Išlaisvinti akmenį

Publikuota: 2014-01-31
Atnaujinta 2015-06-09 17:08
Nuotrauka: Vladimiro Ivanovo nuotr.
 

Mažakalbis Jonas Gencevičius ne iš karto ryžtasi pokalbiui. Susitinkame po pusmečio jo dirbtuvėje, prisišliejusioje prie Vilniaus dailės akademijos. Tik čia galima pamatyti mažosios plastikos darbus. Dauguma jo skulptūrų, sukurtų užsienyje vykusiuose simpoziumuose, puošia kitų šalių kraštovaizdžius. Jo darbų galima rasti ir Kanadoje, ir Europoje. Vokietijoje liko Johanno S. Bacho jubiliejui skirta medinė knyga su akustinėmis detalėmis bei medyje sustabdyta šokio akimirka, Austrijoje – ritmiškos medinės vertikalės, Prancūzijos Alpėse – medinė pasvirusį kiaušinį primenanti skulptūra „Žydra svajonė“.Vilniuje vienas iš J. Gencevičiaus kūrinių – prie Šv. Rapolo bažnyčios stovintis monsinjoro Kazimiero Vasiliausko atminimui skirtas riedulys. Evangelikų liuteronų bažnyčioje sostinės Vokiečių gatvėje galima pamatyti jo pagal nuotraukas atkurtą krikštyklą su ratukais. Vytauto Kašubos sukurta kunigaikščio Gedimino skulptūra sostinės Katedros aikštėje stovi prie žirgo, kurį J. Gencevičius kartu su kolegomis pirmiausia nulipdė pagal V. Kašubos projektą normalaus dydžio, o paskui jis buvo nulietas iš bronzos. Skulptorius padėjo išlieti ir visiems žinomą Užupio angelą. Česlavo Milošo gimimo 100-ąsias metines primins ant namo sostinėje, kuriame buvo Nobelio premijos laureato lankyta Žygimanto Augusto gimnazija, sienos pakabinta skulptoriaus nukalta atminimo lenta.Vilniaus dailės akademijos liejykla, remontą mačiusi nepriklausomybės atkūrimo pradžioje, dabar skirta praktiniam studentų mokymui. Čia su kolega dirba J. Gencevičius. „Anksčiau čia buvo gyvenamasis namas, dabar jame įrengta liejykla, – rodydamas savo valdas, kuriose daug vaško, puodų ir krosnys, pasakoja skulptorius. – Čia studentai aptaria idėjas, lieja skulptūras.“Akys krypsta į skulptūras, mažosios plastikos darbus. Visoms joms sukurti reikėjo didžiausios meistrystės. Venera užrištomis akimis, iš metalo nulietas „Zuikis“ – vyras, kaip jį sukūrė Dievas, su zuikio ausimis ir pakėlęs pirštus, rodantis ženklą „victory“. Greta – kitas vyras, klasikinės antikinės skulptūros modelis, tik su darbinėmis pirštinėmis. Šalia jo – mažutė, tarsi pasiruošusi startui bėgikė „Nikė“, tik su sparnais.

– Jūsų kūryboje daug paslėpto humoro. Net pavadinimai tai išduoda. Kalbu apie skulptūrą surištomis kojomis, pavadintą „Saldi ateitis“, arba vaško nuotrauką, kurioje kentauras su boksininko pirštinėmis – lyg iš akies trauktas JAV boksininkas Mike’as Tysonas. Ką norite pasakyti, kodėl skulptūroje juokaujate? – Tas antikinis vyras su darbinėmis pirštinėmis panašus į mane, – šmaikštauja pašnekovas. – Esu praktikas, viską darau pats. Taip, kaip noriu, kiti nepadaro. Nesmagu žmonėms, kurie dirba už pinigus, sakyti, kad ne taip padarė.Kartais sugalvoju pavadinimą, o paskui pamirštu, kodėl taip nutariau. Pavadinimus kartais pakužda dainos, kurios nuolatos skamba dirbtuvėje, asociacijos. Būna ir netikėtumų. Kartą Italijos Sardinijos saloje skaptavau iš medžio galvą, tokį pusmėnulį. Išėjo storoko vyro atvaizdas. Priėjo žmogus ir klausia: „Ar čia Dučė?“ Aiškinu, kad čia paprasto žmogaus galva. Atėjo kitas, vėl to paties klausia. Pamatė pažįstamų bruožų ir ieško panašumų.Menotyrininkė Laima Kreivytė yra sakiusi, kad riedulyje iškalti augalų motyvai išreiškia kuklią ir kartu gyvybingą Monsinjoro asmenybę, kuri buvo nepaprastai jautri supančiam pasauliui. Kiekvieną žmogų sugebėjęs atjausti ir suprasti, kad pats tremtį perėjęs ir daug negandų patyręs K. Vasiliauskas buvo ta uola, ant kurios jo tikintieji statė savo bažnyčias, akmenyje matomi augalų motyvai yra metafora, o moteris, išgirdusi menotyrininkės mintis, sako: „Kodėl žolynai? Negi K. Vasiliauskas buvo žolininkas?“

– Kodėl Jūsų sukurta Venera užrištomis akimis? – Ši skulptūra yra žinomas grožio stereotipas. Tikrosios Veneros veidas yra atidengtas. Mano sumanymas – savotiškas kalambūras. Kadangi ši skulptūra tapo grožio simboliu, uždengiau jos veidą, kad kiekvienas turėtų savo suvokimą apie grožį. Norint suvokti mano darbus reikia priešistorės, konteksto.

Nemokami naujienlaiškiai į savo el. pašto dėžutę:













Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

– Ką norėjote pasakyti vietoj antikinio diską metančio vyro nulipdęs moterį? – Moterį pasirinkau, nes senovės Graikijoje moterų į stadionus neleisdavo. Kūriau skulptūrą, kuri sukeltų asociacijas. Kartais graudu, kai menininkai pasakoja, ką norėjo sukurti. Man pačiam nesvarbu, kaip kiti suvokia mano darbus, nes visi turi teisę interpretuoti.

– Kodėl taip dažnai remiatės praeitimi ir įkvėpimo ieškote joje? – Tai noras ironizuoti. Ką naujo galima sukurti šiais laikais, kai vertinimo kriterijai išnykę? Neaišku, kur pradžia, kur pabaiga, kokia kūrinio įtaiga. Dėl to situacija tokia, kad menininkai laikomi kvaištelėjusiais.Mano Apolonas – išsišiepęs. Minčių, kurias sudėjau kurdamas skulptūrą, yra daug, tačiau ar reikia jas aiškinti? Kiekvienas savaip suvokia meno kūrinį. Kaip minėjau, mano tikslas – sugrįžti į pradžią, prisiminti pirminį, dažniausiai konservatyvų modelį. Taip pat noriu, kad būtų matomi šių dienų pėdsakai.Kodėl kuriu tiek daug antiką primenančių skulptūrų? Toks mano požiūris į meną. Dažnai žinomas meno kūrinys taip išpopuliarinamas, naudojamas plakatuose ir vaizdo klipuose, kad net pamirštama jo kilmė. Mano tikslas – grąžinti kūrinį į pradinę būklę. Aišku, ji skiriasi nuo pirminio sumanymo, tačiau nedaug. Mano akcentai kiti.

– Žiūrint į Jūsų skulptūras į akis krinta tai, kad puikiai išmanote amatą, be kurio vargu ar pavyktų atkartoti senovės modelius. – Man amatas yra vertybė. Mokiausi sovietiniais laikais, kai teko daug studijuoti, gilintis į anatomiją. Dabar to neliko. Man niekas nepozuoja, viską darau iš atminties. Jeigu pritrūksta žinių, pavartau anatomijos knygas. Reikia – žvilgteliu į savo kūno dalį, pavyzdžiui, ranką, ir pasidaro viskas aišku. Gal ir gerai būtų, kad kas pozuotų. Tačiau jeigu darai graikišką statulą, apie kokį modelį galima kalbėti? Turiu viziją. Kiek galvoje telpa, tiek užtenka. Šiais laikais, kai menininkai nutolę nuo amato tradicijų, dažnas nesugebėtų atkurti pirminio modelio.

– Kaip atsirado darbinės pirštinės, pritaikytos antikos laikų vyrui? – Man darbinės pirštinės yra proletaro simbolis. Tai kaip pokštas, susijęs su darbu. Aš pats daug dirbu. Molį minkyti galiu kelias minutes, tačiau iš bronzos lieju kelias savaites. Tai – katorgiškas darbas. Lietuvoje nėra meno rinkos. Keli žmonės tai suvokia, nedaugelis turi tinkamą išsilavinimą. Kai stojau studijuoti skulptūros, priimdavo šešis žmones. Dabar stoja visi, kas netingi ar žino, kad ateis į skulptūrą, jeigu neįstos į dizainą ar drabužių modeliavimą. Pasitaiko ir tokių, kurie kaip norimas rinktis studijas įrašo ir teisę, ir skulptūrą. Jeigu būčiau nestudijavęs skulptūros ir tapęs amatininku, kuriam nebūna sąžinės trinčių, kalbėčiau kitaip.

– Iš kur atsiranda ta trintis? – Iš to, kad reikia pragyventi. Baigęs studijas dvejus metus dariau ką norėjau. Gyvenimas ėjo vis sunkyn, galėjau tapti varguoliu. Taigi teko pradėti ieškoti kompromisų.

– Gal šiandien kompromisai lengvesni nei sovietmečiu, kai teko lipdyti leninus? – Dėl sovietmečio mano požiūris vienareikšmiškas.

– Ar šiandien skulptoriui tenka spręsti dilemą: kurti Vito Lingio žudiko Boriso Dekanidzės paminklo akmenį, kuris stovės kapinėse, ar paminklą pinigus skirstančiam premjerui? – Stengiuosi nenutolti nuo kūrybos. Jeigu tik atsiranda laiko, darau tai, kas man įdomu. Galbūt jeigu bendraučiau su galerijomis ir menotyrininkais, kurie kalbėtų apie mano darbus ir populiarintų, būtų lengviau. Prasimuša ne tie, kurie gabūs, o tie, kurie sugeba susikurti sąlygas. Kiekviename kurse būna keli gabūs studentai, bet nebūtinai jie tampa žinomi, nes pernelyg jautriai reaguoja, nepakenčia korupcijos. Dažname kurse rasite žmogų, kuriam Dievas pagailėjo talento, tačiau, nepaisant to, jis tampa žinomiausiu to kurso atstovu.

– Kalbate apie žmogų, kuris yra rinkodaros, viešųjų ryšių ir pinigų rinkimo meistras, tačiau ne menininkas iš Dievo malonės? – Gabieji kažkur dingo, išnyko. Būna, kad vieni, talentingieji, užgeria, o beviltiškieji juos aplenkia. Tačiau nenoriu linksniuoti kolegų.

– Kam kuriate darbus: sau, parodoms ar pardavimui? – Vokietijoje surengiau kelias parodas. Kiek darbų nusivežiau, tiek pardaviau. Užsienyje rengiamos parodos pasiteisina dėl pajamų. Jie perka nesuvokdami mano intencijų, apie kurias galvojau dirbdamas. Jiems tai gražus daiktelis. Be to, žino, kad bronza – brangus metalas. Vakarų visuomenė turi meno poreikį. Nežinau, kas tai suformuoja – darželis ar mokykla. Jie nėra turtingesni, tačiau, manau, tai lemia mentalitetas.

– Papasakokite apie monsinjoro Kazimiero Vasiliausko atminimui skirtą riedulį prie Vilniaus Šv. Rapolo bažnyčios. – Dažniausiai išgirdus konkurso temą užplūsta daug įvairių minčių. Suvokiau, kad nereikia ambicijų. Žinojau, kad nereikia skulptūros, sukeliančios daug diskusijų. Nuo pat pradžių įsivaizdavau, kaip turi būti, nekito ir pirminė idėja. Dirbau nuoširdžiai.Riedulyje iškalti pievų augalų motyvai atsirado apsilankius Bažnytinio paveldo muziejuje. Apžiūrėjau mišių taures, kad būtų išlaikyta forma ir stilistika. Nenorėjau nutolti nuo sakralinių dalykų.Sunkiausia buvo surasti riedulį. Ilgai nesisekė. Tada galvojau: kurgi pasidėjo visi akmenys? Važinėjau po Lietuvą ir skundžiausi, kad vienas per didelis, kitas – per mažas. Galybė jų buvo. Kartą net pasiklydęs buvau, mašina įklimpo. Kai Anykščiuose radau akmenį, pajutau palengvėjimą. Karjero vadovas paklausė, ar ant jo nebuvo žalio taško. Sako: „Jeigu buvo taškas – negaliu duoti, akmenskaldžiui iš Vilniaus pažadėtas.“ Kai išgirdo istoriją apie nesibaigiančias mano klajones ieškant riedulio, sutiko parduoti.

– Riedulyje – dešimt augalų. Ar dėl to, kad tiek yra Dievo įsakymų? – Tai ir dorybės skaičius. Skulptūroje yra trys sakraliniai lašai, popiežiaus lazda, šepetys, kuriuo šventinama per mišias, monstrancija ir netgi juosta, kurią kunigai užsideda per šv. Mišias. Taigi yra daugiau sąsajų su sakraliniu menu. Ne pirmą kartą kūriau religine tema.

– Iš kur Jūsų polinkis į bažnytinį meną? – Dėdė Antanas Sprainaitis buvo kunigas. Jį pažinojo kunigas Vaclovas Aliulis, atidengiant Monsinjorui skirtą riedulį Šv. Rapolo bažnyčioje jis aukojo šv. Mišias.Yra ir daugiau plika akimi nematomų sąsajų. Kai sueina šviesūs, atviri žmonės, jauti tai. Riedulį atidengė prezidentas Valdas Adamkus. Kauno senojoje Prisikėlimo bažnyčioje, kurioje V. Adamkus, būdamas paauglys, padėjo kaip klapčiukas, aš, būdamas vaikas, mokiausi – per šv. Mišias apžiūrinėdavau altoriaus skulptūras.

– Kaip manote, ar bažnyčios lankymas vaikystėje paliko pėdsaką sąmonėje? Ar atsiliepia tai kūrybai? – Taip. Galbūt kam nors tai palieka ir skaudulių...

– Ar kuriant skulptūras buvo kokių keistenybių? Arūnas Sakalauskas, kai kalė paminklinį akmenį, skirtą Monsinjorui, sakė keletą kartų jautęs kunigo buvimą. Ar Jūs sulaukėte ženklų? – Gal jis pažinojo Monsinjorą asmeniškai. Aš nepažinojau. Kai kūriau riedulį, kelis kartus pagavau save mąstantį, kad darbą reikia padaryti gerai, sąžiningai, dorai. Juk skirtas tokiam žmogui. Galvojau apie moralę.Šitas amatas toks, kad medžiagai apdoroti reikia daug rankų darbo. Tuo metu smegenys gali mąstyti, todėl kartais skulptoriai prisikuria per daug idėjų ir prasmių, kurių iš tiesų ir nėra. Man atrodo, kad reikia skubėti, nes gali pritrūkti sveikatos (juokiasi).

– Stebint skulptorių iš šono kyla klausimas, kaip jis supranta, kad laikas baigti? Kas lemia: vidinis žinojimas, profesionalo akis? – Įvairiai. Kartais kyla klausimas, kada užbaigti. Tačiau dažniausiai aišku, kad reikia eiti į pabaigą ir dėti tašką. Pasitelkus daugiau ekspresijos, jėgos, svarbu laiku sustoti ir neperspausti, neiškankinti medžiagos. Antikos skulptūros man yra tarsi protestas, tarsi kontaktų su praeitimi ieškojimas. Jas kuriant lengva pajusti, kada baigti, nes turi būti padarytos iki galo.

– Tačiau metalai turbūt skirtingi. Su kuriuo lengviausia ir įdomiausia dirbti? – Metalai yra panašūs. Man patinka atsitiktinumas, kurį aptinku dirbdamas su bronza. Mane dar traukia pieštukas, molis, popierius. Kartais žaidžiu su medžiu.

– Jūsų darbai stebina ir piešiniais ant medžio. Darbuose daug draperijos, audinio – tarsi Kristaus drobulės. Ar taip? – Taip. Mėgstu piešti. Ikonos, sukaltos vinimis, – tai aliuzija į bažnytines stacijas.

– Kaip vertinate kolegų darbus? Kuris jų labiausiai atitinka laiko dvasią? – Mano nuomone, skulptūros Lietuvoje smarkiai vėluoja. Net Vlado Urbanavičiaus sukurta skulptūra „Krantinės arka“, žinoma „Vamzdžio“ pravarde, atsilieka keliais dešimtmečiais. Lietuvoje nėra skulptūros supratimo, kiekvienas turi savo padriką nuomonę.

– Ar Vilniuje yra bent viena skulptūra, kuri atitiktų laiko stilistiką? – Bandau įtempti atmintį... Skulptūros raida Lietuvoje sunkiai paaiškinama. Imkime kad ir amerikietį Vytautą Kašubą, kuris sukūrė puikių skulptūrų, tačiau apie jas Lietuvoje beveik nežinoma.

– Kodėl tuomet, Jūsų nuomone, Lietuvoje nesukuriama gerų skulptūrų? – Yra gerų, tačiau miestuose kaip ilgalaikiai akcentai jos „neprasimuša“. Kol įveikiamos įvairios institucijos, kol gaunami reikalingi leidimai... Kartais derindamas ir klausydamasis patarimų pamiršti pirminę kūrinio idėją. Todėl ir sakau, kad geri skulptoriai konkursuose dažniausiai nedalyvauja, jiems per sunku kovoti su biurokratija. Atrodytų, tarsi visi dirba savo darbą, tačiau pati sistema stringa. Gal šaknų reikėtų ieškoti ten, kur vaikai pradeda mokytis meno, kur jie turėtų gauti pirmąjį meno užtaisą. O dabar, žiūrėkite, ne tik drabužių dizaine, bet ir skulptūroje madų atsiranda...

– Ką manote apie Lietuvos visuomenę? – Kartais visuomenė naikina skulptūras. Manau, ji taip elgiasi dėl to, kad nesupranta. Nors, mano galva, reikia suvokti, kad visuomenė nėra priešas.Vandalai Alytuje sunaikino mano skulptūrą, kurią buvau sukūręs pagal vaikų poeto Anzelmo Matučio eiles. Žinau, kad norint vertinti skulptūrą, reikia  suvokti meno raidą.Menininkui  sunku atlaikyti puolimą, kritikos laviną, užgriūvančią pastačius skulptūrą. Imkime kad ir jau minėtą V. Urbanavičiaus „Vamzdį“. Dauguma mano, kad jeigu skulptūra surūdijusi, ji negatyvi. Močiutė prie monsinjorui K. Vasiliauskui pastatyto riedulio ima reikšti pretenzijas ir pavadina skulptūrą šlamštu... Močiutė meno nesuvokia, jai Marija arba Kristus bažnyčioje gražu. Ko norėti iš dvi klases baigusios močiutės? Tačiau man labai sunku girdėti net ir meno nesuprantančių žmonių priekaištus ir pretenzijas.

– Kuo nuo lietuvių skiriasi užsieniečiai? Kaip jie suvokia viešosiose vietose eksponuojamą meną? – Ten, nors primityvaus vertinimo netrūksta, tolerancijos gerokai daugiau nei Lietuvoje. Tačiau neidealizuoju vakariečių. Vakarų Europoje žmonės pirmiausia prisipažįsta, kad nesuvokia meno. Be to, jie ten dažnai lankosi muziejuose. Lietuvoje yra toks sovietmečio palikimas, kad nei muziejai, nei mecenatai nevertinami gerai. Vakarų Europoje dažnas, paklaustas apie šalies skulptorius, vardija nesustodamas. Abejoju, ar daug rasite Lietuvoje žmonių, galinčių pasakyti bent dvi vietos skulptorių pavardes. Gal kokį Gediminą Jakubonį iš sovietmečio prisimintų, ne daugiau.

– Kaip tapote skulptoriumi? Gal tėvai paskatino? – Šeimoje esu pagrandukas, dvi seserys vyresnės. Vaikystėje tėvai vertė groti pianinu. Man tai nepatiko. Protestuodamas pareiškiau: „Gal aš geriau piešiu.“ Todėl įgrūdo į Dailės mokyklą. Jei vertinčiau tai, kuo tapau ir ką galėčiau padaryti, laimėjimų mažoka...

– Gausite kada nors Nacionalinę premiją. – Gabumų man užtektų, tačiau, kai reikia planuoti prasimušimą į gretas, iš kurių renkami kandidatai, tarp jų savęs nematau.

– Kas trukdo? – Šiandien apie tai negalvoju. Turiu kitų įsipareigojimų. Pavyzdžiui, mažesnioji septynmetė dukra Elena man svarbesnė už visas premijas. Reikia ją vežioti iš vieno būrelio į kitą. Lanko gimnastikos treniruotes, skambina pianinu, mokosi anglų kalbos, gieda Bernardinų bažnyčios chore.

– Girdėjau, kad padėjote kolegoms lipdyti Abraomo Kulviečio skulptūrą, pastatytą Jonavoje. Kuo skiriasi senoji, Konstantino Bogdano, jūsiškė ir naujoji kartos? – Nėra ko lyginti. Sovietmečiu skulptorius dažniausiai pats tik nulipdydavo modelį, o jį išliedavo arba iškaldavo technikumus baigę meistrai pagalbininkai, kurių buvo gausu. Dabar studentai patys kuria savo idėjas, vėliau bando jas įgyvendinti – ieško firmų, galinčių padėti. Anksčiau viską darėme patys. Ir supratimas kitoks. Dabar visas taip pasikeitė. Galima kurti idėjas, rašyti paraiškas projektams, ieškoti žmonių, sutelkiančių lėšų.

– Ar viską menininkui lemia uždarbis? – Negali jo nuvertinti. Gerai, jeigu kam pavyksta apie tai negalvoti.

– Tačiau visais laikais menininkai sunkiai sudurdavo galą su galu. Nebent būdavo dvaro poetai, gal dar koks Gianas Lorenzo Bernini, kurį uždarydavo, o jis kurdavo. – Jeigu kas uždarytų, duotų valgyti ir leistų dirbti, būtų idealu (juokiasi). Suvokiu, kad už vienatvę ir ramybę tenka mokėti pripažinimu.

– Ar sulaukėte turtingų žmonių, pageidaujančių normalaus dydžio savo skulptūrinio portreto, užsakymų? – Neteko. Gal kokioje Rusijoje tokių būna... Uždirbti iš to galėtum, tačiau aukoti tam kelerius gyvenimo metus –  tarsi tremtis į Sibirą... Ne man.

Daugiau panašių straipsnių rasite „Verslo klasėje“ –  žurnale mąstantiems ir smalsiems žmonėms, kurie brangina savo laisvalaikį ir domisi rytojumi. Prenumeruoti žurnalą galite čia.

Pasirinkite jus dominančias įmones ir temas – asmeniniu naujienlaiškiu informuosime iškart, kai jos bus minimos „Verslo žiniose“, „Sodros“, Registrų centro ir kt. šaltiniuose.

Vilniaus Didžiąją sinagogą įamžins iki 2026-ųjų

Iki 2026 m. vidurio sostinėje bus sutvarkyta unikali žydų (litvakų) sakralinė vieta – Vilniaus Didžioji...

Laisvalaikis
11:43
„Norfos“ lentynose – brandintos jautienos pasiūla Verslo tribūna

Prasidėjus lauko pramogų ir kepsnių sezonui, auga ne tik jau įprastos šviežios mėsos, bet ir vis...

„Vilnius Mama Jazz“ kviečia klausyti, žiūrėti, kalbėti

Gegužės 26 d. prasidedantį festivalį „Vilnius Mama Jazz“ lydi plati „palaikomoji“ programa, kviesianti į...

Laisvalaikis
2022.05.25
„SpaceX“ prieš „Boeing“: kaip E. Musko įmonė aplenkė aviacijos milžinę Premium

Praėjusį savaitgalį „Boeing“ bepilotis erdvėlaivis „Starliner“ po daugiau nei dvejus metus trukusių bandymų...

Inovacijos
2022.05.25
„Financial Times“ surikiavo geriausias mokymosi programas vadovams Premium

Geriausių pasaulyje verslo programų reitinge „Executive Education“, kurį daugiau nei du dešimtmečius sudaro...

Laisvalaikis
2022.05.25
IT specialistė kaime rado laimę: sukūrė tradicinį verslą, bet kitaip Premium

Sostinė siūlo apsčiai galimybių, tačiau vis daugiau šeimų ją palieka ir keliasi gyventi į kaimą. Nors...

Gazelė
2022.05.25
Patriotų gastrolės Rusijoje – už 100 milijonų Premium 3

Dar iki įsiverždama į Ukrainą Rusija negailėjo lėšų vadinamajai minkštajai galiai, t. y. savo kultūros...

Laisvalaikis
2022.05.24
Valdovų rūmų vadovui prof. V. Dolinskui – prestižinė Lenkijos kultūros premija

Prestižinė kultūros premija, prof. Aleksanderio Gieysztoro vardo apdovanojimas, įteiktas Nacionalinio...

Laisvalaikis
2022.05.24
Iš Kanų festivalio: „Mariupolis 2“, rusiškas skandalas, geriausia sezono komedija Premium

Kanuose vyksta 75-asis kino festivalis, paženklintas skaudžiausia mūsų dienų tema. Rusijos karas Ukrainoje...

Laisvalaikis
2022.05.24
Baltarusijos opozicijos lyderė: Lietuvos pagalba neapsiriboja žodžiais ar išsakytu susirūpinimu

Lietuvos pagalba baltarusiams neapsiriboja žodžiais ar išsakytu susirūpinimu, sako Sviatlana Cichanouskaja,...

Verslo aplinka
2022.05.24
„Time“ įtakingiausių menininkų viršūnėje – „Marvel“ žvaigždė Simu Liu

Naujausią „Time“ žurnalo, paskelbusio 2022-ųjų šimto įtakingiausių pasaulio žmonių sąrašą, viršelį puošia...

Laisvalaikis
2022.05.23
Ką A. Navalnas „Time“ parašė apie Putiną, o J. Bidenas – apie Zelenskį

Žurnalas „Time“ į įtakingiausių 2022 m. žmonių sąrašą įtraukė Volodymyrą Zelenskį, Ukrainos prezidentą, ir...

Laisvalaikis
2022.05.23
Skaičiai: užteršti ir švariausi Europos miestai Premium

Smulkiųjų kietųjų dalelių kiekis Europoje per pastarąjį dešimtmetį mažėjo, tačiau vis dar viršija...

Verslo klasė
2022.05.22
Eutanazijos vartai. Kaip suplanuoti mirties datą Premium

Kelionių maršrutuose netikėta kryptis – paskutinė gyvenimo stotelė. Žmonės, įpratę viską planuoti ir iki...

Laisvalaikis
2022.05.22
Už 135 mln. Eur parduotas 1955-ųjų „Mercedes“

1955-ųjų laidos „Mercedes-Benz“, viena iš vos dviejų egzistuojančių tokio modelio mašinų, šį mėnesį aukcione...

Automobiliai
2022.05.22
Nacionalinėje dailės galerijoje – fotografijų paroda „Karas Ukrainoje. 2022 metai“

Meno lauke randasi vis daugiau liudijimų, pasiekiančių mus iš Rusijos užpultos Ukrainos. Vienas tokių –...

Laisvalaikis
2022.05.21
Ateitis su 5G pagal „Ericsson“: kas laukia žmonių ir verslo Premium

5G ryšys dažnai yra pristatomas kaip technologija, kuri daugiausia naudos atneš verslui. Tai bent iš dalies...

Inovacijos
2022.05.20
Virtualus nekilnojamasis turtas? Kodėl gi ne Premium 1

„Virtualus nekilnojamasis turtas (NT) yra dar viena skaitmeninio investavimo alternatyva. Iki šiol buvo...

Laisvalaikis
2022.05.20
Trakuose – ukrainos menininko J. Grigorovičiaus paroda „Karo spalvos“

Trakų kultūros rūmų meno galerijoje „Fojė“ (Vytauto g. 69) atidaryta kino dailininko Jurijaus Grigorovičiaus...

Laisvalaikis
2022.05.20
Kanuose T. Cruise‘ui įteikta „Garbės auksinė palmės šakelė“

Holivudo aktorius Tomas Cruise'as, trečiadienį pirmą kartą po 30 metų pertraukos apsilankęs Kanų kino...

Laisvalaikis
2022.05.19

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Valdyti Sutinku