Estiška finansų pamoka

Publikuota: 2014-05-14
svg svg
Nuotrauka: Juditos Grigelytės ("Verslo žinios")
„Verslo žinios“

- Estija jau daugiau nei 3 metus yra euro zonos narė. Kokių buvimo bendrosios valiutos bloke pranašumų ir trūkumų įžvelgiate? Manau, visi pranašumai ir trūkumai yra panašūs, kaip ir turint Estijos kroną, nes iki euro įvedimo beveik 20 metų turėjome fiksuotą, su kita valiuta susijusią valiutą. Įstoję į euro zoną, įgavome kiek daugiau stabilumo, galimybę lengviau planuoti importo ir eksporto kainas, sutaupome valiutos konvertavimo išlaidų. Be to, paskolų palūkanų normos Estijoje tapo mažesnės, nes visiškai nebeliko devalvacijos rizikos. Sunku tiksliai įvertinti, tačiau manau, kad dalis užsienio investuotojų sprendimą investuoti Estijoje lėmė šalies priklausymas euro zonai. Kalbant apie trūkumus – taip, turime mažiau monetarinio lankstumo, įsipareigojome dalyvauti euro zonos sistemos draudimo mechanizmuose, kurie sukūrė finansinės rizikos, ir kartais būna sunku įtikinti politikus, kad šiuos finansinius įsipareigojimus vykdyti privaloma.

- Koks Estijai buvo didžiausias iššūkis rengiantis įvesti eurą? Manau, pasirengėme gana lengvai, nes norėjome į euro zoną įstoti anksčiau, 2007 m., tačiau tuomet neatitikome infliacijos kriterijaus. Tad dalį paruošiamųjų darbų jau buvome atlikę anksčiau. Šį kartą reikėjo daug techninio pasirengimo, jame dalyvavo nemažai institucijų. Sunkiausia buvo atitikti visus kriterijus, pavyzdžiui, biudžeto deficito. Į euro zoną stojome per euro zonos skolų krizės įkarštį ir tuo metu atitikti mažesnį nei 3% bendrojo vidaus produkto (BVP) biudžeto deficito reikalavimą buvo gana sudėtinga. Didžiausias iššūkis eurui įvesti yra ekonominė padėtis, o ne techniniai pasirengimo darbai. Manau, ir Latvijos patirtis parodė tą patį.

- Kaip keitėsi visuomenės nuomonė apie eurą prieš ir po šios valiutos įvedimo? Prieš euro įvedimą buvo nemažai skepticizmo šiuo klausimu. Apklausos tuomet rodė, kad eurą teigiamai vertina apie 50% gyventojų, o po įvedimo pritariančiųjų dalis šoktelėjo gerokai per 50%. Taip, pas mus buvo žmonių, kuriems patiko ir senoji valiuta, be to, į euro zoną stojome sunkiu valiutos blokui metu, todėl daugelis klausė, ar mums tikrai to reikia. Kai kuriuos žmones gąsdina terminas „valiutos reforma“ ir jokie raminimai nepakeičia jų nuomonės. Tačiau dabar, praėjus kuriam laikui, nuomonė apie eurą gerokai pagerėjo. Estijoje teigiamai vertinančiųjų eurą rodiklis dabar yra vienas aukščiausių Europos Sąjungoje (ES).

- Estijos valstybės skolos nuo BVP santykis ilgą laiką buvo mažiausias ES, tačiau pastaruoju metu po truputį kilo. Ar tai reiškia, kad Estija atsisako „gyvenimo be paskolų“ politikos? Prieš krizę mūsų skolos tesudarė apie 3% BVP, tačiau dabar rodiklis yra apie 10%. Pagrindinė priežastis, kodėl jis ūgtelėjo, yra biudžeto deficitas, kurio visiškai išvengti per krizę nepavyko. Be to, skolos rodiklį iš dalies padidino ir mūsų dalyvavimas Europos finansinio stabilumo mechanizme. Vien dėl šios priežasties rodiklis padidėjo apie 2,5 proc. punkto. Tačiau mes ir toliau nesiskoliname tarptautinėse obligacijų rinkose, vyriausybė neleidžia vertybinių popierių.

- O kaip dėl vyriausybės finansinio rezervo? Jis taip pat „išgaravo“? Ne, jį mes vis dar turime ir jis sudaro apie 8% BVP. Dalis rezervo lėšų po finansų krizės buvo panaudota, tačiau Finansų ministerija bando jį atkurti. Šiaip jau šio rezervo dydis išlieka gana stabilus, be to, mes, kaip centrinis bankas, skatiname Finansų ministeriją jį dar didinti. Juk ateityje mūsų laukia demografiniai iššūkiai, kaip emigracija, neigiamas gyventojų prieaugis ir panašiai. Be to, ES finansinės paramos lėšų, augant gyventojų pragyvenimo lygiui, mažės, todėl būsime priversti gyventi su mažesne ES parama. Atkurti finansinį rezervą būtų išmintinga, nes ateityje jis vėl gali mums padėti, kaip padėjo per pastarąją krizę. Turint tokį rezervą, nereikės žūtbūt skolintis tarptautinėse finansų rinkose, kurios dėl vienų ar kitų aplinkybių gali būti laikinai užsidariusios. Bent jau ankstesnioji vyriausybė palaikė mūsų idėją, kad šį rezervą reikia padidinti, kol kas neaišku, kokią poziciją šiuo klausimu užims naujoji vyriausybė.

- Kaip Estijos valdžiai pavyko gyventojus įtikinti, kad būtina sukurti tokią „finansinę pagalvę“? Estijoje gana anksti suvokta, kad biudžetas turėtų būti visai arba beveik subalansuotas ir valdžia neturėtų imti daug paskolų, pavyzdžiui, naujiems greitkeliams tiesti. Niekas nežino, kaip padėtis susiklostys ateityje, tačiau iki šiol žmonės palaikė tokią politiką.

- Po 4,9% Estijos ekonomikos augimo 2012-aisiais pernai ji teaugo 0,8%. Kas atsitiko? Ar šiemet Estijos laukia recesija? Jei recesija laikome BVP sumažėjimą vieną ketvirtį, palyginti su ankstesniu, tada taip, per pastaruosius metus sulaukėme nedidelės recesijos. Tai lėmė keli veiksniai. Pirmiausia esame gana priklausomi nuo Suomijos ekonomikos. Šiai Skandinavijos ekonomikai ilgus metus gana gerai sekėsi, tačiau dabar taip nėra, ji silpnoka. Keliems sektoriams šiuo metu taip pat ne itin sekasi. Pavyzdžiui, statybų sektorius nukentėjo dėl sumažėjusių vyriausybės investicijų į infrastruktūrą. O mūsų logistikos sektoriui kirto tai, kad Rusija pasistatė jūsų uostą visai netoli Talino. Iki prasidedant neramumams Ukrainoje, mes tikėjomės, kad Estijos ekonomika recesijos šiemet išvengs. Kokia bus realybė – pamatysime. Tikimės, kad padėtis gerės, nes euro zonoje daugėja atsigavimo ženklų, Suomijos ekonomika gali sutvirtėti, o ir kitų Baltijos šalių ekonomika gana gerai auga. Taigi išorinė padėtis nebloga. Pagal pastarąsias mūsų prognozes šalies ekonomika šiemet turėtų augti 2,5%, tačiau, įvertinus pastarąsias aplinkybes, manau, kad ir 2% augimas būtų gerai.

- Kai kurios Lietuvos įmonės skundžiasi, kad yra vejamos iš Rusijos. Estijos verslininkams taip pat tenka su tuo susidurti? Kiek teko bendrauti su kelių įmonių vadovais, jie sako kol kas su tuo nesusiduriantys. Tačiau ši įtampa neigiamai atsiliepia per sumenkusį Rusijos rublio kursą. Be to, pastaraisiais metais turistų iš Rusijos į Estiją srautai augo gana sparčiai, o dabar mes rusams tampame brangesne šalimi. Patys Estijos verslininkai Rusijoje investavę santykinai nedaug, kol kas negirdėti, kad jie būtų vejami iš Rusijos.

- Kaip euro zonos narės atstovas, dalyvaujate Europos centrinio banko (ECB) vadovų posėdžiuose. Ar jaučiate, kad Estija daro realią įtaką ECB sprendimams, ar vis dėlto esate daugiau stebėtojai? ECB valdančiosios tarybos posėdžiuose atstovauju ne vienos Estijos, o visos euro zonos interesams. Taigi, nuvykęs į ECB būstinę, turiu nusiimti estišką skrybėlę ir užsidėti europietišką. Jei suvoki nagrinėjamus klausimus, esi konstruktyvus, aktyvus, teiki gerų rekomendacijų, manau, esi visavertis ECB tarybos narys, o ne tik stebėtojas. Daug kas priklauso nuo asmenybių, kurios vyksta į ECB kaip konkrečios šalies atstovai.

- Tačiau ar tiesa, kad didesnės šalys, kaip Vokietija, priimant ECB sprendimus daro didesnę įtaką nei mažos šalys? Gal ir tiesa, tačiau tik dėl to, kad didelės šalys turi didesnius centrinius bankus su didesniais kompetencijos centrais. Pavyzdžiui, mūsų centriniame banke dirba vos 240 žmonių, o, pavyzdžiui, Vokietijos – 10.000. Natūralu, kad kai kuriais klausimais jie turi sukaupę daugiau patirties ir ekspertinių gebėjimų, nes euro zonoje yra ilgiau nei mes. Jei yra konkretus klausimas, jie gali žinoti daugiau ir sprendimui daryti didesnę įtaką, tačiau mažesnių šalių centrinių bankų atstovai visada gali dalyvauti priimant sprendimus.

- Jei Lietuva kitąmet įstos į euro zoną, keisis balsavimo ECB taryboje sistema. Esate patenkintas būsimais pokyčiais? Nauja balsavimo sistema turės ir pranašumų, ir trūkumų. Kad būtų išvengta pernelyg didelio valdymo darinio sukūrimo, bus įvesta rotacijos sistema, reiškianti, kad visų šalių atstovai per posėdžius bus prie vieno stalo, tačiau ne visuomet visi jie galės balsuoti. Taip, galbūt didelių šalių atstovai sprendimo teisę turės kiek dažniau nei mažesnių, tačiau nemanau, kad dėl to bus pažeisti mažesniųjų šalių interesai.

- Ar Estiją tenkina tai, kad bazinės skolinimosi palūkanos visose euro zonos šalyse yra vienodos, tačiau ekonominė būklė labai skiriasi? Manau, šalis, nusprendusi stoti į euro zoną, turi suvokti ir priimti ne tik to pranašumus, bet ir trūkumus. Ji negali pasiimti tik pranašumus. Ji renkasi visą paketą. Būnant euro zonoje, reikia būti platesnio akiračio, o ne tik galvoti apie savo šalį.

- Kaip manote, kada ECB gali pradėti didinti bazines palūkanas? Nuo pat praėjusios vasaros ECB kartoja, kad bazinės palūkanos išliks esamo ar dar žemesnio lygio tiek, kiek tik prireiks. Žinoma, kiekvieną mėnesį analizuojami nauji ekonominiai duomenys ir sprendžiama, ką toliau daryti. Suprantama, niekada negali atmesti galimybės, kad situacija staiga pradės staigiai gerėti. Šiuo metu padėtis euro zonoje taisosi, tačiau vis dar yra problemų, kaip pertekliniai gamybos pajėgumai, aukštas nedarbo lygis. Kol kas nepanašu, kad infliacija galėtų staigiai šoktelti. Padėtis dar nėra tokia, kokią matome JAV, kurios ekonomika yra kiek labiau priekyje pagal ekonominius ciklus. Kol kas neprognozuojame, kad bazinės palūkanos artimiausiu metu didėtų.

- O ar yra tikimybė, kad artimiausiu metu ECB imsis netipinių ūkio skatinimo priemonių, tokių kaip neigiamos palūkanos ar vadinamasis kiekybinis ekonomikos skatinimas, kitaip dar vadinamas tiesiog pinigų spausdinimu? Taip, netradicinės monetarinės politikos panaudojimas yra galimas. Kaip tik praeitą mėnesį mes pabrėžėme, kad jei šis žemos infliacijos periodas užtruks ilgiau, nei prognozavome, apsvarstysime tų priemonių panaudojimo galimybes.

- Kai kurie Lietuvos politikai kalba, kad Lietuva einamosioms reikmėms galėtų panaudoti savo užsienio valiutos atsargas, kurių, šaliai prisijungus prie euro zonos, formaliai nebereikės, nes nebebus reikalavimo litą padengti. Ką manote apie tokią idėją? Manau, toks rezervų panaudojimas būtų blogas. Taip, šie rezervai yra jūsų centrinio banko turto eilutėje, bet kartu centrinis bankas turi finansinių įsipareigojimų. Taigi, jei šie rezervai bus pradėti mažinti, kitaip sakant, pradėsite juos leisti, o įsipareigojimai liks, paprasčiausiai deginsite centrinio banko kapitalą. Centrinio banko rezervai yra turtas, kuris uždirba pelną, ir kiekvienais metais dalis to pelno gali nukeliauti į biudžetą. Normalu diskutuoti, didesnę ar mažesnę to pelno dalį už praėjusius metus pervesti į valstybės biudžetą, tačiau diskusijos, ar galima vienu sykiu nurašyti dalį centrinio banko rezervų, atrodo keistos. Be to, nereikia pamiršti, kad jūsų centrinis bankas darys įnašą į ECB kapitalą, tam reikės lėšų.

- Estijoje į privačius pensijų fondus pervedama 6% gyventojo atlyginimo prieš mokesčius, Lietuvoje – apie 4% (įskaitant 1% valstybės skatinamąją priemoką nuo vidutinio atlyginimo), tačiau šalyje yra teigiančių, kad ir tokios dalies lėšų nuo atlyginimo pervedimas yra per didelis. Kokia Estijos visuomenės nuomonė apie privačius pensijų fondus? Kol šalies akcijų rinka kilo, visi kalbėjo tik apie tai, kokia tai gera sistema. O kai akcijų rinką per krizę užklupo griūtis, žmonės, žinoma, tapo kur kas skeptiškesni. Dabar rinkos vėl atsigavo, todėl, manau, požiūris pagerėjo. Sistema, kai į pensijų fondą pervedama kasmėnesinio atlyginimo dalis, yra gera. Tačiau yra atvira erdvė diskusijoms, kiek pensijų fondai turėtų imti įvairių mokesčių. Kad pamatytume ilgalaikę privataus pensijų kaupimo naudą, reikia dešimtmečių, nes akcijų, taip pat obligacijų ir kitų turto klasių rinkos labai svyruoja.

-  Lietuvoje per pastaruosius trejus metus sulaukėme dviejų bankų bankrotų, bankinė sistema išgyveno gana didelį šoką. O kaip bankų sektorius atrodo Estijoje? Nebuvo panašių sukrėtimų? Daugiau nei 90% mūsų bankininkystės sistemos yra skandinaviško kapitalo. Turime 4–5 mažus privačius bankus – estų, rusų, ukrainiečių. Taigi šiek tiek įvairovės rinkoje yra, bet paskutinė bankų krizė pas mus buvo seniai, maždaug 1998 m. Manau, jei kalbame apie galimai nusikalstamą bankų vadovų ar savininkų veiklą, tai visuomet gali pribaigti bet kokį banką.

- O ką manote apie Latvijos ambicijas tapti bankininkystės centru ne ES šalių piliečiams? Toks verslas Latvijoje tikriausiai išsiplėtojo dėl geografinių ir istorinių aplinkybių. Esu tikras, kad iš šio verslo galima uždirbti, jis nesvetimas ir skandinavų bankams. Jei šiam veiklos segmentui kiltų grėsmė skandinaviškuose bankuose, esu tikras, jie su tuo gana greitai susidorotų, nes tai nėra sistemiškai svarbiausia veiklos sritis. Bet didelis klausimas, kaip būtų, jei problemų dėl šių klientų kiltų mažesniems Baltijos šalių bankams. Todėl aš tokio verslo Estijoje neskatinčiau.

XXX

Ardo Hanssono dosjė Nuo 2012 m. birželio yra Estijos centrinio banko vadovas ir ECB valdančiosios tarybos narys. Prieš imdamasis šių pareigų, jis dirbo Pasaulio banke, nuo 2008 m. jame ėjo vadovaujančio ekonomisto Kinijos padalinyje pareigas. Šioje organizacijoje įvairiose pozicijose dirbo nuo 1998 m.Nuo 1991 iki 1992 m. jis yra dirbęs Estijos užsienio reikalų ministro patarėju, o 1992–1995 m. ir 1997 m. dirbo Estijos premjero ekonomikos patarėju.Gimė 1958 m. Čikagoje, baigė Britų Kolumbijos universitetą, magistro laipsnį įgijo Harvardo universitete.Šaltinis: Estijos centrinis bankas.Interviu publikuotas dienraštyje "Verslo žinios".

Gauk nemokamą VERSLO naujienlaiškį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:













Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Valdyti slapukus