Žmogus ir gyvenimo geismas

Publikuota: 2013-08-15
olita Jablonskienė, Nacionalinės dailės galerijos direktorė.
olita Jablonskienė, Nacionalinės dailės galerijos direktorė. Nuotrauka: Juditos Grigelytės
„Verslo žinios“

– Esate vieno naujausių ir įspūdingiausių muziejų – Nacionalinės dailės galerijos – vadovė. Ką reiškia būti jos vadove? Girdėjau, kad ne tik domitės parodų sudarymu, bet ir deratės su mašinos, žiemą valančios sniegą nuo tako į Nacionalinę dailės galeriją, vairuotoju. Kokių dar nesusijusių su menu darbų tenka dirbti? – Esu jauna muziejininkė. Lietuvos dailės muziejuje pradėjau dirbti 2000 m. Iki tol buvau mokslininkė, dailės istorikė, dailės kritikė, šiuolaikinio meno parodų kuratorė.Įsipareigojusi tapti Nacionalinės dailės galerijos vedėja, jaučiau, kad tai plati veikla, – ne tik kūrybinė, bet ir administracinė.Pagrindinis mano darbas – nubrėžti Nacionalinės dailės galerijos programos kryptį. Tai parodos, viešieji renginiai ir edukacinės programos, turinčios atitikti Nacionalinės dailės galerijos misiją, 2002 m. patvirtintą Vyriausybės.Norėdami išplėsti Lietuvos dailės istorijos suvokimą, praturtinti parodų panoramą, darniau bendrauti su kitais muziejais ir galerijomis, kartu su kuratoriais žiūrime, ko kultūros lauke trūksta, ir taip kuriame strategiją. Tai yra įdomioji mano darbo, kurį pavadinčiau kolektyviniu, dalis.Dar viena mano darbo dalis – administruoti galerijos veiklą ir jos pastatą. Esame ne tik kūrybinė, bet ir gamybinė institucija, aptarnaujanti lankytojus, kurianti naujus produktus. Nors yra konkrečiai atsakingų žmonių, ir man tenka dalyvauti sprendžiant statybinius, inžinerinius, finansų, taip pat lankytojų džiaugsmo ir nepasitenkinimo klausimus.Daug laiko užima derybos su kūrybos partneriais, potencialiais rėmėjais. Neturime žmogaus, atsakingo už rinkodarą, todėl imtis šio darbo dažnai tenka man.Eidama dirbti į galeriją maniau, kad rūpinsiuosi kūriniais ir parodomis, projektais, tačiau iš tikrųjų daugiausia tenka dirbti su žmonėmis.

– Galiu įtarti, kad dažnas gyvenimo saulėlydį pasitinkantis dailininkas, norintis išlikti istorijoje, mielai dovanoja savo darbus. Ar turite kriterijų, pagal kuriuos vienų autorių pageidaujate, o kitų atsisakote? Kaip pavyksta derinti asmenines simpatijas ir objektyvumą? – Atskiros savo kolekcijos Nacionalinė dailės galerija neturi. Eksponuojame Lietuvos dailės muziejaus saugomą nacionalinę dailės kolekciją, kuri kaupiama jau daugiau negu šimtą metų. Kaip ir kitų šalių nacionalinių muziejų rinkiniai, šis taip pat atspindi savo šalies istoriją, lemiančią kolekcionavimo pobūdį, kryptį. Neretai svarbų vaidmenį, formuojant kolekciją, atlieka ir subjektyvūs veiksniai – nuo muziejaus vadovo dažnai priklauso daugiau negu nuo pinigus skirstančių ideologų ir politikų. Tai būdinga ir Lietuvos dailės muziejaus rinkiniui.Nuo mano darbo Lietuvos dailės muziejuje pradžios Lietuvoje gyvenantys dailininkai dovanojo ne ypač daug kūrinių. Turime suprasti, kad vyresnės kartos menininkai, kurie nedėsto akademijose ar mokyklose ir neturi galerijų užsienyje, nėra pasiturintys ir suinteresuoti parduoti savo darbus. Tačiau Lietuvos muziejai nuo 2010 m., deja, nebeturi lėšų naujiems darbams pirkti.Kalbant apie lietuvių kilmės arba iš Lietuvos kilusių užsienio menininkų dovanas, padėtis kitokia. Pavyzdžiui, Arbit Blato šeimos dovana yra išskirtinis dalykas, tokių dovanojimų būna labai retai. Nemažai Arbit Blato darbų yra užsienyje, – kalbu apie netoli Paryžiaus esantį Ketvirtojo dešimtmečio muziejų, kuriame eksponuojami ir šio iš Lietuvos kilusio dailininko, ir jo bičiulių Paryžiaus mokyklos dailininkų darbai. Arbit Blato darbų yra ir Amerikos muziejuose. Mano nuomone, Arbit Blato šeima sumaniai ir protingai dovanojo kolekciją Lietuvai, įsipareigojusiai rodyti ir tirti jo darbus.Kiti išeivijoje gyvenantys menininkai arba jų šeimos taip pat linkusios dovanoti darbų. Lietuvos dailės muziejus stengiasi profesionaliai įvertinti tokius pasiūlymus. Jeigu panašių kūrinių jau yra muziejuje ir menotyrininkai juos jau įvertino, kartais tenka dovanos atsisakyti arba pasiūlyti, pavyzdžiui, krašto, iš kurio kilęs dailininkas, muziejams. Tai daroma siekiant, kad kūriniai neprapultų svetimose šalyse.Kai Nacionalinė dailės galerija rengia parodas, pirmiausia menotyrininkai įvertina kūrinių kokybę, dailininko ir jo kūrybos reikšmę Lietuvos dailės istorijoje. Svarbios ir kitos aplinkybės. Turiu omenyje pastarojo meto naujoves, diskusijas dėl dailės istorijos ir jos nūdienos. Pavyzdžiui, gal yra tikrinamas požiūris į kurį nors laikotarpį, galbūt kas nors buvo pamiršta, palikta nuošalyje, o dabar atėjo laikas iš naujo tai įvertinti.2010 m. švęsdami dailininko Vytauto Kairiūkščio jubiliejų surengėme konstruktyvizmo parodą, kurioje buvo išryškinta ši kryptis XX a. Lietuvos istorijoje. Dailėtyrininkų manymu, iki tol ji buvo nepakankamai atverta kolektyvinei atminčiai.Būna ir kitaip. Pavyzdžiui, neturime pinigų norimam projektui, tačiau iš užsienio gauname lėšų kitam. Tuomet, jeigu randame tinkamą motyvaciją integruoti užsienio projektą į mūsų lietuvišką kontekstą, projektas „ateina“ su idėja ir pinigais. Jeigu ne – atsisakome sumanymo. Taigi atranką koreguoja vidaus ir išorės veiksniai.

– Pasaulyje yra ne vienas iš Lietuvos kilęs žydų kilmės menininkas, kurio darbų Lietuva neturi. Ar įmanoma neturint valstybės biudžeto lėšų grąžinti šiuos darbus į Lietuvą ir gal net eksponuoti po vienu stogu? – Vilniaus Gaono žydų muziejus stengiasi kryptingai dirbti šioje srityje. Žydų tautos paveldas, saugotas Lietuvos dailės muziejuje, specialiu Vyriausybės potvarkiu buvo atiduotas Vilniaus Gaono žydų muziejui. Dabar pas mus likę tik pavienių žydų menininkų darbų.Tačiau yra sunkiai įgyvendinamų tikslų. Kalbu apie pasaulyje gerai žinomus, Lietuvoje gimusius Žaką Lipšicą, Chaimą Sutiną, Mišelį Kikoiną ir kitus Paryžiaus meno mokyklos menininkus, kurių darbai jau puikuojasi garsiausiuose pasaulio muziejuose, o likę saugomi šeimose arba parduodami garsiuose aukcionuose. Lietuvai tai dažniausiai neįperkamos vertybės.Gali būti kitas sprendimas – pildyti kolekcijas privačiomis lėšomis, kaip tai daroma daugelyje pasaulio šalių. Vienas įspūdingiausių pavyzdžių – Japonija. Ten privatūs rėmėjai rikiuojasi į eilę norėdami garbingai įsigyti kūrinį ir dovanoti jį muziejui. Ši tolima Rytų šalis turi senų patriotizmo ir mecenatystės tradicijų. Lietuvoje rėmimo tradicijos kuklios, tačiau tikėtina, kad tvirtės. Taigi sunku tik valstybės lėšomis, be dovanojimo, įgyvendinti sumanymą, apie kurį kalbate.

– Atidarius „Akropolį“ dažnai šeima savaitgaliais rinkdavosi ne muziejų, o didelę parduotuvę. Ką daryti, kad žmones trauktų ne prekybos centrai, o tautos atmintį saugantis ir juos lavinantis menas? Kokia meno prasmė ir misija? Kodėl žmonėms reikia ir net būtina lankyti muziejus? Ką žmogui duoda meno suvokimas ir pažinimas? – Nacionalinė dailės galerija yra tarp Centrinės universalinės parduotuvės, „Europos“ ir „Panoramos“ prekybos centrų. Dešiniajame Neries krante susiformavo biurokratinių įstaigų ir prekybos centrų korpusai. Ką padaryti, kad žmogus, atėjęs į prekybos centrą, užsuktų ir į Nacionalinę dailės galeriją, nežinau. Jeigu žmogus eina į prekybos centrą, tegul ten ir lieka. Ateiti į galeriją jį turi paskatinti kitoks tikslas. Reikėtų tikėti, kad šiuolaikinis žmogus turi ne tik vartotojo instinktą, kurį gali patenkinti „Akropolyje“, bet ir kitą – norą gyventi, suprasti, kodėl gyvena, pajusti gyvenimo geismą. Akivaizdu, kad nepritekliai ir žiniasklaidos primetamas rūpinimasis kitais dalykais prislopino šį jausmą. Klausimas, ką žmogui (vartotojui) atveria kultūra ir menas, yra sudėtingas. Į jį atsakyti bandėme formuodami Nacionalinės dailės galerijos misiją ir strategiją.Savo misiją bandėme suvokti plačiau. Stengiamės ne tik kviesti žmones pažiūrėti dailės kūrinių dėl estetinės patirties, pasididžiavimo savo šalies kultūra, bet ir pabrėžti kitus savivokos aspektus. Šiandien žmogus gyvena vizualiame pasaulyje, – tai liudija internetas, televizija, mobilieji telefonai, kinas, judantys vaizdai. Mūsų nuomone, muziejaus vaidmuo gali būti reikšmingas, jis gali padėti žmonėms dalyvauti šiame vizualiame pasaulyje.Kitas dalykas – edukacinis muziejaus vaidmuo. Švietimas šiandien suvokiamas plačiau, ne tik kaip mokykla ir darželis. Dėl to Nacionalinėje dailės galerijoje, be parodų, vykdoma paralelinė renginių programa. Kiekvieną parodą papildo paskaitos, filmai, edukacinės programos, kurios įtraukia vis daugiau žaidimo ir pramoginių elementų, primenančių kad ir protų mūšį. Tai originali, reikalinga ir prasminga intelektualių pramogų pasiūla. Kiekvienas ateinantis į Nacionalinę dailės galeriją mato, kad tai ne tik pasyvi paveikslų žiūrykla, bet ir kitokia – aktyvi – veikla, kurios dažnas nesitiki.

– Į kokius žiūrovus orientuojasi Nacionalinė dailės galerija? Kaip gausinate lankytojų būrį? Kuo džiaugiasi ir kuo piktinasi Nacionalinės galerijos lankytojai? – Pradėsiu nuo linksmų dalykų. Kai rengėmės atidaryti Nacionalinę dailės galeriją, domėjausi, kaip formuojamos tikslinės grupės, į ką atsižvelgia pasaulio muziejai. Žmonės, dirbantys šioje srityje, siūlo įsivaizduoti, su kokiu žmogumi asocijuojasi muziejus. Ilgą laiką Londono Britų muziejus visuomenės apklausose buvo lyginamas su 65 metų džentelmenu su lazdele.Ne paslaptis, kad šiandien ne vienas Lietuvos muziejus galėtų asocijuotis su vyresne ponia. Tai ištikimas lankytojų sluoksnis – išsilavinusios, vyresnės, galbūt pensinio amžiaus moterys, kurios muziejuose lankėsi ir anksčiau, taip pat vykdavo į didžiuosius Sovietų Sąjungos muziejus, o dabar turbūt aplanko ir svarbiausius Europos muziejus.Dėl Nacionalinės dailės galerijos manyčiau, kad čia lankosi žmonės, kurių amžiaus vidurkis yra 30–40 metų. Tai jauni profesionalai. Galbūt tai susiję ir su architektūriniu galerijos įvaizdžiu. Ji šiuolaikiškesnė, demokratiškomis, atviromis erdvėmis galbūt artimesnė jaunesniems žmonėms. Tačiau nesakau, kad galerijos nelanko vyresnieji. Vis dėlto didžioji dalis lankytojų – jaunesni žmonės. Labai stengiamės, kad į galeriją ateitų šeimos su vaikais.

– Kokios pasaulinės meno galerijų tendencijos? Kaip Lietuvos nacionalinė dailės galerija atrodo, palyginti su gretimomis ir Europos šalimis? – Nacionalinė dailės galerija panaši į daugelio artimiausių kaimynių Rytų Europoje ir Skandinavijos muziejus. Skiriasi tik jos rinkinys. Skandinavijos, o ir Lenkijos, Čekijos, Vengrijos muziejai dažniausiai turi ne tik savo šalies, bet ir užsienio šalių menininkų darbų. Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos šalyse, kolekcijas sudaro šiose šalyse gyvenusių menininkų kūriniai. Yra vienas kitas užsienio eksponatas, dažniausiai patekęs iš privačių kolekcijų, tačiau dauguma rinkinių – vietiniai. Jie paprastai būna įdomūs atvykėliams, tačiau nuolatinę ekspoziciją ilgainiui pamato visi šalies lankytojai, menais besidomintys daugelį metų.2009 m. pirmąjį pusmetį Nacionalinė dailės galerija sulaukė 50 tūkstančių lankytojų. Tai labai daug. Po 2009 m. (buvo surengtos Mikalojaus Konstantino Čiurlionio darbų ir „Šaltojo karo modernizmo“ parodos) per metus apsilanko tiek, kiek per minėtą pirmą pusmetį. Tikimės, kad pagerėjus laikams lankytojų padaugės, juolab kad ketiname surengti naujoviškesnių parodų, kuriose bus eksponuojama ir Lietuvos, ir užsienio menininkų darbų.Antras skirtumas – lėšos. Nuolatinis virkavimas dėl pinigų slegia, tačiau be jų, deja, negalime surengti originalesnių parodų.Finansavimas turi atitikti realias projektų sąnaudas. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, supaprastėjo keitimosi parodomis reikalavimai, tapo lengviau skolintis kūrinių iš užsienio. Jų skolintis iš Europos Sąjungos šiandien gerokai pigiau nei iš Rusijos ar JAV. Puikūs ryšiai su Lietuvos muziejais ir privačiais kolekcininkais išties leistų atnaujinti mūsų veiklą – idėjų, sumanymų nestinga.

– Šiemet Londone, Tate galerijoje, apžiūrinėdama Damieno Hirsto darbus, o Bilbao Guggenheimo muziejuje – Richardo Serros skulptūras, pamaniau, kad norėčiau, jog juos Vilniuje išvystų mano bičiuliai. Ar realios tokios svajonės? Ką pati norėtumėte atvežti ir parodyti? – Realu surengti bet kokią parodą. Nacionalinė dailės galerija turi visas reikalingas technines, saugumo, klimato reikalavimus atitinkančias sąlygas. Tai patvirtina iš keliolikos muziejų surinktų M. K. Čiurlionio darbų ir „Šaltojo karo“ parodos.Norėtume, pavyzdžiui, parodyti specialiai mūsų muziejui sukurtą Ž. Lipšico retrospektyvą. Yra galimybių pasiskolinti darbų iš Prancūzijos ir kitų šalių muziejų.Mūsų planai – parodos, nukreiptos į Rytus ir į Vakarus. Manau, žiūrovams būtų įdomi socialistinio realizmo meno paroda, kurią pavyktų surengti atvežus Rusijos muziejų eksponatų, taip pat įtraukus socialiai angažuotų kūrinių iš Prancūzijos ir Italijos.Bendras projektas su Šiaurės šalimis padėtų išryškinti Europos pakraščių moderniosios dailės bendrumus ir savitumą – šiandien dailės istorikų naujai atrandamą vadinamąjį periferinį modernizmą.Neišskiriu vieno menininko, tokio kaip R. Serra. Mūsų patirtis liudija, kad užsienio menininkai nėra pakankamai žinomi Lietuvoje. Parodos, nesusietos su lietuvišku kontekstu, tiesiog sulaukia mažiau lankytojų. Jeigu pristatome pasaulyje žinomą menininką, dažniausiai stengiamės jį susieti su lietuvišku kultūros kontekstu. Mūsų programose yra daug tokių tiltų statymo pėdsakų.Lėšos tokioms svajonėms įgyvendinti yra atskiras klausimas.

– Ką manote apie galimą Ermitažo padalinio ir Viktoro Butkaus privataus muziejaus kaimynystę? – Neturiu vienareikšmio atsakymo. Sutelkti kelis muziejus vienoje vietoje, manau, yra prasminga. Niujorke patogu nueiti nuo Modernaus meno muziejaus (MoMa) iki Žydų, Guggenheimo ir kitų muziejų, esančių netoliese. Tas pats pasakytina apie Frankfurte prie Maino esančią muziejų alėją. Tai pasiteisina, todėl ir Vilnius gali galvoti apie tokią galimybę.Populiarioji „Kultūros naktis“ taip pat liudija, kad Vilniaus muziejai senamiestyje sulaukia daugiau lankytojų nei mes, įsikūrę atokiai. Kad žmogus ateitų į Nacionalinę dailės galeriją, reikia specialių pastangų.Kalbėdama apie V. Butkaus kolekciją ir Ermitažo padalinį Lietuvoje manau, kad dalykiška konkurencija yra sveika. Nei aš, nei galerijoje dirbantys kolegos dėl to nesikremtame. Manome, kad tai yra intelektinės varžybos, skatinančios mąstyti, ką, kodėl ir kaip darome, su kokia publika dirbame. Kitas dalykas, jei finansai nebus skirstomi vienodai, šios varžybos gali tapti nelygiateisės. Nacionalinė dailės galerija yra Lietuvos dailės muziejaus padalinys – biudžetinė įstaiga, privatų muziejų gali paremti ir jo steigėjas, o kokį statusą turės Ermitažo padalinys, sunku nuspėti. Mano nuomone, muziejai privalo paisyti partnerystės, o ne įremti alkūnę kolegai į šoną.

– Girdėjau, kad stengiatės būti demokratiška ir supratinga vadovė. Stengiatės ar taip išeina savaime? – Manau, vadovavimo stilių visada lemia asmenybės bruožai. Anksčiau dirbau mokslinį ir parodų kuravimo darbą ir visuomet vertinau bendradarbiavimą. Dažnas situacijas tenka apgalvoti iš anksto, tačiau stengiuosi įsiklausyti į kiekvieną nuomonę. Jeigu mano sprendimai vertinami kaip demokratiški, džiaugiuosi.

– Dažnas žiūrovas, atėjęs į parodą, turi skaityti autoriaus pateiktą kūrinio apibūdinimą. Jeigu autorius nori tai aprašyti, kodėl jis nerašo knygų? Arba kodėl nepalieka žiūrovui pačiam interpretuoti kūrinį? – Išgirdusi tokį samprotavimą, visada klausiu, ar žiūrėdami į Kazimiro Malewicziaus „Juodąjį kvadratą“, tikrai žinote, ką byloja šis kūrinys, kokios reikšmės jame užkoduotos? O žvelgdami į Pablo Picasso garsiąją dviračio sėdynę su dviračio rankena („Jaučio galva“) tikrai žinote, ką autorius norėjo pasakyti?Lietuvoje po penkiasdešimties metų sovietmečio esame įpratę žiūrėti ir vertinti pasakojimu grįstus kūrinius, net jeigu pasaulis juose formaliai pakreiptas, deformuotas. Šiandieninį žiūrovą dažnai trikdo šiuolaikiniai menai: instaliacijos, konceptualūs objektai. Nors juose pasakojama dažnai ne mažiau nei kitų rūšių kūriniuose, tokių kūrinių „prisibijoma“, todėl jų paaiškinimai turi prasmę. Manau, galime būti sukritikuoti, kad Nacionalinėje dailės galerijoje per daug didaktikos ir paaiškinimų. Iš tiesų stengiamės, kad kiekviena paroda turėtų anotaciją, o kai kurie darbai – paaiškinimus. Be abejo, aiškinti reikia ne kiekvieną kūrinį, o tik išskirtinį, kuris padeda suvokti, kas svarbu visai menininko kūrybai. Didaktikos yra visuose pasaulio muziejuose, aprašymai pateikiami keliomis kalbomis.Kolega Davidas Crowley, kuravęs „Šaltojo karo modernizmo“ parodą, dabar Londono karališkajame koledže dėsto naują ir populiarų dalyką – kūrybinį rašymą. Jo nuomone, sudėtingiausios užduotys studentams yra rašyti išplėstines kūrinių etiketes.Menotyrininkai dažniausiai rašo pernelyg profesionalia kalba. Pati taip darau ir kolegoms patariu: rašykite taip, kad perskaitę susižavėtų jūsų tėvai. Tai turi būti informacija, skirta bendrą išsilavinimą turinčiam žmogui. Tuomet tas, kuris žino daugiau, pasitelks fantaziją, o žinantis mažiau pasiskaitys ir pagilins žinias.

– Sakoma, kad verslas turi būti socialiai atsakingas. O menas? Ar jam taikytini šie kriterijai? – Negaliu kalbėti apie meną, nes nesu menininkė. Muziejų, ypač valstybinių, veikla privalo būti socialiai atsakinga, nes jie išlaikomi iš mokesčių mokėtojų pinigų. Socialinę atsakomybę suvokiu kaip misiją.Kaip dailės istorikė, parodų kuratorė manau, kad menas yra socialinės atsakomybės raiška. Net tuomet, kai jis atrodo provokuojantis.Daugiau panašių straipsnių rasite „Verslo klasėje“ –  žurnale mąstantiems ir smalsiems žmonėms, kurie brangina savo laisvalaikį ir domisi rytojumi. Prenumeruoti žurnalą galite čia.

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:













Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Rašyti komentarą 0
Įvardijo pasaulio miestus, kuriuose gyventi prašmatniai brangiausia

Anot šveicarų privačios bankininkystė kompanijos „Julius Baer Group“ pasaulinės gerovės apžvalgos „Global...

Laisvalaikis
19:43
„Kino pavasario“ vadovybėje – pokyčiai

Keičiasi tarptautinio Vilniaus kino festivalio „Kino pavasaris“ vadovybė. Vykdomojo festivalio direktoriaus...

Vadyba
13:37
Iliustruotoji istorija: vokiečių Liuftvafės pradžia – SSRS bazėse Premium 2

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, nugalėjusios valstybės susitarė sunaikinti Vokietijos oro pajėgas.

Laisvalaikis
2020.01.19
Vietoj tabako – natūralaus saldiklio plantacijos Premium

Stevija – natūralus ir vis labiau populiarėjantis saldiklis, įvardijamas kaip viena alternatyvų cukrui. Prieš...

Pramonė
2020.01.19
Iliustruotoji istorija: paskutinės Pompėjų dienos Premium

Pompėjai sustingo po pelenų ir pemzos akmenų sluoksniu, kai 79 m. po Kr. išsiveržė Vezuvijaus ugnikalnis,...

Laisvalaikis
2020.01.18
Kolumbijos lietuvis P. Yamin-Slotkus: žmogaus elgesį keičia informacija, ne draudimai Premium

Kolumbijos lietuvis Paulius Yamin-Slotkus, antropologas, elgesio pokyčių tyrinėtojas, įsitikinęs, jog daugybę...

Laisvalaikis
2020.01.18
Vilniaus senamiestyje kuriamas „Senatorių pasažas“ Premium 5

Restoranų verslo padangėje jau senokai sklando kalbos, jog iš viešbučio „Pacai“ restoranų su visa komanda...

Laisvalaikis
2020.01.17
Vilnius planuoja naują skverą Stoties rajone 2

Vilniaus savivaldybė paskelbė besirengianti visiškai atnaujinti iki šiol apleistą ir nenaudojamą, tačiau...

Laisvalaikis
2020.01.15
Kultūros ministerija nori ketvirtos viceministro pareigybės

Kultūros ministerija siūlo Vyriausybei steigti ketvirtojo viceministro pareigybę – jis būtų atsakingas už...

Laisvalaikis
2020.01.14
Filipinuose išsiveržęs ugnikalnis stabdo Manilos oro uosto darbą

Gyvybę sekmadienį pradėjęs rodyti Taalio ugnikalnis Filipinuose įsismarkavo ir ėmė spjaudyti lava. CNN...

Laisvalaikis
2020.01.13
Tarp meilės ir neapykantos: kaip pasaulis vertina D. Trumpą

JAV prezidentas Donaldas Trumpas pačiose Valstijose vertinamas labai prieštaringai. Nauja nepriklausomo...

Laisvalaikis
2020.01.13
Iliustruotoji istorija: Didysis Benas Premium

1834 m. Didžiosios Britanijos parlamente kilęs didelis gaisras atvėrė kelią žymiojo Londono bokšto – Didžiojo...

Laisvalaikis
2020.01.12
Influencerių rinkodara: nuo Makaliaus iki A. Tapino 1

Žiniasklaidos planavimo agentūros „Inspired UM“ nuomonės formuotojų tyrimas rodo, kad populiariausios temos,...

Rinkodara
2020.01.12
Iliustruotoji istorija: karas ir technologijų šuolis Premium

Kai Pirmojo pasaulinio karo šūviai apkasuose galop nutilo, į pasaulį atėjo daugybė svarbių išradimų,...

Laisvalaikis
2020.01.12
Penkios milijardierių sėkmės pamokos Premium

Svetainė CNBC skaičiuoja, jog 2019-aisias pasaulyje buvo apie 2.604 milijardierių, t. y. apie 0.0002%...

Laisvalaikis
2020.01.12
Architektas A. Gučas: kažin, ar Vilnius dabar patektų į UNESCO sąrašą Premium 6

2019 m. gruodį sukako 25-eri metai, kai Vilniaus istorinis centras, pirmasis objektas Baltijos šalyse, buvo...

Laisvalaikis
2020.01.12
Lietuviai jaučiasi laimingiausi nuo 2008 m. krizės laikmečio 2

„Žmogaus studijų centro“ atliekama Lietuvos emocinės būsenos stebėsena rodo, 2019 m. Lietuva jautėsi kaip...

Rinkodara
2020.01.11
Dirbtinio intelekto kūrėjas G. Pekšys: mokslas yra verslo daugiklis Premium

Gediminas Pekšys, matematikas, dirbtinio intelekto sprendimus medicinai kuriančio startuolio „Oxipit“ vadovas...

Laisvalaikis
2020.01.11
„Toyota“ statys ateities miestą 1

Išgirdę pavadinimą „Toyota“, daugybė žmonių įsivaizduoja ne ką kitą, kaip automobilį, kartais – LEAN sistemą.

Laisvalaikis
2020.01.10
Vilniuje nuspręsta statyti paminklą Antanui Smetonai

Premjeras Saulius Skvernelis sudarė darbo grupę paminklo Vasario 16-osios Akto signatarui, Lietuvos Tarybos...

Laisvalaikis
2020.01.09

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau