„Sidabrinė gervė“ – tai nieko asmeniška

Publikuota: 2014-05-10
Atnaujinta 2015-06-01 11:11
svg svg
Nuotrauka: Vladimiro Ivanovo nuotr.
 

Prisipažinsiu, ankstesniais metais savo kailiu patyriau – nėra paprasta iš dviejų filmų išrinkti tris pavadinimus geriausio metų filmo nominacijai. Bet įmanoma – iš bėdos imame ką nors iš atviros kino profanacijos, vadinamos komerciniu kinu, ir pateisiname tai „neblogais aktorių darbais“. Šįmet net sutrikau pamačiusi, kad neįveikiama užduotis, pasirodo, yra ir iš septynių kino meno požymių turinčių filmų išrinkti tris.

Neįmanoma, nes „Sidabrinės gervės“ nominacijomis, matyt, siekta paminėti visus oficialiai pripažįstamus, nemarginalius kino lauko dalyvius. Penki filmai pretendentai į geriausio titulą reiškia ne daugiau kaip tai, kad būtent tiek šįmet, kino profesionalų komisijos nuomone, sukurta vertų aptarti filmų. Žodis „geriausias“ yra visiškas formalumas, nominacijos – tai šventė visiems. Lietuvių kino akademijos akademikų (jų apie aštuonios dešimtys) balsus skaičiuoja kompiuteris, taigi, apdovanojimuose nėra nieko asmeniška, tai kolektyvinis sprendimas. Tie, kurie „gervės“ negavo, neturi kam priekaištauti. Sutikite, sistema mažoje ir intriguoti mėgstančioje terpėje beveik ideali, kad kino industrijos dalyviai bent per apdovanojimus mirtinai nesusipyktų. Ir taip yra progų stumdytis.Sukompromituotas kokybės kriterijus

Retsykiais vis pasigirsta balsų, kad nėra nacionalinio kino idėjos, nėra kinematografininkų masės, kurią vienytų bendrumas. Kodėl nėra? Yra. Šiuolaikiška, aktuali „biznio“ darymo idėja. Ji daug pastebimesnė už visas kitas – istorijos apmąstymo būtinybę, šiandienio žmogaus savimonės ir socialinės aplinkos tyrinėjimus. Ta idėja duoda puikių rezultatų perdirbant sovietmečio pramoginio kino mitus, perfilmuojant žemiausios rūšies šiuolaikinę užsieninę produkciją su lietuvių aktoriais. Tie patys verslininkai kino ekranui jau adaptavo geriausią nepriklausomybės laikų edukacinę laidą vaikams „Gustavo enciklopedija“ ir, be abejo, rudenį ims derlių iš pelningiausios kino žiūrovų grupės – šeimų su atžalomis. Ir mes ten būsim, kokakolą gersim.Žiūrovų lankomumo rodiklį kaip galimą (su didelėmis išlygomis) ekrano produkto kokybės kriterijų šįmet galutinai sukompromitavo filmu apsimetusi TV serialo atplaiša „Moterys meluoja geriau. Kristina“ (režisierių parodijuoja Alvydas Šlepikas). Net nepatogu jam taikyti minimaliausius kino reikalavimus, nes jų sau nekelia patys „Moterų...“ gamintojai. Pvz., šio, atsiprašant, filmo antrame plane (už pirmame plane apie meilę kalbančių personažų) arba rugių laukas plyti, arba tamsoje skendi ežeras, arba stovi viešbutis rėmėjas, t. y. už herojų nugarų nėra nieko, kas būtų režisuojama ar papildytų turinį. Visiškai. Užtat yra metiniai kino teatrų lankomumo rodikliai ir kūrėjai visiems gali rodyti liežuvį.Patikti žiūrovui
Jeigu rimtai, apmaudžiausia, kad ta idėja valdo ne tik sveiko, pragmatiško proto bei rizikuoti nelinkusius verslininkus, bet ir socialinio dugno dainių (negi buvusį?), kaip atrodė po marginalaus ir chuliganiško „Zero“, Emilį Vėlyvį. Gal per gerai apie jį manau, bet nepalieka mintis, kad jo darbai vis labiau tolsta nuo tikrųjų jo, kaip kino prigimtį ir kalbą puikiai jaučiančio režisieriaus, galimybių. Dar turiu vilčių, kad „Redirected / Už Lietuvą!“ – viso labo profesinis nesusipratimas, treniruotė, savų galimybių žvalgymas neva papročių komedijos sferoje. O ji grynuoju šio žanro pavidalu E. Vėlyviui svetima, bet geidžiama publikos. Režisierius pajuto, kaip noriai publika kvatoja iš šiurkščių, sodrių, nešvankių pokštų „Zero 2“, ir padarė juos ne turiningesnio siužeto palydovais, o filmo esme. Pusę „Redirected / Už Lietuvą!“ sudaro kriminalinis kinas, bet jau be specifinio, komerciškai nesušukuoto, nevaldomo ir svaiginančio ritimosi dugnan, kaip buvo pirmajame „Zero“. Dabar kriminalas tvarkingas, anglakalbis. Pirmas filmo pusvalandis, kai riboto intelekto ir gailestį keliančios išvaizdos vyriškių kompanija susirengia į Lietuvą dėl pinigų bei žiedo, apstulbina tuo, kad yra lygiai toks, kaip šimtų tokio žanro filmų. Tikėjausi, kad bent jau žiedui bus sugalvota kokia nors tarantiniška (kaip laikrodžiui „Bulvariniame skaitale“) istorija. Nieko nesugalvota. Kai kompanija atskrenda į Lietuvą, prasideda antras filmas – virtinė anekdotų, kurių genezė yra humoristinės lietuviškos TV laidos. Kai kurios scenos profesionalesnės – su Vytautu Šapranausku, vaidinančiu už save ir kolegę; kai kurių tiesiog gaila kaip praleistų galimybių, pvz., scenos su radiatoriumi. Autoriai mano, kad anekdotui užtenka į viešąjį transportą įšokusio nuogo radiatoriumi prisidengusio brito. Jiems į galvą neateina, kad anekdotu kaip socialine diagnoze, nacionalinio charakterio bruožais, kreivu Lietuvos veidrodžiu turėtų virsti būtent aplinkinių reakcija.Anekdoto nėra. Kaip sakė nuolat ir visų niekinamas inteligentas „Kino pavasaryje“ rodytame filme „Geografas gaublį pragėrė“, kad rastųsi geras humoras, reikia turėti kultūros. „Redirected / Už Lietuvą!“ jos užtenka vyresnio kolegos režisieriaus pavardę ant šuns būdos užrašyti, kritikes su „kurvom“ surimuoti, paršą ir žmogų suporuoti – selektyviai publikai adresuotas humoras. Nesu tikra, kad filmo populiarumo priežastys labai gilios, – „Redirected / Už Lietuvą!“ tiesiog duoda tai, ką žada. („Sidabrinė gervė“ už geriausią montažą atiteko Gintarei Sokelytei ir E. Vėlyviui.)
Kaip „Redirected / Už Lietuvą!“ skyla į du filmus, taip ir Mariaus Ivaškevičiaus „Santa“ susideda iš kelių – melodramos, tragedijos, stilizuotos pasakos. Jeigu tai būtų sujungta į visumą siužetinėmis rišliomis peripetijomis, pretenzijų nebūtų. Bet žiūrint filmą kyla tiek daug „kodėl, kur, iš kur“, kad ilgainiui supranti, jog teatro pjesių autorius neįvertino, kad jo pasirinkta pasakojimo apie šiuolaikinę Lietuvą ir jos žmones savoje bei svetimoje šalyje neva realistinė stilistika nepakenčia sąlyginumo, nekonkretumo.Po ekraną vaikšto abstraktūs tipažai – graži grožio industrijoje dirbanti lietuvė, įsimylėjęs vaikiškomis pramogomis uždarbiaujantis suomis, kvaila lietuvės sesuo, pikta, valdinga (šiaurietiškos emancipacijos produktas) suomio mama. Šito net geriausių norų vedamas įtikinamai nesuvaidinsi – tai ne biografijos, ne likimai.
„Santoje“ mažiau sužinome apie pagrindinę heroję, kurios vaikas susirgo mirtina liga, nei apie Žiemos karą, kurį kuo puikiausiai įvaizdina daugybė entuziastingų Kalėdų Senelių, sudorojusių rusus. (Jų tankų filme „Redirected / Už Lietuvą!“ tiesiog nepastebėjo savimi besidžiaugiantys vestuvininkai.)
Šių ilgametražių vaidybinių filmų bendras bruožas, atrodo, yra neapsisprendimas, kurį žanrą jie renkasi, kuris poližanrinės stilistikos dėmuo yra svarbesnis, o kuris – šalutinis. Atrodo, lyg filmų autoriai spėliotų, kokie jie labiau patiks sugalvotiems hipotetiniams žiūrovams. Neabejotina tik viena – jų prodiuseriai savo sugebėjimą dirbti europietiškose erdvėse, pasirengimą daryti bendrą produkciją su užsienio šalimis demonstruoja išsijuosę ir tai, žinoma, sveikintina.Ne įtikti, o įtikinti
Prieš tokius sutrikusius darbus – nesvarbu, ar jie šauniai ir veržliai sumontuoti, kaip „Redirected / Už Lietuvą!“, ar reikalauja juntamų milžiniškų pastangų verksmingam siužetui išspausti, kaip „Santa“, – akivaizdžiai išlošia nuoseklus pasakojimas, stilistinės vienovės pajauta: Audriaus Juzėno „Ekskursantė“, Igno Jonyno „Lošėjas“. Nė vieno šių filmų nenoriu sureikšminti, gal jie nėra ypatingo idėjinio proveržio liudijimai, tačiau išlaiko klasę, ištarmę derina su patrauklia forma, siekia ne įtikti žiūrovui, o jį įtikinti.  
A. Juzėno „Ekskursantė“, net jei ką ir erzina dėl per menkai blogų parodytų rusų, yra vienas geresnių sezono filmų. Už geriausią metų scenarijų atsiimtą „Sidabrinę gervę“ Pranas Morkus „perleido“ filmo prodiuseriui Algirdui Šemeškevičiui, kone 20 metų puoselėjusiam šią idėją. Apdovanojimą pelnė ir operatorius Ramūnas Greičius, Lietuvos miškus iš lėktuvo pamatęs kaip Sibirą.Liejantiems krokodilo ašaras dėl kultūrinių ir informacinių įtakų erdvių reiktų žinoti: filmas apie lietuvių tremtį į Sibirą ir lietuvės mergaitės kelią į gimtinę vos nežlugo; Anastasija Marčenkaitė, apdovanota „Sidabrine gerve“ už geriausią moters – dešimtmetės mergaitės – vaidmenį, iki premjeros beveik spėjo suaugti, prodiuseris vis negalėjo užbaigti šio ne tokio jau sudėtingo tradicinio kelio filmo, nes keliasdešimties tūkstančių valstybėje negalėjo rasti.
„Ekskursantę“ nukonkuravęs I. Jonyno „Lošėjas“ (geriausias filmas, geriausias režisierius, geriausias pagrindinio vaidmens atlikėjas, geriausi kompozitoriai, geriausias dailininkas) šalies kino teatrų ekranuose pasirodys tik rudenį, tad per apdovanojimus „sirgti“ už jį galėjo ribotas žiūrovų skaičius. San Sebastiano tarptautiniame festivalyje pradėjęs savo kelionę, filmas jau aplankė kelias dešimtis festivalių, ir tai, kad taip vėluojama jį parodyti Lietuvoje, filmui ne į gera.
Iš jo daug tikimasi, bet bijau, kad tikėjimas suponuos ir daugiau priekaištų šiai įdomiai sumanytai juostai.Užbėgdama premjerai Lietuvoje už akių, pabandysiu paaiškinti, kodėl jį verta pažiūrėti. I. Jonynas ir jo scenarijaus bendraautoris filosofas Kristupas Sabolius pabandė suformuluoti idėją, kurioje tilptų dominuojanti dabarties visuomenės būsena, pagrindinė kasdienybės tema, ir jiems tai (o, stebukle) pavyko. Tai išgyvenimo, nuolatinės kovos už būvį, kasdienes akimirkas lydinčios nuolatinės įtampos tema, kelianti ir nepatogių moralinių klausimų. Ji įvilkta į metaforos pavidalą (ir taip tęsia kai kurias pozityvias, tačiau per porą dešimtmečių „sėkmingai“ pamirštas lietuviško kino tradicijas).
Greitosios pagalbos darbuotojai, vienam iš jų sugalvojus lošti iš pacientų gyvybių ir pajutus realų grobį, tiesiog žiūrovų akyse virsta gauja dantis šiepiančių vilkolakių. Juos suvaidinę aktoriai nusipelno ne tik „gervių“, bet ir būti atpažįstami žiūrovų. Štai komanda, kurią I. Jonynas įkvėpė dirbti kaip geriausios kokybės kine: Romualdas Lavrynovičius, Valerijus Jevsejevas, Simonas Lindešis, Giedrė Giedraitytė (miniu ryškiausius, tačiau visi epizodiniai vaidmenys filme įsimintini).Filmo konstrukcija laikosi ant teorinės prielaidos, intelektinio apibendrinimo, todėl be patrauklaus idėjos protagonisto, nuolat kadre esančio ir nenusibostančio, nemeluojančio aktoriaus, suvaidinusio antiherojų Vincentą, „Lošėjas“ būtų iš piršto laužta intelektuali užgaida. Autoriai tokį aktorių atrado. Vytautą Kaniušonį. „Sidabrinė gervė“ už geriausią aktoriaus vaidmenį be konkurencijos. Rado ir puikių vietų Klaipėdoje, tapusių posovietine nuasmeninta erdve, tik lošti ir tinkama.
„Lošėjas“ yra filmas, kurį žiūrėdamas jauti, kad autoriams jis yra priemonė išreikšti mintis apie visuomenę, o filmui atsirasti turi būti rimtas motyvas – tai labai svarbu vaizdinių produktų pertekliaus epochoje. Tai brandus požiūris, o tokio dar sunku reikalauti iš, pvz., jaunojo režisieriaus Mykolo Vildžiūno. Jam filmo darymas kol kas pats savaime yra ypač svarbus procesas, ir atsidavimas tam procesui, naivumas savaip simpatiškas.„Nuo ko jie taip labai pavargo?“ – ironiškai klausė Aleksandras Sokurovas, kažkada kalbėdamas apie trisdešimtmečius. Tadas, „Nesamojo laiko“ herojus, pavargo nuo laiko neturėjimo, bėgimo, darbo, savęs, žodžiu – nuo gyvenimo. Patekęs į ligoninę jis turi laiko apmąstyti, prisiminti. Pavargti nuo gyvenimo yra jaunų žmonių privilegija, ir todėl ši aptaki filmo radimosi priežastis, motyvas iškart bloškia jį į nuoširdžių jaunatviškų bandymų lentyną. Nuoširdumas yra pagrindinis filmo traukos centras (ne mano pirmos pastebėtas), kuriame pirmuoju smuiku griežia Tado jaunystės draugo vėlė. Draugą suvaidinęs Valentinas Novopolskis, aišku, yra metų atradimas („Sidabrinė gervė“ už nepagrindinį vyro vaidmenį). Juodu su Tadu Gryn net bauginamai atlapaširdiškai primena, kad toks dalykas kaip draugystė dar kur nors (net jei tai prisiminimai) yra. Kad atsirastų ne tik nuoširdžių epizodų, bet ir visas filmas, reikėtų ne tokio klišinio debiutinio motyvo, o originalios istorijos su išraiškingais charakteriais.Istorijos dokumentikoje
Dokumentinio kino šįmet ne tiek daug, kaip ankstesniais metais, bet tai netrukdo jam būti prasmingam. „Sidabrinę gervę“ už geriausią dokumentinį filmą pelnė Audriaus Stonio „Kenotafas“, tęsiantis filme „Tas, kurio nėra“ režisieriaus pradėtą praeities paieškų temą – žvalgymą, ar dabarties pasakojimams apie praeitį galime rasti patvirtinimų, kaip mums svarbu (ar ne) įsitikinti jų realumu, kaip neramina praeities darbai. Filme nerimą kelia bitininko Jono tėvo pasakojimas, kad jis po ąžuolu užkasęs kareivių (vokiečių ir rusų), ir jie ten neranda amžinojo poilsio. Filmavimas yra kartu ir užkastų kareivių paieškų ekspedicija, kurioje autoriams, kaip mokslininkams, joks stebuklas rasti, ko ieškojus. A. Stonys turi talentą ieškojimo, nerimo, laukimo procesą paversti grynu meditaciniu, filosofiniu kinu, skirtu autorinio kino gurmanams. Be to, su A. Stoniu ne pirmą kartą filme dirbo kitų savo sričių meistrų – operatorius Audrius Kemežys, kompozitorius Giedrius Puskunigis, be jų ta meditacija neįsivaizduojama.Artimiausias A. Stonio „Kenotafo“ konkurentas šįmet buvo Vytauto V. Landsbergio „Trispalvis“. Filmas (irgi savotiškas kenotafas!) skirtas pokario partizanams. Režisierius paklausinėjo kovų su sovietais dalyvių apie viską – mūšius, asmeninį gyvenimą, buitį, papročius. Filme justi suvokimas, kad vizualybė ugdo kitas emocijas nei literatūra – eseistiniai, istoriniai ar propagandiniai tekstai. Dalyvavusių kovose partizanų pasakojimai apie tikrovę įasmenina istoriją, padaro ją regimą. Ypač mane nustebino korektiškas V. V. Landsbergio vaidybinio kino elementų įkomponavimas į dokumentinius pasakojimus, nes pora režisieriaus vaidybinių filmų („Jonukas ir Grytutė“, „Kai aš buvau partizanas“) subtiliu skoniu nepasižymėjo. Vaidybiniai epizodai nufilmuoti iš toli, nematome stambių aktorių planų, tik figūras, tarsi suteikiančias dokumentiniams liudijimams erdviškumo, filme atsiranda oro ir distancijos apmąstyti tai, ką girdime ir matome. Tas lyg ir savaiminis filmo stilingumas pasufleruoja ypatingą režisieriaus santykį su partizanų pasipriešinimo tema kaip viena pagrindinių jo kino kūryboje, filmas sukurtas be politinio pasipelnymo „iš situacijos“, papildomo „bonuso“ prieskonio – o tai beveik retenybė viešojoje erdvėje.Nedaug šįmet socialinio dokumentinio kino, bet tarp nominantų nuolat rasis tų, kurie poetizuoja degradaciją ir siekia suteikti socialiniam reiškiniui papildomų prasmių. Ne iš blogos valios, o dėl poetinio pasaulio matymo užgaidos („Dzūkijos jautis“, rež. Linas Mikuta).
Adekvatesnis Ričardas Marcinkus, „Galutiniame tiksle“ („Sidabrinės gervės kiaušinis“ už geriausią studentišką filmą) jis pabandė be pseudolyrinių nukrypimų pasekti narkomano, benamio Povilo ritimąsi dugnan ir bandymą išsikapstyti, pats stengėsi jam padėti bei suvokė tų pastangų bergždumą – filme režisieriaus dalyvavimas herojaus gyvenime juntamas, gal tik griežtesnės dramaturginės formos vertėjo paieškoti. Neseniai pamačiusi režisieriaus herojų Povilą sveiką ir gyvą prie „Akropolio“, apsidžiaugiau suabejojusi, ar gyvenimas apskritai turi kokią nors dramaturgiją.
Tai patvirtina metamorfozių pilna Skirmantos Jakaitės ir Solveigos Masteikaitės juosta „Neeuklidinė geometrija“, pelniusi geriausio animacinio filmo titulą. Lietuvių animatorių kūryba vis labiau pastebima ne tik „Sidabrinių gervių“ apdovanojimų ceremonijose, bet ir tarptautiniuose festivaliuose (Ansi, Oberhauzene). Šios rūšies kinas Lietuvoje atsigauna, vadinasi, yra vis pajėgesnė konkuruoti su kolegomis. „Sidabrinės gervės“ nuskrido, į kino gyvenimą grįžta normali darbinė įtampa. Lošėjiška.

Nemokami naujienlaiškiai į savo el. pašto dėžutę:













Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Pasirinkite jus dominančias įmones ir temas – asmeniniu naujienlaiškiu informuosime iškart, kai jos bus minimos „Verslo žiniose“, „Sodros“, Registrų centro ir kt. šaltiniuose.

Norite pasiūlyti temą, turite pastabų, pasiūlymų ar klausimų? Parašykite „Verslo žinių“ redaktoriams.

Jei norite suteikti konfidencialios informacijos, rašykite vyr. redaktoriui rolandas.barysas@verslozinios.lt

„Paramount Pictures“ dėl autorinių teisių susikibo su „Asų“ personažų kūrėjo šeima

„Talk to me Goose“. Ar jau spėjote išgirsti šią gerai žinomą frazę naujame filme „Asas Maverikas“ („Top Gun:...

Laisvalaikis
2022.07.03
„Saulė ir jūra“ – Londone, britų spauda žeria pagyras

„Šis vizionieriškas pasirodymas yra širdį veriančiai graži elegija apie mūsų santykius su planeta“, – po...

Laisvalaikis
2022.07.03
Bolševikai visada norėjo valdyti pasaulį Premium 2

Didžiausią branduolinį arsenalą turinčios šalies ir didžiausios Europos valstybės karas primena dabartinio...

Laisvalaikis
2022.07.02
Karą dėl barščių laimėjo Ukraina

Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO) penktadienį patvirtino barščius saugomu...

Laisvalaikis
2022.07.01
Savo nacionalinius apdovanojimus turės ir architektai

Liepos 1-ąją Kaune pristatyti Nacionaliniai architektūros apdovanojimai 2023 (NAA). Pirmieji jų laureatai bus...

Laisvalaikis
2022.07.01
V. Landsbergis: išmokime gyventi be Rusijos Premium 1

Vytautas Landsbergis, atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas, VŽ podkaste apgailestauja, kad mes...

Laisvalaikis
2022.07.01
VŽ klausomiausi podkastai birželį

Pateikiame daugiausia „Verslo žinių“ prenumeratorių dėmesio sulaukusių podkastų TOP 10.

Laisvalaikis
2022.07.01
Infliacijos kalnais ir nuokalnėmis: nuo lito iki valiutų valdybos, finansų krizės ir šių dienų Premium

Žvalgantis, kaip elgėsi valdžios per visą Lietuvos Nepriklausomybės laikotarpį nuo pat 1990 m., svarbu...

Finansai
2022.07.01
„Zaha Hadid“ darbas Vilniaus architektūros ekspertų iškart neįtikino Premium 6

Nekilnojamojo turto (NT) plėtros bendrovei „Hanner“ pasitelkus pasaulyje gerai žinomą architektų biurą „Zaha...

Statyba ir NT
2022.07.01
Privatūs lėktuvai: godumo simbolis ar nauda verslui Premium

Ekspertai teigia, kad privatūs lėktuvai leidžia greitai įvertinti konkretaus asmens vidinius instinktus...

Vadyba
2022.06.30
LKT tyrimas: garsiai apie tai, apie ką nutylima – kiek gauna Lietuvos meno kūrėjai Premium

Lietuvos kultūros tarybos (LKT) duomenimis, Lietuvoje skaičiuojama per 10.000 kūrėjų. Jų atlygis už kūrybą...

Laisvalaikis
2022.06.30
Į ką investuoja Z karta: nuo metaverslo iki vyno Premium

Įvairūs tyrimai rodo, kad maždaug trečdalis Z kartos žmonių, užuot investavę į tradicinius investicinius...

Laisvalaikis
2022.06.29
Kultūros ir kūrybinėms industrijoms – beveik 15 mln. Eur

Netrukus Lietuvos kultūros ir kūrybinių industrijų (KKI) sektorių pasieks beveik 15 mln. Eur, skirtų...

Laisvalaikis
2022.06.29
Pilkos biuro juokelių, komplimentų ir replikų zonos: gali padėti vienas puslapis Premium

Savaime suprantamų taisyklių, kaip bendrauti komandoje, nėra – taip sutartinai sako organizacijų, kurios turi...

Vadyba
2022.06.29
A. Avulis pasisamdė garsų biurą „Zaha Hadid Architects“ Premium 14

Šiemet sostinėje patvirtinta išimtis dėl privalomų architektūros konkursų atvėrė kelią nekilnojamojo turto...

Statyba ir NT
2022.06.29
Naujoji nuošliauža Gedimino kalnui grėsmės nekelia

Naujausia Gedimino kalno nuošliauža, susidariusi dėl itin smarkios liūties birželio 21-ąją, vėl sujudino...

Laisvalaikis
2022.06.29
E.Stankevičius: Esame vienintelė sporto šaka, kuri tiesiogiai investuoja į infrastruktūrą Verslo tribūna

Lietuvos futbolas patiria sukrėtimus, skaudžias akimirkas ir kuria kitokios ateities planus.„Esame...

Finansai
2022.06.29
Istorijos prof. A. Novakas: tai yra imperinės Rusijos politikos schema

„Šiandien sprendžiame ne Vladimiro Putino ar šiuolaikinės Rusijos elito problemą. Turime reikalą su...

Laisvalaikis
2022.06.28
Kaunas apšvietė dar daugiau architektūros objektų

Į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą pretenduojantis Kaunas tamsiuoju paros metu apšvies dar keletą sakralinių...

Laisvalaikis
2022.06.28
Poilsio ir pramogų tandemas „NoriuNoriuNoriu“ bei „Laisvalaikio dovanos“ – jau ir „Ozo“ prekybos centre Verslo tribūna

Poilsio ir pramogų elektroninė parduotuvė „NoriuNoriuNoriu“ žengia į didžiuosius prekybos centrus. Nuo šiol...

Prekyba
2022.06.28

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Valdyti Sutinku