Markė – visa Italija viename regione

Regiono virtuvė puiki. Priešingai nei gretimame Emiljos-Romanijos regione, kur karaliauja mėsa, čia apstu žuvų ir jūragyvių, jie giriasi gaminantys skaniausias pastas ir lazanijas (kuris gi Italijos regionas tuo nesigiria?), ypatingas saliamis – su kepenėlėmis. Ir vyną, žinoma. Markės regione, konsorciumo „Instituto Marchigiano di Tutela vini“ duomenimis, veikia 14.190 vyno ūkių. Konsorciumo pakviesti Markės vynus ragavo grupelė vyno profesionalų iš Didžiosios Britanijos, Nyderlandų, Vokietijos, taip pat – ir šių eilučių autorė.'Verdicchio' karalystė

Markės vynai įvairūs – čia auga 52 vynuogių veislės, 30 iš jų – vietinės. Ir nors vis dar išgirsi, kad Markės vynai – neįdomūs, niekuo neypatingi, tačiau turi jie ir pasaulinį „brendą“ – baltąsias 'Verdichio' vynuoges, taip pat 'Lacrima di Morro d'Alba', 'Vernaccia', kelis Toskanos vynuogės 'Montepulciano' klonus.
Patys vyndariai pabrėžia, kad svarbiausia jų vynuogė yra 'Verdichio', ji čia auginama dviejose DOC zonose – Kasteli de Džesi ir Matelikos. Vynas iš jų šiek tiek skiriasi. Etaloninis 'Verdicchio Castelli di Jesi“ dvelks obuolių, citrusų, persikų, migdolų, šeivamedžio uogų, medaus aromatais, skonis atkartoja kvapų puokštę, poskonyje juntama aitrumo. „Matelica“ kvepia obuoliais, persikais, baltosiomis gėlėmis, taip pat – medumi ir migdolais. Dėl dažniausiai kalkingų 'Verdicchio' augimviečių vynai dažnai yra minerališki, kartais – stipriai. Vynuogės pavadinimas  'Verdicchio' kildinamas iš „verde“ (žalias), ir vynas iš jos tikrai turi žalumo, rūgšties, traškumo, net aitrumo.Lietuvoje „Verdicchio“ vyno nedaug, jis vidutinių kainų. Gerojo, iš gamintojų rūsių Markėje kainuojančio nuo kokių 5 EUR eksportui, ir visai nėra. O štai nuo panašios ribos pasirodo tikrasis, modernus 'Verdicchio' veidas.
Puikiausias tokio veido atspindys – „Umani Ronchi“ vynai. Tai didelė Bianchi-Bernetti šeimos valdoma įmonė, priklausanti 15 svarbiausių Markės vyno gamintojų, kasmet padaro apie 3 mln. butelius vyno. 75% eksportuoja į 55 šalis, didžiausios jų rinkos – Japonija, Švedija, Kanada. Bendradarbiaudama su Ankonos universitetu vykdo rimtus eksperimentinės vyndarystės projektus, jų vynai kasmet pelno pagrindinio italų vynų gido „Gambero Rosso“ (GR) apdovanojimus, pvz., 2012-aisiais „Vecchie Vigne Verdicchio dei Castelli di Jesi Superiore“, 2009 m., paskelbtas geriausiu Italijos baltuoju. Jų „Pelago“ ('Merlot' 10%, 'Cabernet Sauvignon' 45%, 'Montepulciano' 45%) 2007 m. laimėjo geriausio Italijos raudonojo vyno vardą ir aplenkė net  „Sassicaia“ bei kitus didžiuosius italų gamintojus. Kai kurie šią įmonę vadina Markės gamintoju Nr. 1.Ragaujame 2011 m. derliaus „Vecchie Vigne“. Tas pažįstamas minkštas kvapas – ramunėlių; dar kvepia abrikosais, ananasais, šiek tiek mėtų ir riešutų. Vynas sausas, šviežias, minerališkas. Matyt, dėl vynmedžių senumo susidaro ąžuole laikyto vyno įspūdis. „Umani Ronchi“ turi septynis skirtingus 'Verdichio' vynuogynus, taigi gali daryti įvairiausių vynų – nuo paprasčiausių iki prašmatnių.
Raudonieji „Umani Ronchi“ vynai nustebino kainos ir kokybės santykiu. Pvz., „Cumaro“, 2009 m., pagamintas iš 100% 'Montepulciano', puikus vyšniškas, „toskanietiškas“ vynas iš Konero srities (11 EUR).
„Juk žinome, kad nesame Toskana ar Pjemontas, todėl nekeliame kainų kaip jie“, – sako Giorgio Pasanisi, įmonės eksporto vadovas.
Raudonųjų vynų viršūnė – „Campo San Giorgio“, 2009 m., iš tos pačios 'Montepulciano' veislės. Burgundijos butelis, prancūziška etiketė, vieno vynuogyno (1 ha) vynas. Elegantiškas, vyšniškas, šviežūs vaisiai.
Pasak p. Giorgio, šiuo vynu jie nori parodyti, kad Markės „Montepulciano“ irgi gali būti puikus. Pagamina jo apie 3.000 butelių, 60% lieka italams (27 EUR).Dar viena staigmena – „Fonte Del Re Lacrima Morro d'Alba DOC“. Keista ši veislė, primena 'Gevurztraminer'. Kiek teko patirti, šį „rožių vyną“ žmonės arba mėgsta labai, arba nuo jo purtosi. Iš aromato tikiesi, kad bus saldesnis, bet jis sausas, šviežias, ir su būdingu rožių aromatu (5 EUR).
„Umani Ronchi“ vyno Lietuvoje nėra. Keliaujant po Italiją į jį verta atkreipti dėmesį.
Priešpriešų Markės, kaip ir visos Italijos, vynininkystėje – begalės. Antai „Umani Ronchi“ vyno iš 'Verdicchio' ąžuole nebrandina, pila jį į plieno talpyklas, todėl jų vynai žvalūs, vaisiški, minerališki. Kitas nemažas vyndarys – „Gioacchino Garofoli“  daro kitokį „Verdicchio“ – dalį žaliavos pabrandina ąžuole, taip šis įgauna sunkumo, prieskoniškumo.
„Garofoli“ – bene seniausi, gerbiami Markės gamintojai, įmonei vadovauja broliai Gianfranco ir Carlo, abiejų žmonos ir vaikai. Prieš keturias kartas pradėjusi nuo paprasčiausio vyno, dabar šeimos įmonė per metus padaro 2 mln. butelių, eksportuoja į kitas Europos, Šiaurės ir Pietų Amerikos, Azijos šalis, Rusiją, Skandinaviją. Lietuvoje jo vynų taip pat nėra.Pasak p. Carlo, vieno žinomiausių Markės enologų, įmonės vykdomojo direktoriaus, jis perprato, kiek galima brandinti 'Verdicchio' veislės vynus ir tą daro.
Ragaujame įvairius, skirtingų derlių jų „Verdicchio“ vynus – „Macrina“, „Jaochino“, „Podium“. Vieni gaivesni, minerališkesni, kiti sunkesni, tankesnės struktūros, tačiau visi elegantiški, kompleksiški ir šiek tiek... senoviniai.
Negali sakyti, kad kurio nors – „Umani Ronchi“ ar „Garofoli“ – vynas geresnis, abiejų geri, tik skirtingų stilių. Ir vienas, ir kitas turi savo gerbėjų. Jei kas paklaustų, esu iš tų, kuriems priimtinesnis ąžuolo nematęs „Verdicchio“.Tarp kartų – barikados
Italai dažnai pabrėžia požiūrių skirtumus tarp senosios ir jaunosios kartos. Šiuosyk tuo teko įsitikinti kaip niekad akivaizdžiai.
Senoje, gerbiamoje vyninėje „Moroder“ šeimininkauja tėvas Alessandro ir sūnus Marco. Vyninė veikia Montekute, kaimelyje netoliese Ankonos, pačiame Konero rezervato (Mount Conero Nature Reserve) centre, įstabaus kraštovaizdžio apsuptyje. Gamina alyvuogių aliejų, grapą, turi restoranėlį su puikia virtuve, 85% produktų užsiaugina patys. Visas vynas sertifikuojamas kaip organinis, jo daro nedaug, 140.000 butelių per metus, eksportuoja į Kanadą, Šiaurės Ameriką.
Ponas Alessandro yra „Consorzio per la Tutela del Rosso Conero“ prezidentas. Ypatingą dėmesį konsorciumas skiria „Rosso Conero“ apeliacijos standartų kontrolei, ši apeliacija apima vynuogynus ant Konero kalno šlaitų. Čia daromų raudonųjų vynų pagrindą sudaro 'Montepulciano' (mažiausiai 85%), jeigu naudojamos kitos vynuogės, dažniausiai tai yra 'Sangiovese'. „Rosso Conero“ yra viso kūno vynai, taigi tinka prie sunkesnių patiekalų, pvz., žvėrienos troškinių.
Ne mažiau nei 2 m. brandintas ir ne mažiau nei 12,5% stiprumo vynas vadinamas „Rosso Conero Riserva“. „Moroder“ turi dvi „Rosso Conoro“ linijas – riserva brandina 24 mėn. barique, 8 mėn. buteliuose.Ragaujame ūkio „Rosso Conoro“ vynus. Įdomus jų pagrindinis vynas – „Dorico“ iš 'Montepulciano' veislės vietinio klono. 2009-ųjų derliaus šį vyną ūkis pradėjo pardavinėti tik dabar. Jis 14,5% stiprumo, dominuoja džiovintų slyvų, šokolado aromatai, bet vaisiškumo trūksta, o poskonyje lieka daug rūgšties. Etiketės – nei šis, nei tas, tačiau, sako Marco, jau turi naujų. „Sutvarkiusi“ reikalą dėl etikečių, kolegė Alison Flemming (ji – diplomuota „Master of Wine“) neatlyžta: tikina, kad jiems reikia enologo pagalbos. Ponas Alessandro aiškiai nervinasi, sūnus patenkintas, pastabas prašo itališkai persakyti tėvui. Norėčiau, sako Marko, rožinį ir baltąjį vyną užsukti kamštukais, tačiau papa...„Cesi Enrico“ ūkyje nuotaikos kitokios – čia triūsia Mauro, Enrice, tėtis ir mama. Augintojai ir gamintojai, turi 10 ha vynuogynų, per metus parduoda apie 11.000 butelių, visa kita – kaip vino sfuso. Verčiant pažodžiui, tai būtų „palaidas vynas“ (ne „doroviškai pakrikęs“, bet nesupakuotas, neišpilstytas), kitaip – vynas iš talpyklų, nes vartotojams jis pilstomas į jų indus tiesiai iš talpyklų vyno ūkiuose arba vyninėse – kaip alus baruose. Kainuoja maždaug 1,50–3 EUR už litrą.
Už tokią kainą – tai normalus vynas, italai jį mėgsta. Ir tikrai – ragautieji „Cesi“ namų vino sfuso – nė kiek ne prastesni nei jų pačių išpilstytieji į butelius.
„Jeigu būtum garsus, – šypsosi p. Enrice, – parduotum ir vardą, dabar parduodam tik vyną.“ Jis pasakoja prieš kelerius metus pradėjęs įtikinėti tėvą, kad reikia vyną pilstyti ir į butelius, šis paklausė. Dabar jie beldžiasi ir į užsienio rinkas – Bulgariją, Vokietiją.
„Man patinka būti vyndariu. Stengiuosi paspausti tėvą, bet jis yra jis, o dar yra mama“, – juokias Enrice. Vis dėlto jam labiau patinka tėvo požiūris negu brolio, nes tėvas daro taip, kaip protėviai – nenaudoja jokios chemijos ir t. t. Brolis nori mažiau darbo, todėl mielai ko nors pabarstytų.Džiaugsmas – vynas
Vyndarys Riccardo Baldi dirba vienas, jam – 24-eri. „La Staffa“ vyninė priklausė tėvui, dabar savininkas jis, užsimojęs, kaip pats sako, tėvo hobį paversti savo verslu. Šeimininkauti turimuose 7 ha vynuogynų Riccardo pradėjo 2009-aisiais, baigęs mokyklą. Jam sekasi – „La Staffa“ vynų yra Niujorko, Kalifornijos, Čikagos, Londono restoranuose, eksportuoja į Belgiją, Japoniją, Kiniją. „Su kinais, – sako jis, – nemėgstu dirbti, nes skonis jiems nesvarbu – jie neskiria vyno nuo vyno, jiems svarbu prekių ženklai.“O jaunajam vyndariui  labai svarbi 'Verdicchio' veislė. Ji nuostabi, sako, labai priklauso nuo vietos, kurioje auga. „Mano mokykla – knygos ir praktika, daug kalbuosi su labiau patyrusiais. Gyvenimas yra nuostabus – vieną dieną esi vynuogyne, kitą – Niujorke, trečią – vėl savo rūsyje“, – kalba Riccardo. Kas antru sakiniu jis džiaugiasi esąs vyndarys, ir tas džiaugsmas puikiausiai atsispindi iš jo vyno.Baziniai jo „Verdicchio“ vynai gaivūs, žvalūs, labai minerališki (5 EUR). „Ricrocca Clasico superiore“, 2011 jau kitoks: tirštesnės struktūros, druskingas. Prieš kelias dienas už šį vyną Riccardo gavo „Wine Challenge“ apdovanojimą.
Važiavome į „La Staffa“ ankstyvą rytą, klaidžiodami tarp kalvų. Pakelės darbininkai, paklausti kelio, tokio ūkio nežino, tik užeigą. Panašu, kad ateityje, gal net netolimoje, šios vyninės vardą jie žinos.