JAV strategija po Ukrainos: Estijos–Azerbaidžano frontas

Publikuota: 2014-03-31
Atnaujinta 2015-06-01 13:17
„Lockheed Martin“
svg svg
„Lockheed Martin“ Nuotrauka: JAV oro pajėgų
 

Reaguodamos į įvykius Ukrainoje ir Rusijos bandymus atkurti savo įtaką regione, Jungtinės Amerikos Valstijos turėtų netiesiogiai įsikišti, kurdamos gynybinę 10 Rytų Europos šalių sąjungą, sako George'as Friedmanas, JAV geopolitinės analizės kompanijos „Stratfor“ įkūrėjas ir vadovas. Jo nuomone, tokia neveiksnios NATO alternatyva galėtų sulaikyti Rusijos agresiją.

„Ukraina Rusijai kelia fundamentalią problemą – ne tik ilgalaikę geopolitinę grėsmę, bet ir legitimumo krizę šalies viduje. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas savo laiką valdžioje praleido mėgindamas atkurti valstybės autoritetą tiek šalyje, tiek visoje posovietinėje erdvėje. Įvykiai Ukrainoje pakirto pastarąją strategiją, potencialiai kelia grėsmę ir pirmajai“, – „Stratfor“ internetiniame puslapyje paskelbtoje analizėje teigia p. Friedmanas.Anot jo, jei Putinas nesugebės priversti Ukrainos išlikti bent neutralia, pasaulis nebelaikys jo „meistrišku strategu“, be to, savo autoritetą jis gali prarasti ir Rusijoje.„Kad ir kokia būtų Ukrainos įvykių kilmė, kilo konfrontacija tarp JAV ir Rusijos Federacijos. Rusai tiki, kad JAV buvo pagrindinė jėga, nuvertusi Ukrainos valdžią.Mažiausia, ko dabar siekia Rusija – sugrąžinti padėtį, kuri buvo prieš įvykius Ukrainoje. Greičiausiai Rusija mano, kad JAV siekia atimti jų galią, todėl ketina priešintis“, – aiškina p. Friedmanas.Pasak jo, JAV gali bandyti išvengti konfrontacijos, skelbdama „bereikšmes sankcijas“ individualiems asmenims, ir stebėti, kaip klostosi įvykiai. Tačiau Valstijos turi ir alternatyvą – aktyviai, nors ir netiesiogiai, įsitraukti, stojant skersai kelio Rusijos veiksmams.„Jei JAV nesikiš, šalys aplink Rusiją nuspręs, kad turi prisitaikyti prie Rusijos – juk Amerika nusišalino, o Europa yra susiskaldžiusi. JAV kariavo trijuose karuose (dviejuose pasauliniuose ir Šaltajame), kad neleistų hegemonijos regione. Nesugebėjimas veikti reikštų, kad atsisakoma šimtmečio senumo strategijos“, – sako p. Friedmanas.Tiesa, kyla klausimas, kokiu būdu JAV tai turėtų suderinti su savo pasauline užsienio politikos strategija – Amerika šiuo metu nusisuka nuo Artimųjų Rytų ir skiria didelį dėmesį Azijos ir Ramiojo vandenyno regionui. Pasak p. Friedmano, Valstijoms reikia ekonominėmis priemonėmis grįstos strategijos, derinančios karinius, politinius ir finansinius išteklius.„JAV turi du pranašumus. Kai kurios šalys Rusijos periferijoje nenori Maskvos dominavimo. Be to, nepaisant kai kurių stiprybių, Rusija iš esmės yra silpna“, – sako geopolitikos analitikas.

Rusijos ir JAV pozicijos

„Stratfor“ vadovo nuomone, Rusija, kaip aprašyta anksčiau, turi kelis pasirinkimus, kaip reaguoti į pralaimėjimą Ukrainoje. Pirmąjį – Krymo aneksiją – Rusija jau įgyvendino. Problema ta, kad atsigriebti siekiančiam Putinui to nepakanka.„Siekdamas susigrąžinti savo autoritetą šalies viduje, Putinas turi elgtis ryžtingai. Vis dėlto, nėra vieno konkretaus scenarijaus, kuris galėtų atsukti įvykius atgal. Tai galėtų būti pačios Ukrainos susiskaldymas, tačiau tiesioginė Rusijos intervencija greičiausiai tik suvienys opoziciją Kijeve ir sukels tarptautinį atsaką, kurio Putinas negali nuspėti. Galiausiai rusai suvoktų, kad nors anksčiau jie dominavo visoje Ukrainoje, dabar turi tik kiek mažiau nei pusę jos“, – dėsto p. Friedmanas.Pasak jo, kadangi Putinas negali leisti sau pralaimėti, jam teks tiesiog laukti, skatinant Ukrainos vyriausybės žlugimą. Tačiau tuo pačiu jis bandys pasiekti diplomatinių ir politinių pergalių kitur – Baltijos šalyse, Moldovoje ir Kaukazo regione. Tam, kad neleistų JAV sukurti Rusijos galios sulaikymo strategijos, panašios, kokia buvo taikoma Šaltojo karo metu.„1989–2008 m. JAV strategija buvo užsienio klausimus spręsti kariuomenės pagalba. Nuo Panamos iki Somalio, Kosovo, Afganistano ir Irako JAV politika buvo tiesiogiai ir kuo anksčiau įsikišti į konfliktus. Vis dėlto strategija 1914–1989 m. buvo kitokia. Tuo metu JAV siekė politiškai remti savo sąjungininkus, padėti jiems ekonomine ir karine prasme, siųsti patarėjus ir šiek tiek pajėgų. Kai kuriais atvejais – laikyti karius šalyje“, – sako p. Friedmanas.Pagrindines savo pajėgas JAV laikė rezerve tiems atvejams, kai sąjungininkai nebegalėjo atlaikyti priešo spaudimo – tokie pavyzdžiai buvo 1917 m., 1942 m., kiek mažesne apimtimi Korėjoje ir Vietname. Pasak eksperto, pagrindinės JAV pajėgos buvo tik paskutinė priemonė.„Sovietų Sąjunga buvo sulaikoma sąjungininkų sistemos, sudarytos iš šalių, kurioms buvo iškilusi sovietų atakos grėsmė. Sulaikymu buvo siekiama galios balanso, o ne Sovietų Sąjungos kapituliacijos. JAV intervencijos grėsmė, jų branduoliniai ginklai, kartu su sąjungininkų struktūra, atbaidė sovietus nuo rizikingų sprendimų“, – aiškina p. Friedmanas.Jo nuomone, kadangi dabartinė Rusija yra gerokai silpnesnė, nei Sovietų Sąjunga savo galios viršūnėje, po Ukrainos įvykių turėtų būti vystoma analogiška galios balanso strategija, tačiau jau su kitomis šalimis – tomis, kurioms šiuo metu kyla didžiausia Rusijos grėsmė.

NATO – netinkama

Ponas Friedmanas teigia, kad tiesioginė JAV karinė intervencija Ukrainoje – neįmanoma. Pirmiausia dėl to, kad tai didelė šalis, kuriai ginti reikėtų didesnių pajėgumų, nei JAV gali sau leisti. Be to, kariuomenei aprūpinti reikalinga gera logistikos sistema – tokios šiuo metu nėra, o ją sukurti užtruktų ilgai.„Galiausiai, tokia intervencija būtų neįsivaizduojama be stiprios sąjungininkų sistemos į vakarus nuo Ukrainos ir aplink Juodąją jūrą. JAV gali teikti ekonominę ir karinę paramą, bet Ukraina negali atsverti Rusijos, o JAV negali didinti įtampos savo pačios kariuomene. Ukraina yra karo laukas, kuriame Rusija turėtų pranašumą“, – tikina p. Friedmanas.Pasak jo, karinės pajėgos, priruošusios atremti Rusiją, turėtų būti išdėstytos kuo platesniu frontu – tokiu būdu Rusijai pačiai prireiktų daugiau išteklių, be to, ji nedrįstų pulti viename taške, bijodama smūgio kitose vietose. Idealus mechanizmas tokiai gynybai – NATO, kuri apima beveik visas aptariamas šalis Rusijos periferijoje, išskyrus Gruziją ir Azerbaidžaną.„Problema ta, kad NATO aljansas nefunkcionuoja. Jis buvo sukurtas Šaltojo karo metu ir skirtas kovoti fronte gerokai toliau į Vakarus nuo dabartinės konflikto linijos. Dar svarbiau, tuo metu buvo vieningas suvokimas, kad Sovietų sąjunga yra egzistencinė grėsmė Vakarų Europai“, – sako analitikas.Būtent šio suvokimo šiuo metu nėra. Sąjungininkės į Rusiją žiūri skirtingai, ir daugeliui jų naujas Šaltasis karas Ukrainos įvykių kontekste atrodo blogesnė baigtis, nei susitaikymas su padėtimi, įsitikinęs p. Friedmanas. Kita dalykas – šiuo metu Europoje nebėra tokių karinių pajėgumų, kokie buvo iki Šaltojo karo pabaigos.„NATO paprasčiausiai neturi tiek karinės galios, o jos padidinti nesugebės dėl finansų krizės ir kitų priežasčių. Šalys, kurios patyrė grėsmę 1945–1989 m. ir tos, kurios ją jaučia dabar – ne tos pačios. Dauguma šių šalių buvo buvo Sovietų sąjungos sudėtyje, kitos – sovietų bloko narės. Senoji Aljanso sistema nebuvo sukurta šiai konfrontacijai“, – sako p. Friedmanas.Jo teigimu, būtent ši, Estijos–Azerbaidžano linija visų pirmiausia siekia išlaikyti nepriklausomybę nuo Rusijos. O likusi Europa nejaučia pavojaus ir nėra linkusi prisidėti finansine ir karine prasme. Būtent todėl JAV strategija turi būti nepriklausoma nuo NATO – Amerika turi kurti naują sistemą, kuri organizuotų regiono gynybą, įsitikinęs p. Friedmanas.

Nemokami naujienlaiškiai į savo el. pašto dėžutę:













Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Lenkija, Rumunija ir Azerbaidžanas

Kiekviena iš 10 šalių Rusijos periferijoje yra skirtinga, ir į tai reikia atkreipti dėmesį, tačiau jos visos jaučia bendrą pavojų, jog Ukrainos įvykiai gali pasikartoti kitur. Labiausiai tikėtinos Rusijos intervencijos sritys yra Baltijos šalys, Moldova ir Kaukazo regionas, todėl, anot eksperto, naujasis Aljansas turėtų remtis visų pirma Lenkija, Rumunija ir Azerbaidžanu.Lenkija, kuri ribojasi su Baltijos šalimis, taip pat yra pagrindinė Višegrado grupės valstybė. Kaip teigia p. Friedmanas, lenkai gali apsiginti patys ir, jei reikia, ginti Baltijos šalis, be to, siekia artimesnių karinių santykių su JAV.Pagrindinis Ukrainos uostas – Odesa – yra 80 km nuo Dniestro upės. Bukareštas, Rumunijos sostinė, yra už 200 kilometrų nuo Pruto upės. Tarp šių upių esanti Moldova, pasak p. Friedmano, yra Rusijos ir Vakarų konflikto laukas. Todėl Rumunija turėtų būti parengta ginti Moldovą.„Vakarų rankose, Moldova kelia grėsmę Odesai, pagrindiniam Ukrainos uostui, kuriuo taip pat naudojasi Rusija. Šios rankose, Moldova kelia grėsmę Bukareštui“, – vertina p. Friedmanas.Rytiniame potencialaus aljanso pakraštyje jis kaip vyraujančią valstybę mato Azerbaidžaną, kuris ribojasi su Rusija ir Iranu.„Jei kiltų neramumai Dagestane ir Čečėnijoje, regiono stabilumą užtikrintų Azerbaidžanas, kuriame daugiausia gyvena musulmonai šiitai, bet valstybė pakankamai sekuliari. Jis galėtų riboti džihadistų plitimą. Azerbaidžanas taip pat galėtų sustiprinti sąjungininkų poziciją Juodojoje jūroje, paremdamas Gruziją, be to, jis galėtų tapti santykių (ir energetikos) tiltu tarp Vakarų ir Irano, jei santykiai ir toliau gerės“, – sako p. Friedmanas.Prorusiška Armėnija, kurioje dislokuotos Rusijos pajėgos, gali kelti įtampą Azerbaidžano Kalnų Karabache. Nors anksčiau Amerikos tai nelietė, dabar tai yra svarbu, todėl Azerbaidžanas turi būti įtrauktas į aljansą, teigia analitikas. Be to, dauguma iš minėtų 10 šalių yra smarkiai priklausomos nuo Rusijos energijos. Nors nėra įmanomas joks greitas sprendimas, o ilgalaikiu požiūriu, greičiausiai, Europa pradės išgauti skalūnų dujas ir importuoti jas iš JAV, galimas ir kitas variantas – gamtines dujas importuoti iš Azerbaidžano.„Iki šiol tai buvo komercinis klausimas. Dabar tai tapo strateginiu reikalu. Kaspijos regionas, kurio ramstis – Azerbaidžanas, yra vienintelė rimta alternatyva Rusijos energetikai. Todėl spartus vamzdžių į Europą tiesimas, o taip pat ir parama Azerbaidžano gynybai, yra būtina“, – teigia p. Friedmanas ir priduria, kad šios šalies nereikia nurašyti, be to, ji pasirengusi skirti lėšų karinėms reikmėms.Galimo dujotiekio projektas priklausys nuo Turkijos sutikimo. Tačiau pačio Turkijos p. Friedmanas į galimą sąjungininkų struktūrą neįtraukia.„Turkijos dalyvavimą apsunkina šalies vidaus politika, sudėtingi santykiai ir didelė energetinė priklausomybė nuo Rusijos. Matau Turkiją šioje struktūroje kaip Prancūziją Šaltojo karo metu. Ji buvo prisijungusi, bet nepriklausoma, savarankiška karine prasme, bet priklausoma nuo kitų valstybių veiksmų“, – sako analitikas.Vis dėlto, jis pažymi, kad Juodosios jūros, Kaukazo ir Pietryčių Europos ateitis Turkijai labai svarbi, tad bet kuriuo atveju jos rolė nesikeis – ar ji būtų, ar nebūtų tarp sąjungininkų.

Paskutinis Rusijos pasispardymas

„Šias skirtingas šalis vienija troškimas nebūti po Rusijos padu. Tai yra pagrindas jas suvienyti į veikiantį karinį aljansą. Tai ne puolamoji, tačiau gynybinė jėga, skirta neleisti plėstis Rusijai. Visoms šioms šalims reikia modernių karinių priemonių, ypač – priešlėktuvinės gynybos, prieštankinių pajėgų ir mobiliųjų pėstininkų. JAV noras tiekti šiuos ginklus, pagal situaciją – grynaisiais ar skolon, sustiprins proamerikietiškas jėgas kiekvienoje šalyje ir sukurs sieną, už kurios kursis Vakarų investicijos“, – sako p. Friedmanas.Pasak jo, galima kritikuoti siūlomą struktūrą dėl kai kurių narių, kurie nepripažįsta visų JAV demokratinių vertybių. Tačiau Šaltojo karo metu JAV sąjungininkės buvo absoliutinė Irano monarchija, diktatūros Turkijoje, Graikijoje ir, nuo 1971 m., Kinijoje.„Paskatinusios Ukrainos nepriklausomybę, JAV turi stengtis ją ginti. Jei energija nebus perkama iš Azerbaidžano, ji ateis iš Rusijos, ir Ukrainos įvykiai taps tragišku farsu. JAV Valstybės departamentas turi susiremti su aršiomis jėgomis, kurias jo paties politika sukūrė. Tai reiškia, kad išrankias pažiūras, kilusias iš malonių prielaidų, kurios, kaip jau matome, buvo iliuzijos, reikia keisti realpolitik skaičiavimais“, – teigia p. Friedmanas.Jis pažymi, kad JAV privalo reaguoti į situaciją vien dėl to, kad jos sudaro beveik 25% pasaulio ekonomikos, ir yra pasaulinė jūrinė galia. Kita vertus Valstijos negali apsiriboti sankcijomis 20-čiai žmonių.Pono Friedmano teigimu, Rusijos jėga nėra ypač stipri, ji tiesiog iškilo tuo metu, kai JAV buvo užsiėmusi karais Artimuosiuose Rytuose, o Europa tvarkėsi su krize.„Tai nereiškia, kad Rusija nepavojinga. Ji turi trumpalaikių pranašumų, o jos nesaugumas reiškia, kad ji rizikuos. Silpnos ir nesaugios valstybės su trumpalaikiais pranašumais yra pavojingos. JAV svarbu veikti kuo anksčiau, nes tai pigiau, nei veikti kraštutiniu atveju. Tai ir reiškia priešlėktuvines raketas, sraigtasparnius, komunikacijos sistemas ir pamokymus. Šių dalykų JAV suteikti gali gausiai, o divizijų turi mažai. Lenkai, rumunai, azerbaidžianiečiai ir, neabejotina, turkai gali apsiginti patys. Jiems reikia ginklų ir apmokymų, ir tai sulaikytų Rusiją, kai ji paskutinį sykį nori pasirodyti supervalstybe“, – apibendrina p. Friedmanas.

Pasirinkite jus dominančias įmones ir temas – asmeniniu naujienlaiškiu informuosime iškart, kai jos bus minimos „Verslo žiniose“, „Sodros“, Registrų centro ir kt. šaltiniuose.

Vyriausybė neskubės NPD sulyginti su MMA, nes tai kainuotų šimtus milijonų Premium 2

Europos Sąjunga tikisi kitąmet susitarti dėl bendrų visoms šalims minimalaus mėnesio atlyginimo (MMA)...

Verslo aplinka
2021.11.30

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Valdyti Sutinku