Gal popiečio arbatėlės?

Penkios valandos popiet, pirštais spaudi porcelianinio puodelio ąselę su bergamotėmis paskaninta arbata, prieš akis – užkandžiai, už jų – pašnekovo veidas. Popiečio arbatos ritualai labiausiai paplitę Vakarų Europoje, JAV metropoliuose ir arbatos motušėje Anglijoje, tačiau kas nemėgsta užkandžiauti?

Taip susiklostė, kad į Vilniaus viešbučio „Kempinski Hotel Cathedral Square“ popietės arbatos ritualo pristatymą ėjome tiesiai iš pokalbio su prancūzų verslininku. Jis kaip tik pasakojo pastebėjęs, esą lietuviai nemoka atsipalaiduoti per pietus ir ilgai – daugiau nei valandą – mėgautis maistu bei kompanija. Ir popietės arbatą mes dažniau gurkšnojame iš praktinių sumetimų, pvz., derindami ritualą su dalykiniu pokalbiu (ar dažnas skirtų dvi valandas poilsiui vidury darbo dienos?). Galbūt todėl Anglijos didikų rūmuose užsimezgusi tradicija ypač gaji prabangiuose viešbučiuose – juk juose apsistojama atostogų ar verslo reikalais.

Prie reikalo
„Kempinski“ viešbutyje popietės arbata patiekiama 14–17 val. Užkandžiauti pradedama nuo vieno kąsnio sumuštinių, vėliau einama prie nesaldžių „scones“ pyragėlių. Lietuvoje pastarųjų išvysi retokai, man su britišku trapios tešlos kepiniu, panašiu į roksus, pirmą kartą teko susidurti vienoje Velso arbatinių. Dvylikametė padavėja, paprašyta papasakoti, „apie ką jis“, paaiškino, kad „na, kaip duona“. Pyragėliai – daug maloniau nei duona, ypač, jei dar pagardinami šviežiu grietinėlės kremu ir uogiene (taip juos patiekia ir „Kempinski“).
Po jų pereinama prie kitokių pyragų ir keksų. Prie užkandžių pilstoma „Ronnefeldt“ arbatų (tradicinių žaliosios, juodosios ir „Earl Grey“ su bergamotėmis bei įvairių mišinių). Someljė Narimantas Miežys (2012 m. ir 2013 m. pelnęs geriausio Lietuvos someljė vardą) prie skanėstų rekomenduoja „Laurent-Perrier Brut“ šampano, esą šis „atgaivina, o jo intensyvi rūgštis ir sodrus poskonis dera su gausybe įvairiausių patiekalų“. Užkandžiai su arbata atsieitų 65 Lt, o su taure šampano – 95 Lt.
Popietės arbatos ritualas populiarus ir „Kempinski“ viešbučiuose kitose šalyse. Kiekviename jų angliška tradicija pateikiama skirtingai, su žiupsneliu savo regiono prieskonio. Pavyzdžiui, Abu Dabyje prie arabiškų ir europietiškų arbatų siūloma auksu pabarstytų šokoladinių desertų, Vienoje skamba DJ muzika, o Berlyne arbatėlės metu svečiai šoka svingą, lindihopą.

Poreikio trūksta
VŽ „Savaitgalis“ pasidomėjo, ar popiečio arbatėlės populiarios kituose viešbučiuose. Pasirodo, jos buvo rengiamos „Stikliuose“, tačiau dėl paklausos stygiaus paslaugų sąraše arbatos ritualo nebėra. Pasak viešbučio atstovės, popietės pasisėdėjimams svečiai renkasi viešbučio barą.
Į viešbučio „Ramada“ restorano meniu arbatėlės neįtrauktos, bet jos rengiamos klientų prašymu. Pasak Olego Vasino, „Ramada Hotel & Suites“ generalinio direktoriaus, tokios paslaugos iš 100 svečių pageidauja vienas.
„Nejuntame didelio poreikio, todėl labiau koncentruojamės į konkrečių svečių pageidavimus nei šios paslaugos kūrimą“, – aiškina p. Vasinas. Paslaugos kaina priklauso nuo to, kokie gėrimai įtraukiami į meniu. „Be šampano ir juodųjų ikrų, – su šypsena įvardija pašnekovas, – ji atsieitų 60–70 Lt asmeniui.“
Popietės arbatos nėra ir viešbučio „Narutis“ meniu, tačiau, anot viešbučio restorano vadovės Gintautės Žukauskaitės, retkarčiais klientai jos pageidauja. Dažniausi ja domisi įvairių šalių prekybos rūmų, verslo konfederacijų atstovai.
„Tai kamerinio pobūdžio renginiai, į juos susirenka apie dvidešimt žmonių“, – kalba p. Žukauskaitė. Arbata ir užkandžiai vienam čia kainuoja apie 40–50 Lt.
Angliška popietinės arbatos tradicija buvo populiari tarpukario Kaune, čia ji vadinta „faif-o-klokais“ („five o'clock“). Šiuo metu apie jas mieste negirdėti.

Tradicijos kilmė
Popietinės arbatos tradicija, manoma, prasidėjo XIX a. pradžioje, Bedfordo kunigaikštienės Anos Marijos Stanhope rūmuose. Anuomet buvo įprasta pavalgius pietus (tiksliau – vėlyvuosius pusryčius) prie stalo sėsti tik apie 20 val. Kunigaikštienė į skrandžio reikalavimus žvelgė rūpestingai ir vis paprašydavo tarnų atnešti jai arbatinuką bei užkandžių prieš vakarienę. Popietės arbata tapo nuolatiniu jos įpročiu, netrukus arbatos ji ėmė kviesti draugus. Įprotį pasigavo kiti aukštuomenės nariai, popietės arbata tapo madingu socialiniu reiškiniu. Tuometiniame popietės meniu buvo mažų pyragaičių, duonos ir sviesto sumuštinių, saldumynų ir visada – arbatos. Rūmuose ir turtingesniuose namuose ji buvo geriama iš kiniško porceliano puodelių, o užkandžiai patiekiami triaukščiais padėklais.
16–17 val. rūmų kambariuose vykusią ceremoniją perėmė ir prisitaikė kiti visuomenės sluoksniai, miestuose buvo atidaryta arbatinių, vadinamųjų arbatos sodų. „Arbatėlę“ ėmė rengti ir prabangūs viešbučiai, kaip „The Ritz“, parduotuvės („Fortnum and Mason“).
Skambant muzikai, svečiai kramsnodavo, gurkšnodavo, liežuvaudavo, kartais ir šokdavo.

Tobulam puodeliui arbatos
pataria arbatos meistrė Loreta Miliauskaitė

Arbatinuką sušildyti karštu vandeniu.
Vienam puodeliui arbatos – vienas su kaupu pripildytas arbatos šaukštelis.
Vandenį pilti šviežiai užvirintą, geriausia 80 laipsnių C temperatūros. Stimuliuojančiam ir skatinančiam poveikiui išgauti, juodąją arbatą reikia palikti užpiltą 3 min., atpalaiduojančiam poveikiui – 5 min. Žaliąją – 2 min. stimuliuojančiam ir skatinančiam poveikiui. Kitaip tariant, kuo ilgiau arbatos lapeliai mirkomi, tuo daugiau taninų išsiskiria, tuo labiau ji atpalaiduoja. Žolelių arbatas, užpiltas vandeniu, reiktų palaikyti 5 min., vaisines – iki 8 min.
Rudasis cukrus geriau tinka stipraus skonio arbatoms saldinti, pvz., „Assam“. Jis netinka žaliajai ar „Darjeeling“.
Pienas patiekiamas tik su stipriomis arbatomis („Assam“). Geriamas su „Darjeeling” ir panašiomis arbatomis jis pakeičia jų skonį.
Geriant aukščiausios rūšies arbatas, nepatartina jų gardinti citrina ir dirbtiniais saldikliais, plikyti arbatos šaltame arbatinyje arba neužvirusiu vandeniu, taip pat inde, kuriame paprastai patiekiama kava.