Studentų sprendimai atpigina technologijas

Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) stende greta nelygiais paviršiais galinčio kopti roboto prototipo stovi elektroninė ranka. Vytenis Krūminis, jos kūrėjas, užsidėjęs valdymo pirštinę rodo, kaip metaliniai pirštai atkartoja jo rankos judesius.„Idėja kilo žvalgantis pavyzdžių internete, tačiau norėjau kurti sumažindamas technologijos kainą“, – aiškina VGTU studentas.Įrenginio veikimą užtikrina jutikliai, sumontuoti į maunamą ant valdytojo rankos pirštinę, – šviesos vamzdeliai. Viename vamzdelio gale – šviesos diodas, kitame gale – fototranzistorius, lenkiant pirštus ar riešą matuojamas šviesos srauto kampas ir iš to nusprendžiama, kaip turėtų lenktis dirbtinė ranka. Mechaninė ranka su valdymo pirštine siejama per „Bluetooth“ ryšį ir veikia iki 25 m atstumu, signalas perduodamas per 1 milisekundę.Ponas Krūminis pasakoja, kad kurdamas mechaninę ranką užtruko maždaug 3 mėnesius. Tokią ranką, anot jo, būtų galima naudoti visur, kur žmogui prieiti sudėtinga ar kenksminga, pavyzdžiui, išminuojant bombas, dirbant užterštoje aplinkoje ir pan. Autorius sako, kad ranka neišbandyta tik radiacinėje aplinkoje, mat tokiems bandymams Lietuvoje sąlygų nėra.

Paprasčiau ir nebrangiai

„Norėjome pavaizduoti idėją, tad ranka konstruota labai paprastai. Prireikus ją būtų galima kurti iš 3D spausdintuvu spausdintų detalių, kad panėšėtų į tikrą ranką“, – aiškina p. Krūminis. Studentui mechaninę ranką sukurti kainavo apie 150 Lt, gamybą atpiginti leido paties kurti jutikliai, kurių analogai parduodami po maždaug 20 USD, o p. Krūminio kurti kainuoja porą litų.Idėją reklamos kūrėjams turi Edvardas Bielskis, Šiaulių universiteto (ŠU) Elektros inžinerijos katedros asistentas. Jis sukūrė robotą, kuris nuolatos judina ant stovo esantį daiktą ir idealiai išlaiko šio pusiausvyrą.Pono Bielskio nuomone, jo kūrinys tiktų kompanijoms, norinčioms greitai atkreipti vartotojų dėmesį į pristatomus produktus.Pristatydamas nedidelį prototipą, kurio savikaina neviršija 50 Lt, ŠU atstovas juokiasi, kad naudojo viską, ką rado, net spausdintuvo dalis. Parodoje jis demonstruoja, kaip idealiai nuolatos judėdamas į skirtingas puses pusiausvyrą išlaiko ant plonytės lazdelės užkeltas obuolys, šį galima stumtelėti į šalį, tačiau robotas užprogramuotas taip, kad išlaikytų obuolį nenukritusį. Didesnis įrenginys, galintis išlaikyti, pavyzdžiui, produktų paletę, kainuotų iki 300 Lt. Ponas Bielskis įsitikinęs, kad panaudotas reklamai jo prietaisas patrauktų dėmesį.

Tiktų ir „Amazon“

Interneto prekybos milžinės „Amazon“ planus pirkinius pristatinėti oro skraidyklėmis galėtų padėti įgyvendinti ir Klaipėdos universiteto (KU) Informatikos inžinerijos katedros studentai. Jie parodoje demonstravo išmaniąją skraidyklę.„Gavome pusiau veikiantį skraidyklės korpusą su pultu, paspaudus mygtukus įrenginys pakildavo, paleidus – nukrisdavo ant žemės. Kalbėti apie pažangų valdymą nebuvo įmanoma“, – sako Darius Vaitiekus, KU studentas. Skraidyklės inžinierius Valmantas Palikša patobulino gautą prietaisą. Ponas Palikša įdiegė valdymo mikroschemą ir gali valdyti kiekvieną aparato variklį atskirai, kas 5 milisekundes skraidyklė pasitikslina poziciją erdvėje ir išsitiesina, jei yra pasvirusi. Pučiant šoniniam vėjui, skraidyklė išsilaiko ore diferencijuodama variklių darbą – stipriau sukasi tie, kurie padeda jai išsilaikyti tinkamoje padėtyje.Skraidyklė turi kamerą, giroskopą, akcelerometrą, magnetometrą, barometrą, o, esant reikalui, sako p. Vaitiekus, būtų galima įdiegti GPS imtuvą ir nurodyti skraidyklei maršrutą, kurį ši privalo nukeliauti. „Skraidyklę galima naudoti kaip mokslo laboratoriją, kai prireikia, pavyzdžiui, stebėti atmosferos rodiklius. Ją patobulinus būtų galima galvoti ir apie daiktų gabenimą“, – siūlo p. Vaitiekus.Inžinieriai užtikrino, kad netekusi signalo iš valdymo pulto jų skraidyklė ne nukristų, o išanalizuotų paviršių ir nusileistų ten, kur saugu. Apgalvojo ir tai, kaip išvengti įvairių radijo, „Bluetooth“, belaidžio interneto signalų trukdžių, dėl kurių gamyklinės skraidyklės neretai pasimeta ar nukrinta. Studentai sukūrė atskirą valdymo dažnio protokolą, kuris nesutampa su jokiais kitais, tad skraidyklė gali gabenti prietaisus, veikiančius belaidžiu interneto ryšiu, „Bluetooth“ ar kitais signalais.Vaikinai skaičiuoja, kad tokią skraidyklę padaryti jiems kainuotų apie 1.000 Lt. „Tik detales reikėtų siųstis iš užsienio, mat Lietuvoje kol kas jų kainos gerokai didesnės nei visame pasaulyje“, – tvirtina p. Vaitiekus ir p. Palikša.

Šis straipsnis publikuotas rubrikoje „VŽ Premium“.