5 būdai Rusijai atsigriebti po pralaimėjimo

Publikuota: 2014-03-20
Atnaujinta 2015-06-01 13:03
svg svg
Nuotrauka: Alexander Zemlianichenko Jr ("Bloomberg")
„Verslo žinios“

Ukrainos valdžios nuvertimas ir naujos valdžios orientacija į Vakarus – didelis Rusijos Federacijos pralaimėjimas, teigia George'as Friedmanas, JAV geopolitinės ir karinės analizės kompanijos „Stratfor“ įkūrėjas ir vadovas. Pasak jo, tam, kad neatrodytų pralaimėjusi, Rusija gali rinktis kelis sprendimus, tarp jų – ir intervenciją Baltijos šalyse.

Kaip „Stratfor“ interneto puslapyje paskelbtoje analizėje teigia p. Friedmanas, tiek intervencija Kryme, tiek galimi tolesni Rusijos pasirinkimai susiję su tuo, kad Rusija jau kurį laiką praranda savo apsaugos zonas. Nors po Sovietų Sąjungos griūties Rusija susitaikė su mintimi, kad buvusios Sovietų bloko valstybės Centrinėje Europoje bus absorbuotos į Vakarų ekonomines ir politines sistemas, Maskva nesitikėjo, kad buvusios Sovietų respublikos, tarp jų ir Baltijos šalys, taip pat bus integruotos.NATO, buvusi už 1.600 km nuo Sankt Peterburgo, Baltijos šalims įstojus į organizaciją, dabar yra už 160 km, o buferinėmis zonomis nuo Vakarų liko tik Baltarusija ir Ukraina. Arčiausiame taške Ukrainą nuo Maskvos skiria 480 km. Jei Baltarusija ir Ukraina taip pat būtų priimtos į NATO, Smolenskas, buvęs Sovietų Sąjungos gilumoje, taptų pasienio miestu, pastebi p. Friedmanas.„Rusija istoriškai gynėsi savo giluma. Ji stūmė savo sienas kiek įmanoma toliau į Vakarus, ir ta giluma avantiūristus atgrasė – ar, kaip Hitlerio ir Napoleono atveju, – sunaikino. Ukrainos, kaip buferinės zonos, praradimas, palieka Rusiją be to gylio, ji tampa Europos ir JAV intencijų ir galimybių įkaite“, – teigia geopolitikos ekspertas.

Rusija bijo

„Vakaruose yra tokių, kurie atmeta Rusijos baimes kaip archajiškas. Niekas esą nenori įsiveržti į Rusiją, ir niekas negali to padaryti. Toks požiūris atrodo sofistikuotas, bet iš esmės yra primityvus. Intencijos yra santykinai bereikšmės, vertinant grėsmes. Jos gali pasikeisti labai greitai. Taip pat ir sugebėjimai“, – sako p. Friedmanas.Jo teigimu, amerikiečių pasirodymas Pirmajame pasauliniame kare ir vokiečių pasiekimai ketvirtajame dešimtmetyje parodo, kaip greitai intencijos ir grėsmės keičiasi. 1932 m. Vokietija ekonomine ir karine prasme buvo griuvėsiuose. 1938 m. ji jau buvo dominuojanti ekonominė ir karinė Europos jėga, o 1941 m. ji buvo prie Maskvos vartų. 1916 m. JAV prezidentas Woodrow Wilsonas vedė rimtą pacifistinę kampaniją šalyje, kurioje praktiškai nebuvo kariuomenės, o 1917 m. jau išlaipino daugiau nei milijoną amerikiečių karių Europoje.Todėl Rusijos požiūris ne veltui pesimistinis, sako ekspertas. Jei ji praras Baltarusiją ir Ukrainą, praras ir savo strateginę gilumą, nuo kurios labai priklauso galimybės apginti istorinę Rusiją.„Jei Vakarų intencijos nėra priešiškos, kodėl jie taip nekantrauja pamatyti režimo Ukrainoje transformaciją? Tai gali būti gili meilė liberaliai demokratijai, bet, žiūrint iš Maskvos perspektyvos, Rusija turi matyti ir galimus priešiškus motyvus“, – aiškina p. Friedmanas.Nekalbant apie invaziją, kurios tikimybė, pasak jo, yra maža, Rusija yra susirūpinusi dėl Ukrainos prisijungimo prie Vakarų pasekmių, o taip pat dėl šio demokratinio „užkrato“ plitimo kitose Rusijos dalyse. Dešimtajame dešimtmetyje Rusijoje buvo keli atsiskyrimo siekę judėjimai – karas Čečėnijoje yra bene žinomiausias pavyzdys, tačiau kalbų apie atsiskyrimą būta ir Karelijoje, ir Ramiojo vandenyno regione.

Putino galios strategija

„Tai, kas buvo įmanoma valdant Borisui Jelcinui, tapo neįmanoma atėjus Vladimirui Putinui. Strategija, kurios Putinas ėmėsi, buvo didinti Rusijos galią palengva, bet sistemiškai, siekiant, kad kuklus jos stiprėjimas atrodytų neproporcingai didelis. Rusija neišgalėjo pasilikti gynybinėje pozicijoje, jėgos aplink ją buvo per stiprios. Putinas turėjo išpūsti Rusijos galią, ir tai padarė“, – dėsto p. Friedmanas.Anot jo, Rusijos prezidentas pasinaudojo energijos eksportu, Europos silpnumu ir JAV susitelkimu Artimuosiuose Rytuose, ir sukūrė augančios Rusijos galios įspūdį. Putinas užbaigė atskilimo nuo Rusijos Federacijos kalbas. Jis taip pat prisidėjo prie režimų kūrimo Baltarusijoje ir Ukrainoje. Jie, anot eksperto, turėjo autonomiją šalių viduje, bet laikėsi Rusijai priimtinos užsienio politikos.„Maskva žengė dar toliau, projektuodama savo galią Artimuosiuose Rytuose ir, Sirijos pilietinio karo atveju, atrodė privertusi JAV atsisakyti savo strategijos“, – pastebi p. Friedmanas.Anot jo, nėra aišku, kas įvyko Kijeve, tačiau tai ir nėra tiek svarbu. Organizacijų, finansuojamų Amerikos ir Europos pinigais, kurios norėjo reformuoti valdžią, Ukrainoje buvo daug. Vis dėlto, priešingai nei teigia Maskva, jos galėjo ne inicijuoti, o tiesiog prisijungti prie kilusio plataus masto pilietinio judėjimo.„Faktas, kad Janukovyčius atsisakė pasirašyti susitarimą, kuris priartintų Ukrainą prie Europos Sąjungos, prasidėjo demonstracijos, kilo smurtas ir atvirai provakarietiška vyriausybė pradėjo valdyti Ukrainą. Rusai tiesiog negali to leisti. Tai ne tik sukuria naują geopolitinę realybę, bet, ilguoju laikotarpiu, ir įspūdį Rusijos viduje, kad Putinas yra silpnesnis, nei atrodo“, – sako p. Friedmanas.Anot jo, tai atveria duris nestabilumui ar net fragmentacijai Rusijoje, todėl Putinas turėjo atsakyti. Klausimas – kaip.

Nemokami naujienlaiškiai į savo el. pašto dėžutę:













Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Rusijos pasirinkimai

„Pirmas žingsnis buvo paprasčiausiai oficialiai padaryti tai, kad jau buvo realybė“, – pastebi p. Friedmanas. Jo nuomone, Krymas jau buvo Rusijos įtakoje, ir karinė jėga, kurią Maskva laikė Kryme pagal sutartis, galėjo perimti kontrolę kada panorėjusi. Intervencija į Krymą buvo mažai rizikinga ir pigi, ir turėjo numalšinti įvaizdį, kad Rusija praranda galią.„Rusija pasirodė agresore Vakaruose ir nugalėtoja namuose. Tai buvo būtent tas įvaizdis, kokiu ji ir norėjo kompensuoti savo pralaimėjimą“, – sako analitikas.Ponas Friedmanas išskiria penkis galimus tolesnius Rusijos žingsnius:

1. Nedaryti nieko.

  • Vyriausybė Kijeve labai susiskaldžiusi ir, turint omenyje prorusiškos frakcijos priešiškumą judėjimui arčiau Vakarų, politinio paralyžiaus tikimybė aukšta. Tuo metu Rusijos įtaka, pinigai ir žvalgybiniai veiksmai gali atkurti buvusį neutralumą Ukrainoje, nei vienai pusei negebant nurungti kitos. Tai yra žaidimas, kurį Rusija žaidė po 2004 m. Oranžinės revoliucijos. Šios strategijos problema ta, kad ji reikalauja kantrybės tuo metu, kai Rusijos vyriausybė turi demonstruoti savo galią piliečiams ir pasauliui. Dar daugiau, jei Krymas palieka Ukrainą, tai susilpnins prorusišką bloką Kijeve ir patrauks daug etninių totorių iš Ukrainos politinės klampynės. To gali pakakti, kad prorusiškas blokas prarastų rinkiminę galią, kurią turėjo anksčiau (Janukovyčius 2010 m. nugalėjo prieš Juliją Tymošenko mažiau nei milijonu balsų). Tokiu būdu, remdamas Krymo nepriklausomybę ir baugindamas agresyvios Rusijos šmėkla, kuri gali suvienyti antirusiškas frakcijas, Putinas gali padėti išlaikyti provakarietišką Ukrainą.

2. Įsiveržti į likusią Ukrainos dalį.

  • Su tuo susijusios trys problemos. Pirma, Ukraina yra didžiulė teritoriją, kurią reikėtų užimti ir nukenksminti. Rusijai nereikia maišto savo pasienyje, ir ji negali užtikrinti, kad toks nekils, ypač turint omenyje, kad didžioji Vakarų Ukrainos populiacijos dalis yra provakarietiška. Antra, siekiant, kad invazija į Ukrainą būtų geopolitiškai reikšminga, turi būti užimta visa Ukraina į rytus nuo Dniepro. Kitu atveju, fronto linija liktų atvira ir Rusijos pozicija nebūtų įtvirtinta. Vis dėlto, Rusijos pajėgos turėtų išsilaipinti kitame krante Kijeve, ir atsirastų tiesioginė siena su NATO ir ES narėmis. Galiausiai, jei rusai nori imtis pirmojo pasirinkimo, be Rytų Ukrainos rinkėjų padidėtų efektyvios antirusiškos vyriausybės tikimybė.

3. Veikti kitur savo periferijoje.

  • 2008 m. Rusija paskelbė apie savo galią įsiverždama į Gruziją. Tai pakeitė skaičiavimus Kijeve ir kitose regiono sostinėse, primenant jiems du dalykus. Pirma, Rusijos galia yra arti. Antra, europiečiai galios neturi, o amerikiečiai yra toli. Yra trys pagrindiniai taškai, kuriuose Rusija gali panaudoti spaudimą: Kaukazo šalys, Moldova ir Baltijos šalys. Naudodama didelę rusų mažumą NATO šalių viduje, Rusija gali sukurti neramumus, apribodama NATO galią.

4. Veikti Rytų ir Centrinėje Europoje.

  • Šalys nuo Lenkijos iki Bulgarijos vis labiau rūpinasi, kaip apdrausti pasitikėjimą Europa ir Vakarais. Europos ekonominė krizė dabar veikia politinius-karinius santykius. Aiški Europos šalių fragmentacija nuoseklią reakciją, o ne atsišaukimus, padaro neįmanoma. Gerokai apkarpytos išlaidos gynybai  panaikina karinius pasirinkimus. Centrinės Europos šalys jaučiasi ekonomiškai ir strategiškai nesaugios, ypač dėl to, kad krizės metu didžiosios politinės Europos jėgos sutelkia savo dėmesį į eurozonos, kuriai dauguma šių šalių nepriklauso, problemas. Rusai užsiima tuo, ką mes vadiname komerciniu imperializmu, ypač į pietus nuo Lenkijos, verslo sandoriais didindama savo įtaką ir spręsdama kai kurias ekonomines problemas. Ji turi pakankamai finansinių rezervų Centrinės Europos šalims neutralizuoti.

5. Spausti JAV, kuriant problemas kritiniuose taškuose.

  • Akivaizdi vieta yra Iranas. Pastarosiomis savaitėmis rusai pasiūlė pastatyti du naujus nekarinius reaktorius iraniečiams. Tyli technologinė pagalba karinėms branduolinėms programoms galėtų paskatinti Iraną pabaigti derybas su JAV ir aiškiai būtų aptikta JAV žvalgybos. Valstijos investavo milžiniškas pastangas ir politinį kapitalą į santykius su Iranu. Rusai yra tinkamoje pozicijoje tiems santykiams pakenkti, ypač dėl to, kad iraniečiai ieško svertų savo kalbose su Vašingtonu. Kalbant apie mažiau tikėtinus pavyzdžius, Rusija gali pasiūlyti pagalbą silpstančiam Venezuelos režimui. Yra vietų, kuriose Rusija gali sužeisti JAV ir ji dabar pasirengusi prisiimti riziką – kaip Irano branduolinės programos atveju – kokios jokiu būdu nebūtų ėmusis anksčiau.

Europa negali laukti

„Europos ir Amerikos strategija Rusijai sulaikyti buvo grasinimas sankcijomis. Problema ta, kad Rusija yra 8 pagal dydį pasaulio ekonomika, jos finansai yra susipynę su Vakarų, kaip ir jos ekonomika. Bet kokioms sankcijoms, kurias Vakarai galėtų taikyti, Rusija turi atsaką“, – sako p. Friedmanas.Anot jo, daug Vakarų bendrovių yra investavusios didelius pinigus Rusijoje, turi dideles sąskaitas Rusijos bankuose ir milžiniškus kiekius įrengimų šalyje. Rusija taip pat gali sustabdyti gamtinių dujų ir naftos eksportą. Tai neabejotinai atsilieptų Rusijai finansiškai, bet poveikis Europai – ir pasaulinėms naftos rinkoms – būtų staigesnis ir sudėtingiau suvaldomas.„Kai kurie aiškina, kad JAV energetika ir Europos skalūnai galėtų išspręsti problemą. Rusų pranašumas tas, kad bet kuris toks sprendimas galimas po eilės metų ir Europa negali laukti tiek ilgai, kol atvyks kavalerija“, – dėsto p. Friedmanas. Pasak jo, kai kurios simbolinės sankcijos ir kontrsankcijos įmanomos, tačiau parklupdyti Rusijos ekonomikos be didžiulio poveikio sau Vakarai negali.Eksperto vertinimu, labiausiai tikėtina Rusijos strategija yra visų viršuje išvardintų veiksmų kombinacija: spaudimas Ukrainoje nedidelės apimties įsiveržimais; darbas siekiant sukurti neramumus Baltijos šalyse, kur gyvena daug rusakalbių, taip pat Kaukaze ir Moldovoje; strategija, neleidžianti Rytų Europai susilieti į vieningą darinį.Tuo pačiu metu tikėtina Rusijos intervencija JAV jautriose pasaulio vietose ir „pagalba“ Ukrainos vyriausybės susiskaldymui dėl vidinių nesutarimų.

Vokietija turi pasirinkti

Pasak p. Friedmano, visa tai svarstant, kyla du klausimai – kokia bus Vokietijos užsienio politika ir ką darys JAV.„Berlynas rėmė sukilimą Ukrainoje ir prie progos pasipriešino Rusijos atsakui, bet nėra pasiruošęs padaryti ką nors konkretesnio. Kol kas Vokietija bandė apžergti skirtumus, ypač tarp Rusijos ir ES, siekdama būti su visais“, – vertina p. Friedmanas.Tačiau dabar, anot jo, jei Berlynas ir toliau ignoruos Rusijos agresiją, susidurs su dviem problemomis. Pirma, rytų europiečiai, ypač lenkai, praras savo pasitikėjimą Vokietija kaip NATO sąjungininke, ypač jei kils problemų Baltijos šalyse. Antra, atsiras išskirtinis nesutarimas dėl užsienio politikos ES.„Arti buferinės zonos esančios šalys labai nerimauja. Toliau esančios, pavyzdžiui, Ispanija, yra daug ramesnės. Europa nėra vieninga, o Vokietijai reikia vieningos Europos. Vokietijos sprendimas iš dalies nulems Europos ateitį“, – sako p. Friedmanas.

JAV strategija

Anot analitiko, pasirinkusios remti antirusiško režimo Ukrainoje sukūrimą, JAV dabar susiduria su pasekmėmis ir reikalingais sprendimais, nes turi ir toliau kurti galios balansą regione. Pono Friedmano nuomone, JAV turėtų ne dislokuoti dideles pajėgas, bet aprūpinti šalis nuo Lenkijos iki Rumunijos technologijomis ir įranga, kuri atbaidytų Rusiją nuo pavojingų avantiūrų, ir įtikintų šalių piliečius, kad jie ne vieni.„Paradoksas yra tas, kad Vakarų įtakos zonai pasistūmus į rytus palei Rusijos pietinę sieną, reali demarkacinė linija pajudėjo į Vakarus. Kas benutiktų buferinėse valstybėse, ši linija yra esminė JAV strategijoje, nes ji palaiko galios balansą Europoje“, – kalba p. Friedmanas.Jo nuomone, nėra tikėtina, kad rusai imsis ko nors daugiau, nei komerciniai veiksmai regione. Lygiai taip pat nėra tikėtina, kad ES ir NATO ekspansija Ukrainoje kels grėsmę Rusijos nacionaliniam saugumui. Tačiau tai dar nieko nereiškia.„Istorija pilna netikėtinų įvykių, kurie, retrospektyviai žvelgiant, yra akivaizdūs. Rusai turi mažiau erdvės manevrams, bet gali prarasti viską. Todėl jie linkę prisiimti riziką, kurios kiti, nejausdami tokio spaudimo, vengtų. Yra planuojama blogiausia ir tikimasi geriausio“, – pastebi p. Friedmanas.Jo galios balanso atkūrimo planas yra stiprinti Vyšegrado grupę, jungiančią Lenkiją, Čekijos Respubliką, Slovakiją ir Vengriją.„Dabar tai daugiau idėja, o ne karinis darinys. Vis dėlto, su JAV pastangomis ir Rumunijos prisidėjimu, tai Jungtinėms Valstijoms galėtų tapti pigia balanso jėga Rusijai, kuri staiga pasijuto nesaugi ir dėl to tapo nenuspėjama“, – sako p. Friedmanas.JAV taip pat galėtų pati imtis ekonominių veiksmų, siekdama atsverti Rusijos komercinį imperializmą, nes Europa nėra pasirengusi išlaikyti šių šalių ekonomikų.„Tokia buvo JAV strategija nuo 1939 m.: maksimali karinė ir ekonominė pagalba ir minimalus karinis įsitraukimas. Šaltasis karas baigėsi daug geriau, nei karai, kuriuose amerikiečiai tiesiogiai dalyvavo. Šaltasis karas Europoje niekada netapo karštu. Logika sako, kad kažkuriuo metu JAV pritaikys šią strategiją. Bet, žinoma, šiuo metu, mes laukiame kito Rusijos veiksmo arba, jei tokio nebus, labai kitokios Rusijos“, – apibendrina p. Friedmanas.

Pasirinkite jus dominančias įmones ir temas – asmeniniu naujienlaiškiu informuosime iškart, kai jos bus minimos „Verslo žiniose“, „Sodros“, Registrų centro ir kt. šaltiniuose.

Norite pasiūlyti temą, turite pastabų, pasiūlymų ar klausimų? Parašykite „Verslo žinių“ redaktoriams.

Jei norite suteikti konfidencialios informacijos, rašykite vyr. redaktoriui rolandas.barysas@verslozinios.lt

Vyriausybė neskubės NPD sulyginti su MMA, nes tai kainuotų šimtus milijonų Premium 2

Europos Sąjunga tikisi kitąmet susitarti dėl bendrų visoms šalims minimalaus mėnesio atlyginimo (MMA)...

Verslo aplinka
2021.11.30

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Valdyti Sutinku