Intymioji virtuvė
Iš indo, pilno vaisių gabalėlių, jūs paimate riekelę prisirpusio, sultingo persiko, kurio aromatą jaučiate net iš tolo, ir paliečiate juo lūpas, kurias ką tik bučiavote. Lengvai šypsodamasis stebite, kaip lūpos prasiveria, atsargiai, tarytum myluodamos, apglėbia vaisių, kaip atsargiai sminga dantys, kaip liežuvis slysteli jums pirštu, rasdamas pasiklydusį sulčių lašelį. Ji nusišypso, atpažinusi vaisių, tačiau neatsimerkia, laukdama dar. Jūs brūkštelite braške per šokoladinio sirupo paviršių...
Maistas ir kūniški malonumai. Tai esminės kiekvienos gyvos būtybės egzistavimo ir išlikimo dalys: naujos gyvybės sukūrimas ir jos palaikymas. Taip, tokia būtų primityvioji, pirmykštė pusė, būdinga tiek žmogui, tiek ir kokiam nors žiurkėnui. Tačiau žmogus tobulėjo ir ilgainiui, kai jam nebereikėjo kasdien galvoti tik apie išlikimą, slapstymąsi nuo plėšrūnų ar gamtos jėgų, kai atsirado daugiau laiko sau, primityvi kopuliacija žmogui tapo meilės aktu, o ėdimas, skirtas tik gyvybei palaikyti, tapo dar vienu malonumu, beveik prilygstančiu pirmajam.
Visi penki pojūčiai
Maistas, kaip ir mylėjimasis, audrina visus penkis pojūčius. Liepsna ir karštis, konjaku apdeginant kepsnį. Čirškimas ir garai įkaitusioje keptuvėje, skrundančios mėsos kvapai. Mylimosios lūpos, ragaujančios vyno ir juodųjų pipirų padažą nuo šaukštelio, tą padažą, kurį jūs pateikiate greta rozmarinais kvepiančios ėrienos nugarinės, iškeptos idealiai ir tiesiog tirpstančios burnoje. Karamelė, lūžtanti creme brulée paviršiuje nuo šaukštelio stuktelėjimo, skirtingos tekstūros ir pojūčiai, jaudinantys, kaitinantys kraują. Padažnėjęs nuo malonumo kvėpavimas, šypsena, akys, žvelgiančios į jūsiškes, laukimas to, kas bus vėliau, po deserto... Teisingai parinktas ir paruoštas maistas taps puikiausia audringos meilės nakties uvertiūra.
Nenuostabu, kad abu šie veiksmai apdainuoti giesmėse, įamžinti skulptūrose ir paveiksluose, juos garbina religijos. Netgi krikščionybė su taip stipriai propaguojamu konservatyvumu ir didele puokšte draudimų neišsisuko nuo to. Juk akivaizdu, kad Adomo ir Ievos nuodėmės simbolis – prakąstas obuolys – yra viso labo eufemizmas, už kurio slypi aistra, kūniškas geismas, meilė.
Ar sudėtinga ruošti maistą ypatingai progai? Taip ir ne. Žinoma, gera kulinarijos knyga ar išmanančio draugo patarimas dar niekam netrukdė, tačiau tai – toli gražu dar ne viskas. Prisiminkite pirmąją taisyklę: jūs gaminate ne sau. Kad ir kaip mėgtumėte austres ir būtumėte prisiskaitę, kad Casanova jų kasdien pusryčiams sukirsdavo po penkias dešimtis, jeigu jūsų antroji pusė jas valgyti bjaurisi, vakarėlis, bijau, nebus labai vykęs. Jeigu jūs mėgstate riebiau, mėsiškai, o jūsų gyvenimo moteris renkasi salotas, gaminkite salotas. Žinoma, ne tas, kokių ji valgo kasdien. Pasikniskite po knygas, panaršykite po internetą ir raskite ką nors ypatingo. Pagaminkite jai agurkų, medaus ir mairūno salotas. Ar pomidorų, mocarelos ir bazilikų su šlakeliu balzaminio acto. Ar burokėlių su graikiniais riešutais ir gražgarstėmis. Įsijauskite, pažvelkite jos akimis. Paragaukite pats. Ar skanu? Ar jai tai bus skanu?
Ar tikrai privalomas koks nors receptas, pilnas negirdėtų ir sunkiai randamų sudedamųjų dalių? Tikrai ne. Vieną kartą pas mane lankėsi porelė, kurią gana taikliai apibūdina vienas žodis „pankuojantys“. Tai nebuvo tie „tikrieji“ pankai su dažytomis skiauterėmis ir kitais atributais, ne, jie gyveno visai kultūringai, vaikščiojo į įprastus restoranus ir greičiausiai lankydamiesi tikėjosi gauti pakankamai įprasto, visuomenėje priimto maisto. Tačiau aš juos pažinojau kiek artimiau ir tąkart patiekiau paprasčiausių kilkių porcelianinėje lėkštelėje, juodos ruginės duonos ir degtinės apšarmojusiuose stikliukuose. Taip, žinoma, bet kuriuos kitus tokios vaišės būtų šokiravusios, tačiau šiuo atveju kontrastas, netikėtumas ir jų gyvenimo troškimų atitikimas pataikė tiksliai kaip šūvis į taikinį, buvo galima tik žavėtis, su kokia elegancija jie krizendami vienas kitą maitino kilkėmis, laikydami jas pirštais už galvų, ir kokie vis dviprasmiškesni tostai buvo sakomi, grakščiai atmetus mažuosius pirštelius į priekį. Tą naktį jie nakvojo pas mus, kitame kambaryje. Bet jie tikrai nemiegojo. Žinau, nes, kaip pasirodė, viešnia nebuvo iš pačių droviausių ir pačių tyliausių merginų.
Bet grįžkime prie mūsų avinukų. Dar viena akivaizdi taisyklė: mažos porcijos. Jūs tikrai nenorite prisivalgyti iki soties. Maistas turi tik sužadinti jūsų vaizduotę ir alkį, bet nenumalšinti jo. Pamirškite romantiškas sapaliones, kurių galite rasti meilės romanuose: „Brangioji, aš ištepsiu tavo kūną nuo galvos iki kojų medumi ir po to jį visą lėtai nulaižysiu!..“ Akivaizdu, kad tas, kuris taip sako, niekada gyvenime nėra to bandęs padaryti. Dar nepasiekęs nė vienos įdomesnės vietelės, toks meilužis kris ištiktas diabetinės komos, o dama, užuot pasitenkinusi, turės ieškoti telefono, skambinti „greitajai“, pasitikti medikus prie durų visa lipni nuo medaus... Ar jai to reikia? Kur kas labiau jaudina subtilesni dalykai, tarkim, šokolado lašelis, netyčia užtiškęs ant mylimosios krūtinės, kai ji, pravėrusi bučinių įkaitintas lūpas ir užsimerkusi, ragauja iš jūsų rankos šokolade pamirkytą braškę. Visiškai atsitiktinai užtiškęs. Tikrai, tikrai.
Kvapo ir skonio nelaisvėje
Norite dar sustiprinti efektą? Pažvelkite pro langą. Jeigu ten matote krintantį sniegą ir suverstas pusnis, greičiausiai tai reiškia, kad braškių sezonas dar neatėjo. Luktelkite vasaros, sulaukite tikrų uogų, kurios kvepia braškėmis, o ne kartonu, kurios sultingos, kurios perpjautos būna raudonos, o ne baltos. Žieminės braškės, nežinia, iš kur atvežtos ir kaip augusios, yra tik nevykęs tikrųjų uogų pakaitalas. Pasigaminkite šokoladinio sirupo. Juk tai šitaip paprasta. Štai, žiūrėkite.
Perpjaukite vanilės ankštį išilgai pusiau, peilio briauna iškrapštykite sėklytes iš vidaus, ir viską – sėklytes, ankščių gabaliukus – užpilkite verdančiu vandeniu ir palikite kuriam laikui pastovėti – panašiai kaip arbatą. Tada perkoškite per sietelį į atskirą indą, įberkite dvigubai tiek cukraus, kiek turite skysčio, ir pusę kiekio kakavos miltelių. Mažas žiupsnelis druskos čia irgi tiks, bet čia jau elkitės savo nuožiūra. Išmaišykite, pakaitinkite kelias minutes, kad viskas ištirptų, pasiskirstytų ir imtų tirštėti. Tik atsargiai, maišykite labai dažnai ir nepersistenkite su ugnimi, nes šis mišinys labai greitai gali išlipti lauk per puodo viršų. Atvėsinkite. Štai ir viskas, tik tiek to vargo, o rezultatas, patikėkite, bus kur kas įspūdingesnis nei vaišės parduotuvėje pirktu šokoladiniu sirupu. Ar būtina vanilės ankštis? Primygtinai rekomenduočiau, bet, jeigu nerandate, susiraskite gero vanilės ekstrakto. Čia netiks vanilės esencija ar vanilinis cukrus, su jais rezultatas bus pernelyg „cheminis“.
Kvapas ir skonis, kad ir kaip būtų keista, yra ilgiausiai įsimenantys, tiesiog įstringantys pasąmonėje dalykai. Užtenka tik, kad gatvėje pro šalį praeitų moteris, pasikvėpinusi tais pačiais kvepalais, kaip ir toji mergina, kurią pirmą kartą bučiavote mokykloje, ir staiga pasijuntate lyg perkeltas į praeitį. Galite ničnieko neišmanyti apie viskius, tačiau ta viena (ir tik ta vienintelė) viskio rūšis, kurios ragavote per medaus mėnesį atokioje Škotijos pilyje, vėliau ilgai primins jums mylimos moters lūpų skonį. Sužaiskite tuo ruošdamiesi vakarui ir tai gali tapti jūsų koziriu. Prisiminkite. Pagalvokite. Galbūt per pirmąjį pasimatymą buvote indiškame restorane? Tada pažaiskite su esminiais jų prieskoniais, kuminu, kalendromis, cinamonu, imbieru ar tiesiog pasinaudokite paruoštu kario mišiniu. Viešėjote Turkijos kurorte ir iš ten parsivežėte daug karštų prisiminimų? Pamėginkite pasigaminti baklavą ar kitą skanumyną, kuris labiausiai įstrigo atmintyje. Galų gale, netgi ir negaminkite, tik slapčia paprašykite, kad šiuo metu ten išvykę draugai jums to saldumyno atvežtų. Patikėkite, tai tikrai neliks neįvertinta.
Dažnai tenka skaityti apie įvairiausius afrodiziakus, kurie sustiprins vyriškumą, sužadins moters geismą, leis jums nepavargti per visą naktį. Paprastai jie brangūs, jų sunku gauti, jie netgi ne visada legalūs. Datulės suteiks jums energijos, avokadai – reikalingų vitaminų, nuo avižų jūs apskritai pasijusite tikras eržilas... O juk, kai pagalvoji, pats paprasčiausias puodelis arbatos gali būti labai stiprus afrodiziakas. Įsivaizduokite: grįžtate namo po darbo – pavargęs, sužvarbęs nuo pūgos lauke. Ji jus pasitinka ryšėdama virtuvinę prijuostę, pabučiuoja ir apsisukusi eina virtuvės link. Jūs ne iš karto suvokiate, jog, be prijuostės, ji nieko daugiau neapsirengusi. Paskubom nusimetate paltą ir batus, nuskubate į virtuvę. Ji verda jums arbatą. Šaukštelis lėtai ir tyliai dzingsi į puoduką. Ji palenkia galvą į šoną, kad galėtumėte patogiau pabučiuoti ją į kaklą, tik vieną kartą, tik truputį, ir nieko daugiau neleisdama įbruka jums puodelį į rankas, pasiima saviškį. Jūs sėdite prie virtuvės stalo, vienas priešais kitą. Ji tyli. Ji žiūri į jus lengvai šypsodamasi. Jūs gurkšnojate arbatą ir įtariate, kas jūsų laukia, bet dabar, šiuo momentu, juntate tik karštos kiniškos arbatos skonį, juntate, kaip šyla sužvarbęs kūnas. Tik vienas puodelis arbatos skiria jus nuo to momento, kai paimsite savo moterį ant rankų ir išsinešite. Ar skubėsite, rizikuodamas nusiplikyti? Ar atvirkščiai, stengsitės gerti ją iš lėto, mėgaudamasis laukimu, jusdamas, kaip su kiekviena akimirka geismo įtampa vis didėja? Pasirinkimas jūsų.
Nėra vieno patarimo, kuris tiktų visiems ir visais atvejais. Na, nebent galbūt šis: čiupkite kalendorių ir parkerį (ne, ne pieštuką!). Užsirašykite artimiausiam savaitgaliui: paruošti romantiškus pietus. Pietauti kartu žvakių šviesoje. Žvelgti vienas kitam į akis. Prisiminti tą dieną, kai suvokėte, kad įsimylėjote. Paliesti mylimosios ranką. Mylėtis. Mylėtis. Mylėtis.
