Misiūnas: „Lietuvos energija“ monopolisto etiketės turėti negali (I dalis)

Atsakinėdamas į „Verslo žinių“ apžvalgininko Ryto Staselio ir skaitytojų klausimus, p. Misiūnas taip pat teigė, kad dujų vartotojai, turėdami omenyje rinkos situaciją, gali ir turi ieškoti lankstumo pasirenkant dujų šaltinį – „Gazprom“ ar „Statoil“, ir neturėtų prisirišti prie vieno iš jų.

– Pone Misiūnai, norėčiau pradėti mūsų pokalbį nuo simbolių. Tikriausiai esate girdėjęs apie tai, kad „Lietuvos energijos“ įmonių grupė yra labai dažnai politikų lyginama su „Leo LT“, ta organizacija, kuri veikė 2007-2009 m. Simbolių galbūt yra ir daugiau. Štai „Leo LT“ užsidarė turėdama 6,7 mlrd. Lt nuosavo kapitalo. „Lietuvos energijos“ grupės po trijų šių metų veiklos ketvirčių turi 6,3 mlrd. LT kapitalo. Nuosavo turto santykis „Leo LT“ – 9 mlrd. Lt, „Lietuvos energijos“ – 10 mlrd. Lt. Ko gero, nebūtų korektiška lyginti ir daryti išvadas iš šių rodiklių. Tačiau norėčiau paklausti štai ko – Jūsų nuomone, kuo iš esmės skiriasi „Lietuvos energija“ nuo „Leo LT“. Aš manau, kad toks palyginimas skamba ir esu pats jį girdėjęs ne kartą. Tačiau aš pats taip to nematau ir manau, kad ir organizacijos to nemato. Į šį klausimą žiūriu pakankamai paprastai: „Lietuvos energija“ šiandien – tai apjungti valstybės valdomi resursai, energetikos verslo arba energetikos paslaugų dalis, kuri priklauso valstybei ir yra įtvirtinta tam tikra korporatyvinio valdymo struktūra, leidžiančiai tuos visus skirtingus verslus valdyti koordinuotai ir centralizuotai.Matyt, esminis skirtumas, jei vis dėlto bandytume lyginti, yra tai, kad „Leo LT“ turėjo privačių akcininkų. Ir tai yra esminis skirtumas, nes „Lietuvos energija“ yra 100% valdoma valstybės. O bendrai grupėje vertinant, mes turime labai nedideles privačių investuotojų proporcijas.Jei pažiūrėti, ką analogiškose situacijose turi kitos valstybės, „Lietuvos energija“ praktiškai yra klasikinis atvejis. Nelabai galėtum kitaip įsivaizduoti įmonės arba grupės po III paketo įgyvendinimo toje šalyje, kurioje valstybės rolė energetikoje yra svari, kaip pas mus. Tiek latviai, tiek estai, tiek kitos Europos šalys yra panašiai savo energetiką koncentravusios ir panašiai ją valdo. Čia nėra išskirtinumo.O grįžtant prie „Leo LT“, sakau, vien akcininkų struktūra daug pasako apie skirtumus. O jei kalbėtume apie galimus panašumus, tai be abejo, veiklos spektras yra labai panašus. Tiesa, šiandien mes jau kalbame apie dujas, to anuo metu nebuvo. Na, energetika, paslaugos – panašiai tas pats ir liko. O strategijos prasme – manau, kad tuo metu buvo didesnė orientacija į pelną, nei kad yra šiandien. Šiandien mes savo kuriamą vertę matome ne vien tik per pelno prizmę, o daugiau per kelių dedamųjų subalansavimą.

– „Leo LT“ kritika buvo grindžiama monopoline tos grupės padėtimi. Ar čia nėra panašumų, t.y. ar „Lietuvos energija“ netampa tokiu labai ryškiai vyraujančiu žaidėju energetikos rinkoje? Tiek dujų, tiek elektros gamybos rinkose, taip pat, jei įgyvendinsite šilumos projektus, ir šilumos gamyboje jūsų vaidmuo bus didelis. Aš manau, kad dalykai labai stipriai pasikeitė 2010 m., kai Lietuvos elektros rinka buvo atverta – kai atsirado birža, kai buvo uždarytas Ignalinos reaktorius ir santykis gamybos ir prekybos tarp vietinio, paveldėtojo, galima sakyti, ir tarp naujų žaidėjų pasikeitė. Šiandien sakyti, kad mes turime monopoliją elektros rinkoje, yra visiškai nepagrįsta, nes bet kuris iš didžiųjų Baltijos šalyse veikiančių prekybininkų – estų, latvių ir „Inter RAO“ – turi panašią ar net didesnę rinkos dalį, nei mes. Tad tikrai nesame toje vietoje dominuojantys. Ta rinka veikia labai paprastu konkurencijos principu.Dalis mūsų veiklų, reikia tai pripažinti, ir tai yra neišvengiama, yra natūrali monopolija. Tai tinklo veikla – AB LESTO, AB „Lietuvos dujos“. Tinklas yra tik vienas ir ten konkurencija nėra įmanoma. Ten verslo variklis yra tarifas ir kaštų mažinimas.Na, ir dalis mūsų paslaugų yra strateginės, pavyzdys – elektros gamyba Elektrėnuose, kai valstybė, ar sistemos operatorius – mūsų atveju, AB „Litgrid“, užsako tam tikras paslaugas – pagaminti tam tikrą elektros kiekį arba rezervo paslaugą – ir už tai sumoka. Kadangi konkurencija yra ribota, pavyzdys – Kruonio agregatas yra unikalus, tam, kad mes negalėtume piktnaudžiauti kaina, ji yra reguliuojama.Bet ten, kur nėra natūralios monopolijos, veikia rinkos dėsniai. Ir tokios etiketės turėti – monopolisto, kuris turi viską nuo A iki Z, – mes net negalime. Ir kuo toliau, tuo mažiau tą galėsime daryti. Matome, kad veikia dujų rinka, nesame vieninteliai tiekėjai, šilumos rinkoje – taip pat. Net ir šilumos projektus, kuriuos minėjote, įgyvendinus, mes galėtume turėti 40–50% visos šilumos rinkos. Likusi dalis būtų iš kitų šaltinių.

– Kalbant apie grupę ir jos plėtros strategiją, kuri buvo priimta 2014–2020 m. Joje nebuvo paminėtos, pavyzdžiui, „Lietuvos dujos“ kaip įmonė, nebuvo paminėti planai, kad jūs ją įsigysite. Kaip planuojama jūsų plėtra, kas turi įtakos planų įgyvendinimui, sprendimams, ką jūs perkate, o ko ne? Ar tai yra įmonės sprendimas, ar politinis sprendimas, ar yra dar kažkokių motyvų? Bet kokiu atveju, priimant sprendimus, priklausomai nuo jų dydžio ir poveikio, įsijungia sprendimų priėmimo arba priėmimų hierarchija. Be abejo, tokio dydžio sprendimas dėl „Lietuvos dujų“ akcijų įsigijimo, buvo priimamas derinant su Vyriausybe, pagrindiniu akcininku. Smulkesni dalykai yra sprendžiami valdyboje, dar smulkesni – atskirų įmonių valdybose. Tiesa, kad, kai mes paskelbėme savo strategiją, nesistengėme įvardinti konkrečių įmonių. Sakėme, kad norime diversifikuotis, t. y., naujų sričių, ir kad galime tą daryti patys, kaip šilumos ūkyje, arba kažką įsigydami, kaip nutiko su dujomis. Ir toliau to laikomės.Esminis faktorius, kuris lemia sprendimus – ar tai leis mums sukurti didesnę vertę. Mes imame konkrečią galimybę, konkretų projektą, ir klausiame, ar iš to bus vertė, ar tai neprieštarauja valstybės strategijai. Kadangi esame valstybės valdomi, atidžiai sekame, kaip mūsų veikla atitinka valstybės energetinę ir ekonominę strategiją. Tai yra pirmasis žingsnis. Antrasis – klausimas, kokio lygio tas sprendimas turi būti. Įmonė pagrindžia projekto būtinumą, paskaičiuoja ekonominius rodiklius, ir tada suderina sprendimus su akcininku. Galų gale, vis tiek reikalingas ir jo pritarimas.

– O kalbant apie planuojamas investicijas šilumos ūkyje, ar jūs sugalvojote, kad jums reikia dalyvauti pertvarkant Vilniaus ir Kauno šilumos įmones, ar tai buvo politinis sprendimas ir jūs jį mėginate dabar realizuoti? Galima sakyti, pradžia buvo Nacionalinė šilumos ūkio plėtros programa, kuri buvo parengta Energetikos ministerijos ir Vyriausybėje patvirtinta. Joje kalbama, kad valstybės rolė didžiuosiuose kogeneracinių jėgainių projektuose turėtų būti reikšminga. Ten atsirado nuostata, kad turėtų būti valstybės kontrolė, o projektai remiami per investicijas, o ne mokant VIAP už pagamintą produktą.Tik po to buvo įvardinta, kad projekto plėtotoju yra paskirta „Lietuvos energija“. Be abejo, pirmiausia buvo strateginis sprendimas, kad valstybės rolė turi sustiprėti, o tada atsiradome mes. Ir, gavę tą mandatą, dėliojome, kas turėtų būti. Kaip tik šiuo metu atrinkinėjame partnerius, vėliau spręsime, ką konkrečiai pastatyti – kuro struktūrą ir galingumus. Be abejo, mes iš savo pusės paskelbėme tą kriterijų, kad tai turėtų būti ekonomiškai pagrįsti projektai.

– Vertinant šį kriterijų, ar tas politinis sprendimas jums buvo daugiau našta ar galimybė? Šiuo konkrečiu atveju tai buvo daugiau galimybė. Iš tiesų, yra gerai, kai atsiranda sprendimai, kurie yra logiškai pagrįsti. Mes kalbame apie atliekų tvarkymą, šilumos, elektros gamybą – visi trys dalykai yra aktualūs. Juk tai – socialiai jautri vieta. Įvykdžius tuos projektus galima padaryti stiprų teigiamą poveikį. Mums tai galimybė – dalis mūsų misijos ir yra, šiuo konkrečiu atveju, kad šiluma būtų pigesnė. Šalia to, mes dar šiek pasigamintume elektros, nemažiau svarbu ir tai, kad atliekos nebūtų vežamos į sąvartyną.

– Kalbėdamas apie strategiją, Jūs minėjote dujų rinką, kuri atsiranda Lietuvoje. Sutikite, yra tam tikrų abejonių dėl Jūsų teiginių. Kai „Lietuvos dujas“ valdė „Gazprom“ ir „E.ON“, visos valdžios kalbėjo, kad dujų sektoriaus pertvarkos reikia tam, jog būtų konkurencija. Tuo pačiu argumentu buvo grindžiamas terminalo projektas. Dabar abu dujų tiekimo šaltiniai atsirado po jūsų grupės stogu. Kur ta konkurencija? Kokia nauda vartotojui iš tokios konkurencijos? Yra kelios esminės prielaidos konkurencijai. Pagrindinė, mano nuomone, yra infrastruktūra. Tai fizika. Mes negalime imituoti konkurencijos ten, kur turime vieną vamzdį. Taip pat negalime konkuruoti, jei neturime alternatyvaus prisijungimo taško.Antra prielaida yra teisinė bazė, kuri leistų rinkai vystytis. Ir čia galima palyginti Lietuvą su Latvija. Lietuvoje yra pakankama teisinė bazė, kad bet kas galėtų užsiimti dujų tiekimo veikla ir konkuruoti. Latvijoje gi ta rinka yra visiškai apribota ir paliktas vienas tiekėjas. Aš nemanau, kad mes kada nors būsime tokioje situacijoje, kad „Lietuvos energija“, „Lietuvos dujos“ ar dar kažkas įgis išskirtinę teisę tą daryti. Tą gali daryti bet kas, naudodamasis vamzdžiu – puikiai matome veikiančius tiekėjus: UAB „Dujotekana“, UAB „Haupas“, o UAB Kauno termofikacinė elektrinė ir ta pati AB „Achema“ importuoja tiesiai. Ir, šalia to, matome tuos, kurie prekiauja ir mažmeninėje rinkoje. Jie jau atsiranda, tiesa, dar nedideliu mastu. Bet ir elektros rinkoje iš pradžių buvo tik keletas žaidėjų. Aš manau, kad atsiradus dujų jungčiai su Lenkija dar daugiau tos konkurencijos bus.Taip, šiandien de facto mes turime UAB „Lietuvos dujų tiekimas“ ir UAB „Litgas“, kurie turi didžiausius kontraktus. Bet taip pat žinome, kad kitų metų gale baigsis kontraktas su „Gazprom“, taip pat žinome, kad „Litgas“ kontraktas yra labi aiškiai apibrėžtas – tas paskirtojo tiekėjo statusas yra įteisintas 5 metams ir 0,5 mlrd. kub. m kiekio. Tai nėra absoliučiai visa rinka ir ji nėra visiems laikams. Visi kiti taip pat gali vystyti savo veiklą.

– Kaip jūs reaguosite į pokyčius dujų rinkoje? Ko gero kitąmet suskystintos dujos (SkGD), pririštos prie britų indekso NBP, gali būti brangesnės už rusiškas, nes yra objektyvus veiksnys – jų kaina priklauso nuo naftos, o naftos kaina krinta. Kaip jūs manipuliuosite ta situacija, ir kaip gali manipuliuoti vartotojas, jei jis norėtų nusipirkti iš „Lietuvos dujų tiekimo“ daugiau, nei iš „Litgas“, arba atvirkščiai. Pradėkime nuo to, kad SkGD pateikimas į rinką ir realizavimas yra gana aiškiai apibrėžti įstatymuose. Numatyta, kad tai yra diversifikavimo tikslu, yra nustatytas dujinimo kiekis – 0,5 mlrd. kub. m per metus, „Litgas“ yra įpareigotas tą kiekį parduoti šilumos ir elektros gamintojams. Ypatingo lankstumo, bent ateinančias metais, mes neturėsime.Šalia to, tiek šilumininkai, tiek elektros gamintojai dar dalį dujų pirks iš rinkos. Ar tai bus „Lietuvos dujų tiekimas“, ar kiti tiekėjai, parodys konkursai, kurie prasideda šiuo metu. Be abejo, tada mes kalbame apie kažkokią dalį, kur vartotojai galės pasirinkti iš vieno ar iš kito. Pavyzdys – jei mes turime „Gazprom“ ar to tradicinio tiekėjo kontraktą,  visą laiką turime „pirk arba mokėk“ ribą, kurią privalome įsigyti, bet taip pat galime lanksčiai elgtis. Manau, geras pavyzdys būtų „Achema“, kuri vartoja didelį kiekį. Pas juos nuo to 1 mlrd. kub. m „pirk arba mokėk“ sudaro apie 200 mln. kub. m. Tai ženklus kiekis. Tad jie tikrai gali ieškoti galimybių gauti naudos balansuodami tarp dviejų šaltinių – arba iš vamzdžio, arba iš terminalo. Bet jie, o taip pat ir kiti vartotojai, turi užsitikrinti, kad turės lankstumo.

Mes ilgus metus kentėjome, dujas pirkdami vien tik iš vamzdžio. Žinoma, dabar yra pavojus dabar persimesti ant kito šaltinio ir pasirašyti stipriai įpareigojančius ilgalaikius kontraktus tiekimui per terminalą ar su dar kitu tiekėju iš Europos. Energetikoje šiais laikais svarbiausia lankstumas – tiek elektroje, tiek dujose, nes infrastruktūra plečiasi, atsiranda vis daugiau galimybių nusipirkti iš įvairių šaltinių. Kuo būsi lankstesnis ir geriau paskirstysi riziką, tuo daugiau laimėsi.

– Kaip „Lietuvos dujų“ reorganizavimo metu smulkiųjų akcininkų interesus atitinka tiekimo veiklos perdavimas „Lietuvos dujų tiekimui“ paliekant linstinguojamai bendrovei tik skirstymo verslą? Tas sprendimas buvo priimtas balsuojant akcininkams. Ta dalis, kuri buvo tiekimo verslas, remiantis III paketo nurodymu atskirti veiklas, buvo parduota. Nebuvo pasirinktas kelias palikti abi įmones listinguotas, nes viena dalis yra ženkliai mažesnė už kitą. Manau, kad, iš vienos pusės, taip pasikeitė veiklų struktūra, bet iš kitos – smulkiųjų investuotojų atžvilgiu veikla tapo grynesnė. Nes jeigu su tiekimo veikla mes turime įvairių rizikų, neapibrėžtumų, susijusių su „Gazprom“ kontraktu, rinka, SkGD, tai skirstymo tinkle viskas yra pakankamai stabilu. Ten, aišku, esminę rolę vaidina reguliavimo sprendimai, bet jei dėl to yra susitarta ir tai yra aišku, tai mažieji akcininkai gali tikėtis ženkliai stabilesnio įmonės rezultato ir grąžos.