Planuojamas ir baltų staltiesių restoranas

Duoklė Barborai
Teisę įrengti lauko barą beveik prie pat Bernardinų sodo vartų p. Masalskio valdoma įmonė laimėjo per Vilniaus miesto savivaldybės rengtą konkursą, kuriame dalyvavo per 10 maitinimo verslo įmonių. Kol kas sode įmonė „F and B“ šeimininkauja viena, tačiau netrukus kiek tolėliau nuo jų bus atidaryta dar viena, gerokai didesnė lauko kavinė. Teisę čia įrengti antrąjį iš dviejų numatytųjų maitinimo taškų konkurse iškovojo „Vičiūnų“ įmonių grupė, atidarysianti dar vieną blyninę „La Crepe“.
„Bar Boros“ darbuotojai maistą gamina ir gėrimus pilsto vos 12 kv. metrų dydžio pastate, primenančiame kioską. Mažoje virtuvėje didelių kulinarinių užmojų neįgyvendinsi, taigi meniu paprastas: šaltieji ir karštieji užkandžiai (mėsainiai, dešrainiai, kepti sūriai), salotos, desertai. Mėginta klientams patiekti ir sriubų, tačiau greitai jų atsisakyta, nes buvo nepaklausios. Patiekalų kainos svyruoja nuo 6 Lt (tiek kainuoja lankytojų pamėgtos keptos bulvytės) iki 24 Lt (už keptą kamambero sūrį).

Nuo 11 val. iki 22 val. veikiantis lauko baras turi leidimą prekiauti silpnaisiais alkoholiniais gėrimais – alumi ir vynu. Nealkoholinių gėrimų sąrašas kur kas ilgesnis – karšta ir šalta kava, įvairios arbatos, sultys, limonadas, tiršti vaisių kokteiliai.
Baras turi vieną didelį trūkumą – dėl vietos stokos nebuvo kur įrengti tualeto, todėl ir  klientai, ir darbuotojai naudojasi viešuoju parko tualetu. Antrasis, sąlyginis, minusas galioja tik rūkantiems – šiame bare, kaip ir visame Bernardinų sode, rūkyti draudžiama.
Baro pavadinimas niekuo nesusijęs su vieno iš prekybos tinklų elektronine parduotuve. „Šalia mūsų baro yra Barboros Radvilaitės gatvė, be to, pasakojama, kad ji mėgo vaikščioti šiame parke. Ir jos palaikai guli netoliese, Arkikatedros rūsyje. Be to, pavadinime yra sąsaja su baru“, – pavadinimo kilmę aiškina p. Masalskis.
 
Pats sau tinklas
Ne visi naujos kavinės atidarymo rūpesčiai gulė jam ant pečių – p. Masalskiui priklausančiai įmonei „F and B“ prieš kelis mėnesius ėmė vadovauti didelę patirtį maitinimo versle turinti Skirmantė Norvaišaitė-Toleikienė. 
„Direktorė šiek tiek „įkliuvo“, mat prieš tai ji vadovavo dešimčiai vieno tinklo kavinių, kur vienodi meniu, darbo laikas, patiekalų gamybos technologijos. Mūsų maitinimo vietos labai skirtingos“, – sako p. Masalskis.
Atėjus naujai direktorei, nuo maitinimo verslo reikalų jis visiškai neatsiribojo. „Turiu savo požiūrį į aptarnavimo kultūrą, rinkodarą, maistą. Dažnai užsuku į visas vietas, pasižiūriu per kameras, kas juose vyksta. Noriu, kad įtiktume reikliausiems klientams. Taip, nesu labai malonus savo darbuotojams, nes esu labai reiklus“, – įprasta greitakalbe beria p. Masalskis.

„Bar Bora“ – jau 7-oji jam priklausančios įmonės maitinimo vieta. Be jos, p. Masalskio maitinimo „tinklui“ dar priklauso „Swedbank“, „Sodros“, NMA, Prezidentūros ir Švietimo ministerijos darbuotojams maistą per pusryčius ir pietus siūlančios valgyklėlės, taip pat daugiau nei pusė „Žalgirio“ arenoje Kaune veikiančių kavinių ir restoranų.
„Manau, daug kas nė nežino, kad turiu maitinimo verslą, nes jis nėra mano vardo. Turbūt daug kas mano, kad aš ir gaminti nemoku, nors iš tiesų mėgstu tai daryti ir dažniausiai neblogai pavyksta“, – šypsosi pašnekovas, tačiau prisipažįsta, kad su žmona Asta ir sūnumis dažniau valgo ne namuose, o kurioje nors iš jam priklausančių maitinimo įstaigų paruoštą maistą.

Be standartų
Maitinimo verslą pašnekovas pradėjo kartu su mama, kai ši neteko vadovaujamo posto visuomeninio maitinimo srityje. Tuo metu jis jau buvo pradėjęs organizuoti renginius kartu su žmona Asta. „Dalyvavome konkurse, jį laimėjome ir ėmėme maitinti Savivaldybės darbuotojus, ji tuomet buvo Gedimino prospekte. Šalia valgyklėlės su Asta įsirengėme mažą įstaigą, ten organizuodavome renginius“, – verslo pradžią prisimena pašnekovas.
„Laimė, šiais laikais ne viską lemia kaina, atsižvelgiama ir į vartotojams siūlomo maisto bei aptarnavimo kokybę. Sėkmę greičiausiai lemia tai, kad, skirtingai nei didieji maitinimo tinklai, mes sugebame prisitaikyti prie užsakovų pageidavimų, nes mūsų verslas nėra standartizuotas. Įsivaizduokite, kuriame nors šių taškų būtų atidaryta picerija. Kiek tuos miltus žmogus galėtų valgyti – juk atsibostų. Mūsų dienos valgiaraštis kasdien kitoks, jis priklauso nuo virtuvės šefo sumanumo“, – pasakoja p. Masalskis.

Anot jo, net iš pažiūros panašiuose objektuose – valstybinėse įstaigose ir viename „Swedbank“ skyrių veikiančiose valgyklėlėse – meniu yra skirtingi. „Tarkime, viename iš taškų ponios mėgsta pienišką sriubą, o kitoje valgykloje pasiūlius tokią pačią mus užmėtytų akmenimis. Aišku, stengiamės tą sinergiją išnaudoti, nes jau vien sukurti kalkuliacinę patiekalo kortelę užima daug laiko“, – šypsosi p. Masalskis.
Jis neatmeta galimybės kada nors įkurti didelį standartizuotą maitinimo tinklą, pavyzdžiui, prekybos centruose: „Norėtųsi „pakedenti pažastis“ didiesiems tinklams. Ką nors įdomaus nuveikti gali tik tuomet, kai turi didelį klientų srautą.“

Akcijų dar nepardavinėja
Pašnekovas prisipažįsta kartais pasvajojantis ir apie baltų staltiesių restoraną. „Jau porą metų apie tai galvoju. Mane stabdo tai, kad gana sparčiai rieda šis – paprastų valgyklų ir restoranų – verslo traukinys. Norint atidaryti prašmatnų restoraną, reikia daug laiko skirti tinkamų patalpų, darbuotojų ir gero vyriausiojo virėjo paieškoms, o jo, kaip visuomet, trūksta“, – kalba p. Masalskis.
Reikalavimus atitinkančiam vyriausiajam virėjui p. Masalskis pasiūlytų ne nuolatinę algą, o tapti restorano dalininku – ne tik todėl, kad taip galėtų užsidirbti daugiau iš savo talento, bet ir todėl, kad jaustų ne mažesnę atsakomybę klientams: „Jeigu atsirastų toks šefas, kuriuo galėčiau pasitikėti, tikrai investuočiau į gerą restoraną arba rasčiau investuotoją.“

Pašnekovas atskleidė, kad šie metai jam buvo sėkmingi, kalbant ne tik apie maitinimo, bet ir renginių organizavimo verslą: įkurtai bendrovei Anoniminių darboholikų klubui (trumpiau – ADK) pavyko laimėti nemažai didelių konkursų. Anot jo, sudėtinga suskaičiuoti, kuri iš dviejų jo įmonių duoda daugiau pajamų, nes abu verslai smarkiai susiję – „F and B“ priklausančios įmonės dažniausiai ruošia maistą, kuris patiekiamas ADK organizuojamuose renginiuose.
Paklaustas, ar jo sąskaitoje jau guli milijonas, p. Masalskis šypsosi, tačiau, atrodo, kalba gana atvirai: „Tikrai neturiu to milijono ir nesirengiu turėti, nes didžiąją įmonių gaunamo pelno dalį investuoju. Atidarydamas „Bar Borą“ taip pat investavau man ir mano šeimai priklausančius, o ne iš banko skolintus maždaug 200.000 Lt.“
Savo šeimos turto p. Masalskis tikina net nemėginęs skaičiuoti, nes nebuvo poreikio: „Tiesą sakant, nežinau, kiek vertos mano įmonių akcijos, nes kol kas jų parduoti nemėginau. Jeigu kas pasiūlytų gerą kainą, gal taip ir padaryčiau? Turiu pakankamai idėjų, ką veikti toliau, tikrai nesėdėčiau sudėjęs rankų. Mane domina daug dalykų – radijo, televizijos, interneto projektai. Gal čia mano bėda, kad taip daug visko noriu aprėpti?“