Vyndariai taikosi prie globalių pokyčių

Vyno magistrai, įtakingiausi vyno rinkos ir žiniasklaidos atstovai kas 4 metus susirenka į savotišką vyno Davoso forumą – Vyno magistrų instituto (Institute of Masters of Wine) simpoziumą – aptarti vyno pasaulio perspektyvų. Šiemet forumas vyko Florencijoje, todėl greta globalių temų nagrinėtos ir Italijos vyno aktualijos.

Šylančios ateities vynuogės
Visuotiniu atšilimu vyndariai seniai nebeabejoja. Prof. Gregory Jonesas iš Pietų Oregono universiteto patvirtino, kad visi trylika XXI a. vynmečių patenka tarp 14-os karščiausių metų nuo klimato stebėjimo pradžios 1880-aisiais. Nebekeldama klausimo, kas čia kaltas, vyno pramonė tyliai bando suvaldyti kartu su temperatūra nenumaldomai augantį alkoholio kiekį vyne. Vyndariai naudoja visus įmanomus prisitaikymo prie pokyčių būdus: sodina vynuogynus aukštai šlaituose, skina vynuoges naktį, ima naudoti mielių, kurios perdirbdamos cukrų išskiria mažiau alkoholio, atmainas. Tačiau kasmet atsiranda vis daugiau regionų, kuriuose įprastos vynuogės nebegali augti, – ten joms per karšta.

Todėl mokslininkai vis garsiau kalba, kad anksčiau ar vėliau vynuogių veislės įprastuose regionuose keisis. Tiesa, klasikinės veislės kurį laiką pozicijų dar neužleis. 'Syrah', 'Cabernet Sauvignon', 'Merlot', 'Chardonnay', 'Sauvignon Blanc' vis dar patenka į dažniausiai sodinamų vynuogių šešetą, tačiau, anot prof. Joneso, perspektyviausia plėtrai dabar atrodo 'Tempranillo', gerai pritampanti Indijoje ir Kinijoje – sparčiausiai augančiose ateities rinkose. Per pastaruosius 10 m. 'Tempranillo' pasodinta per 140.000 ha, pagal užimamus plotus ji išsiveržė į ketvirtą vietą pasaulyje, nusileisdama tik 'Cabernet Sauvignon', 'Merlot' ir 'Airen'.

Drąsiausi tyrėjai prognozuoja naująsias vyno mėgėjų numylėtines. Dr. Jose Vuillamozas (knygos „Wine Grapes“ bendraautoris su J. Robinson) vardija vynuoges, kurios galėtų pasaulio vyno scenoje pasirodyti tolimoje ateityje, – t. y. turi gerą prisitaikymo potencialą, tačiau šiuo metu yra mažai žinomos. Tai 'Shavkapito', 'Kisi' (Gruzija), 'Areni' (Armėnija), 'Verdesse', 'Counoise' (Prancūzija), 'Lagrein', 'Nieddera' (Italija), 'Rabigato', 'Alfrocheiro', 'Maturana', 'Sumoll Blanc', 'Escursac' (Pirėnai), 'Vasilaki', 'Emir' (Turkija), 'Kydonitsa', 'Mavrotragano' (Graikija). Amerikiečiams ir Vakarų Europos vyno mėgėjams šių veislių pavadinimai skamba egzotiškai, tačiau mes Lietuvoje galime nusipirkti Gruzijos ir Armėnijos vyno ir pradėti pratintis prie ateities skonio.

Italai stygiumi nesiskundžia
Globaliu mastu naujų veislių trūksta, tačiau tuo negali skųstis italai. Kiekvienas šalies vyno regionas turi bent po kelias gerai žinomas veisles ir daugybę pusiau išnykusių arba nespėjusių išpopuliarėti. Kita vertus, iš 20 regionų su kokybišku vynu asocijuojasi vos pusė. Kiti laukia savo eilės su dar keliais tuzinais pasauliui beveik nežinomų pavadinimų.
Vyno magistrų (MW) nuomone, jau dabar verta atkreipti dėmesį į 'Fumin' (Val D'Aosta), 'Tintila' (Molise), 'Freisa' (Pjemontas), 'Schioppettino' (Friulis), 'Centesimino' (Emilija Romanija) veisles – keliaujant po Italiją žinios apie ateities rinkos perlus pravers.

Visgi didžiuma profesionalų nerimauja, kad užsienio rinkos nepajėgios priimti didelės itališko vyno pasiūlos – per daug personalijų, per daug istorijų, per daug įvairovės. Šiuo metu komerciškai sėkmingiausios strategijos, kurios paprastina pasirinkimą: įsivedus Prosecco DOCG, šio vyno paklausa Didžiojoje Britanijoje išaugo beveik 50%; vyndariai džiaugiasi ir Sicilia DOC apeliacija.
Italijos regionuose kyla iniciatyvų suskirstyti vynuogynus pagal kokybę (Grand Cru, Premier Cru ir pan). Pierro Antinori – vienas iš tokių pokyčių Toskanoje iniciatorių. Forume jis ir dar 25-ios Chianti Classico zonos vyninės pristatė Gran Selezione – naują, trečią, pakopą „Chianti Classico“ vyno hierarchijoje (anksčiau buvo tik bazinis ir Riserva lygmenys), – vyną, kuris gali būti daromas tik iš nuosavų vynuogynų, brandinamas ne mažiau kaip 30 mėn. ir kuriam statusas suteikiamas tik po kvalifikacinės degustacijos.

Puiki iniciatyva pavyko tik iš dalies, nes vynai dėl aukšto alkoholio kiekio (pusėje vynų jis viršijo 14,5%), dėl sudėtyje pasitaikančių Bordo vynuogių veislių (trečdalyje vynų) ir ilgo brandinimo mažose naujose prancūziško ąžuolo statinėse buvo ne tiek taurūs ir individualūs, kiek perdėtai koncentruoti, taniniški ir neretai per daug panašūs vienas į kitą.
Dalis mažų vyndarių vis dar dalyvauja projekte, tačiau skundžiasi, kad didieji gamintojai Grande Selezione daro ne iš vieno vynuogyno, o iš visos Chianti Classico teritorijos ir taip aukoja individualumą dėl komercijos.

MW vynai – asmenybės
Individualumo turinčio vyno tema forume kartojosi nuolatos. Jo siekia naujų vynuogių veislių puoselėtojai, terroir gerbėjai. Tačiau vyno įdomumas netolygus populiarumui. Personalijos visada turi ir savo gerbėjų, ir tų, kurie jų neapkenčia. Todėl ypač įdomu buvo paragauti pačių MW daromų vynų. Prieš dešimtmetį pasaulis žinojo tik Olivier Humbrechtą MW – biodinaminį Elzaso gamintoją, kuris kiekvieną vyną kuria kaip nepamirštamą asmenybę. Šiemet Florencijoje savo vynus pristatė 20 magistrų. Tai žmonės, kurie puikiai supranta ne tik vyndarystę, bet ir yra geri rinkodaros, prekybos specialistai, vyno edukatoriai ir knygų autoriai, taigi jų padarytas vynas nustebino drąsiu individualumu, laužančiu supratimą apie tai, ko tikėtis iš klasikinių vynuogių: Jurgeno Von den Marko MW vokiškas „Pinot Noir“ su itin mažai rūgšties; ultranatūralus, beveik saldaus kekerinio vyno kvapais dvelkiantis Kate McIntyre MW „Pinot Noir“iš Australijos, mėsiškas Olivier Humberchto MW „Gerwurztraminer“ ir t. t. Aukšta reputacija vyno pasaulyje jiems leidžia peržengti nusistovėjusias normas ir taip įteisinti tai, kuo eilinis vyno vartotojas galėtų suabejoti.

Šiaudai, molis, mikrobai...
Žymiausi vyndariai sugeba sukurti tobulą vyną, tačiau jie įkalinti žemyno, šalies ar regiono istorijos rėmuose. Petteris Sisseckas („Pingus“, Ispanija), Billis Harlanas („Harlan Estate“, Kalifornija), Stephenas Henschke („Henschke“, Australija), Giovanni Geddes di Filicaja („Massetto“, Borlgheri) simpoziume daugiausia kalbėjo apie senų vynuogynų, kurie lemia vyno kokybę, puoselėjimą ir išsaugojimą. Iš jų išsiskyrė Anne Claude Leflaive („Domaine Leflaive“, Burgundija), vienos geriausių pasaulyje baltojo vyno gamintojų, sprendžiama problema, su kuria ji susidūrė pasistačiusi naują natūralų rūsį iš molio, šiaudų ir akmenų. Pasirodo, vynas, bręstantis naujame rūsyje, skoniu skiriasi nuo bręstančio senajame. Todėl viena pirmųjų Burgundijos biodinaminių vynuogių augintojų, regis, jau išnaudojusi visas priemones vyno kokybei gerinti, ėmėsi naujos, dar neatrastos srities.

Panašių neišmatuojamų arba akivaizdžiai nematomų vyną veikiančių aspektų yra nemažai. Jais kol kas domisi mokslininkai: Kalifornijos Deiviso universiteto profesorė Hildegarde Heymann pristatė Kalifornijos vyninių tyrimą, kaip neįtikėtinai mikroorganizmų sudėtis skirtinguose vynuogynuose koreliuoja su vyno stiliumi ir kokybe. Iš to ji juokaudama daro prielaidą, kad vyno skonį lemia visai ne vynuogės, o mikrobai, kurių aplinkoje mes gyvename, tik nematome jų plika akimi. Tokie tyrimai patvirtina, kad vyndarystė, prieš kelis dešimtmečius sprendusi inžinerines, technologines problemas vyninėje, vėliau perkėlusi dėmesį į vynuogių auginimo ir priežiūros darbus vynuogyne, pamažu juda dar sudėtingesnių dalykų supratimo link.

Vyno magistrų institutas (Institute Master of Wine)

Institutas, vienijantis stipriausius vyno prekybos profesionalus, įkurtas 1953 m.
Nuo to laiko vyno magistro (MW) laipsnis ir narystė institute buvo suteikta 366 vyrams ir moterims.
Kasmet iš 200 studijuojančiųjų titulą gauna 5–9 žmonės.
Po to, kai MW tapo britė vyno rašytoja Jancis Robisnon, laipsnis suteikiamas ir žurnalistams.
Norint tapti MW, reikia išlaikyti praktinį egzaminą – 36 vynų ragavimo testą; teorijos egzaminas – visų žinių apie vyno verslą nuo vynuogių auginimo iki rinkų išmanymo patikrinimas, rašant esė. Galutinis akordas – disertacijos gynimas.
Šiuo metu vyno magistrų pasaulyje yra 312, didžiuma – JAV ir Didžiojoje Britanijoje.
Artimiausios kaimynės – Suomija, Švedija, Vokietija, Austrija – turi po porą vyno magistrų.
Aigaras Nordas (Latvija) ir Arūnas Starkus (Lietuva) – pirmieji instituto studentai iš Rytų Europos.

Komentarai