Kaip pirkti nuotraukas

VŽ „Savaitgalis“ apie artėjančią didžiausią ir beveik vienintelę meno mugę Baltijos regione rašys gana intensyviai: bandysiu bent fragmentiškai apžvelgti būsimą pasiūlą, pasvarstyti apie meno kūrinių kainas ir jų adekvatumą, šnektelėti apie pirkimo strategijas ir pardavimo triukus.Nuotraukų daug, ir gerų

Bet apie tai – vėliau. Mugės organizatoriai kol kas paskelbė dalyvių paraiškų rinkimo pradžią, ir santykinai amorfiškoje ateityje tematau punktyru paženklintą šiemetinės mugės koncepcijos stuburą – nugirdau, kad bus akcentuojama (arba – bandoma akcentuoti) fotografija. Jei tokia kryptis taps realybe, be išlygų džiaugsiuosi. Fotografija yra paklausi prekė kitose meno mugėse ir privalo tokia tapti Vilniuje. O kaip kitaip? Tereikia prisiminti klasikinės lietuviškos fotografijos mokyklos jėgą, jos universalumą su gausybe stiprių darbų ir dokumentinio, ir režisuoto žanrų, nuobodulio estetikos šedevrus, konceptualizmo intelektualumą ar postmodernius žaidimus.Lietuviškos fotografijos rinkoje jau suformuota didelė, stipri ir kokybiška pasiūla. Manau, kad paklausa taip pat egzistuoja, tetrūksta katalizatorių – psichologinių ir logistinių, kad ši specifinė rinka pradėtų generuoti apyvartą.
Psichologinis katalizatorius šioje formulėje bene svarbiausias – galimi fotografijos pirkėjai jaučia diskomfortą, nes nežino kelių dalykų: kokia yra sąžininga nuotraukos kaina ir kuri iš kelių beveik identiškų, matytų socialiniuose tinkluose, žiniasklaidoje, parodose ar fotografijos albumuose, yra vertingesnė?Į antrą klausimą atsakyti paprasčiau. Fotografijos kolekcionavimo taisyklės tebėra konservatyvios, nes susiformavo XIX a. viduryje, imituojant tuo metu populiariausio tiražuojamo meno – grafikos sklaidos principus: vertingi tik pasirašyti, spausdinti paties menininko rankomis (arba jam prižiūrint), riboto tiražo lakštai. Visa kita grafinė produkcija, pagaminta naudojant tą pačią klišę, bet po paskelbto tiražo, be menininko priežiūros ar net jam mirus, vadinama originalo kopijomis ir vertės meno rinkoje beveik neturi.Senos ir naujai senos
Visa tai buvo perkelta į fotografijos tiražavimo lauką. Fotografijos mene originalu vadinamas vintažinių nuotraukų tiražas. Fotografijoje „vintažas“ yra terminas, o ne mums įprastas stiliaus ar tiesiog senesnių laikų apibrėžimas. Jei fotografas padaro sėkmingą kadrą ir, ilgai nelaukęs, tą kadrą apdoroja, išspausdina ir gautą produkciją pasirašo, jis padaro vintažines nuotraukas, net jei fotoaparato mygtukas buvo paspaustas prieš kelias valandas.Kodėl fotografijos rinkoje svarbus vintažiškumas? Atsakymas guli bet kurios šeimos albume. 1995-aisiais vasarą vykusių vestuvių nuotrauka atitinka beveik visus kriterijus – po „muilinės“ spragtelėjimo ir juostos nunešimo į „Fuji“ ar „Kodak“ laboratoriją praeina tik kelios dienos. Vėliau nuotraukų autorius, gavęs pirmą, pigiausią, mažo formato nuotraukų pluoštą, kruopščiai atrenka sėkmingiausius, jo tuometine nuomone, kadrus ir užsako reprezentacinį tiražą, kuris bus išplatintas vestuvėse dalyvavusiems draugams ir giminėms. Nuotraukos suguls į albumus, ant kai kurių iš jų bus surašytos datos, išvardytos kadre dalyvavusiųjų pavardės. Retkarčiais albumai bus pavartomi, nuotraukos – pačiupinėjamos, apie jas pasakojamos įvairios, su laiku besikeičiančios istorijos. Šitaip susiformuoja gylis. Jei anuometinis vestuvininkas atrastų beveik 20 metų senumo negatyvinę juostą šiandien ir nuspręstų tiražą pakartoti, jis padarytų ne vintažines nuotraukas, o „šiuolaikinį autorizuotą spaudą“. Po 20 metų gyvenimo fotografas senų kadrų serijoje akcentuotų kitus elementus, jis turbūt tingėtų ieškoti retos laboratorijos, o ir meistrai gautą kadrą turbūt apdorotų kitaip, nei 1995-ųjų senovėje. Ir popierius būtų kitoks.Štai šitaip susiformuoja pirmasis klausimas, kurį privalo pateikti pirkėjas galerininkui – „tai vintažas ar šiuolaikinė kopija?“ Paradoksalu, kad atsakymas gali neturėti jokios įtakos nuotraukos kainai – nauja žinomo seno kadro interpretacija, atlikta autoriaus, gali būti tiek pat vertinga, kiek ir vintažinis lakštas. Naujieji variantai kartais net laimi – šiandien gerokai lengviau pagaminti didesnius, dekoratyvesnius, interjerams tinkamus atspaudus. Ir liekamoji vertė nenukenčia, jei autorius ar jo galerija kruopščiai prižiūri kadro sklaidą.Nuotraukų išskirtinumas
Fotografijos rinkoje nuotraukų dydžiai (išskyrus fotografuojant „Polaroidu“) yra svarbūs. Grafikos tiraže kūrinio dydis visuomet vienodas – jį lemia metalo, medžio, linoleumo, kartono lakšto, serigrafijos rėmelio plotas. Norint pakeisti grafikos kūrinio dydį, menininkui reikia daryti naują kūrinį. Fotografijoje viskas kitaip – negatyvo (ar skaitmeninio kadro) matmenys tėra pirminė bazė būsimoms fotografo improvizacijoms. Šios savo ruožtu negali būti absoliučiai laisvos. Nufotografavęs kaktusą, fotografas gali jį išspausdinti kelių kvadratinių metrų popieriuje, bet niekas nedraudžia pagaminti seriją atviruko formato nuotraukų. Ir mažų, ir didelių kaktusų pirkėjams už jų susidomėjimo ribų atsiradę kitokių matmenų kaktusai nėra svarbūs, bet jie turėtų priekabiai domėtis, ar jų perkamas augalo atvaizdas yra padaugintas jo kolekcijai tinkamu kiekiu (dešimtys, o ne šimtai), ar tiražas tinkamai sunumeruotas, ar yra datos – kadro padarymo ir spausdinimo, ar yra autoriaus parašas ir galerijos spaudas.Perkant vintažines nuotraukas, verta apžiūrėti antras jų puses. Kuo daugiau ten bus ženklų, tuo geriau. Jų gali būti įvairiausių. Jei galerininkas parduoda iš kokio nors sovietinio laikraščio ar žurnalo gautą fotografiją, ten galima atrasti dramatiškų istorijų: redakcijos antspaudą, patvirtinantį nuotraukos gavimą, Iliustracijų skyriaus redaktoriaus užklausą, ar galima nuotrauką publikuoti, cenzoriaus leidimą publikuoti su pastaba „nupjauti šiukšlių dėžę apatiniame kairiame kampe“, galų gale – meninio redaktoriaus pieštuko nubrėžtas kadravimo linijas ir raudonu rašikliu padarytas galutines korekcijas. Tai yra beveik tiek pat geri nuotraukos kilmės įrodymai, kaip ir galerijų spaudai. Sovietiniais laikais lietuviško meno sklaida lengviausiai vyko paštu, todėl intensyviausiai užsienio parodose dalyvavo grafikai, jie siuntė nesuskaičiuojamą ekslibrisų kiekį, ir fotografai. Dažnai kartą išsiųstos nuotraukos keliaudavo iš parodos į parodą, ir, grįžusios autoriui, surinkdavo įspūdingą įvairiausių antspaudų ir kitokių ženklinimų kolekciją. Be abejo, tokie pėdsakai nuotraukos kainą kelia stipriai ir dėl būsimų pirkėjų jų nereikia gailėti ir šiandien.Švelnios suktybės
Be abejo, institucijos, galerijos ar neformalūs prekeiviai į rinką pateikia įtartinesnės pasiūlos nuotraukų, vadinamų „palikuonių atspaudais“. Palikuonimis šiame lauke tampa ne tik tiesioginiai fotografo giminaičiai – jais galima vadinti muziejus, bibliotekas, archyvus (valstybinius ir institucinius), draugijas, anoniminių negatyvų sendaikčių turguose pirkėjus ir t. t. Sutvarkius autoriaus teises, palikuonys turi teisę spausdinti įvairių tiražų ir matmenų nuotraukų serijas, ženklinti jas savo sugalvotais įspaudais, teikti toms nuotraukoms prabangiai sumaketuotus autentiškumo sertifikatus, įrėminti prabangiais rėmais ir visam tam suteikti kainą – didelę arba mažą. Tokia veikla yra legali, bet turinti šiokį tokį suktumo prieskonį. Jis nejuntamas, kol pirkėjui, nežiūrint į sertifikatus ir spaudus, sąžiningai pasakoma (jei jis to paprašo), kad jis perka reprodukciją, kurios savikaina yra svarbiausia pateiktos kainos dalis. Aktyviai peržengus sąžiningumo ribą, suktumas virsta apgaule, kurio mugėse reikia vengti. Net ir meno mugėse.