Atsargiai, maistas

Agrasta ėmė auginti savo agrastus. Ji gali galvą padėti dėl švaraus ridikėlio, ieškoti nesuterštos nekaltybės obuolio. Jei aš būčiau taip atsidavusi ekologiškam maistui, man tikriausiai neliktų laiko nė šiam straipsniui parašyti.
 „Ar žinai, ką tu valgai? – klausia manęs Agrasta, pažvelgusi į mano šaldytuvą, ir pati atsako, – Atmatų dėžės turinį, maisto iliuziją. Manai, mėsa, o ten – kaulų nuograndos, oda, sausgyslės, kraujo plazma plius skonio dažai ir kvepalai, skirti gero maisto iliuzijai sukurti.“
Kirpykloje mano kirpėja pasakojo, kad nevalgo pomidorų, nes jos sesuo dirba šiltnamyje. Ji apsitaiso kosmonauto kostiumu ir su respiratoriumi atlieka branduolinę ataką prieš pomidorus. Žurnale skaičiau, kaip gyvena išprotėjusios vištos narvuose-koncentracijos stovyklose. Ant vienos kojos vos išspaudžia anemiškai blyškų kiaušinį ir jam nukristi nėra vietos. Bet prekybos centre tokias vištas pateikia kaip povus. Dietologė man dabar patarė nupilti sultinį, kuriame virė višta, nes jame lieka daug kenksmingų medžiagų.

Sako, kad paršelis, šertas hormonais, užauga per savaitę toks storas, kad net kojos nelaiko, ir jis vis virsta į kairę, lygiai kaip amerikietis, prisišveitęs „McDonald‘s“. Taigi, valgant hormonų prišertus gyvulius, patys turėtumėme imti labai didėti ir storėti. Taip ir darome.
Kodėl kinai tokie smulkūs? Pietums – sauja ryžių ir žiogas. Jaučiu, kad didėju, pampstu kaip dirižablis. Ateityje virsiu godzila.
Paaiškinsiu lyčių problemas. Mėsą su hormonais valgantiems berniukams ima vystytis krūtų ląsteliena, jie tampa moteriški, dažnai verkia ir spiegia, pamatę musę. Mergaitės anksčiau subręsta ir tampa agresyvios feministės arba ministrės.
Kas laukia, jei ir toliau toleruosime bandymus su mumis, lyg su žiurkėmis? Ilga uodega? Vajėzau, tai ką daryti? Manau, uodega man nelabai tiks. Pats laikas ieškoti ne tik rekomenduoto odontologo, negeriančio statybininko ar teisingo teisininko, bet ir ekologiškas daržoves ar vaisius tiekiančio ūkininko. Prekybos centre negali tikėti užrašiukais „Žalias pienas“, nes jis yra baltas. Turguje pirktas irgi bala žino, kur augo. Štai ekologiškas vieno ūkininko anekdotas:  „Kuo skiriasi mano neekologiškos daržoves nuo kaimyno ekologiškų? Tuo, kad aš tręšiu daržus dienos metu, o jis naktį, kai mano, kad niekas nemato.“

Anksčiau kalbėti apie ekologiją nebuvo mados, tačiau močiutės visur saujomis pylė salietros. Iš kukurūznikų irgi ne cinamoną barstė ant laukų. Bet močiutės rankose salietra vis tiek geriau nei maisto fabrikų monstrai, tiekiantys šlamštą godžiam pasauliui. Tikslas – iš nevalgomo padaryti valgomą.
Manau, Agrasta nuėjo pernelyg toli. Ji sako: „Pabandyk išsikepti save, bent išsipjauti sau celiulitinę šlaunį. Minti lavonais.“ Jėzau, pajutau, kad mano pilve ištisos kapinaitės, tik be paminklų ir pelargonijų. Man pasidarė labai gaila tų nugalabytų paršelių. Gal jie turėjo vardus? Nufnufas, Nafnafas ir Nifnifas sugulė mano pilve ir nebepasistatys namelių iš šiaudų ir pagaliukų. Nebedainuos: „Vilkas, pilkas nebaisus, lai jis eina į kemsus.“ Vilkas prieš žmogaus godulį – tik nekalta avelė.
Agrasta neteko daug svorio, nes tapo labai įtari dėl maisto kokybės. Ką valgai, tas ir esi. Nešiojasi didinamąjį stiklą ir šlapimo testą. Lėkštėje ilgai tyrinėja maisto objektus. Jei daržovės skintos ne prieš penkiolika minučių, nevalgo. Dėl Dievo, kur tu Gedimino prospekte matei daržą? „Kokiame puode buvo ruoštos daržovės?  – spiria padavėją. – Parodykite puodą, ar jis nėra aliuminis?“ Atrodo, kad padavėjas tarsi koks Bordža ketina ją nunuodyti vakarykščiu ridikėliu.
Galiausiai ji ėmė nešiotis savo maistą. Pakremta grūdų. Pas mane svečiuose negeria net arbatos. Gal ją skynė Rytuose išnaudojami vaikai? Agrasta atsisakė mobiliojo telefono. Mat nuo jų skleidžiamų bangą krenta ne tik lėktuvai, bet ir bitės praranda orientaciją. Ji klausia ūkininko, kiek kilometrų skrido jo bitės – ar ten nebuvo užterštų pievų? Tada pasiima žemėlapį ir kompasą, nustato bitės skrydžio trajektoriją. Gal ir Agrasta išprotėjo dėl tų bangų?

Žmonės tapo nervingi dėl maisto, ėmė negaluoti dėl nervinės ortoreksijos – perdėtai rūpintis maisto kokybe, analizuoti, kaip maitintis, baiminasi užteršti kūną nuodais. O paaiškėja, kad niekuo negali pasitikėti, todėl verčiau badmiriauti. Paradoksas – žmogus ieško geresnės kokybės, o realiai išsekina kūną, nes nieko tikro negali rasti.
Agrasta itin skrupulingai planuoja savo valgiaraštį. Ji visur nešiojasi paruoštų maisto produktų ir baidosi viešų maitinimo įstaigų. Jei per klaidą sukrimto ko nors netinkamo, ją ištinka nervinis priepuolis. Agrastą užvaldė mintys apie maistą.  Menkai beliko vietos kitiems dalykams. Skaičiau, kad ortoreksiją provokuoja neurotiškas siekis būti tobuliems, nevisavertiškumo kompleksas, psichologinės problemos. O maistas – tik visų bėdų išraiška. Valgai, kad gyventum, ar gyveni, kad valgytum?
Mačiau, „McDonald's“ skelbia kultūros dienas. Teisingai išgirdote – kultūros. Jie sako: leiskit atsipūsti savo pilvams nuo mamos maisto. Kokia palaima čepsėti mėsainį ir riebaluotas rankas valytis į plaukus. Tai laisvės manifestas – lyg pabėgimas iš mokyklos direktoriaus pamokos.
Nors ir prisidėsi prie visuotinio pamišimo dėl ekologiško maisto, niekada nežinai, nuo ko mirsi.