10 knygų, kurias turėtų perskaityti kiekvienas vaikas

1. Hanso Christiano Anderseno „Pasakos ir istorijos“.  Anderseno kūriniai nagrinėja  rimtas temas, tačiau pateikiami ir vaikams prieinama forma. Jo sukurtos pasakos išleistos daugeliu skirtingų rinkinių ir žinomos dėl daugelio skirtingų personažų –  Alavinio Kareivėlio, Nuogo Karaliaus, Undinėlės, Bjauriojo Ančiuko, tačiau jas vienija ta pati tamsos ir šviesos kovos analizė, mokanti nesitaikyti su niūriomis aplinkybėmis ir ryžtis ginti savo tiesas.2. Rudyardo Kiplingo „Džiunglės“.  „Tuomet medžiok maistui, o ne savo malonumui“,  – tokių džiunglių taisyklių mokosi  vilkų užaugintas žmonių vaikas Mauglis, vienas žinomiausių knygos personažų. Tai viena iš tų knygų, kurias verta dar sykį perskaityti suaugus ir galbūt atrasti pražiopsotų simbolių, poteksčių, idėjų apie visuomenę ir pasaulį, tačiau pirmajame plane vaikams meistriškai pristatomos garbės ir pagarbos, atsakomybės, draugystės ir drąsos temos.  Dalis „Džiunglių“ personažų ir kitų detalių tebėra įamžinti vienos skautų organizacijos ranguose ir taisyklėse.3. Pamelos L. Travers „Merė Popins“. Rytų vėjo į Vyšnių gatvę atpūsta Merė Popins tampa labai neįprasta aukle čia gyvenantiems keturiems vaikams. Ji  aštrialiežuvė ir rūsti, bet gali čiuožti turėklais aukštyn, iš rankinės ištraukti krėslą ir surengti arbatėlę ant lubų.  Daugelis šmaikščiai aprašytų nuotykių atrodo pagimdyti vaikiškos vaizduotės. „Nejaugi nežinai, kad kiekvienas turi savo fantazijų pasaulį?“ – be užuolankų klausia Merė Popins, knygos pabaigoje iškeliaujanti su Vakarų vėju.4.  Alano Alexanderio Milne'o „Pūkuotuko pasaulis“. Naivus, lėtokas, tačiau užsispyręs ir socialus gurmanas bei poetas Mikė ir jo draugai susiduria su visokio plauko problemomis, bet  išradingai ieško jų sprendimų. Knyga apie Meškino, Paršelio, Asilo ir kitų personažų dienas Šimtamylėje girioje moko pozityvumo, draugiškumo, supratimo ir dėkingumo už paprastus dalykus.5. Carlo Collodi „Pinokio nuotykiai“. Melas, tinginystė ir savanaudiškumas atsirūgsta, o už gerus darbus atlyginama taip pat geru. Šiomis tiesomis galiausiai įsitikina kiekvienas knygos personažas, tačiau iš pradžių jų labai pamažu mokosi medinukas Pinokis, norintis tapti tikru berniuku ir kelyje šio tikslo link pirmiausia turintis įveikti patį save.6. Lewis Carrollo „Alisa stebuklų šalyje“.  Nuobodžiaujanti mergaitė Alisa į olą nuseka baltą triušį ir patenka į savomis taisyklėmis besivadovaujančių keistų personažų šalį, kurioje kroketo lazdas atstoja flamingai, o bėgikai lenktyniauja be starto ir finišo linijų.  Autorius, būdamas matematikas ir logikas, sukonstravo komišką fantastinį pasaulį, jau antrą šimtą metų tikrinantį skaitytojų vaizduotės ir įžvalgumo ribas.7. Astrid Lindgren „Pepė Ilgakojinė“.  Devynmetė Pepė  gyvena sename name – be suaugusiųjų priežiūros,  su skrynia aukso, Beždžionėle ir Arkliu, kurį gali pakelti viena ranka. Ji rūpinasi pati savimi ir bando pasirūpinti draugais, kiekvieną dieną paversdama nauju nuotykiu. Užaugti nenorinti ir socialines normas prastai išmananti Pepė iš pradžių nesužavi kaimynystėje gyvenančių suaugusiųjų, tačiau jos ryžtas ir nuoširdumas ilgainiui laimi ir jų palankumą.8. Roberto Louiso Stevensono „Lobių sala“.  Tropikų salose paslėpti lobiai, žemėlapiai su „X“ ženklu, vienakojai jūreiviai su papūgomis ant peties – tokį piratų pasaulio supratimą prieš beveik pusantro šimto metų išpopuliarino Stevensono istorija apie berniuką, kuriam į rankas netikėtai patenka vienas iš minėtų žemėlapių. Lobio paieškose jis gauna pamokų apie draugystę, moralę, garbę, drąsą ir šioje kelionėje pradeda suaugti.9.  Lymano Franko Baumo „Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“.  Viesulo į nežinomą šalį nusviesta Dorotė keliauja ieškoti burtininko, kuris padėtų jai grįžti namo. Kartu su ja geltonų plytų keliu keliauja ir Bailusis Liūtas, Geležinis Medkirtys bei Kaliausė – kiekvienas su savais norais. Knyga moko, kad atsakymus į rūpimus klausimus dažnai žinome patys ir kiekvienas savyje turi jėgų nugalėti kilusias kliūtis.10.  Mark Twaino „Tomo Sojerio nuotykiai“. XIX amžiaus miestelyje prie Misisipės augantis Tomas Sojeris visuomet vadovaujasi savo paties instinktais ir galva. Smalsumas jį nuolat įvelia į nepatogias situacijas, o išeitį rasti padeda laki vaizduotė.  Autorius nuotykius dėsto šmaikščiu tonu, nesustodamas padaryti pauzių, tad kartais skaitytojui reikia pačiam įvertinti teiginių ir įvykių rimtumą, apmąstyti savo paties vertinimo standartus.