Kas baiminasi Sočio

Buvo manyta, kad Rusiją spaus ar net boikotuos Vakarų šalys dėl žmogaus teisių pažeidimų, kaip prieš 1980 m. žaidynes Maskvoje. Antras dalykas – į Sočį buvo žvelgiama kaip į ganėtinai atokų miestą, stingantį infrastruktūros. Ne tik sporto įranga ar arenos, bet apskritai viskas, ko reikia žaidynėms, turėjo būti statoma nuo pagrindų. Savotiškai tikėtasi nesklandumų net užtikrinant apgyvendinimo sąlygas ar transporto sistemą.Trečia priežastis, jau tuomet kėlusi abejonių dėl Rusijos kandidatūros, buvo teroristinės atakos, susijusios su Čečėnijos karu, – Beslano mokyklos tragedija įvyko 3 metai prieš pasiūlant Sočį 2014 m. žiemos žaidynių sostine.Daugeliui įdomu, kaip pasiruošė ir kur išleido pinigus Sočis. Iki renginio likus mažiau nei mėnesiui, matyti, kad kol kas olimpiada vis dėlto labiausiai siejama su boikotais ir pinigų švaistymu. Nerimą kelia ir saugumas bei nenuspėjamos oro sąlygos.

Brangiausia

Dar nebuvo olimpinių, prieš ir po kurių nebūtų skaičiuojami joms išleisti pinigai. Galvas kraipė kritikai, skaičiuojantys Londono žaidynių išlaidas, Pekino olimpinės vis dar pasitelkiamos kaip netvaraus renginio, daug atsiėjusio gyventojams ir visai valstybei, pavyzdys – iškalbinga vien tai, kad olimpiniams miestams pigiau nusigriauti dalį žaidynėms skirtų pastatų, nei juos vėliau naudoti.1976 m. Monrealio žaidynės – bene dažniausiai minimos, norint pabrėžti, kiek daug atsieina „didžiausias pasaulio vakarėlis“. Kita vertus, jo kaina pastebėta jau per pirmąsias modernias olimpines: 1896 m. Atėnų žaidynės vos nežlugo, kai joms rengti ėmė trūkti lėšų. Tąkart padėtį išgelbėjo žinomas vietos turtuolis Georgias Averoffas, jis sumokėjo už istorinio „Panathinaikos“ stadiono rekonstrukciją.Rusija pasirengė žiemos olimpiadai Sočyje išleidusi 1,5 trilijono RUB (45 mlrd. USD), tai didžiausia suma, kada nors išleista olimpiadai – vertinant ir žiemos, ir vasaros žaidynių sąmatas. Iki šiol kaip daugiausia kainavusi buvo įvertinta Pekino olimpiada – apie 40 mlrd. USD.Nekilnojamojo turto objektai Sočyje turėjo būti pastatyti jau 2012 m., tačiau statybų rangovė ir projekto investuotojai atsiliko nuo grafiko. Tokiu scenarijumi beveik neabejota: nestigo kalbų apie valstybės įmones, vilkinančias atsiskaitymus su verslininkais, vagystes ir korupciją. Neoficialiais duomenimis, pusė didžiosios sumos „prapuolė“ sudarant statybos sutartis.2008 m., įvertinus olimpiados turto būklę, buvo spėta, kad planuoti 314 mlrd. RUB išaugs iki 1 trilijono RUB (30 mlrd. USD). Tačiau šalinant sporto arenos „Krasnaja poliana“ trūkumus (jai ypač stigo sporto įrangos), prireikė 1,5 trilijono RUB.Pasaulio žiniasklaida pabrėžia, kad tokia suma atrodo ne tik ekstravagantiškai (dar vienas palyginimas: 2010 m. Vankuveris žaidynėms išleido varganus 6 mlrd. USD), bet ir kontrastingai, atsižvelgiant į socialinius ir infrastruktūros poreikius kitose Rusijos vietose.

Politikos neišvengsi

Šiose žaidynėse jau paskelbė nedalyvausiantys JAV prezidentas Barackas Obama, federalinis prezidentas Jaochimas Gauckas ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel (dėl traumos), Prancūzijos prezidentas Francois Hollande'as, britų ministras pirmininkas Davidas Cameronas ir prezidentė Dalia Grybauskaitė. Beje, ji vienintelė – dėl politinių priežasčių. Kiti – dėl Rusijoje pažeidžiamų žmogaus teisių.Pastaruosius metus ne tik politikai, bet ir visuomenės veikėjai, žmogaus teisių gynėjai ir sportininkai ragino Vakarus naudotis matomumu ir spausti Rusiją kai kuriems pokyčiams. Pretekstai buvo įvairūs: iš pradžių susiję su Edwardo Snowdeno slėpimu, vėliau – parama Sirijos Asado režimui, o galiausiai – su įstatymais, draudžiančiais „netradicinės orientacijos santykių propagandą“. JAV į savo VIP, prezidentinę delegaciją įtraukė du ypač nusipelniusius homoseksualius sportininkus: tenisininką Billie Jeaną Kingą ir ledo ritulio žaidėją Caitlin Cahow. Šią savaitę garsus Vokietijos futbolininkas Thomas Hitzlspergeris paskelbė apie savo lytinę orientaciją.„Artėja olimpinės Sočio žaidynės, ir mums reikėtų kritiškiau reaguoti į kai kurių vyriausybių kampanijas prieš homoseksualus“, – sakė jis Vokietijos dienraščiui „Die Zeit“.Vieną garsesnių pastarųjų prezidento Vladimiro Putino poelgių – amnestiją 20.000 žmonių, įskaitant ir dvi „Pussy Riot“ nares, „Greenpeace“ aktyvistus ir verslininką Michailą Chodorkovskį – vieni vertina kaip nuolaidą Vakarams, kiti – kaip savo visagalybės demonstravimą.„Ft.com“ pripažįsta: nors dėl savivalės kritikai peikia p. Putiną, daug lengviau kritikuoti, kai žmonės sodinami į kalėjimus, negu kai išleidžiami.Žvelgiant į žaidynių istoriją matyti, kad boikotai apčiuopiamų rezultatų nedavė: nei airiams boikotuojant Londono žaidynes 1908 m., nei įvairių šalių žydų sportininkams boikotuojant 1936 m. Berlyno žaidynes. Ir po didžiausio istorijoje boikoto – 1980 m. Maskvos žaidynių – padėtis Afganistane bei kitur Sovietų Sąjungoje ne kiek tepasikeitė.„Tai nėra pasaulio viršūnių susitikimas, – komentuodamas p. Obamos sprendimą nevykti į Sočį yra sakęs Rusijos prezidentas. – Taigi dėl to nesame labai susirūpinę.“

Niekam nerūpi

„Ft.com“ atkreipia dėmesį, kad vos žaidynės praeina, eiliniams piliečiams neberūpi, kas dalyvavo delegacijose. Ankstesni JAV prezidentai ir viceprezidentai praleido ir Seulo (1988), ir Sidnėjaus (2000) žaidynes, o p. Obama neatvyko į Margaret Thatcher laidotuves praėjusį pavasarį.Rusijos atvejis irgi taip stipriai nejaudina JAV ar kitų šalių gyventojų, kaip norėtų manyti aktyvistai. Nors požiūris į homoseksualių žmonių santuoką pastaraisiais metais JAV tapo pozityvesnis, kai kuriems p. Putino pareiškimams pritartų nemaža šalies, ir ne tik šios, dalis.Tai, kas iš tiesų žmonėms rūpi, yra medaliai, konstatuoja „ft.com“. Tai tapo akivaizdu jau 1980 m. per Maskvos žaidynes – tada jas boikotavo 65 šalys, tarp jų ir JAV. Amerikiečių šis sprendimas anaiptol neįkvėpė. Praėjus dešimtmečiui, irkluotoja ir Tarptautinio olimpinio komiteto narė Anita DeFrantz boikotą pavadino betiksle ir gėdinga JAV istorijos dalimi. 2013 m. dėl Rusijos elgesio E. Snowdeno atžvilgiu paragintas boikotuoti žaidynes, JAV olimpinis komitetas pareiškė to nedarysiąs. Jo atstovų žodžiais, 1980 m. boikotas neturėjo įtakos sprendžiant anuometinį konfliktą, tačiau šimtai atletų, norinčių reprezentuoti tautą, prarado galbūt vienintelę tokią galimybę gyvenime.Akivaizdu, kad olimpiadai nebesutrukdys jokie užsienio šalių vadovų ir organizacijų pareiškimai. Todėl vienintelis svarus nerimas liko teroristinių išpuolių grėsmė. Sprogimai Volgogrado traukinių stotyje buvo antra tokia tragedija Šiaurės Kaukazo regione per pastaruosius porą mėnesių. Nuo čia iki Sočio – daugiau nei 600 km, tačiau šis miestas – transporto mazgas keliaujant į pietus.Priežasčių manyti, kad sprogdinimai susiję su žaidynėmis, pakanka: apsauga aplink olimpinį miestą dabar tokia griežta, kad ekstremistams, siekiantiems sutrukdyti renginiui ir atkreipti dėmesį į savo reikalavimus, telieka tolimesnės vietos. Rusija jau pradėjo didžiausią saugumo operaciją per olimpinių žaidynių istoriją. Prie 37.000 saugumo pareigūnų prisidės šarvuotosios mašinos ir karinių jūrų pajėgų laivai, o tai, žinoma, sustiprins saugumo įspūdį, ironizuoja kritikai.

ĮDOMU

Čia galite pažiūrėti filmuką apie tai, kokius medalius gaus Sočio olimpinių žaidynių dalyviai.

Politinės žaidynės

Pirmieji šiuolaikinių olimpinių žaidynių (1896 m.) šeimininkai graikai lyg tyčia paneigė, kad tarptautinės sporto žaidynės – geriausias būdas siekti taikos. Pirmoji atgaivinta olimpiada pažadino graikų nacionalizmą ir tai dar po metų virto eiliniu karu su Turkija.

1904 m. Sent Luiso (JAV) žaidynėse šalia pagrindinės programos buvo surengtos „Antropologinės dienos“, per jas „spalvotųjų“ rasių sportininkams buvo suteikta galimybė rungtis su baltaodžiais. Specialiai žaidynėms rengęsi baltieji nugalėjo veik visose rungtyse ir jų pergalės paskatino rasistus visame pasaulyje plyšauti apie „totalinį baltosios rasės pranašumą“.
1920 m., Antverpenas. Žaidynėse dalyvavo 29 šalių sportininkai. Į pirmąją po Pirmojo pasaulinio karo olimpiadą nebuvo pakviesti karą pralaimėjusių šalių – Vokietijos, Austrijos, Bulgarijos, Vengrijos ir Turkijos – atstovai.
1936 m., Berlynas. Teisę surengti žaidynes Vokietija gavo 1931 m. Po dvejų metų šalyje į valdžią atėję naciai olimpiadai skyrė didžiulę propagandinę reikšmę ir atseikėjo iki tol neregėtus pinigus. Laikinai buvo sušvelninti šalies diskriminaciniai įstatymai prieš etninius žydus, tačiau jie nebuvo pakviesti į nacionalinę komandą. Berlyno romai (čigonai) prieš žaidynių atidarymą buvo masiškai areštuojami ir uždaromi į koncentracijos stovyklas. Vokietijos sportininkai iškovojo daugiau apdovanojimų nei visų kitų šalių atstovai kartu.
1940 m., Tokijas. Japonijoje planuotos žaidynės taip ir neįvyko, nes šios šalies vyriausybė atsisakė jas surengti dėl Japonijos ir Kinijos karo. IOC siekė perkelti žaidynes į Helsinkį, tačiau nesėkmingai: 1939 m. šią šalį užpuolė Sovietų Sąjunga. Visoje Europoje prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, neįvyko ir 1944-ųjų olimpiada.
1952 m., Helsinkis. Pirmą kartą žaidynėse dalyvavo SSRS – nuo to laiko olimpinės žaidynės tapo liberalaus kapitalizmo ir totalitarinio socializmo sistemų politinės kovos vieta. Į Helsinkį atsisakė atvykti Kinijos delegacija, nes Tarptautinis olimpinis komitetas (IOC) į savo gretas priėmė Taivaną. Kinai olimpines žaidynes ignoravo beveik tris dešimtmečius – savo sportininkus atsiuntė tik į 1980 m. žiemos olimpiadą Leik Plaside (JAV).
1958 m., Melburnas. Kambodža, Irakas, Libanas ir Egiptas boikotavo žaidynes dėl Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ir Izraelio karių invazijos į Sueco kanalo zoną Egipte. Nyderlandai, Ispanija ir Šveicarija atsisakė dalyvauti žaidynėse protestuodami prieš sovietų tankų užgniaužtą Vengrijos revoliuciją. Vengrijos sportininkai olimpiadoje atsisakė kelti Vengrijos Liaudies Respublikos vėliavą.
1964 m., Tokijas. IOC uždraudė Pietų Afrikos Respublikai (PAR) dalyvauti žaidynėse dėl tos šalies vyriausybės vykdytos apartheido politikos. Kelias į olimpiadą PAR sportininkams buvo atvertas tik 1992 m. Barselonoje.
1968 m., Meksikas. Pirmoji olimpiada trečiojo pasaulio šalyje. Likus 10 dienų iki žaidynių pradžios, policija nušovė apie 300 demonstrantų, kurie protestavo prieš JAV politiką Lotynų Amerikoje. IOC atstovai skelbė, kad tai Meksikos vidaus reikalas, o žiniasklaidai neoficialiai sakė, kad laikraštininkai turėtų reaguoti ramiau, nes „meksikiečiai kitaip nei daugelio civilizuotų šalių gyventojai žiūri į mirtį“. Iš olimpinių žaidynių buvo pašalinti pirmąją ir trečiąją vietas 200 metrų bėgimo distancijoje laimėję juodaodžiai amerikiečiai, nes ant apdovanojimų pakylos iškėlė sugniaužtus kumščius – protesto prieš rasinę nelygybę simbolį.
1972 m., Miunchenas. Palestiniečių kovotojai olimpiniame kaimelyje paėmė įkaitais 11 Izraelio delegacijos narių (4 trenerius, 5 sportininkus ir 2 teisėjus). Išlaisvinimo operacija buvo nesėkminga – žuvo visi teroristai ir jų belaisviai.
1980 m., Maskva. 65 šalys atsisakė siųsti savo oficialias delegacijas į Sovietų Sąjungą protestuodamos prieš karinę invaziją Afganistane.
1988 m., Seulas. Žaidynėse atsisakė dalyvauti Šiaurės Korėja, nes organizatoriai nesutiko jos teritorijoje surengti bent dalies žaidynių programos renginių. Kuba, Nikaragva ir Etiopija savo sportininkų neatsiuntė dėl solidarumo su Šiaurės Korėja.
2000 m., Sidnėjus. Žaidynėse nedalyvavo Afganistano sportininkai: šalyje įsigalėjęs Talibano režimas uždraudė sportą.
2004 m., Atėnai. Irano vyriausybė uždraudė savo šalies atletams dalyvauti tose varžybose, kuriose burtams lėmus jų varžovais galėjo tapti Izraelio sportininkai.Šaltinis: "Verslo klasė"