Conradas Hiltonas: „Mano viešbutis – ne tavo namai“

Tai ne vien graži legenda. Per šaltąjį karą Vakarų pasaulio ginklai buvo ne tik „Pershing“ (taip ir nepanaudoti). „Hilton“ viešbučiai taip pat buvo ginklas – tikras ir naudojamas. Conradas Hiltonas buvo ne tik uolus katalikas, bet ir aršus antikomunistas. Prieš mirtį 1979 m. Harvardo absolventams jis kalbėjo: „Jums, vyručiai, štai ką pasakysiu – mes statome viešbučius užsienyje dėl tos pačios priežasties, kaip ir čia – uždirbti pinigų savo akcininkams. Tačiau, jei išties tikime tuo, ką kalbame apie amerikietiškąją svajonę, laisvę, komunizmą ir laimę, turime, kaip ir kiekviena didi nacija, gėrio kovoje su blogiu parodyti tikrąją savo jėgą. Jei iš tiesų tuo tikime, kiekvieno iš mūsų, mūsų organizacijų ir industrijų pareiga – aukotis šiam reikalui visais ištekliais ir sugebėjimais. (...) Sakau jums nuoširdžiai, vien palydovais ir vandenilinėmis bombomis karo nelaimėsi.“C. Hiltonas gal ir nelaimėjo šaltojo karo, tačiau jis, kaip ir „McDonald‘s“, Peliukas Mikis ar „Pepsi-Cola“, prisidėjo prie komunizmo žlugimo daugiau nei visi NATO generolai kartu paėmus. Amerikos bendrovių istorija kupina keistų, bet neįtikėtinai patriotiškų sprendimų. Sovietams paleidus pirmąjį savo sputniką, „McDonald‘s“ vadovas Ray Krocas įsakė prie visų savo restoranų pastatyti stiebus JAV vėliavoms, kurios plevėsuodamos grąžintų amerikiečiams nacionalinio pasididžiavimo jausmą. O „Hilton“ viešbučiai Europoje ir Azijoje buvo statomi kuo arčiau „geležinės uždangos“ (pvz., Berlyno sienos) ar TSRS ambasadų, ir specialiai projektuojami kaip prabanga spinduliuojantys pastatai, turintys komunistams pademonstruoti Amerikos modernumą ir stiprybę. „Hilton“ viešbučiai taip akivaizdžiai skelbė amerikietiškas vertybes, kad net jiems teko sudėti auką: ne tik per šaltąjį karą – prarasti viešbučiai Havanoje, bet ir šiais laikais nuo musulmonų ekstremistų – nacionalizuoti viešbučiai Teherane, susprogdinti Beirute ir Egipte.O viskas prasidėjo nuo atsitiktinumo...

Nevykėli bankininkas

Conradas Nicholsonas Hiltonas gimė 1887 m. San Antonijo miestelyje (teritorijoje, kuri vėliau taps žinoma kaip JAV Naujosios Meksikos valstija) imigrantų iš Norvegijos ir Vokietijos šeimoje.Tėvas turėjo nedidelį viešbutėlį šalia geležinkelio stoties ir bakalėjos krautuvę – jo aštuonių vaikų šeima gyveno kukliai, bet neskurdo. Motina buvo uoli katalikė, ji sugebėjo sūnų, būsimąjį „žiaurų kapitalistą“ ir verslo magnatą Conradą, įtikinti, kad geriausią problemų sprendimo būdą įmanoma rasti tik bažnyčioje, ir geriausia investicija – malda. Conradas visą gyvenimą buvo uolus katalikas, garsėjo pamaldumu („tikėjimas yra vienintelis tikras vertybinis popierius, kurį aš turėjau“, – mėgdavo kartoti jis): jo viešbučiuose pradėta tradicija dėti Bibliją gyventojams į spinteles prie lovos. Nedaug tetrūko, kad ir visą savo viešbučių imperiją testamentu jis būtų palikęs Katalikų bažnyčiai (kažin, kaip tokiu atveju šiandien gyventų garsioji jo proanūkė Paris Hilton?).Vykdydamas tėvų valią, Conradas pasimokė karo mokykloje, baigė vietinį Kalnakasybos institutą, įgijo inžinieriaus specialybę, tačiau ši profesija jo netraukė. Nuo pat vaikystės jis norėjo būti banko vadybininku ir „vartyti milijonus“. „Tada man atrodė, kad bankininkai vieninteliai turi daug pinigų“, – vėliau savo autobiografinėje knygoje „Būk mano svečias“ rašė C. Hiltonas.Sulaukęs 23 metų C. Hiltonas pradėjo įgyvendinti vaikystės svajones. Jam pavyko įkurti nedidelę kredito uniją, tačiau ji bankrutavo nesulaukusi nė metų. Šeimos akyse būsimasis verslo magnatas užsitraukė didelę nešlovę bei panieką ir buvo priverstas talkininkauti tėvo parduotuvėlėje bei motinai viešbučio virtuvėje. Moralinės kančios baigėsi 1917 m., kai Conradas stojo savanoriu į JAV kariuomenę ir išvyko į Prancūziją. Grįžęs po pusantrų metų sužinojo, kad tėvas žuvo eismo įvykyje ir paliko jam penkis tūkstančius dolerių vildamasis, kad „jie bus tinkamai panaudoti“.Vis dėlto buvo nelengva pradėti išsvajotą verslą. Dar masino bankininkystė, bet buvo neaišku, kaip ja sėkmingai užsiimti. Tėvo draugas jam patarė: „Jei nori valdyti didelius laivus, vyk ten, kur gilūs vandenys.“ Conradas antrą kartą paliko gimtuosius namus ir išvyko laimės ieškoti į Albukerką. Tada tai buvo 15 tūkstančių gyventojų turintis miestelis, tačiau Conradui jis atrodė didmiestis, palyginti su gimtine. Vis dėlto ir ten savo banko atsidaryti nepavyko. Kitas tėvo draugas patarė vykti į Teksasą, ten buvo prasidėjęs naftos bumas: „Ten daug turtuolių!“ Tai padėjo C. Hiltonui suvokti paprastą tiesą, kuri iš esmės yra dinamiškos JAV ekonomikos pagrindas – „sekti paskui pinigus“. 1920 m. jau brandus 33 metų Conradas nusiteikė pagaliau tapti rimtu bankininku ir atvyko į Cisko miestą Teksaso valstijoje. Deja, tokiam tapti nebuvo lemta. Čia jis atrado tikrąjį save.

Investicija – viešbutis

Nusiplūkęs po ilgos kelionės C. Hiltonas užėjo į viešbučio „Mobley Hotel“ holą ir pasijuto taip, kaip po daugelio metų pasijus Ray Krocas, kai atvyks į pirmąjį „McDonald‘s“ restoraną. Prie registratūros buvo nusidriekusi norinčiųjų apsistoti viešbutyje eilutė, o suplukęs savininkas sukosi kaip voverė rate. Laisvų kambarių nebuvo, nusivylę klientai ėjo lauk, tačiau ne ką mažiau ateidavo naujų. Šitokio žmonių antplūdžio C. Hiltonas, nors buvo dirbęs viešbutėlyje daugiau kaip 10 metų, dar nebuvo matęs. Stovėdamas eilėje jis suko galvą, iš kur tiek žmonių, kol suvokė, kad tinkama vieta viešbučių versle yra tai, už ką svarbiau tik du dalykai: vieta ir dar kartą vieta.Kambario apsistoti „Mobley Hotel“ C. Hiltonas negavo, bet turėjo progą pakalbėti su savininku. Šis nuo darbo nusiplūkęs žmogelis svajojo apie du dalykus: atsikratyti viešbučiu ir leistis ieškoti naftos. Verslo sandėris įvyko jau kitą dieną. C. Hiltonas tėškė ant stalo visas savo santaupas ir išvadavo savininką nuo kančių: „Mane apėmė euforija. Svajonės apie banką staiga nublanko. Mačiau stabilų verslą, aiškų daiktą geroje vietoje, klientų eilutę – ir pagaliau aš turėjau nuosavą verslą.“Tačiau viena yra įsigyti verslą ir visai kas kita – sėkmingai jį plėtoti.„Tą naktį sėdėjau vienišas ant viešbučio stogo ir galvojau – kas toliau? – rašė C. Hiltonas. – Motinos dvasia sakė: „Melskis.“ Tėvo dvasia sakė: „Dirbk.“ O aš sau pasakiau: „Svajok.“ Buvęs viešbučio savininkas C. Hiltonui net paliko savo biblioteką, kurioje jis rado knygų apie garsius to meto verslininkus – Rothschildus, Andrew Carnegie ir kt. „Visi mes turėjome kai ką bendro – buvome svajotojai, – prisimena C. Hiltonas, – ir tik po daugelio metų suvokiau, kad daugelis žmonių nepasiekia sėkmės gyvenime ne dėl to, kad taiko aukštai ir nepataiko, o dėl to, kad taiko žemai ir pataiko.“Viešbučiai tais laikais buvo paprasčiausi nakvynės namai, be ypatingų patogumų, su paprastais baldais. Iš pradžių C. Hiltonas ėmėsi plėtros klientų poreikiams patenkinti. Didelį valgomąjį pavertė papildomais trimis kambariais, perstumdė sienas ir sugebėjo iš dviejų įprastų kambarių padaryti tris. Sugalvojo sistemą, kaip išnuomoti tą patį kambarį net du kartus per dieną (kad šiandien iš viešbučio kambario privalote išsikraustyti iki vidudienio – C. Hiltono idėja): buvo atvejų, kai tame pačiame kambaryje per parą pakaitomis sugebėdavo apsigyventi net trys svečiai. Kita C. Hiltono idėja, tokia įprasta šiandien – pramogos viešbučio gyventojams. Jis pirmasis viešbučio hole įrengė parduotuvę, kurioje buvo prekiaujama būtinomis prekėmis: laikraščiais, žurnalais, skutimosi peiliukais, dantų pasta ir cigaretėmis (dėl religinių įsitikinimų atmesdavo tik nuolatinius pasiūlymus pardavinėti prezervatyvus – pats turėjo devynis vaikus ir net šimtą anūkų). C. Hiltonas nustebo, kad vien iš šios parduotuvėlės gaudavo pajamų tiek pat, kiek ir iš kambarių nuomos.Praėjus metams po „Mobley Hotel“ įsigijimo jis nusipirko antrą viešbutį toje pačioje Teksaso valstijoje ir nuo to laiko tik plėtėsi. 1924 m. C. Hiltonas valdė jau 350 kambarių ir tuomet suvokė, kad atėjo laikas pastatyti SAVO viešbutį. Taip 1925 m. pasauliui duris atvėrė „Dallas Hilton Hotel“ – 300 kambarių viešbutis. Statant jį, du kartus baigėsi C. Hiltono pinigai, tačiau pavyko baigti ir pasauliui parodyti įspūdingai atrodantį pastatą, nuo kurio prasidėjo tai, ką šiandien esame pratę vadinti standartizacija.C. Hiltono verslo logika buvo paprasta, nors neįprasta, tačiau jam pavyko pakeisti pasaulio požiūrį į viešbučių verslą. Šiandien mes įpratę, kad viešbučiuose stengiamasi sukurti jaukią namų aplinką, tačiau C. Hiltonas tada elgėsi priešingai. „Mano viešbutis – ne jūsų namai“, sakė jis, nes žinojo, kad kiekvienas žmogus nori pakeisti įkyrėjusią namų aplinką ir gauti tai, ko neturi. Jis nujautė, kad net karaliai ir roko žvaigždės kartais nori gyventi kaip eiliniai vidurinės klasės svečiai. Ne pernelyg prabangiai, bet tiesiog jaukiai.C. Hiltonas sumanė, kad viešbučio pastato išorė turi atrodyti įspūdingai, tačiau jo viduje svečias turėtų rasti paprastą nepretenzingą aplinką ir žinoti, kad tokia ji yra visuose „Hilton“ viešbučiuose. „Svečias pirmiausia nori pailsėti, ir nebūtina trikdyti jį interjero įmantrybėmis, – rašė C. Hiltonas. – Antra, jis nori jaustis saugiai, ir nebūtina jo trikdyti daiktų, kuriuos galima sulaužyti, gausa. Trečia, jis nori privatumo, ir nebūtina jo trikdyti dėmesį atkreipiančia prabanga.“ Kaip ir „Ford“ automobiliai ar „McDonald‘s“ mėsainiai, taip ir viešbučio kambariai turi būti jaukiai vienodi (tik po Antrojo pasaulinio karo jis sukūrė penkių žvaigždučių viešbučių sistemą, pagal kurią buvo klasifikuojami jo viešbučiai). Visuose viešbučių kambariuose buvo įrengti oro kondicionieriai (to iki jo dar niekas nebuvo padaręs), restoranai (tai jis irgi padarė pirmas) – kad svečias galėtų gyventi visą dieną be rūpesčių, kaip praleisti laisvalaikį. Svečių pramogos jam rūpėjo nuolat – po daugelio metų jis Las Vegase atidarys pirmąjį pasaulyje kazino viešbutyje. C. Hiltonas taip pat pirmasis pasaulyje įvedė nuolatinių svečių skatinimo sistemą „Hilton Honnors“ – seniausią, bet ligi šiol veikiančią lojalumo programą.Tokia verslo koncepcija sulaukė daug viešbučių verslo savininkų paniekos (lietuvių mėgstamoje Arthuro Hailey knygoje „Viešbutis“ pavaizduotas standartizuotų viešbučių magnato O‘Keefe’o prototipas yra C. Hiltonas), tačiau amerikiečiai jam pritarė. C. Hiltonas jautė, kad pagaliau atrado save, verslo perspektyvos atrodė šviesios.1929 m. C. Hiltonas atidarė devintą savo viešbutį, ir, jo žodžiais, „po devyniolikos dienų prasidėjo Didžioji krizė“.Tai buvo sunkus metas visiems. Žmonės mažiau keliavo, rečiau užsukdavo į viešbučius. 1931 m. net 80 procentų JAV teritorijoje esančių viešbučių buvo uždaryti arba merdėjo. Savo verslą parduoti buvo priverstas ir C. Hiltonas – jam teko net savo drabužių nešti į lombardą, kad galėtų išgyventi. Naujieji „Hilton“ viešbučių tinklo savininkai vis dėlto pasamdė jį vadovauti paties sukurtam verslui ir krizei nesibaigiant pasiūlė verslą atpirkti. „Versle suvokiau tai, ką žino kiekvienas sodininkas, svarbiausia – kantrybė“, – vėliau rašė C. Hiltonas. Per aštuonerius metus jam pavyko atpirkti savo verslą ir pasibaigus Antrajam pasauliniam karui korporacija „Hilton“ pradėjo naują ir sėkmingiausią etapą. 1949 m. jis įsigijo vieną prašmatniausių Niujorko viešbučių „Waldorf-Astoria“ (kurio restoranas iki šiol garsėja geriausiais virėjais) ir atidarė pirmą viešbutį už JAV ribų, Puerto Rike. C. Hiltonas laikomas tarptautinio viešbučių verslo pradininku, tačiau pirmąjį viešbutį už Teksaso valstijos ribų jis atidarė tik sulaukęs 50 metų – 1937 m.Po karo jis išplėtė savo viešbučių tinklą po visą pasaulį – „Hilton“ buvo pirmasis tarptautinis viešbučių tinklas. 1954 m. C. Hiltonas sukrėtė finansų pasaulį didžiausiu šalies istorijoje verslo sandoriu: už 111 milijonų dolerių įsigijo „Statler Hotels“, pagrindinį konkurentą, ir tapo didžiausias pasaulyje – taip jo dėka paplito patogumo standartizacijos koncepcija.1966 m. jau beveik aštuoniasdešimtmetis C. Hiltonas perleido sūnui Barronui vadovavimą imperijai (jai tada priklausė jau 188 viešbučiai Amerikoje ir 54 užsienyje), bet pagrindinį akcijų paketą perdavė savo paties vardo labdaros fondui. Su trečia žmona C. Hiltonas užsiėmė labdara. Jis visą gyvenimą gėdijosi ir atgailavo, kad išsiskyrė su pirmąja žmona, pagaliau tai buvo nekatalikiška. Pamaldžiai propagavo šeimos kultą ir darbuotojus skatino ant darbo stalų laikyti savo šeimų nuotraukas. „Jos jums primins, kieno labui mes dirbame“, – mėgo kartoti jis.Mirus tėvui, 1979 m. Barronui po devynerius metus trukusio bylinėjimosi pavyko atsikovoti turtą iš labdaros fondo. Sūnus sėkmingai išplėtojo tėvo palikimą, pirmasis viešbučių versle pradėjo taikyti franšizės sistemą. 2007 m. investicijų kompanija „Blackstone“ įsigijo visą „Hilton“ viešbučių verslą už 26 milijardus dolerių.Daugiau panašių straipsnių rasite „Verslo klasėje“ —  žurnale mąstantiems ir smalsiems žmonėms, kurie brangina savo laisvalaikį ir domisi rytojumi. Prenumeruoti žurnalą galite čia.