Lietus ir cukrus Balyje

Grįžę namo nusiprausia vonioje užsipildami ryškiaspalvį dubenėlį šalto vandens iš plytelėmis iškloto lovio.

Dėstytojas universitete ramiai pristato per lietaus sezoną aktyvius maliarinius uodus. Maliarija jis jau sirgo septynis kartus.
Nors šiais metais lyja neįprastai daug ir ilgai, apie lietų ir Balio sostinę Denpasarą galima rasti net vietinėse pokalbių knygelėse besimokantiems angliškai:
– Jis išsikrausto į Denpasarą.
– Denpasarą? Kaip toli! Kodėl?
– Gavo stulbinantį darbo pasiūlymą. Atlyginimas labai geras, todėl negalėjo atsisakyti.
– Jam bus sunku gyventi tokioj vietoj, kur..
– ... kur labai lyja. Žinant, kaip jis mėgsta saulę. Tik, manau, jei uždirbi daug pinigų, gali išmokti džiaugtis ir lietum.
– Aš nežinau, neturėjau progos išmokti. Niekada neturėjau daug pinigų.Cukrus
Kitas pasisveikinimas toje pačioje knygelėje:
– Labas, Bahronai, imk cukraus.
Gyvenimas be cukraus čia neįsivaizduojamas. Jis visada kavoje ir arbatoje. Jo yra ir bulvių traškučiuose, ir mėsos dešrelėse. Duona taip pat saldi, ji salotinės spalvos, nes joje yra pandano – žalio augalo, naudojamo desertams.
Cukraus dedama ir į gvazdikinių cigarečių „kretek“ filtrą.
Todėl, kai viena balietė paragavo lietuviškos juodos duonos, sunkiai kramtydama tepasakė:
– Skonis kaip kiniškų vaistų.Smalsumas
Vaikščioju po centrinį Denpasaro Puputano parką šalia bėgimo tako. Mano dešinėje auga Putri Malu gėlės, vadinamos kukliosiomis princesėmis. Kai prilieti, jos suskleidžia žalius lapus. Užkandžiui nusiperku pavasarinių suktinukų spring rolls ir sojų su rudu žemės riešutų padažu, o desertui – violetinę saldžią bulvę. Indoneziečių kalboje žodis Tahu turi dvi reikšmes – sojų mėsa ir žinoti.
Iš kairės prieina dvi indonezietės.
– Iš kur esi?
– Kur tai yra?
– Kiek tau metų?
– Kur čia gyveni?
– Kokioj gatvėj?
– Kiek kainuoja?
– Kiek laiko esi Balyje?Išsuka iš kelio. Į jį tuoj pat įsuka vyras su mažu vaiku. Mojuodamas vaiko ranką klausia.
– Iš kur esi?
– Kiek tau metų?
– Ar turi šeimą? Gal vaikų?
Privažiuoju nusipirkti avokadų sulčių, sumaišytų su šokoladu. Mangų sezonas pasibaigė, rujak – neprinokusio mango vaisiaus, užpilto aštriu žuvies padažu, nebėra. Šalia vietiniai valgo įprastą desertą – sūriu užbarstytą avokadą su kondensuotu pienu. Kartais ten deda ir raudonųjų pupelių.
– Iš kur esi?
– Kur gyveni?
– Kokioj gatvėj?
– Kur mokaisi?
Man nuvažiuojant kaimynė iš kito kiosko avokadų pardavėjai šaukia:
– Ką pirko?
– Kur gyvena?
– Kokioj gatvėj?
Šie pokalbiai varijuoja labai retai. Išgirdusi vieną klausimą, kartais atsakau iš karto į porą ir sutrumpinu klausimų sąrašą.
Klausimai šiek tiek skyrėsi kaimo mokykloje, kur mokiau vaikus anglų kalbos:
– Iš kur esi?
– Koks tavo mobiliojo telefono numeris?Tikėjimas
Išėjusi iš Durgos šventyklos lipu laiptais. Apačioje stovi keliolika žmonių, moterys laiko vaikus ant rankų. Pamatę mane einančią viršuje, baliečiai sustingsta, moterys paima vienos kitas už rankų ir žiūrėdamos į mane didelėmis juodomis akimis lėtai atsitraukia lyg būtų nužengusi pati Durga.
Nenorėdama nuvilti patikėjusių regėjimais tyliai išeinu iš šventyklos. Prie įėjimo sėdi moteris.
Paprastai jos ten sėdi, nes negali patekti į vidų. Prie įėjimo didelis užrašas sako „moterims menstruacijų metų įeiti draudžiama“. Apie tai įprasta pasikalbėti ir tarp vyrų, ir tarp moterų.
Ji detaliai mane apklausia, kur gyvenu ir kiek moku.
Važiuoju pro Badungo kalną į šventyklą. Vienas žmogus jį visą apjuosė baltais sarongais, nes meldė stebuklo, ir jis įvyko.
Badungo hindų šventykloje, kurios viduje yra budistų šventykla, prie manęs priėjo maža mergaitė balietiškais drabužiais ir pasakė savo vardą. Ji pridėjo mano ranką sau prie kaktos ir nusilenkė.
Vėliau valgom dievams paaukotus vaisius. Balietė pasiūlo visiems, mamai – ne. Ji yra aukštesnės kastos ir žemesnės kastos vaisių negali valgyti. Kartais dėl to bendruomenė susirenka ir nusprendžia neapdairų vaisių valgytoją pažeminti.Krenta
Kartą pilant verdantį vandenį man ant rankos nuo lubų nukrito driežas. Gerai, kad ne toks didelis, koks aną dieną ėjo Denpasaro lietaus pilnose balose.
Išsikrausčiau į Dalung kaimą. Kaimynė Pur Wanti, važiuodama per tiltelį, spusteli garso signalą. Čia tiems, kurių su mumis jau nėra, paaiškina. Tą patį darau ir aš.
Kai važiuoju žvyrkeliu, šalia eina karvė. Nuvažiuoju iki asfaltuoto kelio ir užsisakau kavos be cukraus.
Subėga vaikinai iš už aplinkinių prekystalių, žiūri, garsiai šaukia ir juokiasi.
Kava be cukraus kelia daug emocijų.

Daugiau panašių straipsnių rasite „Verslo klasėje“ –  žurnale mąstantiems ir smalsiems žmonėms, kurie brangina savo laisvalaikį ir domisi rytojumi. Prenumeruoti žurnalą galite čia.