Jūs buvote Himalajuose? (II)

Publikuota: 2014-01-10
Atnaujinta 2015-06-01 13:14
svg svg
Nuotrauka: Rimanto Šilagalio nuotr.
 

O mes buvom. Taip išdidžiai į šį klausimą gali atrėžti vis daugiau lietuvių. Ir pridurti: ten gyvena laimingi žmonės. (Tęsinys).

Kalapatro viršūnę daugelis turistų mėgina pasiekti jau vien dėl to, kad nuo jos atsiveria klasikinis, visuose atvirukuose įamžintas Everesto vaizdas – nuo spalvotų bazinės stovyklos palapinių iki paties trikampio viršaus, jeigu neužstoja debesys. Iš Everesto bazinės stovyklos viršūnės nematyti – užstoja ledynai, sniegynai, žemesnių kalnų uolos.

Mus Kalapataras pasitiko nelabai svetingai, užtraukti debesys neleido pasigrožėti nei Everestu, nei mažesniais jo broliais. Ir būtent čia patyrėme, kokie permainingi kalnų orai. Giedrą dangų per sekundę užkloja juodi debesys, atūžia  uraganinis vėjas, prapliumpa kruša, sniegas. „Staigiai pakilo toks šaltis, toks vėjas... Rankos akimirksniu pasidarė mėlynos kaip džinsai. Maniau, viskas – mirštu, galas...“ – nusileidęs negalėjo atsitokėti Darius. Kad jis ir Daiva nukentėjo labiausiai – pakliuvo į kažkokią ypatingo šalčio bangą – ir kad nė kiek neperdeda pasakodami, ką iškentė, liudijo ilgam įspaustos nušalimo žymės veide.Ligos
Didelis aukštis darė savo. Pakirsdavo net ir stipriausius Lietuvos ąžuolus.
Nežinau, kas pirmasis kalnų ligą taikliai palygino su pagiriomis: treniruokis nesitreniravęs, o pagirios arba griebia, arba ne. Taip ir kalnų liga. Plyšo galva, pykino, streikavo skrandis, kankino nemiga. Kibdavo dar ir peršalimo ligos. Sirgom beveik visi, saujomis rijom ne tik vaistus, bet ir visokius vitaminus, papildus. Rytą išeidami namelyje palikdavom kone pusę šiukšliadėžės vien vaistų pakuočių. Drąsesni, kai žygyje prisiartindavo paskutinioji, dar ir aktyvatoriais gelbėdavosi.
Baigiantis žygiui peršaldėm ir savo palydovą – šerpą Congmą. „Na, gerai, – vis dėlto paėmė jis mūsų vaistininkų pasiūlytus porą koldrekso pakelių . – Vieną išgersiu pats, kitą parnešiu žmonai lauktuvių, bet pirmiausia nueisiu pas lamą.“ Šerpai geriau žino, kaip kalnuose gydytis.Šerpai ir kt.
Apie šerpus kalbama, kad jie jau gimsta su trimis plaučiais. Matyt, tai nugirdę mokslininkai nutarė patikrinti, kaip iš tiesų yra, kodėl  jie taip gerai prisitaikę prie išretėjusio kalnų oro. Paaiškėjo, kad aukštikalnių gyventojai turi specifinių genų, susijusių su deguonies apytaka. Hemoglobino, kuris sutirština kraują ir apsunkina deguonies perdavimą, šerpų  kraujyje, kad ir kaip ieškojo, rado mažiau, nei lygumų gyventojai turi. Taigi, nors ir įkvepia mažiau deguonies, šerpai puikiai jaučiasi.
Ir dar reiktų pridurti, kad šerpai yra ir labai linksmų plaučių, ir didelės širdies.
Iš filmų ir knygų apie įkopimus Himalajuose buvo išlikęs vaizdas, kad šerpai – aikštingi savanaudžiai, dėl menkos priežasties sukyla prieš alpinistų ekspedicijas ir užkelia savo kainą. Mūsų kelyje sutiktus šerpus galėjai dėti prie žaizdos. Paslaugūs, malonūs, visus norus įspėja iš pusės žodžio ar iš veido mimikos. Jeigu kartais ir nežino tikslaus atsakymo į klausimą, niekada neatrėš: ne, nežinau. Sukurps savą atsakymo versiją – ne todėl, kad norėtų apgauti, o kad mes nepasijustume nelaimingi.Šerpų moterys vis dar neišmokytos fotografuotis. Pamačiusios į save įsmeigtą fotoobjektyvą maskatuoja rankomis, slepia veidus ir dar vaikus uždengia. Anot palydovo, moterys bijo, kad fotoaparatas išvogs jų sielą arba, dar blogiau, jų nuotrauką, išspausdintą žurnale, vėliau išmes ar sudegins.
Jakai – turbūt vienintelės Himalajų būtybės, nerodančios jokios pagarbos turistams, šie švelnūs, iš pažiūros flegmatiški padarai su romantiškai skimbčiojančiais varpeliais po kaklu visiškai nesidrovi plačiais ragais pastumti, jų supratimu, ne vietoje užsižiopsojusio turisto. Tad jeigu jums kada nors siaurame kalnų take tektų prasilenkti su jakais, geriau šlietis prie kalno šlaito, antraip, likę kitoje tako pusėje, galite akimirksniu prarasti taip sunkiai užkariautą aukštį ir atsidurti bedugnės apačioje. Kokie kovingi kartais būna jakai, patyrėme savo kailiu.Viešbutukai
Himalajuose turistai paprastai nakvoja viešbutukuose. Palapines stato alpinistai, nes ten, kur jie kopia, namelių jau nebūna. Tų viešbučių, ypač aukštikalnėse, gal ir nederėtų taip vadinti, labai jau jie kuklūs: kambary – tik dvi lovos ir daugiau nieko, nei kokios lentynos, nei kablio. Sienos kartoninės, jei koks turistas garsiau nusičiaudi, sveikatos jam palinki visi namelio svečiai. Naktį kambariuose vanduo užšaldavo, turistus gelbėjo šilti miegmaišiai. Pusryčius ir vakarienę valgydavom didelėj bendroj salėj, o per pietus sriubą ir arbatą siurbčiojom pakelės lauko užeigėlėse, užkąsdami iš namų pasiimtais juodos duonos džiūvėsiais, šokoladu. Jėgas padėdavo atgauti ir didingi Himalajų peizažai.Vakarais valgomajame prie pasieniais išrikiuotų stalų klegėdavo įvairių tautybių turistai, viduryje salės metalinė krosnelė skleisdavo malonią malkų ar jakų mėšlo šilumą. Jeigu viešbutukas prastesnis, krosnelę apsėsdavo nešikai, naktį jie ir miegodavo valgomajame ant suolų. Ištaigingesniuose viešbučiuose nešikus atskirdavo. Jie tuomet gyvendavo specialiai jiems suręstose trobose su užrašu „Sherpas lodge“.
Kaip žinoma, lietuviai be rūkytų lašinių ir dešrų į jokią kelionę kojos iš namų nekelia. Ne išimtis buvome ir mes. Bet šįkart lietuviškas gėrybes teko pasilaikyti dėl griežto Himalajų viešbučių restoranų ultimatumo: „Jeigu neužsisakote mūsų restorane pavalgyti, nakvynė jums kainuos 1200 rupijų (1000 rupijų daugiau – aut. past.).“ Ir kuo aukščiau, tuo šie skaičiai buvo didesni.Draudimai
Nepaliečiai visokių draudimų ir prietarų prisirinkę (vos neparašiau – kaip šunys blusų, bet toks palyginimas gali ir įžeisti), taigi jie draudimų turi labai daug. Vyrui ir moteriai viešoje vietoje jokiu būdu nedera rodyti švelnių tarpusavio jausmų. O kai vyrai vaikšto vienas su kitu susiėmę rankomis,  tai visai nieko tokio, taip priimta, ir čia jokios potekstės nėra. Moterys irgi gali susikibti viena su kita.
Be to, visas kelyje pasitaikančias šventoves, stupas, šventus akmenis reikia apeiti iš kairės pusės, tai yra pagal laikrodžio rodyklę. Antraip galima užsitraukti didelių bėdų. Nematėm nė vieno, kuris būtų pažeidęs šią taisyklę. O ir mes patys, jeigu užsižiopsoję kokį nors maldų akmenį netyčia apsukdavom iš dešinės, paknopstom grįždavom ir pėdindavom iš kitos pusės. Nenorėjom užrūstinti Himalajų dievų. Matyt, todėl per viską kelionę taip puikiai viskas klojosi.Ir dar, Himalajuose negalima perlipti per sėdintį žmogų nei per jo ištiestas kojas. O užvis svarbiausia – visus daiktus vietiniams reikia duoti ar ir imti tik dešine ranka. To griežtai laikosi ir patys nepaliečiai. Kaimeliuose vietiniai tualete nenaudoja tualetinio popieriaus, tam reikalui jie turi vandens ir kairę ranką, taigi daugiau jie su kairiąja nieko nedaro, nes ji yra „nešvari“.
Viešbučiuose visi nešikai valgo su įrankiais, matyt, nori pasirodyti civilizuoti, o kaimuose žmonės dešinės rankos pirštais mikliai susižeria ryžius į burną, nenubarstę nė grūdelio.Paskutinė perėja
Į paskutinę Renjo perėją keli žmonės išsiruošiam penktą ryto, valanda anksčiau nei visa grupė, kad kitiems nereiktų šalti perėjoje mūsų laukiant. Priekyje kaip visuomet – žvalusis Congma.
Nors slenkam visai lėtai, bet dėl vertikalės pokyčio peizažas keičiasi palyginti greitai. Kai lieki vienas su savimi, viskas aplinkui atrodo dar didingiau. Nuo tos nepakeliamos didybės ir grožio kartais žmogų net apima liūdesys.
„Tikrai nebepasieksiu tų kalnų / ir tų viršūnių, kur jaunystėj švietė. / Todėl geriau neklausk, kaip gyvenu: / ne gyvenu, o mokaus pralaimėti.“ Kažkaip nejučia savaime galvoje susidėliojo, sakyčiau, gana orus atsakymas. Žinojau, pasivijęs vadas paklaus, kaip sekasi. Jis niekada nepraeina neužkalbinęs. Bet kai netrukus už nugaros iš tiesų išgirdau žvalų Tado „kaip einasi?“, sugebėjau tik išspausti, kad viskas „OK“, – mat su kiekvienu įkvėpimu įtraukdavau 50 procentų mažiau deguonies nei poetas Juozas Macevičius tuo metu, kai rašė tą eiliuotą atsakymą.
Nepasižymiu gera orientacija, todėl man sunkiausia būna, kai nežinau, kiek dar likę kelio. Atrodo, jau matai savo perėją, o kai ant jos užsikabaroji, pasirodo, kad už jos nauji kalnai ir kad tavosios dar nė nematyti.„Atėjau pasakyti, kad mirštu: pavargau, uždusau, sušalau“, – kai vargais negalais užsiropščiusi ant keteros, kur, rodės, jau bus perėja, pamačiau, kad iki tikros perėjos dar kokios trys valandos kelio – nuobirynu, uolomis, sniegu, – kritau greta prie sustojusios atsipūsti keliauninkės iš mus jau pasivijusios šturmo grupės. Prie svetimų žmonių nebūčiau drįsusi ištižti. Daivutė – mano sesės dukra. Anksčiau aš ją drąsindavau, kai būdavo sunku kalnuose. Dabar atvirkščiai. „Kai žmogus ateina ir sako, kad miršta, iš tiesų būna išeikvojęs tik 25 procentus savo jėgų. Kam dabar lengva? Pažiūrėk, kokie vaizdai. O koks grožis atsivers nuo perėjos!“ – neleidžia pusiaukelėj man mirti Daivutė.
Statistika ir giminiškas palaikymas kaip visada mobilizuoja. Žingsnis – įkvepiu, žingsnis – iškvepiu, įkvepiu – iškvepiu, stengiuosi eiti ir kvėpuoti ritmingai, kad neišbarstyčiau tų likusių 75 procentų.
Nuo Renjo perėjos vaizdas gniaužia kvapą. Taigi kaip visuomet: kuo daugiau vargsti, tuo daugiau gauni. „Virš mūsų – tiktai dangus“, – visa išdidi mintyse kartoju Renesanso žmonių šūkį. Nors horizonte šoka tango aštuoniatūkstantiniai milžinai, virš Renjo jie dangaus neužstoja.Turtai ir neturtai
Nepalas – viena iš skurdžiausių pasaulio valstybių, bet, po paraliais, kokie čia  žmonės atrodo laimingi: plepūs, atsipūtę, labai mėgsta bendrauti ir perdėm besidžiaugiantys gyvenimu. Regis, jie tiesiog neturi dėl ko būti nelaimingi arba liūdėti. Ir kad žino kažkokį slėpinį, kurio mums, skystablauzdžiams europiečiams, nesuprast, kaip gyventi nuolat talžomiems uraganinių vėjų, amžinų sniegynų apsuptyje.
Ko gero, jiems gyventi padeda ir daugybė vėjo žirgų – tos penkių spalvų vėliavėlės, kabinamos vėjų valdose. Vėliavėlių centre išpieštas žirgas, o aplinkui išrašytos maldos. Ir kai vėjai ima plazdenti vėliavėles, žirgai pasileidžia šuoliais ir maldų žodžius nuneša tiesiai dievams į ausį. Budistų vėliavėlės skleidžia sėkmę ir laimę ne tik tiems, kurie jas kabina, gerąją energiją jos paleidžia po visą padangę. „Štai ir mums kažkas linki sėkmės“, – akys lipte limpa prie virš galvos plazdenančių lietuviškos vėliavos spalvas primenančių girliandų.
Ir kone kiekviename didesniame kaimelyje stūkso stupa. Dauguma jų nuo senumo net apsamanojusios, ir visos apraizgytos maldų vėliavėlėmis.
Pakelėse gausu ir akmenų su iškaltomis mantromis, kai kur iš tų akmenų sudėtos ištisos sienos. Jomis irgi prašoma dievų malonės. Kaip ir maldos malūnais, kuriuos ranka pasuka pakeleivingi žmonės arba specialiai tam tikslui pakinkytas vanduo.Grįžimas ir negrįžimas
Net nedrąsu girtis, bet Himalajuose, regis, išmokau būti laiminga (kalbu vienaskaita, nors čia, ko gero, turėčiau teisę ir į daugiskaitą): grįžus jau nenervina miesto spūstys, duobės keliuose – džiaugiuosi, kad apskritai yra kelių, kad galima jais važinėti, nereikia visko temptis ant kupros. Nejaučiu jokio stygiaus, nepritekliaus, visko užtenka, viskas idealu. Ir net buities našta – pūkelio lengvumo. Nes akyse dar stovi vaizdas: sudžiūvusi Himalajų senė tautiniais darbužiais ir nukleiptom įspiriamom basutėm kopia sulinkusi stačiu šlaitu, ant nugaros užsimetusi dvi didžiules neišpakuotas virykles. Kaip pernykštė bulvė raukšlėtas veidas švyti iš laimės, lūpose įstrigusi „fyriri fyriri“ melodija, burnoje matyti dar likę keli dantys. Kiek jau dienų senolė šiame kelyje, neaišku. Žemėlapis tik sako, kad iki jos gimtojo kaimelio ėjimo likusios vos dvi dienos.Žygiai kalnuose labai pravėdina žmones, grįžus būna daug mažiau problemų. Vėjai prapusto smegenis, atskiria pelus nuo grūdų,  dažnai girdime tokią prityrusių keliautojų retoriką. Bet būna ir tokių galvų, iš kurių išpusto ir grūdus: bent jau mudu su šių nuotraukų autorium grįžę ilgokai mindžikavom prie užkoduotų laiptinės durų, niekaip negalėdami per dvi galvas atsiminti, kurių skaičių kombinacija jas galėtų atverti. Vakare vonioje irgi buvo keblu prisiminti, kurį iš visos puokštės dantų šepetukų rinktis.
Bet sunkiausia buvo darbe. „Ir ką gi aš čia veikiu?“ – šis Ramūno, arba, kitaip tariant,  sniegynų tigro, prisipažinimas draugams el. laiške taikliausiai apibūdina būseną, kaip pirmą dieną jautiesi, ką tik nusileidęs iš kalnų. Lyg būtum grįžęs ne visas. Čia tavo dar tik kontūrai, o visa kita dar kažkur padebesiuose. „I spuskaemsia my s pokorionych veršin, ostavliaja v gorach... svojo serdce (leidžiamės nuo nugalėtų viršūnių palikę kalnuose širdį)“, – taigi, bardai, net pats Vladimiras Vysockis, pasirodo, irgi ne visas grįždavo iš kalnų.
Nors kalnai čia tik tarp kitko. Širdis kartais lieka ir Romoje ar Oklahomoje, jūroje ar pajūryje, kolektyviniame sode ar sodyboje. Kaip jai patinka.

Daugiau panašių straipsnių rasite „Verslo klasėje“ –  žurnale mąstantiems ir smalsiems žmonėms, kurie brangina savo laisvalaikį ir domisi rytojumi. Prenumeruoti žurnalą galite čia.

Nemokami naujienlaiškiai į savo el. pašto dėžutę:













Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Pasirinkite jus dominančias įmones ir temas – asmeniniu naujienlaiškiu informuosime iškart, kai jos bus minimos „Verslo žiniose“, „Sodros“, Registrų centro ir kt. šaltiniuose.

G. Pruskus: į darbą reikia žvelgti kaip į žaidimą Premium

Gediminas Pruskus, nekilnojamojo turto paslaugų grupės „Inreal“ vadovas, šiuo metu bendrovėje integruoja...

Vadyba
2022.05.15
J. D. Haidtas: apsigavome manydami, kad užtikrinti liberaliąją demokratiją lengva Premium

„Žinau, kad niekada nebuvo aukso amžiaus, kai visi mylėjome vieni kitus ir kalbėjome ta pačia kalba“, – sako...

Laisvalaikis
2022.05.15
Karą iš slėptuvės aprašinėjantis redaktorius: labiausiai šokiruoja mažos detalės Premium

Rusijos invazija į Ukrainą smogė visiems Ukrainos pramonės sektoriams ir kol kas nepanašu, kad šalis...

Verslo aplinka
2022.05.15
Rusijos klaida: neįvertintas oro pajėgų faktorius Premium

Oro pajėgos turėjo būti vienas pagrindinių Rusijos pranašumų kariaujant prieš Ukrainą. Turėdamos daugiau kaip...

Laisvalaikis
2022.05.14
A. Ramanausko-Vanago premija skirta istorikei D. Kuodytei

Penktoji Adolfo Ramanausko-Vanago premija skirta istorikei Daliai Kuodytei, taip įvertinta jos „visuomeniškai...

Laisvalaikis
2022.05.14
Iššūkiai, kuriuos Lenkijai kelia nuo karo bėgantys ukrainiečiai Premium

Lenkija plačiai atvėrė savo duris nuo karo bėgantiems ukrainiečiams. Tačiau vietos politikai ir įvairių...

Verslo aplinka
2022.05.14
Partnerystės įstatymą parašais parėmė per 250 akademikų

Per 250 Lietuvoje ir užsienyje dirbančių mokslo daktarų, dėstytojų, mokslo darbuotojų ir doktorantų pasirašė...

Laisvalaikis
2022.05.13
M. Kvedaravičiaus filmo „Mariupolis 2“ premjera – Kanuose

Mariupolio mieste, Ukrainoje, kovo pabaigoje nužudyto kino režisieriaus, kultūros antropologo Manto...

Laisvalaikis
2022.05.12
Psichiatras prof. D. Pūras: Romas Kalanta buvo apsisprendęs 4

Gegužės 15 d. minimos Romo Kalantos (1953–1972) mirties 50-osios metinės – 1972-ųjų gegužės 14 d. Kauno...

Laisvalaikis
2022.05.12
„Stiprūs kartu“ kreipėsi į policiją dėl sukčiavimo atsiradus įstaigai „Mes stiprūs kartu“

Ukrainiečiams padėti įkurta iniciatyva „Stiprūs kartu“ kaltina beveik identišku pavadinimu neseniai...

Laisvalaikis
2022.05.12
Deimantas „The Rock“ aukcione parduotas už 21 mln. Eur, bet tai ne rekordas

Ženevoje vykusiame „Christie's“ namų aukcione parduotas didžiausias kada nors aukcione pristatytas baltasis...

Laisvalaikis
2022.05.12
Internetas 3.0: kaip protokolai ateity gali pakeisti technologijų įmones Premium 2

Pernai visuomenės susidomėjimo sulaukę nekeičiamieji žetonai (NFT) atvėrė naujų būdų uždirbti skaitmeniniams...

Inovacijos
2022.05.11
Statistika: brangiausios sulaikytos Rusijos superjachtos Premium 5

Po Rusijos invazijos į Ukrainą pasipylė dešimtys pranešimų apie įšaldytas arba sulaikytas Rusijos...

Laisvalaikis
2022.05.10
Liepoja taps viena iš 2027-ųjų Europos kultūros sostinių

Paskelbta, jog Liepoja taps viena iš 2027-ųjų Europos kultūros sostinių.

Laisvalaikis
2022.05.10
V. Putino reitingai nekrenta, bet rusai nerimauja

Gegužės 9-ąją, kai Rusija švenčia Pergalės dieną, kurią Vladimiras Putinas, šalies prezidentas, įsivaizdavo...

Laisvalaikis
2022.05.09
Nematerialaus paveldo sąvadą papildė FiDi, ripka, aludarystė Biržuose ir Kupiškyje

Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą papildė devynios Lietuvos regionų tradicijos, tarp jų  –...

Laisvalaikis
2022.05.09
Istorikas, dizaineris ir heraldikos specialistas: kaip buvo kuriama Lietuvos kariuomenės atributika

Prieš kelerius metus Henrio Gaidžio (JAV) Lietuvai padovanotos ir šiuo metu Lietuvos nacionaliniame muziejuje...

Laisvalaikis
2022.05.08
Keliai veda į Kauną: modernizmo architektūros perlus aprodo netikėtai Premium

Kauniečiai patvirtina, kad, nors „Europos kultūros sostinės“ titulas Kaunui priklauso šiemet, miestas...

Gazelė
2022.05.08
VŽ rekomenduoja: renginiai savaitgalį

Jau beveik įprasta, kad vaizduojamasis menas nespaudžia stabdžių – šią savaitę greta gausybės esamų vėl...

Laisvalaikis
2022.05.06
Po pusmečio TKS į žemę grįžo NASA misijos įgula

NASA misijos „Crew 3“ įgula penktadienį sugrįžo į Žemę po pusės metų darbo Tarptautinėje kosminėje stotyje“...

Inovacijos
2022.05.06

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Valdyti Sutinku