Aš vis dar Anglijoje
Kaimelis, kuriame aš gyvenu, užsimetęs tarp Liverpulio ir Mančesterio, apsuptas avių nugraužtų pievų ir šimtamečių ąžuolų. Tai niekuo neypatingas, gana tipiškas Češyro grafystės kaimas: XIX amžiaus vidurio pastatai su ant išorinių sienų išvedžiotais elektros laidais ir kanalizacijos vamzdžiais, senos ir jau daug kartų restauruotos bažnyčios ir nuo laiko į žemę susmigę antkapiai greta jų bei gausybė barų, kuriuos čia vadina pabais. Jeigu dar suskaičiuotum visas čia esančias kirpyklas, atrodytų, jog žmonės šitame kaimelyje gyvena tik tam, kad nusikirptų, išgertų alaus ir reguliariai išpažintų savo nuodėmes. Ir vis dėlto jis, toks įprastas ir niekuo neišsiskiriantis kaimas Anglijoje, nepaliauja manęs žavėti ir stebinti.
Pusryčiai ir pabas
Pirmas dalykas, su kuriuo susipažįsti, jeigu apsistoji viešbutyje, – angliški pusryčiai. Tik Anglijoje pusryčiams gausi porą keptų kiaušinių, kelis griežinėlius skrudintų lašinukų, šalavijais kvepiančių keptų naminių dešrelių, griežinėlį ar du vietinės kraujinės dešros, keptą – taip, keptą – pomidorą, keletą apkeptų grybų ir, lyg šios porcijos būtų negana, dar ir gerą šaukštą pupelių. Ilgai nesupratau, kaip galima tokius kiekius maisto valgyti pusryčiams, juolab kad kolegos britai darbe prisipažino, jog namie jie sau pusryčiams nebent pasiskrudina skrebutį ir išgeria kavos. Tačiau su laiku viskas paaiškėjo. Užsisėdėjai iš vakaro bare iki vėlumos, padauginai visai nejučia elio ar biterio, pamaišei visa tai su padūmavusio skonio velsietišku viskiu (per savo kvailą galvą). Iš ryto kaukolė tvarkingai skyla į sudedamąsias dalis per kremzlines siūles, o į darbą eiti reikia. Ką daryti? Va tada ir supranti, jog ši galinga pusryčių porcija sugeba kažkokiu stebuklingu būdu absorbuoti perdėm audringo šventimo sukeltus pojūčius, baigęs valgyti pasijunti kiek apglamžytas, bet vis dėlto žmogus, sugebantis mąstyti ir dirbti.
O, beje, apie alų. Ir, be abejo, apie pabus. Jeigu manai, kad pabas – tai tiesiog aludė, stipriai klysti. Tai greičiau klubai, į kuriuos vietiniai užsuka greito bokaliuko, kuriuose dažnai susitiksi pažįstamų, pasidalinsi naujienom. Dažnas pabas toje pačioje vietoje stovi jau kelis šimtus metų. Ir alus čia visai ne ledinis, o rūsio temperatūros. Statinė juk tiesiai po baru, rūsyje, ten pat, kur tūkstančiai kitų statinių stovėjo iki jos. Ypač pamėgau biterį, jo tikrai pasiilgsiu Lietuvoje. Kiekvienas jų kitoks: vienas labiau kvepia apyniais, kitame dominuoja salyklo saldumas, trečias labiau padūmavęs. Ir visų jų puta tiršta, kreminė, kone kaip plakta grietinėlė. Tau čia patiktų. Štai, tarkim, „Baltoji meška“, aludė, esanti arčiausiai namų. Toje vietoje ji stovi jau nuo XVII amžiaus vidurio. Lubos su sunkiomis sijomis, ant kurių apdairiai užrašyti raginimai neįsistatyti gumbo, nes užsižiopsojęs gali smagiai trinktelti kakta, nebent esi žemesnis nei metro septyniasdešimties. Ateinu čia, kai liūdna, kiek anksčiau, kai dar nėra daug žmonių. Šeimininkas jau mane pažįsta, pamoja nuo baro. Jis pažįsta kone visus, čia užeinančius. Jo toks darbas.
Įsitaisau greta židinio su knyga ir bokalu „Spitfire“ biterio. Braukiu putą nuo ūso, verčiu puslapius. Užsimanau valgyti? Galiu užsisakyti, tarkim, „fish and chips“, tai yra alaus tešloje suvilgytą menkės filė, virtą aliejuje, su gruzdintomis bulvėmis ir žaliaisiais žirneliais. Arba mėsos pyragą, jis čia keičiasi kiekvieną dieną – kartais elio ir jautienos, kartais avienos su inkstais, kartais vištienos su daržovėmis. Tai tiršti, ilgai burbuliavę ant lėtos ugnies troškiniai, apkepti tešlos lukšte. Vietoj sviesto ar aliejaus į tokius troškinius dažnai deda lydytų jautienos taukų, nes jie suteikia ypatingą prieskonį. Baigiu prie jo priprasti, nors iš pradžių jis man buvo labai keistas. Ir žolės, kurias taip mėgsta britai, – šalavijai, čiobreliai, rozmarinai. Bijau, kad šalavijai man nuo šiol asocijuosis būtent su britų virtuve.
Natūralu ir paprasta
Kai rytais važiuojame į darbą, pro autobuso langą matyti daugybė besiganančių avių, joms pasislinkus toliau pievos atrodo it žoliapjove nušienautos. Et, kad tu žinotum, kokia čia ėriena! Jeigu nepatingėsi ir užsuksi į mėsininko parduotuvėlę, jeigu šiek tiek pabendrausi ten su šeimininku, jis tau parūpins tokios mėsytės, kuri tirps burnoje kaip šokoladas. Lankiausi ten jau ne kartą ir ne du. Jis jau mane pažįsta, pamoja nuo prekystalio, pasiteirauja, ar skanus buvo avienos balnas, kurį pirkau aną kartą. Jis pažįsta kone visus, kurie čia užeina. Jo irgi toks darbas.
Netoli mėsininko, čia pat, už kampo ir paėjus keliolika žingsnių, įsikūręs žuvininkas. Škotiškos rūkytos lašišos čia pasakiškos, kaip ir karštai rūkytos skumbrės su pipirais. Paprašysi, ir jis parūpins tau šviežių austrių ar kitokių moliuskų, jų jam atveža anksti ryte nuo artimiausios pakrantės. Atsidarai kokį tuziną, įsipili bokalą „Guinness“ ir mėgaujiesi subtiliais jūros aromatais. Britai žino, kas jiems skanu, ir nesuka galvos dėl to, kad kitiems tai gali atrodyti keista. Jeigu koks atvykėlis prancūzas pradėtų piktintis ir skėsčioti rankomis, neva austrės tinka tik prie šampano ar baltojo vyno, o jas ragauti su šituo alumi – barbarizmas, tai tuo blogiau jam. Vietiniai atlaidžiai ir su šypsena žiūri į tokius išsišokėlius. Dažnai subtiliai vulgarokas ir maloniai sarkastiškas angliškas humoras yra geriausias ginklas prieš juos, o šį ginklą jie valdo išties puikiai.
Britai neišsidirbinėja su maistu. Jie neturi, kaip prancūzai, daugiau nei penkių šimtų skirtingų padažų. Jie nesistengia užmaskuoti natūralaus mėsos ar žuvų skonio. Įsivaizduok – jautienos nugarinė, išpjauta kartu su keturiais šonkauliais. Neblogas toks gabalėlis, kokie keturi kilogramai bus kaip niekur. Ir jie šitą gabalėlį tiesiog įtrina druska, deda ant grotelių ir kiša į orkaitę, o apačioje po grotelėmis išdėlioja daržoves. Mėsa kepa, riebalai varva apačion, daržovės nuo to tik skanesnės tampa. O jau aromatai kokie! Ir žinai, kai ta mėsa yra gera ir kokybiška, jai nieko daugiau ir nereikia. Nieko. Netgi pipirų. Ji bus paskrudusi iš išorės, rausva ir sultinga viduje, minkštutėlė tartum tobulai iškeptas didkepsnis. Na, nebent jau labai norisi kokio nors padažo, galima nuplauti eliu tai, kas prikepė prie daržovių skardos, sutirštinti miltais ir patiekti prie kepsnio padažinėje. Ir patikėk manim, mėsytė – pirštus apsilaižysi, skani pati savaime.
O pyragą žinai kaip jie kepa? Ogi niekaip. Jie jį verda. Nejuokauju: jie paruošia tešlą su razinomis, džiovintomis slyvomis, migdolais, daug įvairių prieskonių, romo įmaišo, o tada suvynioja tą tešlą į švarią tankią medžiagą, merkia į vandenį taip, kad dugno neliestų, ir verda. Ir puikiausiai viskas pavyksta, niekas nesumirksta, niekas neišsileidžia. O tada išverčia pudingą į lėkštę, užpila romu ir uždega, o šalia dar sviestinio padažo patiekia. Na, čia, žinoma, daugiau šventinis patiekimas, šiokią dieną niekas taip nežaidžia.
Į parduotuvę užėjęs irgi likau maloniai nustebęs. Visai nesudėtinga nusipirkti, tarkim, elnienos. Ar pataršką, ar fazaną, ar tiesiog riebią antį, kuri niekada nematė šaldiklio. Gali nusipirkti, tarkim, šaldytų agrastų, kuriuos jie sumala į padažą ir patiekia prie keptų skumbrių. Ir vištas jie visai kitaip ruošia nei Lietuvoj. Kojas nukerta ne per sąnarį, kaip mes, o kiek „žemiau kelių“, tada tuos galiukus užlenkia ir sukiša į vištos vidų. Iš karto pamaniau, kad kažkur jau tai mačiau. Ir tik vėliau suvokiau, jog taip paruošta višta atrodo lygiai kaip senoje XIX a. knygos graviūroje. Ar jau minėjau, kad britai labai daug reikšmės skiria tradicijai? Štai tau ir pavyzdys. Ir tokių pavyzdžių daugybė.
Ir vėl šalavijai
Dabar pasiruošk. Sėdi? Britų nuomone, skaniausias indiškas maistas – ne Indijoje, o būtent čia, Karalystėje. Kodėl? Vyrauja nuomonė, jog visi geriausi Indijos virėjai, norėdami išgarsėti ir praturtėti, persikėlė gyventi į Angliją. Nežinau, kiek čia tiesos, tačiau anglai savo nacionalinės virtuvės dalimi laiko ir vištieną „tikka masala“, ir egzotiškų prieskonių pilną „mulligatawny soup“, t.y. su malta mėsa ir ryžiais sriubą, gausiai paskanintą egzotiškais prieskoniais. Šie patiekalai kartu su indiškais prieskoniais tapo jų virtuvės dalimi jau gana seniai, dar XVIII amžiuje, kai saulė virš imperijos niekada nenusileisdavo (nes nuolat šviesdavo virš kurios nors jos kolonijos). Kolonijų neliko, tačiau britai taip pamėgo indišką maistą, kad nebeįsivaizduoja savo gyvenimo be jo.
Na, taip, be abejo, globalizacija palietė ir šiuos kraštus. Ir čia, kaip ir visur, pilna picų ir kebabų, o greta tradicinių angliškų biterių ir elių be ceremonijų įsibrovė šviesūs stipriai gazuoti lageriai, kurių skonis praktiškai vienodas visame pasaulyje. Tačiau norintis ir mokantis ieškoti suras ir atsirinks.
Gal nori avienos receptuko? Žiūrėk: visų pirma susipažįsti su mėsininku… na gerai, gerai, juokauju. Bet reikės avienos dalies, tos tarp šonkaulių ir kryžkaulio, vadinamojo balno. Stuburo nereikia, jį atsargiai išpjauni, bet atsargiai, kad gabalas liktų vientisas. Gauni mažas filė nuo stuburo ir nugarinės, na, ir odą, ant kurios visa tai laikosi. Tada pakepini keptuvėje grybų, tik normalių, ne pievagrybių. Baravykai tiks kuo puikiausiai. Reikia, kad jie paskrustų ir kad iš jų išgaruotų kuo daugiau skysčio. Tada pakepini špinatų, kad tik suvystų lapai. Nugręžk gerai juos, kad neliktų skysčio. Tada sumaišai su grybais ir užtarkuoji muskato riešuto, kol dar viskas karšta. Jau jauti aromatą? Tada druskos, pipirų ir viskas. Įmaišai kiaušinio trynį dar, kad įdaras kiek geriau sukibtų. Imi šalavijų lapų ir jais iškloji mėsos tarpą tarp nugarinių, ten, kur stuburas kažkada rėmėsi. Sočiai taip iškloji, dviem trim sluoksniais. Ir tada gautą įdarą sudedi ant šalavijų. Užkloji iš viršaus įdaro mažąsias filė, atsargiai įpjautas išilgai iki pusės ir „atverstas“ kaip knygą. Viską suvynioji tvarkingai, siūlu suriši, kad neišsiskleistų, ir dedi ant grotelių, o po jomis – pastarnokų gabalėlių, morkų, nuluptų svogūnų ketvirčiais. Ir viskas, kiši į įkaitintą maždaug iki 190 laipsnių orkaitę kokiai valandai. Pjaustyti irgi reikia storai, maždaug nykščio storio. Mėsa turi būti rausva, bet ne per daug, maždaug vidutiniškai. Štai tau ir gana tipiškas angliškas avienos receptas, pats jį čia išbandžiau. Pamėgink. Labai rekomenduoju.
Na, gerai, reikia jau man baigti šitą rašliavą, nes pabo savininkas ką tik šūktelėjo „last call“, išvertus į žmonių kalbą tai reiškia: „Ponai, gerkit po paskutinį bokalą ir šiauškit namo.“ Būtent man tai reiškia, kad laikas jungti lauk kompiuterį ir keliauti.
Pasiilgau tavęs. Labai. Bet jau vos po savaitės – namo.
