„NordBalt“ jungtis – moralinė kompensacija už Ignaliną (interviu)

„Švedija turi pasirūpinti nauju bazinės elektros gamybos pajėgumu – kitu atveju 2025 m. 4-ojoje „Nord Pool Spot“ (NPS) prekybos zonoje atsiras reikšmingas elektros trūkumas, – rašė autorius. – Kadangi po 10 metų reikės pradėti uždaryti senas atomines jėgaines, Švedijos pietuose nebus įmanoma patenkinti vartotojų poreikių, jei artimiausiu metu nebus priimta sprendimų dėl branduolinės energetikos plėtros.“ Nieko neveikiant, po dešimties metų, p. Odenbergo nuomone, galima prisižaisti taip, kad dėl gamybos pajėgumo trūkumo teks išjungti elektros tiekimą vartotojams, be to, trūkstant pasiūlos, neišvengiamai didės elektros kainos. Alternatyvios energijos išteklių plėtra, pasak p. Odenbergo, neišspręs elektros trūkumo, nes negali užtikrinti bazinės gamybos.

- Kuri grėsmė yra didesnė dėl įvardijamos jūsų problemos: galimas elektros kainų šuolis ar jos trūkumas ir galimi vartotojų atjungimai? Artimiausiu metu turėsime gerai subalansuotą pasiūlą ir paklausą. Švedijos problemų specifika skiriasi nuo tų, kurios šiandien aptariamos Europoje: ten diskutuojama, kad reikėtų subsidijuoti bazinę gamybą ir perdavimo linijas, nes iki šiol gausios subsidijos buvo nukreiptos į atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą. Švedijoje mes neturime sunkumų dėl perdavimo linijų pajėgumo. Tačiau tokia problema yra visai netoli mūsų: Danijoje, Vokietijoje. Kita vertus, mes negalime nematyti, kad trečdalį Švedijos elektros gamybos sudaro branduolinės jėgainės. Netolimoje ateityje, jeigu nebus atnaujinamos, jos bus uždarytos. Todėl negalime pavėluoti apsispręsti: kas sudarys mūsų bazinę elektros gamybą – atominės ar dujų elektrinės.

- Ar Lietuva dėl to turėtų nerimauti? Ne. Manau, Lietuva gali tikėtis, kad nutiesus kabelį „NordBalt“ elektros kainos bus mažesnės nei dabar. Turiu galvoje esant didžiausiai paklausai pas jus vyraujančias kainas. Jeigu bus laikomasi abipusių susitarimų (NPS prekybos sistemos taisyklių – VŽ), tai lems, kad pigesnė elektros energija iš Švedijos tekės į Lietuvą.

- Koks, jūsų nuomone, turėtų būti kiekvienos šalies saugus importuojamos ir gaminamos elektros energijos santykis? Lietuva kai kuriais mėnesiais importuoja iki 80% ir kai kurie politikai sako, kad tokia priklausomybė nuo importo yra pavojinga. Manau, yra takoskyra tarp tikrovės ir sprendimus priimančių žmonių mąstysenos. Dėl istorinių priežasčių kai kurios sritys, kaip maisto produktų gamyba, žemės ūkis, vėliava, kalba, valiuta, energijos gamyba, siejamos su šalies nepriklausomybe, galimybe rinktis. Daug politikų sakytų, kad patenkinti savo energijos poreikius yra labai svarbu. Tačiau iš tikrųjų nėra labai svarbu, kad kiekvienas Švedijoje suvartotas elektronas būtų pagamintas pas mus. Esame gerai integruoti į supantį pasaulį ir galime turėti daug naudos į laisvą rinką eksportuodami paslaugas. Taip pat turime daug galimybių importuoti energiją. Kita vertus, jei kiekviena šalis statys savo gamybos pajėgumus, neviršydama savo energijos suvartojimo lygio, tai nebus naudinga nei vartotojams, nei aplinkai.

- Didžiausi Europos elektros gamintojai tvirtina, esą dabar esančių elektros gamybos pajėgumų užtenka. Pagrindinės problemos esą yra neišplėtotas perdavimo tinklas ir netobulas srautų valdymas. Sutinkate su tokiu požiūriu? Nesu tas žmogus, kuris galėtų aptarti žemyninės Europos problemas. Akivaizdu, kad vien dėl Vokietijos programos „Energiewende“ randasi didžiulis investicijų į perdavimo tinklus poreikis. Kalbant apie NPS, Švedijoje mes daug investuojame į tinklus, jungtis, taip pat su Lietuva. Investuojame į atsinaujinančius išteklius ir branduolinių jėgainių atnaujinimą. Mūsų perdavimo linijos yra gana senos, todėl jas taip pat reikia atnaujinti. Norvegijoje ta pati padėtis: jie daug investuoja stiprindami savo perdavimo linijas su Vokietija ir Jungtine Karalyste. Buvo laikas, kai Švedija ilgą laiką neatnaujino tinklų. Taip atsitiko iš dalies todėl, kad mūsų rinka maždaug 10 dešimtmetyje buvo liberalizuota ir dėl galimybės naudotis perdavimo tinklais lygiomis teisėmis konkuravo visi gamintojai. Reforma parodė, kad turime gamybos pajėgumų perteklių ir gamyba nebuvo veiksminga. Dėl to apie 15 metų nebuvo investuojama nei į gamybą, nei į perdavimo linijas. Todėl galime sakyti, kad dabar Švedijoje vyksta investicijų bumas.

- Didieji elektros gamintojai Europoje dar sako patiriantys neigiamą III ES energetikos paketo, atskyrusio gamybos ir perdavimo verslus, poveikį. Anksčiau energetikos milžinai investavo ir į gamybą, ir į perdavimo linijas. O dabar esą į perdavimą nebėra kam investuoti... Tai ne mūsų problema. Švedijoje verslai atskirti 1995 m. Tada buvo sukurta „Svenska Kraftnat“. Mes, kaip tinklo operatorė, nesame suinteresuoti pritraukti privatų kapitalą. Remiamės valstybe. Žinoma, už mūsų investicijas galų gale sumoka vartotojai, nes mūsų sąnaudos įskaičiuojamos į tarifą.

- Ar, jūsų požiūriu, gamybos ir perdavimo verslų atskyrimas buvo tinkamas žingsnis visoje Europoje? Taip, aš taip manau. Nes norime turėti tinkamą, skaidrią ir konkurencingą rinką bei laisvą gamintojų konkurenciją joje. Todėl buvo būtina gamybą atskirti nuo natūralios monopolijos, nes monopolijos šeimininkas gali piktnaudžiauti savo galia. Tačiau gamybos sektoriuje turime kaip įmanoma labiau mažinti reguliavimą ir skatinti konkurenciją.

- 2008–2009 m. diskutuojant dėl Baltijos šalių elektros jungties su Švedija, jūsų šalies elektros gamintojai ir pramonės atstovai tvirtino, kad projektas komerciškai nepatrauklus. Ar nuo tada požiūris pasikeitė? Pirmiausia manau, kad jie klydo. Man pradėjus vadovauti „Svenska Kraftnat“, buvo baigta „NordBalt“ galimybių studija. Ji parodė, kad projektas gali būti pelningas. Tačiau svarbus ne tik komercinis projekto aspektas. Tais laikais į mane kreipėsi tuometinis Latvijos ministras pirmininkas Ivaras Godmanis, jis sakė, kad estai turi savo jungtį su Suomija, lietuviai ties liniją į Lenkiją, o mes neturime nieko, tačiau Latvijai svarbu būti labiau nepriklausomai nuo Rusijos. Po trišalių Švedijos, Latvijos ir Lietuvos diskusijų buvo nutarta, kad jungtis bus tiesiama į Lietuvą, tačiau Latvija taip pat bus projekto partnerė. Pabrėžėme, kad kabelį tiesime ne į Lietuvą, o į Baltijos šalis, siekdami sujungti besiformuojančią jų rinką su Šiaurės šalimis. Projekto „SwedLit“ pavadinimą pakeitėme į „NordBalt“. Švedija buvo viena iš šalių, kurios reikalavo Lietuvos uždaryti Ignalinos AE, todėl turi moralinę atsakomybę ir įsipareigojimą integruoti Baltijos šalis į Europos elektros sistemą. Tačiau manau, kad bendra prekyba bus labai naudinga, padės mums efektyviau panaudoti gamybos šaltinius vartotojų naudai ir aplinkos labui.

- Ar Šiaurės ir Baltijos šalims, susijungus į bendrą NPS prekybos elektra sistemą, vertėtų siekti integruoti perdavimo tinklų bendroves ir sukurti bendrą rinkos reguliuotoją? Teoriškai tai labai gera idėja, tačiau tikrovėje kliuvinėjanti. Mes iš dalies bandėme ją įgyvendinti dar 2008 m. kartu su kolegomis iš Norvegijos. Tačiau to nepavyko pasiekti dėl Norvegijos vyriausybės pasipriešinimo. Vis dėlto vėliau „Svenska Kraftnat“ išsinuomojo vieną iš Vokietijos tinklo operatorių, paskui – antrą. Taigi dabar veikiame kaip tinklo operatoriai keliose šalyse. Kol gilesnė integracija yra teorinė idėja, turime dirbti tomis sąlygomis, kokios yra. Žinoma, ypač svarbu, kad rinką reguliuojančios institucijos kalbėtų viena kalba.

- Kalbame apie investicijų poreikį – jos gula mūsų vartotojams ant pečių. Rusija ir Baltarusija tuo pat metu stato branduolines jėgaines ir naudotis „NordBalt“ yra abiejų tų projektų verslo planai. Kaip manote, ar trečiosios šalys turėtų sumokėti kompensaciją už naudojimąsi NPS šalių perdavimo infrastruktūra? Aišku, kad „Rosatom“ įvertina „NordBalt“ galimybę. Jeigu investuotų milžiniškas lėšas jo neįvertindami, elgtųsi kvailai. Šiuo požiūriu būtų įdomu įvertinti Kaliningrado srityje statomos jėgainės planus. Tačiau svarbiausia, mano nuomone, kad ES apsispręstų, kaip bus bendradarbiaujama su trečiosiomis šalimis – Rusija, Baltarusija. Mat priešingu atveju bus pasekmių, kurios neigiamai veiks rinką. Kaip šią problemą išspręsti, nežinau.Turime sunkumų ne tik su trečiosiomis šalimis. Tarkime, Latvija iki šiol reguliuoja elektros kainas ir jos teisėkūra gerokai atsilieka. Nėra Baltijos šalių sutarimo, kaip išspręsti pralaidumo tarp šalių problemas. Jeigu padėtis nesikeis, mes negalėsime panaudoti visų „NordBalt“ jungties rinkai teikiamų galimybių. Todėl labai svarbu, kad Estija, Latvija ir Lietuva būtų aktyvesnės kurdamos gerai veikiančią elektros rinką, kaip buvo susitarta mūsų tarpusavio supratimo memorandumuose ir BEMIP (Baltijos šalių energetikos rinkų integracijos) plane.Straipsnis publikuotas dienraštyje „Verslo žinios“.