Opera kaip labirintas

Kulminacinė jos scena – meilės duetas – iliustruojama milžinišku barokinio sodo-labirinto paveikslu vaizdo projekcijoje. Šiuo atveju labirintas nėra vien siužetinė scenografijos detalė, bet ir galingas simbolis, kurį pasitelkus būtų galima operą nagrinėti įvairiausiais pjūviais – nuo pagrindinio herojaus Korneto psichologinio portreto iki kompozicinės operos struktūros.Dar įdomiau, kad labirinto vaizdinys taikliai atspindi šiuolaikinės operos padėtį. Uždavinys XXI a. kompozitoriui sukurti tikrą operą (jei tik įmanoma apibrėžti, kas tai yra), paklūstančią neretai iš romantinės tradicijos kilusiems šio žanro kanonams, ir kartu gebančią alsuoti dabarties raiška, skambėti šių dienų muzikos kalba, yra tiek pat azartiškas, keblus ar net pavojingas, kaip ir klaidžiojimas sudėtingame labirinte, ieškant vienintelio išėjimo.

Sapnuose ir tikrovėje

Grįžtant prie O. Narbutaitės „Korneto“, iš pažiūros banali Rainerio Marios Rilke parašyta istorija apie jauną meilės ilgesio kamuojamą karį Vėliavnešį (Kornetą), kuris iš pirmo žvilgsnio susižavi netikėtai sutikta Grafiene, dėl libreto operoje tampa savotišku psichoterapijos seansu. Kone pusė operos veiksmo vyksta sapnuose, taip nuolat virpinant ribą tarp išorinio ir vidinio gyvenimo, sąmonės ir pasąmonės pasaulių. Iš vieno paveikslo į kitą, iš realybės į sapną migruojantys simboliai (taip pat muzikiniai) bei vaizdiniai dar labiau sulieja šias dvi skirtingas žmogaus būsenas į vieną kūną. Šio susiliejimo apoteozė – minėtoji erotiškos meilės scena pačiame labirinto centre. Jaunasis Kornetas keliauja su visu būriu fiziškai, o jo sapnai tampa paraleline kelione į save (neatsitiktinai visas pirmas operos veiksmas pavadintas „Keliu“).Kompozitorė, pati parašiusi operos libretą, sudėliojo jį tarsi savotišką mozaiką iš skirtingų, tačiau vienokiais ar kitokiais ryšiais tarpusavyje susijusių tekstų ir jų fragmentų. Improvizacija pagal R. M. Rilke poemą „Sakmė apie korneto Kristupo Rilkės meilę ir mirtį“ (1906 m.), prisodrinta kitų poetų (Oscaro Miloszo, Homero, Goethe, Charleso Baudelaire'o ir kt.) tekstų citatomis, papildyta dokumentiniu rašytojo ir leidėjo susirašinėjimo dialogu ir netgi vaizdinėmis inspiracijomis iš Oskaro Kokoschkos 1907 m. knygos „Sapnuojantys berniukai“ iliustracijų. Toks postmodernus požiūris į operos libretą (beje, laisvai migruojant tarp skirtingų kalbų – lietuvių, vokiečių, prancūzų, italų) atrodo kaip tam tikras žaidimas, su savais skaitymo ir atradimo malonumais. Kita vertus, operos teatro salėje sėdinčiam ir švieslentėje tekstą bandančiam sekti žiūrovui tai beveik garantuoja paklydimo ir beviltiškumo jausmą, patiriamą aptikus tokią begalinių poteksčių ir citatų raizgalynę (ir vėl – argi čia ne tas pats painių labirinto „kryžkelių“ sumanymas, šiuo atveju nuo scenos perkeliamas žiūrovams?!).

Po žavesio šydu

Akivaizdu, kad persiklojantys tekstai ir citatos O. Narbutaitės operoje – racionalusis malonumo šaltinis. Tačiau klausant ir išgyvenant ją čia ir dabar, matyt, vertėtų atsiduoti iracionaliam šio opuso žavesiui, nepriekaištingai vizualumo ir muzikos darnai. Subtilus impresionistinio skambesio orkestras (dirigentas Robertas Šervenikas) iš pažiūros beveik negroja tutti, užtat žaižaruoja įvairiausiomis spalvomis ir atspalviais. Panašiai kaip akinantys veidrodžių atspindžiai keliose scenose bei šviesų intensyvumo kaita papildo ganėtinai taupų vizualų operos sprendimą: vyraujančių pilkų atspalvių gamoje itin išsiskiria vaiski baltuma sapnų scenose bei ryški raudona (suknelė, rožė, liepsna). Tokiu būdu įvairūs tembriniai bei faktūriniai muzikinės partitūros niuansai įstabiai dera su estetiška scenografija (Medilė Šiaulytytė, kostiumų autorius Juozas Statkevičius), kuriai pulsuojančią dinamiką suteikia puikios videomenininko Rimo Sakalausko vaizdo projekcijos.Vokalinės solistų partijos, regis, organiškai atspindi veikėjų būsenas ir situacijas – nuo šnekamųjų frazių ir rečituojamų dialogų iki verdiškai melodingų linijų, kaip vieniša Korneto daina trečiojoje scenoje (Tomas Pavilionis ir Mindaugas Zimkus). Arba miražinis Sapnų mergaitės (Gunta Gelgotė) muzikinis vaizdinys, kaskart išnyrantis operos garsų audinyje su be galo trapia elegancija.Nei tekstinių bei vaizdinių simbolių ir kodų, nei muzikinių užuominų ar net mįslių „Kornete“ netrūksta. Nors akivaizdžių citatų iš pirmo žvilgsnio yra vos keletas – išraiškingas pianistės kvartos motyvas su aiškia aliuzija į Schuberto fantaziją, arba Wagnerio „tristaniškojo akordo“ fragmentas, išnyrantis orkestro partijoje ir leidžiantis mintyse Korneto ir Grafienės meilės sceną prilyginti Tristano ir Izoldos istorijai, – tačiau realiai visa operos partitūra (ir ne tik muzikinė!) sukomponuota kaip daugiasluoksnis nuorodų ir vis grįžtančių, pasikartojančių motyvų tinklas. Dar vienas labirintas?Nežinia, kas yra labirinto esmė – mėgavimasis pačiu klaidžiojimu intuityviai jaučiant, kad kelias nuves ten, kur reikia; azartiškas sprendimo ieškojimas ir džiaugsmas atradus tą vienintelį išėjimą, o gal nušvitimo euforija, perpratus viso labirinto struktūrą? Matyt, kiekvienam savo. Bet visos šios galimybės ir įvairialypio suvokimo pasirinkimai yra viena iš Narbutaitės operos magiško žavesio paslapčių.