Ne viskas apie viskį

Gintautas Dinda, prieš keletą metų aktyviai prisidėjęs prie bendrovės „Mineraliniai vandenys“ viskio projekto ir pirmosios lietuviškos interneto svetainės apie viskį „www.viskioakademija.lt“ kūrimo, prieš metus įsteigė savo įmonę „Duoklė angelams“. Viskio mėgėjai žino: taip vadinami tie 2%, kurie, gėrimui bręstant ąžuolinėse statinėse, statistiškai išgaruoja pro medienos poras.

„Išėjau įgyvendinti minčių, idėjų, kurių dirbdamas didelėje įmonėje neįgyvendinau. Kuo toliau, tuo labiau man imponuoja mažytės, butikinės įmonės, turinčios gerokai didesnę veiksmų laisvę“, – sako p. Gintautas.

Degtinė prieš viskį
Anot pašnekovo, pastaraisiais metais Lietuvoje juntamas didelis susidomėjimas viskiu. Kai 2010 m. Kaune buvo atidarytas pirmasis specializuotas viskio baras „W 1640“, o po dvejų su puse metų Vilniuje tie patys savininkai – didžėjų duetas Šarūnas Karalius ir Laurynas Lisauskas (Lauris Lee) – įsteigė viskio klubą „King & Mouse“, Lietuvoje kilo specializuotų viskio barų bumas.
„Apie viskį pradėjome kalbėti Viskio akademijoje, Šarūnas ir Laurynas – feisbuke, pradėjome rengti viskio degustacijas. Aš ir dabar save dažnai pavadinu „keliaujančiu cirku“, nes kiekvieną dieną esu kur nors – tai Šiauliuose, tai Klaipėdoje, tai privačiame renginy, tai pats jį organizuoju. Kita vertus, į šios kategorijos gėrimus gerokai rimčiau pradėjo žiūrėti ir alkoholio importuotojai, jie dažnai pasikviečia viskio distilerijų atstovų iš užsienio“, – pasakoja p. Dinda.

Tačiau, suabejoju, vis tiek esame labiau degtinės tauta?
„Gal ir nenorime tokie būti, bet skaičiai rodo, kad stipraus alkoholio kategorijoje degtinės suvartojame apie 60%, tai beprotiškai daug. Mano galva, šiuolaikinė degtinė yra vienas neįdomiausių gėrimų – jokios ten organoleptikos, tik rektifikuotas etilo spiritas, praskiestas apdorotu vandeniu, su trupučiu priemaišų skoniui išgauti. Tai produktas, šiurkščiai sakant, reikalingas apsvaigti arba kokteiliui sumaišyti, kad jame būtų alkoholio“, – sako p. Dinda.
Vargu ar tokia nuomonė patiktų degtindariams, tačiau p. Dinda sako, jog jie jau dabar laužo galvas dėl krintančių degtinės pardavimų: „Manau, žmonės nebenori gerti, tai matyti ir degustacijose, – jie nori ragauti. Taip, alkoholio suvartojama per daug, tačiau matyti, jog vis dažniau renkamasi ne praskiestą spiritą, bet viskį, kad ir nebrangų. Degtinės pardavimai krinta, o viskio, kaip ir kitų brandintų gėrimų – konjako, romo, brendžio, – kyla.“

Škotai stabtelėjo
Pasak pašnekovo, pagal pardavimų apimtį pasaulyje toliau dominuoja škotiškas viskis – jo suprantamiausia klasifikacija, daugiausia gamintojų, todėl net naujos šalys, kurios renkasi gaminti viskį, idėjų ir patirties dairosi į Škotiją. Viskio naujokų pasaulyje daugėja: distilerijų prisisteigė švedai, danai, suomiai, norvegai, net Islandija, todėl viskio žemėlapyje atsirado Nordic regionas. Tačiau daugelis daryklų, pasakodamos savo istorijas, pabrėžia, kad viskį pradėjo gaminti besidomėdamos škotiškuoju.
Kita vertus, Škotiško viskio asociacijos („Scotch Whisky Association“) duomenimis, 2013 m. škotiško viskio pardavimai, iki tol smarkiai kilę, nustojo augti.
Prancūzijoje, kur šio viskio suvartojama daugiausia, jis brėžia tą pačią 2012-ųjų liniją.
Nusistebėjus – daugiausia Prancūzijoje? – p. Gintautas vardija Europos šalis, nuperkančias daugiausia škotiško viskio: Prancūzija, Ispanija (škotiškojo importas čia krito 8%), Vokietija (kilo 1,8 %). Pastaraisiais metais visų premium kategorijos gamintojų akys buvo nukrypusios į Aziją, ji viršijo suvartojimo bei kainų rekordus, tačiau ir ten matyti pardavimų kritimas. Škotų gamintojai dabar dairosi į naujas rinkas – Meksiką, Braziliją, ten jų gaminamo gėrimo paklausa auga.

Ateina naujieji
Paklaustas, kokias išvadas iš to reikėtų daryti, p. Gintautas šypsosi: gal dar nereikėtų varpais skalambyti, bet išvadas daryti galima. Nes krinta ne apskritai viskio, o škotiškojo pardavimai.
„Žmonės, kurie ragauja viskį, pamažu atranda naujas šalis. Pvz., šiandien vienas viskininkas užsisakė indiško viskio. Ką noriu pasakyti? – perklausia pašnekovas. – Kad viskį gaminančių šalių randasi vis daugiau ir jos atima rinkos lyderės dalį. Kyla minėtasis Nordic regionas, Indija, Taivanas. Vieno iš jų distiliuotojų viskis parodose vertinamas kaip tiksinti bomba, ir darbo jėga jų pigesnė.“ Be abejo, sutinka jis, dalis vartotojų – dideli konservatoriai, į naujoves žiūri labai atsargiai, taigi, kaip pirko škotiškąjį viskį, taip greičiausiai ir pirks, nors aklosiose degustacijose Naujojo pasaulio viskiai pasirodo puikiai. Tai iliustruoja Japonijos pavyzdys: dar neseniai rimtose tarptautinėse parodose jos gamintojai demonstravosi mažose salėse, o dabar šalis prisistato kaip didžioji viskio gamintoja.

Čia verta pridurti, kad šių metų geriausio single malt viskio apdovanojimą „World Whiskies Awards“, kurį kasmet skiria britų leidžiamas žurnalas „Whiskey Magazine“, pelnė nykštukinė distilerija „Sullivans Cove“, veikianti Tasmanijoje, prie Australijos esančioje saloje.
Pasak p. Gintauto, kalbant apie platėjantį vartotojų akiratį, tą patį galima pasakyti ir apie kitus stipriuosius gėrimus, pavyzdžiui, romą. Prieš kokius aštuonerius metus brandintas romas, pvz., „Matusalem 15“, mums atrodė fenomenas. Dabar importuotojai pradeda dairytis romo, ir ne baltojo, o brandinto, – šios kategorijos gėrimai palengva stoja greta viskio ir konjako.

„Kita vertus, mažiukams importuotojams atsivežti švediško ar airiško viskio gerokai paprasčiau nei kokio taivanietiško. Ir didžiosios bendrovės juk neveža salyklinio viskio konteineriais, tai yra nišiniai produktai. Lygiai taip pat sunku iš Karibų atsivežti nedidelį kiekį mažo gamintojo romo, ir Europoje dažniau pamatysi didžiųjų koncernų, kurie čia turi savo sandėlius, romo. Taigi – nors ir susirandi fainą mažiuką gamintoją, jo romo kol kas nėra galimybių atvežti“, – aiškina p. Gintautas.

Pirmą partiją parduotų
Panagrinėjęs, iš kur į Lietuvą atvežtas brangesnis salyklinis viskis, pamatysi, – didžioji jo dalis vis dėlto iš Škotijos, tačiau randasi ir retesnių arba išvis nežinomų gėrimų. Pasak p. Gintauto, dirbdamas didžiausioje alkoholio importo įmonėje, jis sukaupė pakankamai patirties, pažinčių, ir ne tik Lietuvoje. Kai įsteigė savo įmonę, nusipiešė aiškią jos liniją – ji yra nišinė, butikinė, todėl ieško retesnių gėrimų, stengiasi gauti gamintojų sutikimą atstovauti jiems Lietuvoje.
„Kitaip sakant, į save nežiūriu kaip pigus spekuliantas, kuris pigiai perka ir brangiai parduoda. Jei pasiimu „globoti“ viskį, stengiuosi atiduoti jam dūšią, todėl neimu bet kokio“, – kalba p. Gintautas.
Vienas jo prioritetų – Naujasis pasaulis, todėl įmonė turi viskio iš Taivano, Indijos, Naujosios Zelandijos, taip pat – Švedijos, Čekijos.

„Nesiveržiu bendradarbiauti su labai dideliais gamintojais. Turėjau keletą pasiūlymų iš nebrangaus viskio daryklų, tačiau šiuo metu nenoriu prekiauti paprastais pigiais gėrimais, kurie vienas nuo kito nelabai skiriasi, gal tik dizainu ir dažnai išgalvota istorija. Ieškausi gamintojų, kurie yra tokie patys mažiukai, kaip mes, kurie daro nedaug, bet su meile, turi savo istoriją ir dažnai yra labiau fanatikai, dar neįsukę rimto verslo“, – sako p. Dinda.
Bet jau patyrę pirmojo karto sėkmę – kai pradėję daryti ką nors iš entuziazmo, smalsumo, ima ir padaro gerai. Kažin, svarstau, gal ir Lietuvos gamintojai galėtų surizikuoti? Anot p. Gintauto, ir jis Lietuvos gamintojų vis paklausia, kodėl jie nedaro viskio.

„Padarykit, sakau. Pirma partija, duodu rankas nukirsti iki alkūnių, tikrai bus parduota“, – šypsosi p. Dinda. Sakydamas „daryti“ jis turi galvoje ne išpilstyti Lietuvoje škotišką viskį, o padaryti jį čia nuo nulio – „Stumbre“, „Lietuviškam miduje“ ar dar kur nors. Kaip toliau sektųsi – tai jau kitas klausimas, juk investicijų reiktų nemažai, o garantijų – jokių. Anot jo, Švedijoje dabar veikia dvylika distilerijų, – jie juk visur investuoja. Kai p. Dinda pradėjo į Lietuvą vežti švedišką viskį „Mackmyra“, vienas bičiulis pareiškė, kad šito tai jau niekada nepirks – gana jam švediškų bankų, baldų ir t. t.
„Bet jeigu švedai investuoja į tą viskį, nemanau, kad kiša galvą į klipą, o Lietuva, Latvija, Estija ir net Rusija iki šiol neturi nė vienos distilerijos. Gal nėra entuziasto, kuris turėtų pakankamai pinigų ir mėgtų viskį. Juk su tomis investicijomis rizikuotum kaip lošimo namuose – gal pasiseks, o jei nepasiseks, tiek to, dar turėsiu už ką pavalgyti“, – dėsto pašnekovas. Kita vertus, priduria jis, Lietuvoje įstatymai keičiasi kas ketveri metai ir vis griežtėja, o didžiųjų šalių viskio gamybos tradicijos nesikeičia šimtus metų, kaip ir konjako ar vyno.

Paskaičiuokim, broliai
Pasaulyje viskio kainos beprotiškos: oficialiai brangiausias „The Macallan M“ 6 l butelis 2014 m. sausį Honkongo „Sotheby’s“ aukcione parduotas už 628.205 USD. Šis sandoris pralenkė iki tol buvusį rekordą, priklausiusį to paties „The Macallan“ gamintojo klasikiniam 0,7 l buteliui – „The Macallan 1946“, jis kainavo 460.000 USD. Anot p. Gintauto, perkamiausias salyklinis viskis Lietuvoje kainuoja 100–150 Lt, jei 200 Lt – jau atrodys brangus. Paklaustas, kokia 100–150 Lt kainuojančio viskio kokybė, pašnekovas pradeda iš toliau. Anot jo, pas mus yra viskio, kainuojančio 30–35 Lt, – prekybos centrų apatinėse lentynose.

Žmonėms, abejojantiems dėl produkto ir kainų, jis siūlo skaičiuoti kitaip: iš 35 Lt atimti PVM, – jau minus 6 Lt. Atimti akcizą – apie 40% stiprumo 0,7 l gėrimo tai bus apie 14 Lt. Atimti kamščio, butelio kainą, mažmenininko ir didmenininko antkainius, ir tuomet pamatysi, kad Škotijos darykloje butelis tokio viskio kainuoja eurą–du su trupučiu. Kai žinai, kiek ten kainuoja darbo jėga, grūdai, ąžuolinės statinės, kyla klausimas – koks gi ten viskis?
100–150 Lt kainuojančio butelio akcizas – toks pats, PVM šiek tiek didesnis, transporto kaina – ta pati, viskas daugmaž tas pats, o turinio kaina – daug didesnė, apie 15 EUR iš gamintojo. Dažniausiai tai – salyklinis viskis, gražesnis pažiūrėti ir skonių jame daugiau, ir kilmė bus nurodyta.

„Aš vartoju du terminus – „gerti“ ir „ragauti“. Sakau: paversk tuos 100 Lt į porcijas, įsipilk kelias dešimtis gramų, paragauk, – ta porcija kainuos 4 ar 5 litus. Be to, jis ir neskirtas gerti – padauginus ilgai brandinto viskio, kuris turi daug įvairių elementų, organizmas kamuosis, kol išsivalys“, – šypsosi p. Gintautas.
„AS Nielsen“ tyrimų bendrovės duomenimis, Lietuvoje populiariausias škotiškas viskis. Didžiąją jo dalį sudaro prekių ženklai, kuriems prekybos centruose – amžina akcija, čia lyderiai – „Scottish Leader“, „Ballantines“, „W. Grants“.
Populiariausias škotiškas salyklinis – „Glenfiddich“ (oficialiai skelbiama kaina – 139 Lt), „Bunnahabhain“ (165 Lt), „Deanston“ (100 Lt).

Specializuoti viskio barai Gintauto Dindos vertinimu
Kriterijai
Platus asortimentas, ne mažiau kaip 100 viskio rūšių.
Šviečiamasis viskio meniu, kuriame gėrimai suskirstyti pagal šalis, regionus ir pan.
Turi naudoti specialias ragauti skirtas taureles. Jos brangesnės ir vagia jas dažniau, bet tai nėra priežastis jų neturėti.
Ne tik vaikosi pinigo, bet užsiima šviečiamąja veikla: rengia degustacijas ir pan.
Turi keletą degustacinių viskio meniu.
Barai
Klaipėdoje – „Nesė Whisky Bar“
Kaune – vienintelis „W 1640“
Vilniuje – neabejotinas lyderis „King & Mouse“. Viskio klubas viešbutyje „Šekspyras“, „Lobby bar“ viešbutyje „Holiday inn“, restoranas-bravoras „Apynys“, naujas baras „Dirty Duck“, su išlygomis – „Piano Man“.