„La Cle“ išeina kūrybinių atostogų

Žinia, kad virtuvės meistras Vytautas Samavičius uždaro Klaipėdoje nuo 2010 m. veikusį savo „kūrybingos virtuvės bistro“ – „La Cle“, tarp virtuvės kultūrai neabejingų žmonių sukėlė nusistebėjimą. Paskutinė vakarienė „La Cle“ – vasario 1 d. Priežastis paprasta, sako Kristina Samavičienė, – su nuomotoja nesutarėme dėl nuomos sutarties sąlygų.

Be abejo, galima į tai numoti ranka: baisus čia daiktas, vieni atsidaro, kiti užsidaro, tačiau su p. Samavičiaus atėjimu į nuosavą verslą Lietuvos kulinarijos istorijoje buvo žengtas naujas žingsnis: jis bene pirmas iš tituluotų virtuvės meistrų atidarė savo maitinimo įstaigą. Raktas („La Cle“ lietuviškai – raktas) duris į maisto pasaulį ir svečių širdis atrakino – daugybė žmonių, viešėdami Klaipėdoje, pietų ar vakarienės traukdavo „pas Samavičių“, kaip ir klaipėdiškiai.
„Projektas su „La Cle“ pasiteisino, gal net labiau nei patys tikėjomės“, – sako p. Samavičius, 2008 m. išrinktas geriausiu šalies virėju, pelnantis medalius tarptautiniuose kulinarijos konkursuose, stažavęsis garsiajame Kopenhagos restorane „Noma“.
Žodžio „tituluotas“ jis kratosi.

„Titulai titulais, – sako p. Vytautas, – tačiau svečiams reikia geros kokybės maisto, o ne jų.“
Realybė tokia, kad Lietuvoje tų tituluotų, žinomų virtuvės meistrų daugėja, jie tampa vis labiau matomi. Tačiau tik keli iš jų turi savo restoranėlius: Linas Samėnas, Deivydas Praspaliauskas, Egidijus Lapinskas su someljė Arminu Darasevičiumi (visi jie veikia Vilniuje) ir Vytautas Samavičius. Matyt, valdyti savo restoraną ir pačiam dirbti jo virtuvėje nėra taip lengva.
„Ką reiškia būti restorano savininku ir kartu – jo virtuvės šefu? – perklausia p. Vytautas. – Mano dienotvarkė tokia: šeštą ryto važiuoju pirkti produktų, iš kurių gaminsiu tą dieną, darbą baigiu pusę dvylikos nakties, ir taip – penkias dienas per savaitę. Tempas labai didelis, nes žinau, kad kiekvieną dieną pas mane ateis svečių, kad negaliu jų nuvilti, – turiu paruošti jiems pietus, vakarienę iš geriausių produktų ir taip, kaip geriausiai moku. Tai daug darbo, daug įtampos. Nežinau, kaip geriau galima apibūdinti tą lengvumą ar nelengvumą.“

Taško nededa
Paklaustas, po kelerių metų nuo tokios dienotvarkės pradeda važiuoti stogas, p. Vytautas šypsosi turįs puikią žmoną. „Kristina man labai padeda, įstato į rėmus, ir viskas gerai. Palaikymas, pagalba labai svarbu, – kai visa tai turi, nėra labai sudėtinga. Aišku, nuovargis savo daro, bet juk žinai, ką darai, o kai žmonės ateina, padėkoja, būni laimingas“, – kalba virtuvės meistras. Anot jo, „La Cle“ buvo geras projektas, padėjęs geriau pažinti restoranų verslą, gera mokykla, praversianti ateityje.
Kad ir ką sakytum, žmonės labai vertina tai, ko pas mus dar reta – tęstinumą, tradiciją. Klausimą, ar negaila per palyginti trumpą laiką susikurto prekių ženklo, žinomumo, p. Vytautas atremia: „Galima drąsiai pasakyti, kad tai jau istorija, bet nenorėčiau padėti taško, telieka klaustukas. Galvojau, kiek svečių mes sulaukiame iš Vilniaus, iš visos Lietuvos. Tai verčia susimąstyti, kad rastume vietą Vilniuje, kad mus žmonės priimtų, – juk matėme, kiek daug jų grįždavo į „La Cle“.

Ateitis – „MOMO grill“
„Nesakau, kad bistro uždarymas yra kai kas labai niūraus, tikrai nesėdime ir neverkiame kamputyje, svarstydami, ką gi dabar daryti. Mes pradėjome naują projektą, dedame daug pastangų, kad jis įsitvirtintų taip, kaip „La Cle“, – sako p. Samavičius.
Taigi nuo vasario 4 d. Klaipėdoje jau oficialiai pradės veikti mažutis restoranėlis „MOMO grill“. Jo pavadinimas sako, kad dauguma patiekalų čia bus ruošiama kepsninėje, ant ugnies.
„Bus mėsytės, bus žuvytės, bus daržovių“, – vardija p. Vytautas. Jautieną jie perka tiesiai iš limuzinus, šarolė, angusus auginančių ūkininkų, žvėrieną – iš medžiotojų.
„Nepamiršim antienos, žuvų – vietinių ir atvežtinių“, – žada virtuvės meistras. Juokais suabejojus, ar uostamiestyje galima nusipirkti šviežių žuvų, p. Vytautas sutinka: padėtis sudėtinga.
„Daugybė svečių klausia, kokios galime pasiūlyti vietinės žuvies. Pagal sezoną geriausiu atveju dažniausiai turime menkių, Kuršių marių žuvų. Dabar yra stintų, bet vėlgi, Klaipėdos turguje jų nėra, nors kolegos sako, kad Vilniuje turguje jas pardavinėja po 19 Lt. Paradoksas su ta žuvim, todėl akcentuoju tai, ką galime turėti geriausio vietinio, ir tai, ką atsivežame. Šiuo metu labai puiki skumbrė – lapkričio, gruodžio skumbrė yra pati riebiausia, turi daugiausia sulčių, puikiai tinka kepti ant grotelių“, – vardija p. Vytautas.

Prisimenu mėgstamą pašnekovo posakį, kad iš patiekalo nereikia daryti paslapties. Ar naujoje vietoje jis liks ištikimas savo stiliui?
„Taip, „La Cle“, arba, kitaip sakant, – Vytauto stilius išliks. Vieniems jis patinka, jie džiaugiasi, gavę aiškų patiekalą, o kiti, žiūrėk, tarsi nuliūsta – jie tikisi įdaryto, marinuoto maisto, daugiau padažo. Mes pasistengsime išlaikyti savo braižą, tikiuosi, dėl jo žmonės mus ir mėgsta“, – kalba virtuvės meistras.
Kalbėdamasi su p. Vytautu prisimenu garsųjį kataloną Ferraną Adrią – paskelbęs, jog uždaro savo molekulinės virtuvės bastioną restoraną „El Bulli“, savo svečius jis nuramino išeinąs kūrybinių atostogų.
„Būtent taip galima pasakyti – „La Cle“ išėjo kūrybinių atostogų, o savo svečių laukia kepsninėje“, – šypteli virtuvės meistras.