Kovo 11-osios klausimu

Publikuota: 2014-03-11
Atnaujinta 2015-06-01 13:13
svg svg
Nuotrauka: Lietuvos centrinio valstybinio archyvo nuotr.
„Verslo žinios“

Minint svarbiausias Lietuvos valstybingumo šventes – Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją – neišvengiamai grįžtama prie jų ištakų. Pirmoji dažniausiai idealizuojama, antroji vertinama kontroversiškiau. Ne todėl, kad būtų primesta ar neišgyventa, neišjausta, gal greičiau todėl, kad yra pernelyg arti.

Daugybė istorinio virsmo – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11-ąją – liudininkų gerai prisimena istorinius įvykius ir turi savą, lietuvišką kategorišką, požiūrį į juos. Nemažai žmonių Kovo 11-ąją tapatina su Sąjūdžiu, šį savo ruožtu – su konkrečiomis personalijomis, vėlgi, vertinamomis tik „už“ arba „prieš“, be niuansų.

Ir apie tai, ir apie veiksnius, Lietuvą atvedusius į Kovo 11-ąją, kalbamės su istoriku, humanitarinių mokslų dr. Vladu Sirutavičiumi.   – Pirmiausia paklausiu, iš kur ji radosi, toji mūsų Nepriklausomybė?
Prof. Vytautas Landsbergis savo knygose dėsto, kad Kovo 11-oji, Nepriklausomybės paskelbimas, buvo natūralaus lietuvių tautos laisvėjimo proceso pasekmė. Laisvėjimas, kova dėl Nepriklausomybės vyko praktiškai visą laiką nuo pat okupacijos pradžios ir turėjo savo kulminacinius momentus: tai partizaninis karas, disidentinis judėjimas, kol galiausiai ateita iki Kovo 11-osios. Taigi, Nepriklausomybė išsiskleidė natūraliai, beveik kaip pavasarį medžių lapai... Manau, kad tokį laisvėjimo ir Nepriklausomybės įvaizdį turi susikūręs ne vienas lietuvis. Tas vaizdinys labai atspindi mūsų šiandieninę nacionalinę tapatybę: „Mes, lietuviai, visą laiką priešinomės, nesitaikstėm su primesta tarybine valdžia, visą laiką kovojom... “   – Mes norėtume, kad taip būtų.
Norėtume, nes tai labai graži istorija. Ji rodo, kokie mes buvome nesusitaikę, neprisitaikę, nors net elementarus sveikas protas sakytų, kad realus gyvenimas paprastai yra sudėtingesnis, prieštaringesnis.   – Realūs istoriniai procesai dažniausiai daug sudėtingesni.
Taip. Bet aiškinantis istorines atėjimo iki Nepriklausomybės aplinkybes nereikėtų pamiršti, kad joks sąžiningas istorikas nepasakys, kaip buvo iš tikrųjų. Remdamasis įvairiais šaltiniais, politinių, socialinių procesų analize, jis tegali atsakyti į klausimą, kaip galėjo būti iš tikrųjų.
Norėjau pasakyti, jog teiginys, kad vis laisvinomės per visą savo istoriją, neatsako į klausimą: kodėl būtent 1988 m. atsiranda Sąjūdis, kodėl Nepriklausomybė paskelbta 1990 m., kodėl laisvėjimo procesai įgauna tokią dinamiką devintojo, o ne, sakykim, septintojo ar aštuntojo dešimtmečio pabaigoje. 
Manyčiau, čia buvo kelios priežastys. Kad ir kaip būtų nepopuliaru, ypač Lietuvoje, sakyti (bet tai nereiškia, kad nepopuliaru Vakarų istoriografijoje), bet impulsas laisvėjimui, liberalizacijai ir galiausiai demokratizacijai atėjo iš viršaus. Kitaip sakant – iš centro, iš Maskvos, ir buvo susijęs su tuo, kas literatūroje vadinama Michailo Gorbačiovo „perestroikos“ politika.   Vienas iš pototalitarinės sistemos liberalizacijos požymių yra rinkimai, net jei rinkėjų valia įvairiomis priemonėmis ribojama. Tokie rinkimai Sovietų Sąjungoje ir Lietuvoje įvyko 1989 m. pavasarį, kai buvo renkami atstovai į SSRS liaudies deputatų suvažiavimą. Jie nebuvo laisvi, tačiau jau tuomet egzistavimo tam tikra pasirinkimo galimybė. Antra vertus, Sovietų Sąjungos vadovybės, konkrečiai Michailo Gorbačiovo, sprendimas surengti rinkimus, sudaryti tam tikrai visuomenei atstovaujančią politinę instituciją, liudijo svarbų sovietinės politikos pokytį: ėmė ryškėti tendencija pereiti nuo komunistų partijos prie politinių struktūrų dominavimo viešajame gyvenime. Sąjūdis tuose rinkimuose pasiekė triuškinamą pergalę, o Lietuvos komunistų partija – pralaimėjimą. O juk būtent komunistų partija buvo svarbiausias sovietinės sistemos stabilumo garantas. Taigi, jau pirmieji, dar nelaisvi rinkimai liudijo, jog tas garantas susidūrė su labai rimtais iššūkiais.
Vienas tokių iššūkių buvo socialiniai judėjimai, ėmę formuotis taip pat dėl liberalizacijos proceso. Bent jau tipologiškai panašių į Sąjūdį judėjimų atsirado ne tik Baltijos kraštuose, jų kaip grybų ėmė dygti pačioje Rusijoje. Tik jie, skirtingai nei Baltijos šalyse, buvo labiau orientuoti į socialinių-ekonominių klausimų sprendimą.   – Nes jiems nereikėjo Nepriklausomybės.
Taip. Baltijos šalyse socialiniai judėjimai įgavo nacionalinį pobūdį, tai buvo labai svarbi aplinkybė, tiesą sakant, lemianti. Nes, kaip rodo žmonijos istorija, ir valstybių sukūrimas, ir atkūrimas remiasi vienu labai svarbiu principu – nacionaliniu. Mano galva, tai yra viena iš esminių aplinkybių, dėl kurios Baltijos judėjimai skyrėsi nuo kitų Sovietų Sąjungoje kilusių judėjimų.
Dar vienas svarbus tyrinėtojui klausimas – suprasti ir paaiškinti, kaip nacionalinis veiksnys funkcionavo sovietinėje struktūroje. Sovietinė sistema dažnai vadinama totalitarine, t. y. tokia, kuri siekė užtikrinti visuotinę visuomenės kontrolę (paprastai prievarta) bei jos ideologinę indoktrinaciją. Tokia samprata labiau tiktų apibūdinti stalininiam laikotarpiui. Jam pasibaigus, nacionalinis veiksnys ir ribotas kultūrinis autonomiškumas ėmė vaidinti svarbų vaidmenį. Todėl kažin ar šį laikotarpį, bent jau socialine, kultūrine prasme būtų teisinga vadinti „okupacija“.
Aš okupaciją suprantu kaip tiesioginį karinį-administracinį valdymą, o jis dažniausiai būna trumpalaikis ir baigiasi arba valstybingumo atkūrimu, arba inkorporavimu. Todėl tą postalininį laikotarpį, mano supratimu, būtų tiksliau vadinti sovietiniu valdymu, nes Baltijos šalių politinė struktūra, ekonominė bei socialinė sistemos formaliai nelabai kuo skyrėsi nuo kitų Sovietų Sąjungos subjektų struktūrų. Kol Lietuvoje tęsėsi partizaninis karas, taip, buvo okupacinis režimas griežtąja ta žodžio prasme.   – Bet niekas nepaneigs, jog tos represinės struktūros buvo, kaip buvo ir lagerių, ir „durnynų“.
Taip, jūs teisi. Prievartinė, represinė struktūra išliko ir postalininiu laikotarpiu. Ji ir toliau liko svarbus instrumentas valdžios rankose garantuojant socialinę ir politinę tvarką. Tačiau represijų pobūdis pasikeitė, ir smarkiai. Masinių represijų atsisakyta, atsisakyta gulaginės ekonomikos modelio, nes jis pasirodė nebeefektyvus. Represijos tapo tikslinės, jos buvo nukreiptos prieš tuos, kurie atvirai reiškė nepritarimą sovietinei valdžiai, t. y. prieš disidentus.
Grįždamas prie pagrindinės mūsų pokalbio temos – Lietuvos kelio į Nepriklausomybę – pasakysiu, kad žmones, kurie sudarė Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, nebuvo disidentai. Tai buvo mokslo, meno žmonės, išaugę sovietinėje Lietuvoje, ir, kaip Anatolis Lievenas pavadino savo knygoje „Pabaltijo revoliucija“, pusiau oficialus sluoksnis, kuris užėmė garbingas pareigas ir turėjo autoritetą visuomenėje. Būtent todėl jie ten ir atsidūrė.
Apskritai iniciatyvinėje grupėje buvo pusiausvyra tarp autoritetą turinčių asmenybių ir radikalesnio jaunimo, ir tas balansas taip pat buvo svarbi sėkmingo laisvėjimo aplinkybė.   Tęsiant kalbą apie veiksnius, iš kurių radosi Sąjūdis, Nepriklausomybė, reikia kelti klausimą, kaip sovietinėje sistemoje išliko ir funkcionavo lietuviškumas. Norint į jį atsakyti, reikia aptarti dar vieną režimo atramą šalia centralizuotos komunistų partijos – etnofederalizmą. Mano supratimu, jo esmė yra tokia – sovietinis federacinis modelis pripažino SSRS sudarančių tautų teisę į teritorinį apibrėžtumą, nors tik administraciškai, o ne politiškai. 
Mes, kad ir vadinomės Lietuvos SSR, tačiau turėjom aiškų teritorinį apibrėžtumą ir aiškiai žinojom, kad yra SSRS, bet yra ir Lietuva – su uostu Klaipėda šalies vakaruose ir istorine sostine Vilniumi. Lietuvos atveju teritorinis apibrėžtumas, susiformavęs sovietmečiu, buvo ir tebėra svarbus tapatybės veiksnys.
Suprantama, tie mano svarstymai nereiškia, jog nebuvo rusifikacinės nutautinimo politikos, tam tikrais laikotarpiais ji įgaudavo dinamikos – buvo spaudimo pereiti prie rusų kalbos. Bet buvo ir atlydžių, jie teikė daugiau autonomiškumo kultūrai. Nepaisant cenzūros bei ideologinio spaudimo, sovietinėje Lietuvoje niekas nedraudė lietuviškos spaudos, skirtingai nei Rusijos imperijoje. Todėl Vakarų istoriografijoje rašoma, jog tokia etnofederalizmu grindžiama sistema buvo bomba, retrospektyviai žiūrint, – vienas iš veiksnių, griovusių Sovietų Sąjungą. Kitaip tariant, jos griūtis buvo užprogramuota principo, pagal kurį ji buvo sukurta. Tą principą galima suformuluoti taip: integruoti nacionalumą į politinę sistemą „neutralizuojant“ jo politines aspiracijas.   Buvo persekiojami disidentai, tokie kaip Antanas Terleckas, kurie kėlė Molotovo–Ribentropo pakto ir slaptų protokolų klausimą, t. y. atmetė sovietinės Lietuvos legalumą ir kalbėjo apie nacionalinę valstybę. Sąjūdžio darbotvarkėje protokolų klausimas atsirado ne iškart.
Dar viena svarbi aplinkybė, be minėtosios liberalizacijos politikos bei nacionalinio veiksnio, yra ta, jog Baltijos šalyse nacionaliniai judėjimai plėtojosi taikiomis politinėmis, parlamentinėmis formomis. Priešingai nei kitose SSRS respublikose, ypač Pietų Kaukazo.
Baltijos ir Vidurio Europos šalių vadavimosi iš Sovietų Sąjungos logika buvo labai panaši  – šitai mes dabar, tiesą sakant, pamirštam arba ignoruojam, – visos priemonės buvo neprievartinės, prievarta siekiant politinių tikslų buvo atmesta iš principo. Baltijos šalyse buvo stengtasi išnaudoti ir pasinaudoti politinės sistemos liberalizacijos teikiamomis galimybėmis, jos po truputi vis buvo išplečiamos.   – Vis dar gali išgirsti, jog Gorbačiovas „leido“ Lietuvai tapti laisvai. 
Ne... būtų per stipru sakyti, kad jis ką nors leido. Pirmiausia, Gorbačiovas nenorėjo Sovietų Sąjungos subyrėjimo, priešingai, stengėsi išlaikyti ją kaip geopolitinį veiksnį. Kiek galima spręsti iš šaltinių, jis neturėjo aiškaus supratimo apie nacionalinio faktoriaus poveikį sovietinei sistemai ir jo reikšmės nesuprato. Nors 1988 m. vasarą jis pamatė to veiksnio naikinančią jėgą, kai kilo teritorinis ginčas tarp Armėnijos ir Azerbaidžano, peraugęs į smurtinius, kruvinus susirėmimus. Tačiau efektyvių priemonių konfliktui spręsti nebuvo surasta.
Manyčiau, kad į socialinius judėjimus Gorbačiovas žiūrėjo kaip į tam tikrą paramą jo reformoms kovojant su jam nelojalia nomenklatūra – štai kyla iš apačios kažkoks judėjimas, atsiradęs dėl liberalizacijos, vadinasi, jis yra mūsų atrama. Tačiau taip, matyt, buvo galima galvoti apie judėjimus Rusijoje, kaip minėta, turėjusius labiau socialinį aspektą.   – Kai nacionaliniai judėjimai prasidėjo Baltijos šalyse, sunerimta, kaip reaguoti į juos?
Nuomonės tarp Sovietų Sąjungos elito nebuvo vienareikšmiškos. Buvo tokių, kurie įžvelgė grėsmę, kad jie atves iki dezintegracijos. Bet buvo manančių ir kitaip. Tai liudija Aleksandro Jakovlevo vizitas į Lietuvą 1988 m. rugpjūtį. Tai, ką jis čia sakė, buvo parama judėjimams, nuo jo atvykimo prasidėjo visai kita įvykių dinamika. Nežinau, kas būtų, jei tuomet būtų atvažiavęs koks kitas... kietakaktis. Bet, matyt, neatsitiktinai atvyko tas, kuris Gorbačiovo komandoje buvo laikomas kone liberalaus sparno atstovu ir vienas iš „perestroikos“ architektų. Taigi – vieningo požiūrio į Baltijos judėjimus nebuvo, bet iš pradžių į juos žiūrėta kaip į tam tikrą atramą, tikėtasi juos išlaikyti tarp sovietinio legalumo rėmų.   Michailo Gorbačiovo vizitas į Lietuvą 1990 m. sausį liudija, kad jis, remdamasis savo autoritetu, siekė įtikinti, jog į atsiskyrimą pasukusi Lietuva praras labai daug, kad galima derėtis dėl to ir ano, bet yra tam tikros ribos, reikia išlaikyti ryšius. Matyt, tikėjosi išnaudoti savo asmeninį populiarumą, savotiškai apžavėti lietuvius. Jei tokių minčių ir būta, jos nepasiteisino. Tas vizitas parodė, kad nacionalinio veiksnio įtaka ir tai, koks gali būti jo poveikis sovietinės sistemos dezintegracijai, jo nebuvo iki galo suvokta.
Apskritai sovietinei valdžiai, jos elitui būdinga buvo galvoti, kad nacionalinis klausimas Sovietų Sąjungoje išspręstas, bet kokia įtampa tėra tik kurstymo iš išorės pasekmė ar keleto buržuazinių nacionalistų darbas, o kylančias nacionalines problemas galima spręsti pagal „proletarinio internacionalizmo“ principus.
Antra vertus, reikėtų žinoti, kad anaiptol ne visi ir Vakarų analitikai suvokė gilumines nacionalinės įtampos priežastis ir galimas jų pasėkmes.
Apskritai istorija liudija, kad labai dažnai etniškai nevienalytės politinės struktūros dezintegruoja labai dramatiškai, o byrėjimo procesus lydi kruvini ilgalaikiai konfliktai. Taip, pvz., atsitiko su Jugoslavija.   – Jugoslavijoje savo padarė ir religiniai konfliktai.
Paprastai tokiuose konfliktuose nacionalinis ir religinis veiksniai yra glaudžiai susiję. Įtampos tik sustiprina viena kitą, o konfliktą padaro dinamišką ir prievartinį. Taip atsitiko ir kai kuriuose Sovietų Sąjungos regionuose.   – Jeigu ne rugpjūčio pučas Maskvoje 1991-aisiais, ar nebūtų Lietuvos Nepriklausomybė kuriam laikui paskandinta?
Aš suprantu, jog skaitytojui klausimai „kas būtų, jei...“ labai įdomūs, tai natūralu. Norint atsakyti į šį klausimą, reiktų atskleisti, kokia tuomet būtų susidariusi konkreti istorinė situacija, koks būtų tarptautinis kontekstas. Neatmestina, kad pučistų pergalės atveju prieš Lietuvą būtų buvusi panaudota prievarta, nepaklusnieji būtų nubausti. Tad geriau užduokim sau kitą klausimą – kodėl buvo taip, kaip buvo?
Man atrodo, pagrindinė pučo pralaimėjo priežastis buvo ta, kad rusų tauta, gal kiek metaforiškai tariant, buvo smarkiai pavargusi nuo imperinės naštos, o Rusijos  lyderiai atramos ieškojo nacionaliniame principe. Taigi manyčiau, kad pučas pralaimėjo, nes neturėjo tvirtos socialinės atramos, pirmiausia – pačioje Rusijoje.

Pasirinkite jus dominančias įmones ir temas – asmeniniu naujienlaiškiu informuosime iškart, kai jos bus minimos „Verslo žiniose“, „Sodros“, Registrų centro ir kt. šaltiniuose.

G. Pruskus: į darbą reikia žvelgti kaip į žaidimą Premium

Gediminas Pruskus, nekilnojamojo turto paslaugų grupės „Inreal“ vadovas, šiuo metu bendrovėje integruoja...

Vadyba
2022.05.15
J. D. Haidtas: apsigavome manydami, kad užtikrinti liberaliąją demokratiją lengva Premium

„Žinau, kad niekada nebuvo aukso amžiaus, kai visi mylėjome vieni kitus ir kalbėjome ta pačia kalba“, – sako...

Laisvalaikis
2022.05.15
Karą iš slėptuvės aprašinėjantis žurnalistas: labiausiai šokiruoja mažos detalės Premium

Rusijos invazija į Ukrainą smogė visiems Ukrainos pramonės sektoriams ir kol kas nepanašu, kad šalis...

Verslo aplinka
2022.05.15
Rusijos klaida: neįvertintas oro pajėgų faktorius Premium

Oro pajėgos turėjo būti vienas pagrindinių Rusijos pranašumų kariaujant prieš Ukrainą. Turėdamos daugiau kaip...

Laisvalaikis
2022.05.14
A. Ramanausko-Vanago premija skirta istorikei D. Kuodytei

Penktoji Adolfo Ramanausko-Vanago premija skirta istorikei Daliai Kuodytei, taip įvertinta jos „visuomeniškai...

Laisvalaikis
2022.05.14
Iššūkiai, kuriuos Lenkijai kelia nuo karo bėgantys ukrainiečiai Premium

Lenkija plačiai atvėrė savo duris nuo karo bėgantiems ukrainiečiams. Tačiau vietos politikai ir įvairių...

Verslo aplinka
2022.05.14
Partnerystės įstatymą parašais parėmė per 250 akademikų

Per 250 Lietuvoje ir užsienyje dirbančių mokslo daktarų, dėstytojų, mokslo darbuotojų ir doktorantų pasirašė...

Laisvalaikis
2022.05.13
M. Kvedaravičiaus filmo „Mariupolis 2“ premjera – Kanuose

Mariupolio mieste, Ukrainoje, kovo pabaigoje nužudyto kino režisieriaus, kultūros antropologo Manto...

Laisvalaikis
2022.05.12
Psichiatras prof. D. Pūras: Romas Kalanta buvo apsisprendęs 4

Gegužės 15 d. minimos Romo Kalantos (1953–1972) mirties 50-osios metinės – 1972-ųjų gegužės 14 d. Kauno...

Laisvalaikis
2022.05.12
„Stiprūs kartu“ kreipėsi į policiją dėl sukčiavimo atsiradus įstaigai „Mes stiprūs kartu“

Ukrainiečiams padėti įkurta iniciatyva „Stiprūs kartu“ kaltina beveik identišku pavadinimu neseniai...

Laisvalaikis
2022.05.12
Deimantas „The Rock“ aukcione parduotas už 21 mln. Eur, bet tai ne rekordas

Ženevoje vykusiame „Christie's“ namų aukcione parduotas didžiausias kada nors aukcione pristatytas baltasis...

Laisvalaikis
2022.05.12
Internetas 3.0: kaip protokolai ateity gali pakeisti technologijų įmones Premium 2

Pernai visuomenės susidomėjimo sulaukę nekeičiamieji žetonai (NFT) atvėrė naujų būdų uždirbti skaitmeniniams...

Inovacijos
2022.05.11
Statistika: brangiausios sulaikytos Rusijos superjachtos Premium 5

Po Rusijos invazijos į Ukrainą pasipylė dešimtys pranešimų apie įšaldytas arba sulaikytas Rusijos...

Laisvalaikis
2022.05.10
Liepoja taps viena iš 2027-ųjų Europos kultūros sostinių

Paskelbta, jog Liepoja taps viena iš 2027-ųjų Europos kultūros sostinių.

Laisvalaikis
2022.05.10
V. Putino reitingai nekrenta, bet rusai nerimauja

Gegužės 9-ąją, kai Rusija švenčia Pergalės dieną, kurią Vladimiras Putinas, šalies prezidentas, įsivaizdavo...

Laisvalaikis
2022.05.09
Nematerialaus paveldo sąvadą papildė FiDi, ripka, aludarystė Biržuose ir Kupiškyje

Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą papildė devynios Lietuvos regionų tradicijos, tarp jų  –...

Laisvalaikis
2022.05.09
Istorikas, dizaineris ir heraldikos specialistas: kaip buvo kuriama Lietuvos kariuomenės atributika

Prieš kelerius metus Henrio Gaidžio (JAV) Lietuvai padovanotos ir šiuo metu Lietuvos nacionaliniame muziejuje...

Laisvalaikis
2022.05.08
Keliai veda į Kauną: modernizmo architektūros perlus aprodo netikėtai Premium

Kauniečiai patvirtina, kad, nors „Europos kultūros sostinės“ titulas Kaunui priklauso šiemet, miestas...

Gazelė
2022.05.08
VŽ rekomenduoja: renginiai savaitgalį

Jau beveik įprasta, kad vaizduojamasis menas nespaudžia stabdžių – šią savaitę greta gausybės esamų vėl...

Laisvalaikis
2022.05.06
Po pusmečio TKS į žemę grįžo NASA misijos įgula

NASA misijos „Crew 3“ įgula penktadienį sugrįžo į Žemę po pusės metų darbo Tarptautinėje kosminėje stotyje“...

Inovacijos
2022.05.06

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Valdyti Sutinku