Grėsmės Putinui – revoliucija ir Kinija

Publikuota: 2014-11-06
Atnaujinta 2015-06-09 17:27
svg svg
Nuotrauka: Wikimedia Commons
„Verslo žinios“

Pradėkime nuo Didžiosios Britanijos. XIX a. pabaigos Didžiosios Britanijos ministro pirmininko Henry Temple žodžiais, „Britanija neturi amžinų draugų ar priešų, tik amžinus interesus“. Kiek šio real-politik požiūrio likę šiandien Vestminsteryje, ypač kalbant apie Rusiją? Ji visuomet čia. Britai stengiasi išlaikyti pragmatišką požiūrį į politiką. Tačiau jau kurį laiką santykiai su Rusija iš ties yra labai sunkūs ir permainingi. Iš vienos pusės, akivaizdu, bandoma į Londoną pritraukti potencialias investicijas iš Rusijos, tiek kompanijas į Londono biržą, tiek investuoti Jungtinėje Karalystėje. Iš kitos - daug entuziazmo sulaukė britų verslo pastangos prekiauti su Rusija ir investuoti joje – geriausi to pavyzdžiai yra naftos sektoriaus – BP ir „Shell“.Vis dėlto tai nebuvo labai malonūs santykiai. BP ypač susidūrė su dideliais keblumais investuodama Rusijoje, sunku buvo ir „Shell“. Jos turėjo grumtis su Aplinkos apsaugos ministerija, su „Gazprom“ ir kitais sunkumais. Nei viena šių procedūrų nebuvo maloni. Nemaloni buvo ir politinė šių santykių pusė.O viskas prasidėjo, kaip žinote, nuo Londone įvykdyto Litvinenkos (Aleksandro Litvinenkos, buvusio KGB ir FSB agento, nunuodyto Londone 2006 m. – VŽ) nužudymo, tai pavirto į labai intensyvų vyriausybių konfliktą, Didžioji Britanija apkaltino Rusiją, kad jos žvalgybos, FSB, darbuotojai tiesiogiai įvykdė šią žmogžudystę. Tai santykius apkartino ilgam ir jie iki galo neatsitiesė iki šiol.Šios dvi patirtys lėmė, kad britų požiūris į įvykius Ukrainoje buvo žymiai griežtesnis ir gerokai labiau neigiamas Rusijos politikos Ukrainoje atžvilgiu, nei būtų galima tikėtis, jei britai siektų tik savo ekonominių interesų.

Paminėjote kelias britų kompanijas, kurioms Rusijoje pastaruoju metu nesisekė. Ar verslo požiūris į Rusiją keičiasi, ar vis dėl to verslas, nepaisydamas Rusijos kurstomos krizės Ukrainoje, lieka pragmatiškas kaip visada? Manau, kad požiūris keičiasi. Manau, kad žmonės, kurie, nepaisydami sunkumų, buvo linkę į Rusiją žvelgti palankiai, patys buvo apstulbę, kai suprato, kad Rusija beveik visai nepasikeitė, kad pati Rusija nevykdo pragmatiškos ekonominės politikos ir kad nuosmukis Rusijoje buvo gerokai staigesnis, nei tikėtasi.Lėtėjimą didele dalimi lėmė smunkančios naftos kainos, tačiau lygia dalimi prie to prisidėjo ir Vakarų Rusijai įvestos sankcijos. Jos padarė gana didelę neigiamą įtaką verslo požiūriui. Tie verslininkai, kurie manė, kad viskas tuoj bus kaip anksčiau, suprato, kad situacija užsitęs ir į įprastą tėkmę nebus grįžta dar gana ilgą laiką.

Prieiname prie sankcijų klausimo. Kokios pozicijos laikotės jų atžvilgiu? Manau, kad kol situacija nepasitaisys labai smarkiai, kol Rusijos politikos Ukrainoje siekis išliks destabilizuoti šalį, o ne pasiekti sutartus tikslus Ukrainos sienų klausimu, dėl Rytų Ukrainos teisinės padėties, arba padėties Kryme, trumpuoju laikotarpiu sankcijos tikrai nebus panaikintos, veikiau gali būti sugriežtintos.Mano požiūris nėra labai britiškas, veikiau europietiškas, nes, kaip galbūt žinote, ilgai dirbau Vokietijoje, todėl mano žvilgsnis nukrypęs veikiau ne į Didžiąją Britaniją, o į Vokietiją. Joje susiklostė, mano nuomone, itin įdomi padėtis – Vokietija kone smarkiausiai iš visų Vakarų Europos šalių ėmėsi iniciatyvos, kad sankcijos būtų įvestos ir dėl to jos yra griežtesnės, nei buvo tikėtasi.Jos, žinoma, nėra negailestingos sankcijos kurių visi labai bijotų, pavyzdžiui, jos nepalietė „Gazprom“, tačiau jos visgi yra griežtesnės, nei buvo manoma. Tai, kad jos buvo priimtos vienbalsiai taip pat buvo didžiulis Europos Sąjungos pasiekimas ir Vokietijos pasiekimas jas prastumiant. Dabar esame situacijoje, kuomet didelio entuziazmo sankcijas griežtinti nėra, tačiau lygiai taip pat nėra jokio entuziazmo jas lengvinti. Per kelis artimiausius mėnesius sankcijų poveikis bus vertinamas, tačiau nemanau, kad po to jos bus panaikintos.

Nemokami naujienlaiškiai į savo el. pašto dėžutę:













Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Žiniasklaidoje girdime dvi sankcijų vertinimo versijas. Viena jų teigia, kad sankcijos yra kaip tik tai, kas varo Rusijos ekonomiką į itin prastą padėtį – kokioje ji, ko gero, ir yra. Kita sako, kad rusai yra labai ištvermingi, nacionalinės nuotaikos labai pakilios, todėl net dugne atsidūrusi ekonomika neišjudins Vladimiro Putino režimo. Kurioje pusėje esate jūs? Teisybės matau abiejose pusėse, tiesą sakant. Nėra jokios abejonės, kad Rusijos ekonomikai sankcijos pakenkė. Didele dalimi dėl naftos kainų, tačiau taip pat jos labai paveikė rublio kursą, o tai kenkia Rusijos ekonomikai. Savo ruožtu rublio kursas apsunkino galimybes užsienio kompanijoms patekti į Rusijos rinką – jų prekių kainos rubliais turėtų išaugti labai smarkiai, dėl to būtų sunku parduoti.Tačiau net ir turint tai galvoje, Putinas sumaniai išnaudoja nacionalines nuotaikas Rusijoje, bei tautinį pažeminimą – Sovietų Sąjungos žlugimas pateikiamas kaip pažeminimas, kaip ir Boriso Jelcino valdymo metai – bei ciniškai bandydamas sukelti tautinio pasididžiavimo jausmus agresyviu elgesiu su kaimynais. Jis tai pradėjo dar Gruzijoje – manau, iš Gruzijos įvykių Vakarai nepasimokė. Kadangi jam pavyko Gruzijoje, dabar tą patį jis kartoja Ukrainoje.Visa tai yra populiaru. Matydami, kad visi importuojami produktai iš Europos yra brangesni ar prabangūs, Rusijos žmonės gali pamanyti: „velniop visa tai, jei mes truputį turėsime pakentėti, labiausiai vis tiek nukentės turtuoliai ir oligarchai, ir vidurinė klasė, o kas mums“. Tai gali tęstis kurį laiką.Vis dėl to manau, nors negaliu pasigirti buvęs Rusijoje pastaruosius metus ir tiksliai žinąs visuomenės nusiteikimą, kad Rusija smarkiai pasikeitė nuo tos šalies, kurią pažinojau prieš 20 metų. Vidurinioji klasė joje yra daug didesnė ir jie trokšta tam tikro pragyvenimo lygio, kurį pasiekė nuo Sovietų Sąjungos laikų. Dėl to šiuo metu padėtis yra gana pavojinga ir nusiteikimas pakentėti šalies labui nesitęs amžinai.Galų gale Putinas labai smarkiai rizikuoja ant kortos statydamas gerovę. Žmonės už jį balsuoja, nes jis už buvimą valdžioje jiems pažadėjo stabilumą ir gerovę ir jis tai supranta. Taip pat jo autoritarinis režimas vietoje demokratijos jiems pasiūlė geresnį pragyvenimo lygį. Pragyvenimo lygiui smukus, jis tik kurį laiką galės kliautis nacionalizmu.

Tiesa, tačiau dabar jis turi atpirkimo ožį. Putinas gali sakyti, kad turtus, kurių rusai nusipelno ir kuriuos jo valia jie būtų turėję, iš jų atėmė Vakarai savo sankcijomis, o ne jis. Taip, jis gali taip pasielgti. Klausimas yra atviras, ar tai veiktų su labiau pažengusiu elektoratu Rusijoje. Ten yra reformų norintis liberalus elektorato segmentas, kuris, žinome, yra mažas, turbūt ne daugiau, nei 20%, jis ko gero bus pasibaisėjęs. Svarbiausias klausimas yra - ar likęs elektoratas, kuriam patinka nacionalinis sentimentas ir dabartinė Putino politika, pasieks tam tikrą ribą, kuomet ims sakyti: „vis dėl to, parduotuvėse nėra net prakeiktų obuolių, kur mano kasdienis maistas, gal jau užteks kentėti.“ Į šį klausimą atsakymo aš nežinau.

Antradienį Maskvoje vyko proputiniškas „Vienybės paradas“, prieš kurį laiką – „Taikos žygis“ Maskvoje ir kituose miestuose. Abiejuose, organizatorių teigimu, dalyvavo apie 70.000 žmonių. Ar į tai, jūsų nuomone, reikia atsižvelgti, kai kalbame apie visuomenės nuomones Rusijoje? Taip, šios demonstracijos yra nuotaikos rodiklis ir akivaizdu, kad visuomenėje esama nepasitenkinimo. Neaišku, ar jis įgaus pagreitį ir svorio. Nepamirškime, kad Maskvoje, kuomet ten buvau, tarp 1989 m. ir 1991 m., demonstracijose dalyvaudavo ketvirtis milijono, kartais – iki pusės milijono žmonių. Matėme visą Maniežo aikštę iki kraštų pilną žmonių. Šiandieninės demonstracijos nėra to paties masto, revoliucijos nematyti.Rusijos žmonės yra pavargę nuo revoliucijų, tačiau Putinas visiek to labai bijo. Jį gąsdina ne NATO ar ES pavojus, juos jis naudoja nacionalistinėms nuotaikoms kurstyti. Jis iš tiesų bijo, kad į Rusiją negrįžtų tai, ką mano draugai vadina „russkij bunt“ (rusiškomis riaušėmis – VŽ), jis bijo tikros, masinės revoliucijos.Dėl to Maidano judėjimas Ukrainoje ir jos Oranžinė revoliucija pasirodė tokios baisios Putinui – jis išsigando, kad jos gali būti importuotos į Rusiją. Kol kas Putinas tokius judėjimus kontroliuoja, tačiau nesu tikras, kaip ilgai jam tai pavyks.

Putinas Sarajeve Europai pagrasino šalta žiema. Dalis jo žodžių, pasakytų viešai, yra skiriama vietiniam elektoratui ir nacionaliniam sentimentui kurstyti, o dalis yra tikri grasinimai, todėl ne visada aišku, kurie yra skirti kam. Ar Putinas ryžtųsi užsukti dujas Europai ir iki bankroto privesti „Gazprom“? Jam tai būtų beprotiškas žingsnis – o aš nemanau, kad jis beprotis. Jis cinikas, tačiau net ir pačiais prasčiausiais momentais Rusija neužsuko dujų kranelių. Kaip sakoma apie bankininkus: jei iš banko skoliniesi 10.000 Eur, vadinasi, turi problemų. Jei bankas tau paskolina 50 mln. Eur, vadinasi, problemų turi jis.Tas pats galioja ir „Gazprom“. Putinas kliaujasi pelnu iš dujų pardavimo. Iš jų jis finansuoja savo galios struktūras, savo gyvenimo būdą ir tais pinigais jis perka žmonių paklusnumą. Tai praradęs jis atsidurtų labai nepavydėtinoje padėtyje. Trumpuoju laikotarpiu jis, tiesa, gali nukreipti dujų tiekimą į Kiniją, tačiau ilguoju laikotarpiu Kinija yra daug didesnė grėsmė Rusijai, nei Europa.Europa visuomet bus investicijų šaltinis ir geras, patikimas, stabilus prekybos partneris. Jei Rusija nori tai pakeisti ir imti kliautis Kinija kaip pagrindiniu prekybos partneriu, jai kils daug didesnių problemų – Kinijai užtenka ir gyventojų ir ekonominio pajėgumo faktiškai kolonizuoti Sibirą, Rusijos paskutinę didžiąją koloniją.

Priminėte rugpjūčio mėnesį  vykusį „Sibiro federalizacijos“ sujudimą... Taip, ši istorija įdomi, tačiau judėjimas Sibiro viduje nėra toks baisus, kaip Kinija. Sibiras yra labai retai apgyvendintas, Rusijai neužtenka gyventojų jį apgyvendinti tankiau ir efektyviau išnaudoti ten slypinčius resursus, kuriuos tradiciškai Rusija įsisavindavo siųsdama ten politinius kalinius. Dabar Rusija pateko į tikrą bėdą.Šalia esanti Kinija ir nori resursų, ir turi galimybes juos išgauti. Jei būčiau strategijos Rusijai planuotojas, šiuo metu būčiau labai sunerimęs.

Taip pat paminėjote Putino beprotybę. Ilgai dirbote Vokietijoje – kanclerei Angelai Merkel priskiriama frazė apie Putino kalbėjimą su kitu pasauliu. Viena iš didžiausių klaidų, kurias Putinas padarė Ukrainos krizės kontekste, tai susipyko su savo svarbiausiu partneriu Europoje. Jis tikrai smarkiai užnuodijo santykius su Vokietija. Putinas didžiavosi tuo, kad jis, jo paties manymu, pažinojo Vokietiją. Tiesa, jis jos nepažinojo, nes vienintelė Vokietija, kurią jis pažinojo, buvo Vokietijos Demokratinė Respublika. Jis taip pat buvo pareigūnas žvalgyboje, todėl Vokietijos jis išties nepažinojo.Tačiau jis buvo geras Gerhardo Schröderio draugas ir manėsi pažinąs Vokietiją kai jos nepažinojo. Galų gale Vokietija ėmėsi lyderės vaidmens įvesdama sankcijas Rusijai, nes ją papiktino ir įsiutino Putino elgesys Kryme. Net Vokietijos verslas, kuris, buvo manoma, tikrai ims spausti p. Merkel, kad ji neribotų prekybinių santykių, sutiko, kad Putinas peržengė ribą.Verslas dabar kenčia ir nori, kad sankcijos kuo greičiau baigtųsi, tačiau šiuo metu sprendimus priima p. Merkel. Neseniai kalbėjau su vienu jos padėjėjų ir jis man sakė: „niekada nenuvertinkite to, kaip smarkiai p. Merkel yra nusivylusi Putinu. Ji tikrai jo nemėgsta bei p. Merkel juo nepasitiki – jai tai yra itin svarbu.Net ir socialdemokratai yra gerokai griežtesni su Rusija, nei kas galėjo tikėtis. Net Steinmeieris (Frank-Walteris Steinmeieris, Vokietijos užsienio reikalų ministras – VŽ), kuris yra artimas Gerhardo Schröderio draugas, Rusijos atžvilgiu yra griežtas. Jis bandė derėtis ir buvo vėl ir vėl nuviltas. Pasikartosiu – Putinas padarė labai didžiulę klaidą atstumdamas Vokietiją.

Nuolat girdime sakant, kad po Ukrainos Baltijos šalys bus kitas Rusijos taikinys. Jos su Ukraina turi daug bendro – visos yra Putino įsivaizduojamoje Rusijos įtakos zonoje. Tačiau jų integracijos su Vakarais laipsnis labai smarkiai skiriasi. Ar frazėje „Baltijos šalys – kitos“ yra, jūsų manymu, tiesos? Puikiai suprantu, kodėl žmonės taip sako, ypač Baltijos šalyse. Vakaruose tokių kalbų beveik neišgirsite, tačiau žmonės bijo, kad taip gali nutikti, jei Putinas bus visiškai ciniškas ir pasuks susinaikinimo keliu.Tačiau Baltijos šalys išties yra labai smarkiai integruotos į Vakarų struktūras. Ne tik tai – Baltijos šalys pačios reformavosi labai sėkmingai, kuomet Ukrainoje tai pasirodė labai sudėtinga. Institucijos Ukrainoje nebuvo sustiprintos taip, kaip Baltijos šalyse, korupcija vis dar labai gaji, politinio stabilumo trūkumas buvo didžiulė problema. Rusija sugebėjo išlaikyti Ukrainą nestabilią – su Baltijos šalimis jai tas nepavyko.Dar svarbiau nei narystė NATO, manau, buvo stojimas į Europos Sąjungą, tai buvo Baltijos šalių integracija į platesnes Europos struktūras. Iš pirmo žvilgsnio, narystė NATO ir 5 straipsnis turėtų būti įspėjimas Putinui. Tačiau jei atvirai, jis niekada nebuvo iš esmės įgyvendinamas. Jei norėtų, Putinas įveiktų Baltijos šalių gynybinį pasipriešinimą iki šalis pasiekiant NATO pajėgoms.NATO turi didelę simbolinę reikšmę, bet brutaliais taktiniais terminais kalbant, jei Putinas pavirstų Hitleriu, galėtume padaryti labai nedaug. Tam tikra prasme narystė ES yra svarbesnė. Agresija prieš ES Europą panardintų atgal į blogiausius Šaltojo karo metus. Ar jus įmanoma apginti? Jei atvirai, turbūt ne. Mes turime priversti Putiną suprasti, kad agresijos kaina jam būtų nepakeliama.Jis turi labai aiškiai suvokti, kad tai būtų bet kokios bendradarbiavimo formos pabaiga. Manau, net ir jis supranta, kad tokiu atveju agresija būtų visiškai veltui. Kas neramina Rusijoje, tai kad Putinas nesugeba savęs įtikinti, jog jam geriau gyventi turtingų, stabilių, civilizuotų kaimynų apsuptyje.Kol jis to nepadarys, Baltijos šalys turi dėti tiek pastangų, kiek reikia, kad didintų savo pačių gynybos pajėgumus.

Ačiū už pokalbį!

Pasirinkite jus dominančias įmones ir temas – asmeniniu naujienlaiškiu informuosime iškart, kai jos bus minimos „Verslo žiniose“, „Sodros“, Registrų centro ir kt. šaltiniuose.

Vyriausybė neskubės NPD sulyginti su MMA, nes tai kainuotų šimtus milijonų Premium 2

Europos Sąjunga tikisi kitąmet susitarti dėl bendrų visoms šalims minimalaus mėnesio atlyginimo (MMA)...

Verslo aplinka
2021.11.30

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Valdyti Sutinku