sugyvenimo. Tačiau ši problema, mano nuomone, nedaro lemiamos įtakos mūsų ekonominiam bendradarbiavimui. Plėtojami energetikos projektai, didėja dvišalė prekyba.

– Aiškus iššūkis: Lietuvos lenkai pageidauja tautinių mažumų padėtį reglamentuojančio įstatymo. Ar sunku jį parengti ir priimti? Nemanau, kad tautinių mažumų įstatymas yra tikras LLRA tikslas. Kadangi ši partija sudaryta vienos tautinės grupės pagrindu, neatrodo, kad jie siektų kitokio politinio tikslo, kaip tik išskirti Lietuvos lenkų interesus, palyginti su kitomis tautinėmis mažumomis. Po 2000-ųjų Lietuva pasirašė įvairių konvencijų, kurios gina tautinių mažumų teises. Mes perkėlėme į savo įstatymus visus įsipareigojimus pagal tarptautinę teisę. Tačiau Lietuvos lenkai kelia klausimą dėl išskirtinio savo statuso šalyje. Spaudimo, ultimatumų, agresijos būdas yra nepriimtinas. Nemanau, kad bet kuris Lietuvos pilietis gali turėti privilegijų kitų piliečių atžvilgiu.„Kiekvienas protingas žmogus gali sudaryti pergalės kare planą, jeigu jis neatsako už to plano įgyvendinimą.“ W. Churchillis„Pasakyti „ne“ tvirtai įsitikinus yra geriau, nei pasakyti „taip“ tik dėl to, kad ką nors pradžiugintumėte, ar dar blogiau – išvengtumėte problemų.“ M. GandhisDaugiau panašių straipsnių rasite „Verslo klasėje“ —  žurnale mąstantiems ir smalsiems žmonėms, kurie brangina savo laisvalaikį ir domisi rytojumi. Prenumeruoti žurnalą galite čia.

Pasirinkite jus dominančias įmones ir temas – asmeniniu naujienlaiškiu informuosime iškart, kai jos bus minimos „Verslo žiniose“, „Sodros“, Registrų centro ir kt. šaltiniuose.

Norite pasiūlyti temą, turite pastabų, pasiūlymų ar klausimų? Parašykite „Verslo žinių“ redaktoriams.
Vyriausybė neskubės NPD sulyginti su MMA, nes tai kainuotų šimtus milijonų Premium 2

Europos Sąjunga tikisi kitąmet susitarti dėl bendrų visoms šalims minimalaus mėnesio atlyginimo (MMA)...

Verslo aplinka
2021.11.30

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Valdyti Sutinku