Būti mažam kartais apsimoka

Į šampaną kaip investicijų objektą specialistai dėmesį atkreipė senokai. Pasak Martyno Žemavičiaus, tarptautinės „Bordeaux Index“ kompanijos investicinių vynų patarėjo, pastaruosius 6 mėnesius tarp investuotojų paklausiausi buvo keturi šampanai – „Dom Perignon“, „Krug“, „Cristal“ ir ypač – „Taittinger Comtes de Champagne“, pastarojo kaina padvigubėjo. Tai – didžiųjų gamintojų gėrimai. Antra stipri „šampaninė“ investicijų kryptis – mažų regiono gamintojų šampanas. Vyno specialistas Johnas Stimpfigas „Financial Times“ (FT) priede „How to spend it“ juos vadina „neatrastais deimantais rinkoje, kurioje dominuoja garsūs prekių ženklai“.

Anot p. Stimpfigo, „teisinga būtų sakyti, kad „Moncuit“, „Vilmart“, „Giraud“, „Gimonnet“ vardai, lyginant juos su istoriniais šampano namais „Roederer“, „Taittinger“, „Krug“ ar „Veuve Clicquot, nėra lengvai atpažįstami, jei vartotojai apie juos apskritai ką nors žino.
„Galima lažintis iš „Bollinger RD“ magnumo butelio, kad daugelis vyno mėgėjų net negirdėjo apie jų gaminamą retą, išskirtinį šampaną, ką jau kalbėti apie galimybę jo paragauti. Būtų galima lažintis ir iš to, kad šių mažųjų gamintojų šampaną „atradusieji“ žinovai dabar mane keiksnoja už tai, kad išduodu šią Reimso ir Epernay paslaptį“, – koketuoja p. Stimpfigas.
Jo teigimu, šiek tiek ironiška, kad tokių nedidelių vynuogių augintojų Šampanėje yra šimtai, ir jie visi mieliau patys gamina savo šampaną, nei parduoda vynuoges didiesiems namams – Grandes Marques. Žinant, kaip šiuos nepaprastus, išskirtinius ir kartais keistokus vynus palankiai vertina tokie garsūs specialistai kaip Michelis Bettane, Jancis Robinson ir Tomas Stevensonas, kyla klausimas – kodėl mes nieko apie juos nesame girdėję?
Viena iš akivaizdžių priežasčių – šių gamintojų dydis. Pavyzdžiui, Jerome'as Prevost iš Gueux miestelio kasmet pagamina maždaug 6.000 butelių. (Apie šį ir kitus mažus gamintojus 2012 12 14 VŽ „Savaitgalyje“ rašė šampano žinovė Jolanta Smičienė.) Tai – tik menkas lašelis visoje šampano jūroje, – rinkoje dominuojantys „Grand Marques“ per metus pagamina dešimtis milijonų butelių. Pvz., iš 2012 m. pagamintų 400 mln. butelių šampano 97% priklauso didiesiems gamintojams.

Žinoma, tokie kiekiai lemia didžiųjų rinkodarą ir reklamą. Pasak garsios vyno rašytojos, FT vyno skiltininkės Jancis Robinson, „joks vyno verslo segmentas nėra taip stipriai paremtas prekių ženklo svarba, kaip šampanas“.
Mažieji augintojai-gamintojai reklamuotis taip, kaip didieji, neturi nei laiko, nei noro, nei apyvartos. Jeigu staiga užsimanytų, tai būtų pinigų švaistymas. „Kai kurie recoltants-manipulants (savo prekės ženklo gamintojai, augintojai) turi tiek mažai vyno, kad patys renkasi, kam jį parduoti“, – sako Andrew Nicholls, specializuotų vynų importuotojo „Vine Trail“ vadovas.
Nenuostabu, kad šie užslėpti perlai nuperkami akimirksniu.
„Vos tik paskelbiame Anselme‘o Selosse vintage šampano sąrašą tinklalapyje, jie dingsta akimirksniu, net kai butelis kainuoja 120 GBP, – sako Tomas Mannas, Londono įmonės „LHK Fine Wines“ rinkodaros direktorius. – Vėliau šio gamintojo šampano įsigyti beveik neįmanoma, nes jiems labai sunku sukurti antrinę rinką. Jei nori Selosse vynų, negali snausti.“
Akivaizdu, kad būti mažam kartais apsimoka.

Ženklas – asmenybė
Pasak p. Stimpfigo, įvaizdžio ar prekės ženklo nebuvimas kelia rafinuotų vyno mėgėjų, kurie be jokios sąžinės graužaties lygiai taip pat pirks ir mėgausis „Krug“, „Cristal“ ar „Comtes de Champagne“, pagarbą. Tačiau rimti kolekcininkai tinklą meta plačiai – jiems patinka nuklysti iš gerai pramintų takų į netyrinėtas vietoves. Jie rizikuoja, tačiau atpildo vaisiai gali būti labai saldūs: jei vakarėlyje pilstote „Dom Perignon“, tai šį bei tą apie jus pasako, bet jei patiekiate 1996 m. „Pierre Moncuit“, tai reiškia daug daugiau.
Michaelis Skurnikas, vienas įtakingiausių Niujorko vyno importuotojų ir pardavėjų, mažųjų gaminamą šampaną meiliai vadina fermerių putokšliu (farmer fizz). Anot jo, tai šampanas, „atkeliaujantis iš ūkio, o ne iš fabriko. Tai sąžiningas, tikras gėrimas, užaugintas ir pagamintas konkretaus vyndario ir artimas vynui“.
Taip ir yra – Pierre’as Larmandier, „Larmandier-Bernier“ namų savininkas, sako: „Mes norime gaminti šampaną, kuris būtų artimesnis vynui.“

Ir tikrai, jei neliktų burbuliukų, autentiškas augintojo šampanas per daug nesiskirtų nuo butikinio, ūkyje išpilstyto bordo, atspindinčio tokias pat vertybes, palikimą ir filosofiją (ką jau kalbėti apie vynuogių veisles).
„Esame maži ir galime kontroliuoti absoliučiai viską, ką išauginame ir pagaminame, be to, turime vynuogių geriausiose augimvietėse, – sako Didier Gimonnet. – Tai reiškia, kad mums paprasta daryti aukštos kokybės „hand made“ šampaną.“ Vyndario protėviai Marne departamente, Cuis komunoje, į pietus nuo Epernay esančiame Cotes des Blancs areale, vynuoges augina nuo 1750 m. Pasak p. Stimpfigo, 'Chardonnay' vynuogių pagrindu daromi Gimonnet „haute couture“ šampanai yra „gryni terroir vynai su žaibišku gaivumu, rapyros dūrio aštrumu ir šviežumu“.
Savo žemės gabalėliui lygiai taip pat atsidavęs kiekvienas talentingas augintojas-gamintojas, kaip antai Egly-Ouriet iš Ambonnay arba Serge Mathieu iš Aube – jie turi savo charakterį ir palieka asmenybės ženklą savo gėrimuose, priešingai nei daugybė non vintage šampano gamintojų, darančių niekuo neišsiskiriančius anoniminius mišinius.
Talentingiesiems nereikia niekam įtikti ar įrodinėti savo vynų išskirtinumo. „Egly-Ouriet“ šampanai yra tokie geri, kad pradėjau juos pirkti – tiesiog pasigardžiuoti jais namie“, – pareiškė įtakingasis Robertas Parkeris.

Sektoriaus žvaigždės
„Besitęsianti augintojų revoliucija, nors yra nišinė ir visai nepavojinga, negalėjo prasidėti be didžiųjų gamintojų, nors kai kas ir nesutiktų, kad būtent jie sukūrė rinkos sąlygas visam tam, dėl ko augintojai-gamintojai yra naujas, augantis fenomenas“, – įsitikinęs p. Stimfigas.
„Per pastaruosius 10 m. atsirado daugiau gamintojų, – sako Laurent'as Champs, „Vilmart et Cie“ vyndarys, įsikūręs į pietus nuo Reimso esančiame miestelyje Rilly La Montagne. – Negali nepastebėti, kaip per tą laiką pakito ir pagerėjo kokybė. Mes turime pripažinti tai, ką padarė Grandes Marques. Be jų nebūtų mūsų.“
Dabar „Vilmart“ pelnytai laikomas viena iš ryškiausių regiono žvaigždžių – iš dalies dėl nepaprasto terrua, išraiškingo derliaus ir garbingų senų vynų. Svarbus vaidmuo teko ir investicijoms bei vyndarystės išmanymui, taip pat 9 dešimtmečio pabaigoje pradėtoms naudoti ąžuolo statinėms. Pasak šampano žinovo Tomo Stevensono, ąžuolas labai pagerino „Vilmart“ gėrimų kokybę, o Laurent'ą Champs jis pavadino vienu geriausių augintojų, kokius tik žino.
Tarp ryškiausių nišinio sektoriaus žvaigždžių – ir minėtasis Anselme Selosse, „Jacques Selosse“ ūkio savininkas. „Net abejonės nėra, kad Selosse šampanas nuostabus, ypač vintažinis jo „gaziukas“, nepaprastai gilaus vaisiškumo ir skonio, – sako Tomas Mannas. – Jis visiškai netinka aperityvui. Tai gastronominis gėrimas, jį reikia ragauti su maistu.“
Anot p. Stimpfigo, tą patį galima pasakyti apie nepaprastus Henri Giraud šampanus iš Ay. Jis ir parduoda savo vynuoges, ir pats iš jų gamina, – Giraud vintažinis prestižinis „Grand Cru Fut de Chene“ yra dar vienas meistrystės triumfas, sulaukęs aplodismentų nuo pat pirmojo derliaus 1990-aisiais. Jis ir toliau gaminamas mažiausiais kiekiais, 10.000–30.000 butelių per metus. Žinoma, atitinkama ir kaina – Tokijuje jis parduodamas dvigubai brangiau nei „Cristal“.

Mažiukų imasi barai
Be abejo, ne kiekvieno augintojo šampanas vertas didžiulių pinigų. Pasak Henry Lane Foxo, Londono šampano barų „Amuse Bouche“ įkūrėjo, gėrimo kokybė gali būti įvairi – nuo puikiausios iki juokingos.
Anot p. Stimpfigo, kai kuriais atvejais vyno gamyba yra tiesiog baisi, kitu atveju – visiškai prastas dirvožemis, kartais – abu variantai.
Lane Foxas ir jo kolega, vyno prekiautojas Charles Adamsas, praleido visus metus ragaudami šimtus gerų ir prastų šampanų, kol apsisprendė dėl dabartiniame savo barų sąraše esančių 30-ties. 10 iš jų – pigesni nei 35 GBP, 15 – nuo 40 iki 70 GBP ir 10 – reti prestižiniai cuvee nuo 100 iki 220 GBP, įskaitant „Jacques Selosse“ namų „Blanc de Blancs Substance“ už 220 GBP ir Giraud „Fut de Chene“ už 180 GBP.
„Iš pradžių jaudinomės, bet po poros dienų mūsų klientai apsiprato ir viską pardavėme. Žmonių noras eksperimentuoti mus labai padrąsino“, – sako p. Adamsas. Anot jo, „Amuse Bouche“ klientai buvo maloniai nustebinti ne tik kokybe, bet ir skonių bei stilių įvairove. Kitiems patiko žinoti, kad gali paragauti unikalaus šampano, apie kurį nebuvo nė girdėję.

Vis daugiau žinomų Londono restoranų, pvz., „The Greenhouse“, „The Tate“ ar „The Fat Duck“, pradeda vertinti nišinius mažųjų šampanus. Xavieras Rousset, „Texture“ restorano ir šampano baro someljė, juos vertina dėl kokybės, rūšių ir vertės. „Texture“ šampano sąraše – 15 augintojų, įskaitant „Legras“, „Prevost“, „E Barnault“, „Larmandier-Bernier“.
FT nurodo dar vieną priežastį, kodėl augintojų šampanas tampa vis populiaresnis. Tai yra jų kokybės ir kainos santykis. Mažiesiems gamintojams nereikia išleisti daug lėšų brangiai rinkodarai ir turint kitokį, necinišką požiūrį į kainodarą, daugelis jų neabejotinai sutaupo jums pinigų, o potyris išlieka dar geresnis.

Komentarai