Apie tikslus: Violeta Urmana

Solistė garsėja ne vien tobulu balsu, bet ir subtiliu, rafinuotu muzikiniu skoniu. Ji pati renkasi repertuarą, dirigentus, scenas. Jos koncertų ir spektaklių kalendorius suplanuotas keleriems metams Europoje, JAV ir Azijos žemyne.

Sakoma, kad siekiant karjeros aukštumų reikia turėti ilgalaikių, trumpalaikių ir net vienos dienos tikslų. Ar vadovaujatės tokiu principu? Nuo 13-os metų skaičiau knygas, kaip gyventi laimingai ir sėkmingai, beje, visada orientavausi į Vakarus... Viena, niekada nesiekiau karjeros aukštumų ir niekad karjeros nedariau, antraip galėčiau save vadinti karjeriste. Sekiau paskui savo troškimą išreikšti save dainavimu ir turėjau didžiulį norą kada nors dainuoti taip puikiai, kaip Callas, Tebaldi ar Traubel, tačiau nemanau, kad noriu pakartoti jų karjerą ir dainuoti tuose pačiuose teatruose, tas pačias partijas, kurias jos dainavo.

Beje, esu tikra, kad „kovoti“ už savo vietą pasaulyje yra daug negatyvumo turintis aktas. O studijuoti rimtai tai, kas tau labai patinka, įdėti pastangų nuolatiniam tobulėjimui yra pozityvu ir nėra reikalo net dairytis į šonus. Konkurencija, mano pajautimu, yra taip pat negatyvus dalykas. Reikia suvokti, kad kiekvienas žmogus turi savo gyvenimą, savo sugebėjimų ir yra atsakingas už savo veiklos rezultatus. Žmogus randa tą vietą, kuri yra jo, ir nors kartais gali pasirodyti kitaip, niekas tos – jo – vietos negali užimti.
Tikslas yra labai sąlygiškas dalykas, lygiai kaip ateitis, kuri kiekvienu momentu keičiasi į dabartį ir praeitį. Mūsų tikslai ar, švelniau galėtume pavadinti, – užmojai, keičiasi su kiekviena diena ir gali ar turi būti koreguojami. Niekur nebuvau užrašiusi, kad noriu tapti viena geriausių pasaulio dainininkių, bet turėjau didžiulę svajonę tapti viena iš jų. Kita vertus, esu popieriuje užfiksavusi savo troškimus, ir jie visada išsipildė. Kažkada amerikietiškam filme mačiau, kad jauni žmonės rašo sąrašėlius dalykų, kuriuos nori įgyvendinti ar išgyventi, tuomet tai mane įkvėpė apie tai pamąstyti. Gal ir geras jūsų klausimas, imsiu ir užrašysiu savo troškimus 2014 metams, taip jie taps konkretesni.
                     
Ar tikite laimės žvaigžde, angelu sargu etc.?
 
Kaip minėjau, tikiu ne likimu, o mūsų pačių kūrybine jėga, nevisiškai tikiu laimės žvaigžde. Greičiau – visu žvaigždynu. Žinoma, kad dangaus kūnai (pavyzdžiui, mūsų geras pažįstamas Mėnulis) ir įvairūs kiti labiau žemiški dalykai (Žemės magnetinis laukas ir kt.) daro įtaką mums ir mūsų gyvenimams. Nesivadovauju horoskopais, tačiau manau, kad verta dirstelėti į asmeninį, profesionalų ir rimtą horoskopą. Pamenu, kad manajame yra keletas ryškių žvaigždžių, šviečiančių į mane taip, lyg mano vieta iš tikrųjų yra scenoje. Gyvenimas parodė, kad taip ir yra.
Esu nuoširdžiai įsitikinusi, kad dvasinis pasaulis yra pirminis, o materialusis – antrinis, todėl man suprantamas angelų sargų ir kitų dvasinių esybių egzistavimas. Savo angelo sargo ir patarėjo nemačiau, bet dėl to nė kiek neabejoju jų egzistavimu. Gal tai jų balsai, kai kartais tyliai kužda intuicija. Darydama sprendimus, niekuomet nesivadovauju galva, bet pasiduodu jutimui. Jei manau, kad vienaip ar kitaip pasielgti būtų naudinga ar gerai, bet širdis nelinksta, darau, kaip ji nusprendžia. Išmokau pasitikėti savo intuicija, kuri mums paties Kūrėjo yra duota.Jūs – ypatingai sėkmingos karjeros dainininkė. Kol pradėjote dainuoti svarbiausiose pasaulio scenose – kiek iki to laiko būta kryptingo ėjimo, kiek – talento, o kiek – tiesiog atsitiktinumo?
 
Pradedant nuo galo: atsitiktinumų nebūna. Mes gyvenam dualiame pasaulyje, ir jame tarp kitų labai svarbių universalių dėsnių veikia ir priežasties–pasekmės dėsnis. Balso atžvilgiu, nesu fenomenas. Maria Callas, išgirdusi jai skirtus komplimentus („Koks jūsų puikus balsas“), pasakė: „Kuo čia dėtas balsas?“
Taigi – viskas priklauso nuo to, kaip veikia specifinis „kompiuteris“, kaip muzikinė ir sceninė interpretacija, balso „gamyba“ ir kt. dalykai scenoje koordinuojami tuo pačiu metu. Tai galima pavadinti talentu. Ko vertas vien tik puikiai garsus gaminantis balsas? Nieko. O talentas yra visas kompleksas: galva, širdis, balsas, kūnas, jutimai. Labai svarbi yra sveikata. Matyt, turiu balso tiek, kiek užtenka, muzikalumo, manau, turiu apsčiai (su visu kuklumu tai tebūnie pasakyta), muzikinis lavinimasis užėmė 24 metus, todėl buvau tikrai gerai pasirengusi muzikės karjerai.
O viso mano kelio pradžia buvo ta diena, kai Kauno viešojoje bibliotekoje išgirdau pirmąjį Marijos Callas įrašą... Ačiū Kauno ir Vilniaus viešosioms bibliotekoms, kur susipažinau su visa operine literatūra ir visų svarbiausių pasaulio dainininkų vokaliniu menu, pradedant Muzio ir Caruso.
Esu priėjusi išvadą, kad reikia turėti kantrybės išlaukti tinkamo momento ir situacijos, išlaikyti pusiausvyrą tarp aktyvumo ir tariamo pasyvumo. Neįmanoma „išprievartauti“ karjeros, sėkmės. Kai plauki „su srove“, ne „pasroviui“, ir neirkluoji prieš tą srovę, ta vadinamoji karjera ateina savaime, tarsi būtų šalutinis produktas.
Aišku, balso ir poelgių idealus reikia turėti ir žinoti, ko nori, o ko – ne. Reikėtų aiškiai įsivaizduoti, remiantis savo nujaučiama potencija, ko trokštam, ir neparduoti savo idealų. Kai vos pradėjau studijuoti dainavimą, vienas žinomas muzikantas, minėdamas vieną labai puikią vyresnės kartos Lietuvos operos solistę, man patarė daryti tokią karjerą, kaip jos, užuot svajojus tapti kita Tebaldi. Aišku, su tuo nesutikau. Buvau perskaičius lenkų kalba (giliam sovietmetyj nemažai skaičiau lenkiškai) Callas laikų „Metropolitan“ operos direktoriaus Rudolfo Bingo atsiminimus ir mano tolimos svajonės buvo tų mastelių. Galu gale aš buvau teisi! Mano palinkėjimas visiems – svajokit dideles svajones. Tai nereiškia, kad visi turi tapti ypatingais menininkais. Bet kiekvienas gali siekti įgyvendinti savo talentus, nesvarbu, kurioje srityje.

Papasakokite kokį konkretų atvejį, kai siekiant tikslo teko įdėti daug valios, daug darbo. Arba, priešingai, – kai sėkmę lėmė tiesiog lemtingas įvykis. Kiekvienas išėjimas į sceną reikalauja daug darbo ir pasirengimo, o ką jau kalbėti apie muzikos studijas: vien fortepijonu grojau 17 metų! Kiekvienas debiutas ir kiekvienas spektaklis reikalauja didžiulės koncentracijos ir ištvermės. Tikslas pasiektas! Ir prieš akis – jau kitas iššūkis. Ant laurų užsnūsti nepatartina, nes gali greit nusiristi žemyn nuo pjedestalo...

„Lemtinga“ skamba vėlgi kažkaip pasyviai, lyg tai būtų kažkokių svetimų, nuo mūsų nepriklausančių įvykių sankrata. Mes patys savo svajonėmis, troškimais, jutimais, protu ir veikla pritraukiame situacijas ir žmones. Kiekviena dainuota perklausa buvo kaip lemiamas įvykis. Jei įtikinsi savo atlikimu kokį žymų Maestro, gausi lemtingą pasiūlymą. Lygiai taip lemtingai gali baigtis, jei nepatiksi... O atsitiktinumų, kaip minėjau, nebūna. Tai yra ženklai ar impulsai, kuriuos reikia atpažinti, laiku ir teisingai reaguoti.
Dabar mano tikslas – kaip įmanoma ilgiau išlaikyti balso šviežumą – bėgant metams, tai nėra paprasta. Norisi vėl teisingai nuspręsti, kokio tipo repertuarą ir kada dainuoti. Esu patenkinusi beveik visas savo muzikines bei vokalines ambicijas ir nėra paprasta rasti dar ką nors itin įdomaus man pačiai. Šiuo metu dainuoju iš dalies sopraninį ir iš dalies – mecosopraninį repertuarą, iš naujo atrandu keletą „senų“ partijų ir galvoju apie naujas galimybes.

Jūsų pavardė mirga svarbiausių pasaulio teatrų – „Metropolitan“, „La Scala“, Berlyno, Paryžiaus operų ir t. t. – afišose. „Normaliam“ žmogui toks tvarkaraštis tiesiog fiziškai neįveikiamas, o čia dar – balsas, ir jis reikalauja ypatingos globos. Iš kur semiatės jėgų? Kaip tvarkotės su nuovargiu? Balsas kartais atrodo kitas asmuo, gyvenantis tavy. Ir tas asmuo yra labai išlepęs, geriau sakyti, – reiklus. Netgi tingus. Mėgsta tik gerą maistą, ramybę ir visišką atsidavimą. Aš esu jo tarnaitė. Iki šiol mano tvarkaraštis išties įtemptas. Pagalvojus, kad visa, ką dainuoju, yra sunkiausios partijos, ir dainuoju jas ne 5 ir ne 10 metų. Nors per metus dainuoju maždaug 50 spektaklių, bet tai sumuojasi. Šiemet ir vasaros atostogas beveik paaukoti teko, vos 2 savaites išspaudžiau. Bet nenoriu skųstis. Mano labai vertinama nuostabioji vagneristė Helen Traubel dainuodavo po 80 spektaklių per metus, neįtikėtina... Bet Callas savo žydėjimo metais dainuodavo daugiausia 52. Taigi, mano norma gera.

O nuo nuovargio visada padeda geras miegas, jo man reikia mažiausiai 9 val. per parą, iš ten ir jėgos ateina. Įkvėpimo semiuosi iš įvairios pakeliančios dvasią informacijos internete, knygų. Gyvenam nuostabiais laikais. Kiekvienas gali akimirksniu rasti tai, kuo domisi, lieka tik neišbarstyti laiko niekams. Nors ir patinginiauti reikia mokėt...