100 metų po karo

Publikuota: 2014-08-02
Atnaujinta 2015-06-09 17:27
Eilės prie virtuvių Pirmojo pasaulinio karo metais Vilniuje, 1916 m.. J. Bulhako nuotr.
svg svg
Eilės prie virtuvių Pirmojo pasaulinio karo metais Vilniuje, 1916 m.. J. Bulhako nuotr. Nuotrauka: Lietuvos centrinio valstybinio archyvo nuotr.
 

Liepos 12–19 d. Nidoje vyko XVIII tarptautinis Thomo Manno festivalis „Šimtmečio vasara“. 1913-ųjų, paskutinių taikos metų Europoje, dvasią skleidęs renginys pradėjo naują penkerių metų teminį ciklą „Modernybės palikimas: 100 metų po Didžiojo karo“.

Tokia tema pasirinkta neatsitiktinai. „Europoje šimtmetis nuo Pirmojo pasaulinio karo pradžios gana smarkiai minimas, Lietuvoje, kaip ir dera, – beveik ne, toks jausmas, kad mūsų tai neliečia. Mano galva, tai labai klaidinga, nes jeigu ne Didysis karas, nebūtume turėję pirmosios Nepriklausomybės, ir visai nežinia, kokia būtų buvusi Lietuvos istorija iki šių dienų. Pirmiausia, tas karas sudarė sąlygas Lietuvos valstybei iš naujo atsirasti, vien šiuo aspektu jis turėtų būti mums svarbus. Kitas dalykas – galvojant naują festivalio temą, apie Ukrainos įvykius dar nė kalbos nebuvo, o dabar jie kelia paralelių su Pirmojo pasaulinio karo pradžia. Atrodytų, ką ten, Austrijos ir Serbijos konfliktėlis, o iš jo išsirutuliojo Didysis karas. Manau, ir dėl to mums verta galvoti apie karo pamokas“, – sako festivalio Žodžio programos kuratorius, vertėjas Antanas Gailius.Thomas Mannas, kurio ištarmė metai iš metų pasirenkama kaip festivalio moto, yra rašęs: „Karo mes nesitikėjome, mūsų politinės įžvalgos nepakako Europos katastrofai suvokti. Tačiau kaip dorovinės būtybės – taip, kaip tokios būtybės mes besiartinančią negandą matėme, maža to, kažkaip jos ilgėjomės; širdies gilumoje jautėme, kad toliau pasaulis, mūsų pasaulis taip nebegali tverti.“ Ši citata atliepė šių metų festivalio programą, tradiciškai suskirstytą į Žodžio, Muzikos, Kino, Dailės renginius. Vienas Žodžio programos dalyvių, istorikas dr. Eligijus Raila, paskaitė smagią paskaitą apie tai, ką 1914-aisiais, paskutinę Lietuvos vasarą Rusijos imperijoje, veikė būsimi Nepriklausomybės akto signatarai. Vėliau su dr. Raila leidomės į platesnius svarstymus, kokią reikšmę Pirmasis pasaulinis karas turėjo Lietuvai.

– Pirmasis pasaulinis karas žmonijai atnešė esminių pokyčių: žlugo keturios imperijos, į areną išėjo JAV, dabartiniais terminais šnekant, – jis sugeneravo Spalio revoliuciją ir t. t. Kalbant apie Lietuvą, šis karas dažniausiai siejamas su Nepriklausomybės paskelbimu 1918 m., tačiau jos idėja pradėta brandinti gerokai anksčiau – nuo Didžiojo Vilniaus seimo 1905 m. Taigi kokią reikšmę jis turėjo Lietuvai? Galima sakyti, kad Lietuvos, kaip valstybės, Pirmasis pasaulinis karas nepalietė, nes kaip tokia ji dar neegzistavo, – buvo Rusijos imperijos dalis. Lietuvos visuomenę, be abejo, palietė – lietuviai ir į frontus ėjo, ir karines karjeras darė. Inteligentai, o jų būta nemažai, ypač Vilniuje, rūpinosi pabėgėlių reikalais. Kalbant apie valstybingumo idėją, išties ji radosi nuo Didžiojo Vilniaus seimo – jame buvo keliama mintis, kad Lietuva turi įgauti valstybinį pavidalą.Paskui nuo 1905 m. praėjo dešimt metų ir tarsi nieko nenutiko, o 1914-aisiais, prasidėjus karui, buvo paskelbta vadinamoji Gintarinė deklaracija. Jos autoriai – Jonas Basanavičius, Donatas Malinauskas, būsimi signatarai – iškėlė Lietuvos autonomijos Rusijos imperijos sudėtyje idėją. Ne, prorusiška ji nebuvo, veikiau atsargus bandymas sukurti tautos buveinę – kokį nors valstybinį darinį kaip tautos saugumo garantą. Be abejo, buvo mąstoma, kad Lietuva gali patekti į tokią situaciją, kai Rusijos imperijos nebėra, kitos – žlugusios. Ką tada daryti? Kas mus tada valdys? Gal patiems reikia pradėti kurti savo naują valstybę? Tokia buvo deklaracijos esmė.

– Atrodo, karo išvakarėse ir jam prasidėjus, būsimi mūsų signatarai nuo jo buvo nuošalyje: kaip smagūs anekdotai šiame kontekste atrodo jūsų cituoti Jono Basanavičiaus dienoraščio įrašai*, kur jis detaliai pasakoja apie savo negalavimus. Jono Basanavičiaus dienoraštį galima skaityti ir kaip unikalų tos epochos dokumentą, ir kaip tam tikrą medicinos enciklopediją. Įsigalėjęs mitas: Basanavičius – tautosakos rinkėjas, Nepriklausomybės patriarchas. Tačiau noriu akcentuoti, kad jis buvo gydytojas. Jo savimonė buvo gydytojo savimonė, pasaulį jis suvokė labai pozityvistiškai. Tuometė medicininė mintis buvo pasiekusi Europoje išties dideles aukštumas, o Basanavičius buvo tipiškas to meto aukšto lygio gydytojas, tai visi pripažįsta.

Nemokami naujienlaiškiai į savo el. pašto dėžutę:













Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

– Ne veltui 1905–1914 m. Vilniuje jis gyveno Niškovskio viešbutyje, o tai nebuvo pigu. Taip, įsivaizduokite, keliais ekipažais jis grįžo iš Bulgarijos – kunigaikščio Ferdinando dvaro gydytojas, solidus žmogus, savo rankomis ir galva padaręs karjerą. Kalbant apie jį kaip apie tautos patriarchą, jis veikiau buvo dvasinis autoritetas nei būsimų politinių strategijų kūrėjas. Jis pirmas, kaip vyriausias, pasirašė Vasario 16-osios aktą, kartu tarsi buvo įteikta moralinė puokštė senajai aušrininkų kartai, kuri prisidėjo prie valstybės idėjos gludinimo.

– Grįžkime prie karo. Jam prasidėjus, buvo įkurtas Lietuvių komitetas nukentėjusiems nuo karo šelpti, vėliau pavadintas draugija. Jos pirmininkas buvo Martynas Yčas, Rusijos dūmos deputatas nuo Kauno gubernijos. Jis vadovavo į Rusiją persikėlusiai draugijos daliai, jo pavaduotojas Antanas Smetona liko vadovauti Lietuvoje. Iš viso aštuoni draugijos komiteto nariai – J. Basanavičius, M. Biržiška, P. Dovydaitis, S. Kairys, D. Malinauskas, A. Smetona, A. Stulginskis, J. Šernas – 1917 m. buvo išrinkti į Lietuvos Tarybą, o vėliau pasirašė Nepriklausomybės aktą, kuris, galima sakyti, apvainikavo draugijos veiklą. Be abejo, karas paskatino įkurti komitetą. Kai caro kariuomenė 1914 m. drąsiai nužygiavo iki Rytprūsių, dalį mažlietuvių Rusijos kariuomenė perkėlė į Rusijos gilumą. Lietuviams, kurie jautė solidarumą su Mažosios Lietuvos broliais, irgi parūpo jų likimas; ir iš Lietuvos pasitraukusių į Rusiją buvo nemažai.

Kitas dalykas, lėšos buvo renkamos ne tik nukentėjusiems nuo karo šelpti. Jos pradėtos rinkti iki karo, 1913-aisiais, Tautos namams. Ir ne tik jiems, bet apskritai lietuvybės reikalams Lietuvoje. Amerikos lietuviai tuomet jau buvo prakutę, prieš Pirmąjį pasaulinį karą ten susiklostė verslo, visuomeninės institucijos, aukomis jie smarkiai rėmė Lietuvą.
Iš esmės Draugija nukentėjusiems nuo karo šelpti buvo tautos savireguliacijos organizacija: ji tvarkė, padėjo, šelpė. Valstybės nebuvo, bet tauta savo gyvastį palaikė per ją. Be abejo, kad valstybingumas 1918 m. buvo logiška pabaiga. Juk mes viską turėjome: draugijų, organizacijų, partinių struktūrų, tik nebuvo valstybės.

– Romantinė Pirmojo pasaulinio karo pradžios versija sako, kad jis kilo dėl šūvio Serbijoje. Čia prisiminčiau F. Nietzsche’s „visi prieš visus“, XX a. pradžios Vokietijoje tapusį tautos ideologija. Gal klystu, kad šūvis tebuvo pretekstas, – vokiečiai anksčiau ar vėliau būtų pradėję kariauti. Neklystate. Galiu išplėtoti. Iš tiesų, išaugusi XIX a. su Bismarcku – industrija, mokslas, menas – Vokietijos galybė ėmė nebetilpti į XIX a. nusistovėjusią valstybių gretą. Amerikiečių istorikė Barbara Tuchman savo knygą „The Guns of August“ („Rugpjūčio ginklai“, 1962 m.) pradeda gražiu pasažu: 1910 m. miršta Anglijos karalius Eduardas VII, į jo laidotuves susirenka pasaulio aristokratų elitas. Veikiausiai tuomet, rašo Tuchman, ir įvyko XIX a. laidotuvės – tradicijų, moralės supratimo, nes Eduardas VII jau bandė šiek tiek keisti Angliją. Į laidotuves susirinko visi jo sūnėnai, tarp jų – ir Anglijos karalienės Viktorijos anūkas Vilhelmas II, paskutinis Vokietijos imperatorius, pavadinęs savo dėdę „šėtonu“.Jų santykius labai aštrino Prancūzų ir vokiečių karas (1870–1871 m.); prancūzams jis buvo didžioji žaizda, o Prancūzijos ir Vokietijos santykiai – permanentinio konflikto židinys. Tai štai, jeigu yra Prancūzija, šalia visada bus jos sena priešė ir kartu draugė – Anglija; anglai į Vokietiją visuomet žiūrėjo skeptiškai.

Greta Anglijos iškyla Belgijos klausimas, ir skamba jis labai šiuolaikiškai.
Kas iš esmės yra Pirmasis pasaulinis karas? Jis prasidėjo, kai Vokietija pažeidė Belgijos neutralumą, kuris buvo paskelbtas XIX a. ir kurio garantas buvo Vokietija, Prancūzija, Anglija. Vokiečiai pareiškė žiną, kad prancūzai pažeis Belgijos neutralitetą, taigi geriau jie tai padarys pirmieji. Ir įžengė.Paralelė būtų tokia: Putinas pasakė – į Krymą ateis NATO, todėl pirmieji geriau būsime mes, ir įžengė į branduolinio ginklo atsisakiusią Ukrainą. Tai rodo, kad visi tironai ir politiniai banditai mąsto universaliomis kategorijomis, nesvarbu, ar jis XIX a. tironas, ar dabartinis Putinas. Technologijos čia gali keistis, bet situacijos – atpažįstamos.
Grįžkime prie Belgijos. Pirmąja auka tapo ne ji, o mažasis Liuksemburgas, kai, karui oficialiai dar neprasidėjus, vokiečiai užėmė vieno jo miestelio geležinkelio stotį ir tą pačią dieną paskelbė Belgijai ultimatumą. Belgai atsisakė paklusti, dėl to jiems – garbė.O britai, kurie, be abejo, nepamiršo 1815 m. birželį hercogo Velingtono vadovaujamos anglų kariuomenės laimėto mūšio prieš Napoleoną netoli Briuselio, prie Vaterlo, sieną su Belgija visuomet traktavo kaip savo išorinę sieną. Tai reiškė: jeigu vokiečiai pažeidė Belgijos neutralumą, jie grasina Anglijai. Angliją, be abejo, parėmė Prancūzija. Prancūziją – Rusija.
Dar vienas įdomus dalykas: vokiečiai neketino kovoti dviem frontais, kaip vėliau Hitleris. Jie tikėjo, kad paskelbę karą labai greitai susitvarkys su Belgija ir patrauks į Rusiją. Bet viskas pasisuko kiek kitaip: ir prancūzai kariavo, ir rusai, ir kitos šalys.Yra gražiai teoriškai pamąstyta, kodėl įvyko Pirmasis pasaulinis karas: kiekviena pusė, šiuo atveju, valstybė arba dvaras, nenumatė alternatyvių ėjimų, baisiausių padarinių, jie manė, kad jų veiksmas yra tiesa, – jeigu aš užpuoliau, kitas nesigins. Manau, ir Putinas tikėjo, kad „patvarkys“ Donecką staigiai. O ukrainiečiai nenusileido. Tironai tiki, kad jų sprendimas yra galutinis, pagal jį jie privers elgtis kitus. O tie kiti irgi turi savo principus, štai kur politikos moralės problema.

– Iš jūsų pateiktų pavyzdžių akivaizdu, kad toji problema niekur nedingo. Tačiau apie Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvoje beveik nekalbama, tarsi jo ir nebuvo, nors, tarkime, madingasis mūsų laikų filosofas Slavojus Žižekas yra pasakęs, kad mūsų civilizacijai jis buvo visiška katastrofa. Mūsų, Lietuvos, istorinę atmintį yra užgožęs pokaris. Kalbant apie valstybės atsiradimą, be abejo, prisimenami 1918 metai. Dar – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tarpsnis, nes ten yra Vytautas. Paskiau – milžiniška praraja, kol atsiranda Jonas Basanavičius su Vasario 16-ąja. Tai truputį kvaila, juk mūsų protėviai kitais laikotarpiais taip pat kažką veikė.

Kita vertus, Pirmuoju pasauliniu karu, kaip atskiru reiškiniu, nelabai domisi ir istorikai: mūsų tradicijoje nebūdinga svarstyti universalius reiškinius, nors pamatyti iš kosmoso Lietuvą, dėliojančią save iš skeveldrų, irgi įdomu: tose katastrofose atpažįsti savo gyvastį, atrandi naujų patirčių.Arba institucijų istorija. Jeigu rašai apie kokią nors draugiją, kurios veikla sutampa su Pirmuoju pasauliniu karu, randi, ką ji veikė, bet gilesnių teorinių įžvalgų nėra. Bet tai ne kaltinimas, tokia mūsų istoriografija, deja, ir mūsų istorinė atmintis tokia: du XIX a. sukilimai, 1831 ir 1863 m., su tam tikrais herojais, lietuvybės simboliais – Emilija Pliaterytė, Kostas Kalinauskas, kunigas Antanas Mackevičius. Jeigu jų nebūtų, kažin ar prisimintume, koks buvo tas XIX a., jo vientiso savo atmintyje neturime.
Vokiečiai ir lenkai, tos didžiosios tautos, priešingai, turi nenutrūkstamą istorinį vaizdinį – pradėjo kažkada nuo Nojaus laikų ir plėtoja jį. O mes vertiname labai selektyviai: Vytautas Didysis mūsų, o holokaustas – jau ne mūsų. Bet, atsiprašau, holokaustas irgi mūsų, deja.Didžiuotis Dariumi ir Girėnu visi sugeba, bet reiktų pasvarstyti, o kas dar be jų? Mums labai patogu pasirinkti – nemėgstu šito, nepripažįstu.
Taigi, taip mes vertiname istoriją ir Pirmasis pasaulinis karas nepatenka į mūsų akiratį. Dr. Edmundas Gimžauskas iš Lietuvos istorijos instituto yra plačiau jį tyrinėjęs, bet ne laiko dvasią, o aplinkybes, procesus. Procesais aš nelabai tikiu, mano galva, istorija pirmiausia yra personalijos. O, tarkime, dr. Alfredas Bumblauskas labiau mėgsta civilizacijos procesus. Bet vėlgi, vienas dailininkas labiau grafiką mėgsta, kitas – akvarelę. Taip ir istorikai – su savo skirtingom pasaulėžiūrom.

– Viename Thomo Manno festivalio Žodžio programos renginių buvo pristatyta vokiečių meno istoriko Floriano Illieso knyga „1913: šimtmečio vasara“ (išleido „Sofoklis“). Autorius piešia, kaip ir kuo metus, mėnuo po mėnesio, prieš Pirmąjį pasaulinį karą gyveno Viena, Berlynas, Paryžius. Apie Lietuvą joje užsimenama tik Nidos menininkų kolonijos kontekste. O išties – kas tuo metu vyko Lietuvoje? Su filosofu Nerijumi Šepečiu bandėme dėlioti, kas čia dėjosi prieš 100 metų. Jei neklystu, Kazimieras Būga gavęs stipendiją mokosi Karaliaučiuje, bet grįžta karui prasidėjus. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė rašo karo metų dienoraštį savo dvarelyje, Šatrijos Ragana – taip pat. Jonas Jablonskis už bausmę išsiųstas į Gardino guberniją, paskiau – dar toliau. 1915 m. miršta Ramūnas Bytautas, vienas profesionalių filosofijos kūrėjų Lietuvoje, jis bandė svarstyti filosofijos terminiją. Kitas mūsų filosofas, Stasys Šalkauskis, nuo 1915 m. studijuoja Fribūro universitete.

– Bet esat sakęs, kad XX a. pr. Lietuvos inteligentija buvo aktyviausia, sutelkčiausia visoje Vidurio Europoje. Tai kurgi ji telkėsi, jei buvo išsibarsčiusi po dvarelius? Turėjau galvoje, kad Vidurio Europos tautos, – čekai, slovakai, slovėnai, kroatai, – kurios buvo ir gausesnės, ir turėjo geresnes išeities pozicijas, valstybių nesukūrė, o mes, gyvendami tokiame marazme kaip Romanovų imperija, kažkaip sugebėjome ją sukurti. Aišku, pirmiausia siekėme žūtbūt atsiplėšti nuo Lenkijos.

Man tai yra savotiškas stebuklas, nes be mūsų inteligentų, labai aktyvių, europietiško mąstymo, pasaulinės kultūros žmonių, čia nebūtume nieko nuveikę. Gal slovėnams tokių trūko, bet čekai, tarkime, turėjo viską.Vengrai? Būdama Habsburgų imperijos dalis, iš esmės dualistinė valstybė Austrija-Vengrija, po Pirmojo pasaulinio karo, 1920 m., Vengrija turėjo pasirašyti Trianono taikos sutartį. Tai buvo didžioji jų trauma – vengrai neteko maždaug trečdalio savo teritorijų ir gal daugiau nei pusės gyventojų: Transilvaniją atidavė Rumunijai, atplyšusi Slovakija su čekais dar 1918 m. Prahoje paskelbė sukūrusi Čekoslovakiją. Ir dabar Slovakijoje yra daugiau vengrų mažumos, negu Lietuvoje – lenkų; pusė Vengrijos karalių guli Slovakijos sostinės Bratislavos katedros požemiuose, o vengrams ji yra tas pats, kas lenkams Vilnius. Ir tai yra Europos fenomenas – valstybinės sienų linijos kartais ėjo per sutuoktinių lovą.Grįžtant, tokia tad buvo mūsų inteligentija, gal ne tiek savarankiška, kiek priversta vykdyti kitų valdžių „ukazus“, – juk gyvenome nelaisvėje. Kita vertus, Jonas Basanavičius su lietuvių suaukotomis lėšomis Tautos namams 1913 m. parplaukė iš Amerikos; jie turėjo iškilti Vilniuje, ant Tauro kalno. Gal ir simboliška, gal ir gerai, kad jie nepastatyti.
Apibendrinant galima pasakyti: 1913-ieji, Lietuva nori pasistatyti Tautos namus. Ir staiga – patrankų šūviai, ir mūsų namai ligi šiol statomi. Metafora čia talpi, visaip ją galima išplėtoti...ĮDOMU
Pirmasis pasaulinis, arba Didysis, karas1914 m. rugpjūčio 1–1918 m. lapkričio 11 d. Vyko Europoje (taip pat Artimuosiuose Rytuose, Afrikoje, Rytų Azijoje), per jį žuvo daugiau kaip 12 mln. žmonių.

  • 1914 m. birželio 28 d. Sarajeve, tuomet Austrijai priklausančios Bosnijos ir Hercegovinos mieste, bosnis studentas Gavrilo Principas nušauna Austrijos-Vengrijos erchercogą Pranciškų Ferdinandą ir jo žmoną Sofiją.
  • 1914 m. liepos 23 d. Austrija-Vengrija įteikia Serbijai ultimatumą su dešimčia reikalavimų. Vienas jų – susidoroti su slaptomis draugijomis ir suimti visus, atsakingus už Pranciškaus Ferdinando nužudymą. Tyrimas turi vykti dalyvaujant Austrijos-Vengrijos specialiosioms tarnyboms.
  • Liepos 25 d. Serbija paskelbia pritarianti aštuoniems iš dešimties reikalavimų, ir nesutinka su tais dviem, kuriuose kalbama apie austrų-vengrų tyrėjus Serbijoje.
  • Liepos 28 d. Austrija-Vengrija nutraukia diplomatinius santykius su Serbija. Jungtinė Karalystė pasiūlo surengti tarptautinę konferenciją konfliktui spręsti. Vokietija nepritaria.
  • Liepos 28 d. Austrija-Vengrija paskelbia karą Serbijai. Rusija pasirengusi Serbiją paremti ir liepos 29 d. skelbia dalinę, o vėliau – visuotinę mobilizaciją ir ima telkti kariuomenę prieš Austriją ir Vokietiją.
  • Rugpjūčio 1 d. imperatorius Vilhelmas pritaria, kad reikia skelbti karą Rusijai, Vokietija pradeda kariuomenės mobilizaciją.
  • Rugpjūčio 2 d. Vokietijos kariuomenė okupuoja Liuksemburgą ir paskelbia ultimatumą Belgijai, reikalaudama, kad Vokietijos kariuomenei būtų leista žygiuoti per jos teritoriją Prancūzijos link. Belgai ultimatumo nepriima.
  • Rugpjūčio 3 d. Vokietija paskelbia karą Prancūzijai.
  • Rugpjūčio 4 d. Vokietija įžengia į neutralią Belgiją, dėl šios priežasties tą pačią dieną Jungtinė Karalystė paskelbia karą Vokietijai. Netrukus Rusijos puolimas Rytprūsiuose privertė vokiečius dalį Prancūziją puolančios kariuomenės perkelti į Rytų frontą.
  • 1915 m. vasarį karas pasiekė Lietuvą.
  • Rugsėjo 14 d. vokiečių kariuomenė užėmė Vilnių.
  • 1915 m. liepos 28 d. Lietuvoje vokiečių karinės vadovybės įsakymu reglamentuojamas visas vidaus gyvenimas – visuotinai surašomi gyventojai, įvedami pasai, masiškai rekvizuojamas maistas, gyvuliai, transportas. Uždraudžiama bet kokia politinė veikla – suspenduojama visuomeninių, kultūrinių draugijų veikla, dienraščių leidyba, mokyklų steigimas. Krašte kyla visuotinė suirutė, prasideda badas.
  • 1916 m. pradžioje vokiečių valdžia paskelbė nuolaidų visuomeninio ir politinio pobūdžio organizacijoms. Dar
  • 1914 m. liepą Vilniuje įkurtas Laikinasis lietuvių komitetas nukentėjusiems nuo karo šelpti, vėliau perorganizuojamas į Lietuvių draugiją nukentėjusiems nuo karo šelpti. Draugijos centro komitetas rūpinosi ne tik labdara, jis stengėsi apginti tautinius ir politinius interesus.
  • Pirmojo pasaulinio karo eiga ir 1917 m. Rusijoje įvykusi revoliucija lietuviams įžiebė viltį dėl Lietuvos nepriklausomybės.
Šaltinis: „Iliustruotoji istorija“.Apie Pirmąjį pasaulinį karą skaitykite – „Iliustruotoji istorija“, 2014 Nr. 7 ir netrukus – Nr. 8.

Pasirinkite jus dominančias įmones ir temas – asmeniniu naujienlaiškiu informuosime iškart, kai jos bus minimos „Verslo žiniose“, „Sodros“, Registrų centro ir kt. šaltiniuose.

2022-ųjų Kanų „Auksinė palmės šakelė“ atiteko švedų režisieriui R. Ostlundui

Švedų režisierius Rubenas Ostlundas šeštadienį pelnė 2022 metų Kanų tarptautinio kino festivalio pagrindinį...

Laisvalaikis
09:00
Mirė žurnalistas, rašytojas Laimonas Tapinas

Šeštadienį eidamas 78-uosius metus mirė žurnalistas, rašytojas, kino istorikas ir kritikas Laimonas Tapinas.

Laisvalaikis
08:38
Į Panevėžį atkeliauja dalis S. Eidrigevičiaus darbų

Panevėžyje statant Stasio Eidrigevičiaus menų centrą, dalis šio pasaulinio garso menininko dailės darbų jau...

Laisvalaikis
2022.05.28
Lietuvos stačiatikių bažnyčia prašo suteikti jai savarankiškos Bažnyčios statusą 2

Vilniaus ir Lietuvos metropolitas Inokentijus kreipėsi į Maskvos patriarchatą su prašymu suteikti Lietuvos...

Verslo aplinka
2022.05.28
Narai Baltijos jūroje karpo „vaiduoklius“ nuo nuskendusių laivų

Nuo laivų, karo metu nuskendusių Baltijos jūroje, nukarpomi žvejybiniai tinklai, dar vadinami vaiduokliais –...

Laisvalaikis
2022.05.27
Milijardierius S. Bankmanas-Friedas: apie kriptorinkų vertę ir ateitį Premium

„Apie du trečdalius arba tris ketvirtadalius pirmą kartą investuojančiųjų į kriptovaliutas tiesiog nori...

Laisvalaikis
2022.05.27
Niekada nesakyk niekada: kaip miestietis kaime iš obuolių verslą sukūrė Premium 4

Verslą galima sukurti lygioje vietoje ir net neturint apie jį specifinių žinių – tai patvirtina Mindaugo...

Gazelė
2022.05.26
„Open House Vilnius“ savaitgalį atvers 56 pastatų duris

Besidominčiųjų architektūra laukia šventė – gegužės 28 ir 29 d. vyksiantis aštuntasis atviros architektūros...

Laisvalaikis
2022.05.26
Vilniaus Didžiąją sinagogą įamžins iki 2026-ųjų 2

Iki 2026 m. vidurio sostinėje bus sutvarkyta unikali žydų (litvakų) sakralinė vieta – Vilniaus Didžioji...

Laisvalaikis
2022.05.26
„Norfos“ lentynose – brandintos jautienos pasiūla Verslo tribūna

Prasidėjus lauko pramogų ir kepsnių sezonui, auga ne tik jau įprastos šviežios mėsos, bet ir vis...

„Vilnius Mama Jazz“ kviečia klausyti, žiūrėti, kalbėti

Gegužės 26 d. prasidedantį festivalį „Vilnius Mama Jazz“ lydi plati „palaikomoji“ programa, kviesianti į...

Laisvalaikis
2022.05.25
„SpaceX“ prieš „Boeing“: kaip E. Musko įmonė aplenkė aviacijos milžinę Premium 1

Praėjusį savaitgalį „Boeing“ bepilotis erdvėlaivis „Starliner“ po daugiau nei dvejus metus trukusių bandymų...

Inovacijos
2022.05.25
„Financial Times“ surikiavo geriausias mokymosi programas vadovams Premium

Geriausių pasaulyje verslo programų reitinge „Executive Education“, kurį daugiau nei du dešimtmečius sudaro...

Laisvalaikis
2022.05.25
IT specialistė kaime rado laimę: sukūrė tradicinį verslą, bet kitaip Premium

Sostinė siūlo apsčiai galimybių, tačiau vis daugiau šeimų ją palieka ir keliasi gyventi į kaimą. Nors...

Gazelė
2022.05.25
Patriotų gastrolės Rusijoje – už 100 milijonų Premium 3

Dar iki įsiverždama į Ukrainą Rusija negailėjo lėšų vadinamajai minkštajai galiai, t. y. savo kultūros...

Laisvalaikis
2022.05.24
Valdovų rūmų vadovui prof. V. Dolinskui – prestižinė Lenkijos kultūros premija

Prestižinė kultūros premija, prof. Aleksanderio Gieysztoro vardo apdovanojimas, įteiktas Nacionalinio...

Laisvalaikis
2022.05.24
Iš Kanų festivalio: „Mariupolis 2“, rusiškas skandalas, geriausia sezono komedija Premium

Kanuose vyksta 75-asis kino festivalis, paženklintas skaudžiausia mūsų dienų tema. Rusijos karas Ukrainoje...

Laisvalaikis
2022.05.24
Baltarusijos opozicijos lyderė: Lietuvos pagalba neapsiriboja žodžiais ar išsakytu susirūpinimu

Lietuvos pagalba baltarusiams neapsiriboja žodžiais ar išsakytu susirūpinimu, sako Sviatlana Cichanouskaja,...

Verslo aplinka
2022.05.24
„Time“ įtakingiausių menininkų viršūnėje – „Marvel“ žvaigždė Simu Liu

Naujausią „Time“ žurnalo, paskelbusio 2022-ųjų šimto įtakingiausių pasaulio žmonių sąrašą, viršelį puošia...

Laisvalaikis
2022.05.23
Ką A. Navalnas „Time“ parašė apie Putiną, o J. Bidenas – apie Zelenskį

Žurnalas „Time“ į įtakingiausių 2022 m. žmonių sąrašą įtraukė Volodymyrą Zelenskį, Ukrainos prezidentą, ir...

Laisvalaikis
2022.05.23

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Valdyti Sutinku