Jūs buvote Himalajuose? (I)

O tą būseną, kaip pirmą dieną darbe jaučiasi žmogus po atostogų kalnuose, geriausiai apibūdina vieno iš mūsiškio – Ramūno ištarta frazė: „Na ir ką gi aš čia veikiu?“Lukla

Pusvalandžio skrydis iš Katmandu į Luklą prilygo akimirkai. Lėktuvėlis, kurio visos 14 vietų buvo prispaustos turistų ir tik vienoj kiurksojo besimeldžianti vietinė senolė, o kitoj – švytinti  palydovė, skrido taip žemai, kad Himalajų priekalnių peizažą – dirbamosios žemės rėžius, akmenų tvoras, namelius, kalnų takelius, upelius – galėjom matyti kaip ant delno. Durys į pilotų kabiną buvo kiaurai atviros, tad mūsų vyručiams darėsi visai striuka, jie niekaip negalėjo apsispręsti, kur svarbiau kišti nosį: ar į pilotų kabiną pažiūrėti, kaip šie įvairiai maigo visokias svirteles, ar prie iliuminatoriaus ir viską ištisai fotografuoti, filmuoti. 
Ir kai JAK 12 ratai pasiekė Luklos žemę, pasigirdo šūksniai ir audringi plojimai. „Na, šįkart visi ploja nuoširdžiai, ne iš tradicijos“, – reziumavo Darius, tas, kuris mažiau kalba. Dėkoti pilotams iš tiesų buvo už ką. Siaurame kalnų tarpeklyje įsispraudęs Luklos oro uostas vienas iš pavojingiausių  pasaulyje. Nustėrom savo akimis pamatę, kad tas oro uostas – gal kiek didesnis nei mokyklos stadionas, o nusileidimo ir kilimo takas kokių 500 m: iš vienos pusės – kilometro bedugnė, o iš kitos – stačios uolos. Leidžiantis atrodė, kad skrendam tiesiai į jas, bet pilotai lėktuvą nutupdė sėkmingai.
Šioje miniatiūrinėje aikštelėje vienas po kito virtinėm kyla arba leidžiasi lėktuvai, sraigtasparniai, atskraidindami ar išskraidindami po glėbį turistų su visa jų manta.Trijų perėjų maršrutas
Kartais dingodavosi, kad žygio vadas gal kokį piktumą ant mūsų turėjo, kad parinko, anot „Lonely Planet“, vieną iš sunkiausių turistinių maršrutų. Nors kas mūsų laukia, galėjom ir patys nujausti, žinojom, kad Tado rengiamų kelionių leitmotyvas: „Kentėk – atostogos!“
Nuo Luklos (2800 m) per Namče Bazarą iki Everesto papėdės, bazinės stovyklos (5364 m), ir atgal per 15 dienų. Ir ne tik šiaip sau pasivaikščioti besižavint  Lotse, Nuptse, Čo Oju, Amadablanu, aukščiausiomis Himalajų viršūnėmis, bet svarbiausia – persiristi per tris:  Kongmos (5535 m), Čo (5368 m) ir Renjo (5360 m) perėjas, užsiropšti pasigrožėti panorama nuo Kalapataro (5550 m) ir Gokijo (5357 m) viršūnių. Maršruto aprašyme „supermenas“ Tadas buvo numatęs ir vieną poilsio dieną Namče Bazare, skirtą aklimatizuotis prie aukščio. Bet ir ten, be kelių pažintinių žygelių, buvo įspraustas pasiūlymas subėgioti į Himalajų mastais nedidelę Kumjungo (4200 m) viršūnėlę. (Tik vėliau vadas prispaustas prisipažins užmiršęs įrašyti, kad ta poilsio diena – tik nešikams.)
Vis dėlto guodė tai, kad patiems vilkti didelių kuprinių nereikės, jas už mus temps nešikai, o mes kulniuosime tik su mažomis kuprinėlėmis, lydimi patyrusio šerpo. Be to, net ir valgyti patys nevirsime, pusryčiausim ir vakarieniausim viešbutukuose, kur ir miegosim.Himalajai ir Everestas
Kaip prastas yra kareivis, kuris nenori būti generolas, taip ir prastas kalnų turistas, kuris nenori pabūti prie Everesto ar bent jau savo akimis pamatyti jį iš pagarbaus atstumo. Apie įkopimus į Švenčiausią iš švenčiausių svajoja alpinistai. Todėl pavasarį ir rudenį viso pasaulio turistai spiečiasi apie Everestą kaip mašalai prieš lietų. Vasarą gausūs musoniniai lietūs tuos mašalus nuplauna.
Sunku patikėti mokslininkų aiškinimu, kad ten, kur dabar stūkso Everestas, kitados buvo jūros dugnas. Atseit Everesto šlaituose jie randa suakmenėjusių žuvų liekanų. Ot, kad mes, verslininkai, žinotume, kokių motyvacijos priemonių ėmėsi Žemė Motinėlė, kad būtų pasiektas toks augimas.
Anot mokslo žmonių, prieš  200 milijonų metų Indijos žemynas atskilo nuo didžiojo pietinio Žemės pusrutulio ir pamažu dreifuodamas į šiaurės rytus susidūrė su Azijos sausumos masyvu. Didžiulės plokštės nuo smūgio išlinko ir pakilo į viršų – taip ir atsirado Himalajai, aukščiausi ir kartu jauniausi pasaulio kalnai.Pasaulyje iš viso yra 14 viršūnių, viršijančių aštuonių kilometrų aukštį. Ir atsitik tu man taip, kad aštuonios iš jų – būtent Nepalo teritorijoje.
Aukščiausias pasaulio kalnas yra ant Nepalo ir Tibeto ribos. Tiesa, Nepalas ir Kinija vis ginčijasi, koks yra tikslus Everesto aukštis. Nepaliečių skaičiavimais, jis siekia 8 848 m, kinų akimis, mažesnis – 8 844,43 m.
Palydovine įranga nustatyta, kad per metus Everestas padidėja kone 17 centimetrų. Tai ar verta dar laukti tiems, kurie vis atidėlioja Dangaus viršūnės šturmą, juk kuo toliau, tuo sunkiau milžinas bus pasiekiamas.
Tibetiečiai kalną vadina Džomolungma (Deivė Pasaulio Motina), nepaliečiai – Sagarmata (Kurio Viršūnė Siekia Dausas/Debesų Motina). Bet dabar oficialiai visur vartojamas angliškas jo pavadinimas. Everestu kalnas pavadintas britų karininko ir  tyrinėtojo sero George’o Everesto garbei, jis pirmasis XIX a. nustatė, kad šis kalnas Himalajuose pats aukščiausias.Namastė 
„Namastė, – tiesiu susipažinti ranką pačiam jauniausiam šypsulingam mūsų nešikui, dar visai paaugliškos išvaizdos, ir nepaliečių kalba išpyškinu kelias iš interneto išmoktas frazes. – Ke ča (kaip sekasi)? Tapaiko nam ke cho (koks tavo vardas)?“ Bet tuoj pat pasigailiu šito savo poliglotiško proveržio.
Buvau skaičiusi, kad šerpai neišsidirbinėja rinkdami vaikams vardus, dažnai pavadina ta savaitės diena, kurią kūdikis gimė, tarkim, Pemba – Šeštadienis (taip šeštadienio dievai įpareigojami globoti žmogų). Neretai šerpai turi net ir tris vardus. Vaizdavausi, kad gal prieš mane stovi, pavyzdžiui, koks nors Didysis Penktadienis. 
Vaikino atsakymas buvo pernelyg ilgas, nesupratau nieko, neišskyriau jokio vardo. Nuščiuvusi mintyse greitosiomis kračiau savaitės dienas nepalietiškai.  Nešikas manęs dar  kažko paklausė, po akimirkos ir vėl žiojosi, bet, laimė, nevykusį mūsų dialogą nutraukė vyresni nešikai. Paaiškino jam, kad sava kalba nekalbintų europiečių, kad jie gi nepaliečių kalbos tai nesupranta, būna išmokę tik kelias frazes. Vėliau, jau aukštikalnėse, paaiškės, kad tai pirmas rimtesnis šito jaunikaičio žygis, jis peršals ir nešulį perduos kitam, labiau patyrusiam kalniečiui.
Pradžioje niekaip negalėjau atskirti, kuris iš mūsų nešikų yra kuris. Visi atrodė vienodi kaip gėlės arba kaip kinai. Tik žygiui įpusėjus sužinojau, kad tarp jų yra trys broliai, taigi panašumo turėjo.Kontrastai
Himalajuose daug kontrastų. Štai ropščiasi į viršų išlakus ir derlus amerikonas, vibramo padu batai – niekada neperšlampa, su goreteksu, visa apranga – ne prasčiau nei „North Face“, orui laidi, vėjo neperpučiama, lietaus neperlyjama, tūkstančių dolerių vertės. Fotoaparatūrai – gal net ir pusės milijono nepagailėta. Išdidus ir pats sau svarbus, štai, matykite, jis – Himalajų nugalėtojas.
Už kelių žingsnių jo milžinišką kuprinę tempia smulkutis nepaliukas, kelnės ir viršus – nublukusio treningo, iš nudrengtų sportinių batelių lenda basi pirštai. O veide tokia palaima. Kad štai, jei dar pasitaikys keli tokie amerikiečiai per sezoną, visus metus turės kuo šeimą maitinti.
Socialiai jautrūs turistai skatinami nepaisyti tokių kontrastų, t. y. nesijausti nepatogiai dėl to, kad nešikai pūškuoja su jų kuprinėmis. Tokie kuklieji raginami įsivaizduoti, kad tuomet, kai nešikai tempia jų mantą, jie savo ruožtu irgi padeda nešti nepaliečiams jų ekonomikos naštą. Arba dar nešikai lyginami su taksistais: kaip niekas nesidrovi miestuose samdytis taksistų, taip Himalajuose neturėtų gėdytis samdytis nešikų.Murziai ir balionėliai
„Turėkite dovanėlių Himalajų vaikams. Saldainiai netinka, jų dantys prasti. Pinigai – irgi negerai, gadina žmones. Geriausia pasiimkit balionėlių. Pamatysite daug laimingų veidų“, – mokė mus vadas prieš kelionę. Balionai tikrai darė stebuklus.
Žemiau kalnuose kaimelių vaikigaliai jau buvo išmokę, kaip reikia sutikti turistus. „Namastėėė“, – išdainuoja laibu balseliu, murzinas rankeles kaip maldai sudėję delnu į delną, o įspūdžiui sustiprinti dar nulenkia galvelę. Nuo tokio reginio suminkštėja net grindinio akmenys, ką jau kalbėti apie turistų širdis.
Visai kitokie buvo aukštikalnių daigeliai. Nors ten vaikų buvo reta. „Imk, čia tau“, – atkišu mėlyną balionėlį vienam murziukui, iš atokesnės vietos nedrąsiai stebinčiam praeinančius turistus. Žmogus susigūžia, net kvapą sulaiko, bet nepajuda. Sutrinku ir aš, chm, pirmas vaikas, kuriam nereikia baliono. Tik saviškių paragintas mažius pagaliau ryžtasi, pats imti nedrįsta, tik lėtai tiesia rankas, kad balionėlis pats į jas įkristų. Ir kai tai atsitinka, vaizdas akimirksniu pasikeičia: akys sužiba, veidas nušvinta. Stryktelėjęs į viršų laimingiausias žmogus pasaulyje kaip kulka išnyksta trobos angoje, kur paprastai būna durys. „Mamy... žiūrėk kas čia darosi?“ – išverčia palydovas vaiko klyktelėjimą. Šypsosi į ūsą ir aplink trobą sutūpę seniai.Ir dar vienas kontrastas: kaimeliuose beveik prie kiekvienos trobos sutikdavome lediniame upelio arba, kur daugiau civilizacijos, iš žarnos tekančiame vandenyje skalbiančias moteris. Šalia visi akmenys nukabinėti džiūstančiais drabužiais, ypač vaikų. Bet, kiek matėm, visi vaikai vis vien murzini – nuo galvos iki kojų.
Čia apie mažiukus. Moksleiviai visai kitokie – spalvingom uniformom drožia sparčiu žingsniu akmenuotais kalnų takais į mokyklą, ir dažnas ne kelis, o dešimtis kilometrų. Ne kiekvienam kaimely yra mokykla. Ir beveik visi eidami balsu skaito kažką iš knygų ar sąsiuvinių. Atrodė, kad gal jie kokį dramos kūrinį repetuoja vaidmenimis, bet palydovas paaiškino, kad paprasčiausiai jie taip ruošia pamokas.Šerpų sostinė
Svarbiausias sustojimo taškas pakeliui į Everestą – Namče Bazaras (3440 m), šerpų sostinė, įsispraudusi tarp dviejų bedugnių styrančiame kalno šlaite. Tai didžiausias miestas Kumbu regione, verslo centras: yra paštas, vaistinė, bankas, kavinių, tarp jų ir interneto, kepyklėlių, taip pat stupa (šventas budistų pastatas – VK pastaba), vienuolynas, biblioteka, keli muziejai. Visos centrinės gatvelės – vien parduotuvės. Turistai čia gali susipirkti visą reikalingą inventorių. Ir kaip jau aišku iš paties pavadinimo – Namče Bazaras garsėja turgumi. Šeštadieniais šerpai iš aplinkinių kaimų sutempia čia pačių išaugintų gėrybių, o iš miestų – elektronikos išradimų. Šią daugiau kaip 2300 gyventojų, anot geografijos duomenų bazės, turinčią sostinę išaugino turizmo verslas ir ji dabar laikoma turtingiausia vietove Nepale. Įdomiausia tai, kad čia nėra jokių privažiavimo kelių, sraigtasparniai tupia tik ypatingais atvejais, tad viską suneša šerpai, karvės, arkliai, jakai. Net ir jiems kalnų takai nėra lengvai įveikiami.
Joks turistas nepraeina nepasigrožėjęs šiuo miesčioku ir nepasilepinęs paskutiniais civilizacijos malonumais. Dažniausiai jie lieka ir nakvoti dėl aklimatizacijos, kad priprastų prie aukščio.
Vienuoliai ir geltoni plaukai
Kalnuose daug vienuolynų. Žinoma, kurgi rasi geresnę vietą meditacijoms. Nepraeidavom neužsukę nė pro vieną. Turistų smalsumas mielai tenkinamas, bet ne už ačiū. Išeinant nedera praslinkti nesustojus prie aukų dėžutės.
Tengbočės budistų vienuolyne (3860 m) net išklausėm vakaro pamaldas, nes nakvojom jo teritorijoje. „Om mani padme hum“, – sodrūs vienuolių balsai beribiai kaip vandenynas. Smilkalų kvapas, gongų aidai, paslaptinga prieblanda. Jaučiausi kaip filme.
Filmą priminė ir kitas epizodas. Prisimenat, kaip „Septyneri metai Tibete“ jaunasis lama prašo, kad Bradas Pittas leistų pačiupinėti savo geltonus plaukus? Šviesūs plaukai keri jaunus Himalajų vienuolius iki šiol.Mūsų grupėj buvo... nesakau blondinių, nes žinau, ką pamanysit, taigi buvo keliauninkių ilgais išplaukusių rugių spalvos plaukais. Dairydamasi po Tengbočės vienuolyną tipenau paskui Rūtą, vieną iš jų, kaip tik tuo metu, kai ji, prasilenkdama su vienuoliuku, krestelėjo ant akių užkritusius ilgus plaukus. Vienuolis apstulbo, gal nebuvo dar matęs iš taip arti vilnijančių geltonų plaukų: jau tiesė ranką juos paliesti, bet atsitokėjęs atitraukė, pasekė kelis žingsnius iš paskos, vėl norėjo liesti ir vėl prisiminė – nevalia. Bet taip magėjo juos pačiupinėti. Ot, gaila, vienuolynuose neleidžiama filmuoti. Būtų išėjęs neblogas Rūtelės mėgstamo šampūno reklamos filmukas.
Vienuolio veide neįžiūrėjau nieko daugiau, tik vaikišką smalsumą regint dar nematytą daiktą. Nors ką gali žinoti, gal esu tiesiog neįžvalgi, Himalajų vienuoliai juk irgi žmonės. Ir kaip visi žmonės, tai yra vyrai, pasikaišę tamsiai raudonų mantijų  skvernus, laimingi bėgioja būriais paskui vieną futbolo kamuolį vos ne keturių kilometrų aukštyje. O europiečiai  tokiame aukštyje net ir lovoj versdamiesi ant kito šono uždūsta.Pirmoji perėja
„900 metrų aukštį – per 8 valandas... Sunkiausias dalykas, ką esu gyvenime daręs“, – konstatuoja Darius, tas, kuris daugiau kalba. „Einam einam, kuo toliau,  vis sunkiau, vis sunkiau... Pabaiga tai jau visai užmušė. Ledynas toks, kad baisu koją kur įkišt, ir vis užlipt – nusileist, užlipt...“ – įsiterpia Daiva.
Čia aš jau namuose ant sofutės varinėju vaizdo įrašą iš pirmosios Kongmos perėjos, kai sėkmingai nusileidę jau viešbutuko valgomajame alumi plaunamę nuovargį.
Filmuoti vaizdai iš aukštikalnių keistai atrodo kalnuose nebuvusiems: štai į 45 laipsnių šlaitą ropoja turistas vėžlio greičiu, lėtai tįsdamas kojas – o kvėpuoja taip, lyg būtų ką tik laiptais užbėgęs į 16 aukštą. Lygiai taip pat švokščia į kamerą ir pats operatorius. Kad čia oras visai išretėjęs – to nenufilmuosi.
„Akmenynas po sniegu... – Aušrinės įspūdžiai iš pirmos perėjos. – Kada baigsis tie akmenys? O Tadas: jau tuoj tuoj, už kampo bus lengviau. O nebuvo.“
„Kad ledyne bus ką veikti, sakiau iš anksto“, – atsikerta ir Tadas.
Iš tiesų labai iš anksto vadas aiškino, kad reikia treniruotis „kardio“, t. y. bėgioti, važinėti dviračiu, risnoti laiptais ir t. t., kad širdis priprastų prie krūvio. Tie, kurie šio patarimo neklausė, aukštikalnėse nagus graužėsi.
(Pradžia. Tęsinį skaitykite kitą savaitgalį.)

Daugiau panašių straipsnių rasite „Verslo klasėje“ –  žurnale mąstantiems ir smalsiems žmonėms, kurie brangina savo laisvalaikį ir domisi rytojumi. Prenumeruoti žurnalą galite čia.