Mokykla aukštyn kojom

Ponas Collardas, programą kuruojančios britų organizacijos „Creativity, Culture & Education“ vadovas, prie „Kūrybinių partnerysčių“ plėtros prisidėjo prieš maždaug 10 metų ir suformavo jos misiją, tikslus, būdus veikti. Viena priežasčių, jį paskatinusių lipdyti švietimo spragas, buvo atsainus, švelniai tariant, jo paties vaikų požiūris į mokyklą. VŽ „Savaitgaliui“ jis išklojo savo požiūrį – kokio mokymo reikia, kaip jis paveikia vaikus, o kartu – ir visą visuomenę.Ką sako testai

Atėję į pokalbį randame p. Collardą ir Mildą Laužikaitę, „Kūrybinių partnerysčių“ projekto Lietuvoje vadovę, besišnekančius apie ryšį tarp matematikos testų rezultatų ir mokinių galimybių darbo rinkoje. Ponas Collardas nešiojamajame kompiuteryje rodo Ekonominio ir  bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (ESBO) skaidres su tarptautinio penkiolikmečių sugebėjimų tyrimo PISA (Programme for International Student Assessment) rezultatais. Apie šį tyrimą kalbėta ir Lietuvoje, dažniausiai pabrėžiant jo išvadas apie investicijas ir sistemingo mokymo naudą. Kalbant apie matematinio raštingumo dalį, Lietuva tarp 65 teritorijų užima 37 vietą, toks rezultatas nuvylė kai kuriuos politikus ir pedagogus.Ponas Collardas atkreipia dėmesį, kad šiuo tyrimu vertinami ne tik mokinių sugebėjimai, bet ir jų susidomėjimas mokslu bei pasitikėjimas savimi.
„Manome, kad susidomėjimas mokslu ir pasitikėjimas labiau nei testų rezultatai lemia žmogaus galimybes tapti mokslininku“, – sako p. Paulas. Grafikai rodo, kad, pvz., Suomijos moksleiviai puikiai pasirodo spręsdami uždavinius, tačiau mokslu nesidomi, jo nemėgsta. Puikiai uždavinius sprendžia ir Japonijos ar Pietų Korėjos moksleiviai, tačiau jie prastai vertina savo sugebėjimus.Ne todėl, kad mažai stengtųsi. Korėjiečiai į klases susirenka 7.30 val. ryte, jas palieka apie 17.30 val., tada dažnas eina į vakarinę mokyklą ir vargsta joje ilgiau nei iki vidurnakčio, knapsėdami suoluose. Net pasiekę gerų rezultatų, korėjiečiai mano, kad tai pavyko dėl tėvų ir mokytojų spaudimo, esą jei būtum protingas, mokytis nebūtų taip sunku.
„Taigi mokymosi procesas smukdo jų pasitikėjimą savimi, – kalba p. Paulas. – Norime, kad vaikai gerai mokytųsi, nes mums reikia daugiau mokslininkų. Kalbant apie Lietuvą, norime plėtoti ekonomiką, kurti naujų darbo vietų. Tikimės, kad ateitis priklausys išsimokslinusiems lietuviams. Tačiau jei pažvelgsime į testų rezultatus (pašnekovas parodo Suomijos, Taivano, Singapūro duomenis) ir palyginsime juos su verslumu (jaunuolių noru pradėti verslą), matysime, kad kuo geriau jie mokosi, tuo mažiau svajoja apie nuosavą verslą. Gal jiems jis sektųsi, bet jaunuoliai nė nepabandys, manydami, kad nesugeba.“
Pono Paulo nuomone, PISA rezultatai neparodo tikrųjų problemų.
„Tyrimas leidžia manyti, kad jeigu visi lietuviai puikiai išlaikytų matematikos testus, Lietuva būtų stipresnė ekonomiškai, tačiau tam nėra įrodymų“, – sako jis.Reikia ne matematikos
Ne paslaptis – nors Europa kapstosi iš recesijos, jaunimo nedarbas vis tiek didžiulis. Viena to priežasčių – vėlesnis pensinis amžius.
„Vyresni žmonės labiau patyrę, todėl lengviau gauna darbus, – paprastą tiesą kartoja p. Paulas. – Jauni, mokslus ką tik baigę žmonės – jiems nepakankamai tvirti konkurentai. Pasiūlymas tarsi aiškus – užuot ieškoję darbo, jie galėtų kurti darbo vietas.“
Vis dėlto, konsultacijų bendrovės „McKinsey“ duomenimis, 33% Europos verslininkų tikina nerandantys tinkamų darbuotojų. Paklausti, kokių įgūdžių labiausiai trūksta kandidatams, verslininkai dažniausiai išskiria kūrybingumą, darbo etiką, gebėjimą komunikuoti ir bendradarbiauti.
„Daugelis politikų sako, kad moksleiviai turi gerai mokėti kalbą ir matematiką, bet verslininkai sako „nea...“, jie mato kitus dalykus“, – šypsosi p. Paulas. Tais dalykais paremtos ir „Kūrybinės partnerystės“. Jų pagrindas – vaizduotė, bendradarbiavimas, disciplina, lankstumas, užsispyrimas. („Gali turėti puikių idėjų, bet jeigu pasiduosi sulig pirmu sunkumu, – tai ne kūrybingumas. Kūrybingumas susideda iš gerų idėjų ir sugebėjimo jas įgyvendinti.“) 
 
Žaismingai ir be problemų
„Kūrybinės partnerystės“ siekia praplėsti įprastą mokymosi procesą, sukurdamos sąlygas bendradarbiauti mokykloms ir kūrėjams – menininkams, kultūros ir kūrybinio sektoriaus veikėjams bei mokslininkams. Įdomu, su kokiomis kliūtimis susiduria kūrybininkai ir su kuriomis iš jų dorotis sunkiausia.
Ponas Collardas įvardija lyderystės problemą, kai mokytojai negerbia mokinių.
Čia pat kišu trigrašį – juk nelengva ir tada, kai mokiniai negerbia mokytojų, tačiau pašnekovas patikina, kad tai dažnas atvejis ir su juo kūrybininkai daugmaž susitvarko. Kur kas sunkiau tada, kai suaugusieji įžeidinėja ir žemina vaikus, tada partnerystė ne ką tepakeis.Vis dėlto retoje mokykloje rasi problemų, kurių neįmanoma išspręsti. Štai Lietuvoje projektas plėtojamas 3-ius metus ir nė viena mokykla nepasitraukė pirma laiko, nors permainų būta. Viena jų – pirmus metus organizatoriai labiausiai orientavosi į vaikus, o antrus ir trečius daugiau dėmesio skiria mokytojams, nes darbas su jais ne mažiau svarbus, nors ir nelengvas.
Pirmas būdas įtraukti mokytojus – paprašyti juos įvardyti spręstinas problemas. Jos būna įvairios – ir matematikos ar kalbos spragos, ir bendravimo sunkumai, netinkamas elgesys per pertraukas. Kūrybininkai sukuria būdų, metodiką problemai spręsti ir ją pritaiko prie mokymo programos.
Pašnekovas prisimena įdomų pavyzdį iš Lietuvos mokyklų. Rusakalbių mokykla pasikvietė „Kūrybines partnerystes“ dirbti su prasčiausiai besielgiančia klase. Kaip svarbiausią problemą ji nurodė žemą motyvaciją mokytis lietuvių kalbos, esą vaikai sako paliksiantys šalį, vos sulauks pilnametystės, ir lietuvių kalbos jiems visai nebereikės. O kol kas jie galintys šnekėti ir rusiškai.Į mokyklą atėjęs kūrybininkas pasiūlė vaikams pabūti žurnalistais, tačiau dirbti – lietuvių kalba. Pastaroji pasiūlymo dalis ovacijų nesulaukė, tad kūrybininkas (pats žurnalistas) paaiškino, jog kaip žurnalistai jie turės paimti interviu iš Lietuvos krepšinio rinktinės žaidėjų ir parašyti tekstus apie kiekvieną iš jų. Prieš žaidėjams ateinant į klasę, vaikai turėjo pasiskaityti apie juos, parengti klausimus lietuvių kalba. Nenuostabu – jie kibo į užduotį ir buvo ypač motyvuoti, o spaudos konferencija praėjo kaip sviestu patepta.
„Lankome mokyklas visame pasaulyje ir visur klausiame mokytojų, kokia didžiausia mokyklų problema. Dauguma sako, kad motyvacijos trūkumas, – apibendrina p. Paulas. – Tačiau visur jo priežastys skiriasi.“
Štai Kataro, gamtinių išteklių turtingos valstybės, piliečiai (jų tėra 250.000) valdo 25 trln. USD vertės dujų išteklius. Vos perkopęs 21 metus, gauni išmokas iki gyvos galvos, – kažką juk reikia valstybei veikti su šiais pinigais. Taigi – Kataro moksleiviai mokytojams aiškina neturintys mokytis vieno ar kito dalyko, nes pinigų jiems nestigs.
Kitas pašnekovo pavyzdys – Kambodža. Nedideliame miestelyje katalikų bažnyčia atidarė mokyklų. Pirmais metais moksleiviai netvėrė džiaugsmu, antrais – į švietimą žvelgė kur kas ramiau, o trečiais metais nebenorėjo jų lankyti. Kodėl? Jie nemato švietimo prasmės.
„Mūsų patirtis rodo, kad daugelis mokytojų norėtų pokyčių, tačiau negauna paramos ir pagalbos, – sako jis. – Kartais jiems rengiamos kūrybinės dirbtuvės, kartais mokytojai gauna laišką iš ministerijos su naujais nurodymais, tačiau jiems reikia, kad kas nors padėtų per jų pamokas su jų vaikais.“
Anot p. Collardo, kūrybinių partnerysčių programa tai ir daro – į klases atveda žmonių iš šalies, kurie gali padėti mokyti.Negluminti mokytojų
Kūrybingas mokymas nėra lengvas užmojis. Anot kelių VŽ „Savaitgalio“ kalbintų kūrybininkų, kreiviausiai į jį žiūri mokytojai, kuriuos mokyklos vadovybė į projektą įtraukia beveik nepasitarusi. Kai kuriose sunkiose klasėse mokytojai jaučiasi turintys per silpną autoritetą, kad leistų sau „žaisti“, kartais – asmeninį nusistatymą. Atrodytų, kad kiekvienas mokymo meną išmano geriau nei mokytojas – ir menininkai, ir vadovybė, ir tėvai, ir mokiniai.
Taigi – viena pirmųjų užduočių, tenkančių menininkams, – pelnyti mokytojų pasitikėjimą, įtikinti, kad atėjo padėti, kad negriaus mokytojo planų, tiesiog padės visiems geriau praleisti laiką, aiškina p. Collardas.
Jis prisimena pernai vykęs į mokyklą Šiaurės Lietuvoje, ir mokytojos, susirinkime paklaustos, kokių naujovių prisitaikė savo pamokose, ėmė tarpusavyje klegėti, veik pamiršusios, kad patalpoje yra svečias. Moterys dalijosi patirtimi ir patarimais, ir p. Paului pasirodė, kad jos tikrai džiaugiasi darbu.„Kai tai pasakiau, viena 55-erių mokytoja prisipažino, kad iki kūrybinių partnerysčių telaukė pensijos, tačiau dabar to nebenorinti – darbas tapo daug smagesnis, – šypsosi jis. – Jeigu mokytojui smagu dirbti, ir mokiniams bus smagu – garantuoju. O kai jiems smagu, jie ir mokosi.“
Kyla klausimas, ar jauni menininkai, rodydami mokytojams, „kaip reikia“, nepriverčia jų jaustis nesmagiai, ar nežlugdo jų pasitikėjimo savimi ir motyvacijos?
„Tai pastebima čia, Lietuvoje, – sutinka p. Paulas. – Dauguma menininkų – iš Vilniaus, jie daug matę, keliavę, tikri kosmopolitai, ir atvyksta pas pusamžius mokytojus, tame pat miestelyje ir mokykloje praleidusius porą dešimtmečių.“
Jo nuomone, neigiamo įspūdžio galima išvengti nuoširdžiai kuriant ryšį, santykį su mokytojais. Visi projektai kada nors baigiasi, vaikai palieka mokyklas, o mokytojai toliau jose dirba ir daro įtaką ne vienai kartai.Nesėkmės padeda
Kad mokymasis gali būti įvairus, iliustruoja dar viena „Kūrybinių partnerysčių“ dalyvio istorija. Vienoje provincijos mokykloje vaikai atvykusiems „kūrybininkams“, dizaineriams, parodė laiptinę, iš kurios jie spjaudo į praeivius. Tai nebuvo pagrindinė problema, kurią spręsti atvažiavo šie žmonės, tačiau jie sugalvojo pritaisyti skėtį, kuriuo mokiniai galėtų prisidengti ir saugiai pereiti „pavojingą zoną“, o suskleistas jis pats grįžtų į pradinę vietą.
Deja, viskas pasisuko neplanuota linkme – skėtis išprovokavo iki tol mokykloje neregėtą spjaudymąsi ir kūrybininkams teko pripažinti, kad sprendimas nepavyko.
Anot p. Collardo, klaidos – neatsiejama darbo dalis. Mokytojai esą pernelyg stengiasi apsaugoti mokinius nuo klaidų.
„Būdami malonūs žmonės, jie pernelyg dažnai mokiniams gelbsti su užduotimis, kurias jie galėtų atlikti nepadedami. Tai nesukuria gero precedento – mažiau gabūs vaikai neišmoksta užduočių atlikti patys, o gabesniems topteli, kad jeigu išlauks pakankamai ilgai, užduotį baigsi už juos, – sako jis. – Taigi – nesėkmės ilguoju laikotarpiu padeda.“Kam tos permainos
Kai kurie pasakytų – kūrybingų žmonių buvo visais laikais, prie bet kokios švietimo sistemos.
„XIX a., kai Didžiojoje Britanijoje, Anglijoje, buvo pradėtas visuotinis švietimas, jis nebuvo skirtas visiems, daugiau buvo kaip teorinė galimybė išsimokslinti. Sistema leido visuomenėje susidaryti 10% elito – gydytojų, universitetų dėstytojų ir t. t., o likusieji dirbdavo gamyklose, kasyklose, – kalba p. Collardas. – Bėda ta, kad šiais laikais šalyje nėra nei kasyklų, nei gamyklų, ir moderniai visuomenei nebetinka sistema, kurioje prasimušti gali tik 10% žmonių. Reikia, kad sėkmės sulauktų 60–80% žmonių ir jie galėtų panaudoti savo potencialą kuriant progresą. Visada buvo kūrybingų žmonių, bet dabar jų reikia daugiau.“
Pasak jo, kūrybingumo turime daugelis mūsų, bet mokykla jį prispaudžia, pirmiausia pažabodama smalsumą, norą klausinėti. Kitaip nei manoma, ji neišugdo ir disciplinos, tiksliau – savidisciplinos. Mokykloje visada nurodoma, ką ir kada turėtum daryti, o „gidą“ praradęs, kurį laiką sunkiai dorojiesi su laisvės iššūkiais.
Kalbėdamas apie Didžiosios Britanijos atvejį, jis prisimena egzaminus, kuriuos čia turi laikyti kiekvienas 16-metis. Jie svarbūs – jei prastai išlaikysi, gauti gerą išsilavinimą bus sunku. Tačiau tik pusė jaunuolių perlipa kartelę. Tuo pat metu 65% šalies darbdavių įsitikinę, kad mokyklos nesugeba paruošti žmonių darbo rinkai ir suteikti jiems būtiniausių įgūdžių.Prieš pradėdamas dirbti su mokyklomis, p. Collardas buvo Anglijos menų tarybos narys. Kai buvo pradėtos „Kūrybinės partnerystės“, ši taryba skyrė jai pinigų, tačiau programai nesisekė, maža to, ji kenkė ir pačios tarybos reputacijai. Todėl jis ėmė pats rūpintis projektu.
„Pirmas mano klausimas buvo – kodėl mums reikia partnerysčių, ko jomis siekiame ir kaip žinosime, ar mums sekasi, – prisimena jis. – Kodėl siunčiame menininkus į mokyklas, kas yra kūrybingumas, kas yra mokymasis?“
Jis pats turi 4 vaikus, dabar jau suaugusius, kurių trims gana prastai ėjosi mokykloje. Vienas sūnus mokykloje elgėsi taip blogai, kad buvo nuolat išvaromas iš klasės, o vėliau išvarytas ir iš mokyklos. Tačiau kaip ir kiti 16-mečiai jis buvo įtrauktas į egzaminuojamųjų sąrašus. Vaikinas nusprendė juose pasirodyti – greičiausiai tam, kad paerzintų mokyklos vadovybę.
„Ir jis juos gerai išlaikė, – skėsteli rankomis p. Paulas. – Tada man kilo klausimas – jeigu tik pusė mokyklas lankančių vaikų išlaiko egzaminus, kaip galima juos išlaikyti mokyklos nelankant? Taigi – mano asmeniniame gyvenime vyko daug dalykų, verčiančių gerai pamąstyti apie mokyklos paskirtį ir naudą apskritai. Kilo klausimas – galbūt kai kurie moksleiviai daugiau išmoktų išvis į ją neidami, keliaudami, dirbdami, mokydamiesi kalbų?“Specialybės prestižas
Ne paslaptis – didelė dalis tautiečių renkasi pedagogo specialybę todėl, kad nepavyksta įstoti kitur. Kyla klausimas, kaip galėtume sustiprinti šios specialybės prestižą.
Ponas Collardas svarsto, kad visuomenė sprendžia, kaip vertinti švietimą. Tačiau jis pastebėjęs, kad tose šalyse, kur mokytojo darbas turi aukščiausią prestižą, mokymo kokybė silpna.
„Kad ir Prancūzijoje – ten vis dar nelengva tapti mokytoju, o tapęs dirbi juo visą gyvenimą, – kalba jis. – Tačiau užėjęs į klasę matai, kad reikalai nekokie.“ Jis neseniai lankėsi vienoje Paryžiaus pradinėje mokykloje ir pastebėjo, kad jos sienos visiškai baltos, jų nepuošia nei dekoracijos, nei vaikų darbeliai, o mokytojas sėdi ant pakylos.
„Tokioje aplinkoje demonstruojama galia, o ne teikiamos žinios“, – sako pašnekovas ir pabrėžia, kad visame pasaulyje skiriasi mokymo stilius, tačiau mokomasi visur vienodai.
„Tai mus ir skiria nuo visų kitų rūšių – mes mokomės. Gal todėl ir griauname planetą – nes žinome, kaip“, – nusijuokia p. Paulas.