Kas grąžina saiką

Kad kiekvienam patartina sveikai maitintis, sportuoti, daugiau būti gryname ore, skirti laiko sau, žino kiekvienas. Vis dėlto antsvorio problemos nedingsta, priešingai – nutukusių žmonių Lietuvoje daugėja, o antsvorio problema ypač pavojinga vasarą, stojus karščiams.

Eglė Kliukaitė, Vilniaus dietologijos centro gydytoja dietologė, papasakojo, kaip motyvuoti siekiančiuosius numesti svorio, ir priminė apie antsvorio įtaką sveikatai.

Moterys dažniau į dietologą kreipiasi norėdamos pasidailinti išvaizdą, tačiau p. Kliukaitė, paklausta apie antsvorio įtaką mūsų gyvenimui, pirmiausia kalba apie sveikatą.
„Turint antsvorio galima ilgai gyventi – tarsi nieko neskauda. Deja, iš tiesų jis trikdo organizmo funkcijas, o vėliau sukelia ir lėtinių ligų“, – kalba ji.
Vienas iš sutrikimų, siejamų su per dideliu svoriu, – metabolinis sindromas. Ši diagnozė reiškia kraujospūdžio padidėjimą, atsparumą insulino poveikiui, kraujo krešėjimo sutrikimą, dėl šių sykiu – širdies ir kraujagyslių ligas, cukrinį diabetą. Su metaboliniu sindromu siejamos ir kitos ligos, pavyzdžiui, podagra.
Papildomas svoris – našta raumenų, kaulų sistemai, ypač stuburui ir sąnariams, galinti sukelti įvairių patologijų. Nutukimas didina ir II tipo cukrinio diabeto, aterosklerozės, onkologinių ligų riziką, moterims gali išsivystyti nevaisingumas.

Didelis pilvas – negerai
Manoma, kad žmogus turi antsvorio tada, kai jo kūno masės indeksas siekia 25–29,9 (skaičiuojamas svorį dalijant iš ūgio metrais kvadratu), tačiau tai dar nėra nutukimas. Išvardytų ligų pavojus, esant nedideliam antsvoriui, – mažas. Nutukimas gerokai pavojingesnis už antsvorį, jį akivaizdžiai parodo ne tik kūno masės indeksas, bet ir pilvo apimtis. Jei moters juosmens apimtis didesnė nei 88 cm, o vyro – 102 cm, įvardijamas pilvinis, centrinio tipo, nutukimas.
„Lašinukus“ sudaro poodinis riebalinis audinys ir vidiniai riebalai, pastarieji ypač kenksmingi: jie kaupiasi apie žarnyną, kepenis, kasą, skrandį ir spaudžia šiuos organus, ilgainiui gali pakisti fiziologinė jų padėtis, tai didina polinkį sirgti virškinamojo trakto ligomis, akmenlige, kepenų nepakankamumu.
Storas poodinis riebalinis audinys sutrikdo vieną pagrindinių odos funkcijų – termoreguliaciją, todėl nutukę žmonės sunkiai pakelia karštį, aiškina p. Kliukaitė. Turint galvoje, kad jų širdžiai ir taip tenka papildomas krūvis, vasarą jie dar greičiau pavargsta, net po menkesnio fizinio krūvio.

Pilvinis, dažniausiai vyrams būdingas, nutukimas laikomas pavojingiausiu. Vidiniai riebalai vadinami metaboliškai aktyviais, jie turi įtakos ir kraujo rodikliams – atspindi cholesterolio kiekį, gliukozės, angliavandenių apykaitą ir skatina lėtines ligas.
Kriaušės tipo nutukimas būdingesnis moterims. Riebalai, kol tėra antsvoris, keliantis daugiau grožio nei sveikatos klausimų, reikšmingos įtakos neturi. Tačiau storas poodinis riebalinis audinys neigiamai veikia kaulų, raumenų sistemą, yra papildomas krūvis sąnariams.
„Norėčiau pabrėžti, kad norint pagelbėti savo sveikatai užtektų numesti nedaug svorio, – sako pašnekovė. – Nustatyta, kad sumažinus svorį 5% sumažėja širdies ir kraujagyslių ligų, cukrinio diabeto išsivystymo rizika. Svorį sumažinus 7%, cukrinio diabeto rizika sumažėja net 58%.“

Kas skatina
Ir vis dėlto – apie 15% Lietuvos žmonių nutukę, tendencijos rodo, kad ateityje jų bus daugiau. Kyla klausimas, kas gali motyvuoti ir palaikyti žmogų, jau pradėjusį keisti gyvenimo būdą.
Pasak p. Kliukaitės, labiausiai žmones skatina gerėjanti sveikata.
„Norint laikytis užsibrėžto plano, reikėtų išsikelti realius tikslus, – pataria ji. – Jei planuojama netekti 30–50 kg, nereikėtų mąstyti apie galutinį rezultatą, o apie etapus. Juolab kad sveikas svorio kritimas yra iki 1 kg per savaitę.“
Mitybos planą reikia susidėlioti taip, kad jis būtų kiek įmanoma palankesnis konkrečiam žmogui, įvertinti savo dienotvarkę ir įpročius. Tai nereiškia, kad plano turi laikytis kas minutę, tačiau reikėtų suvokti pagrindinius mitybos principus.

„Visų mūsų gyvenime būna nuklydimų nuo kurso, bet jeigu juos įsivardijame ir kontroliuojame, jie neturės didelės reikšmės dietai“, – svarsto p. Kliukaitė.
Pakartotiniai vizitai pas dietologą taip pat motyvuoja.
„Kai žmogus nėra paleidžiamas „saviveiklai“, jis svorio metimo procesą suvokia kaip etapus ir paprasčiau žiūri į šį procesą, – aiškina ji. – Pastebėjau ir tai, kad žmonės tarsi įsipareigoja dietologui, jaučia atsakomybę dėl rezultatų. Artimuosius būtina perspėti – ko sieki, kas keisis gyvenime, bet dietologas metant svorį taip pat tampa kone artimasis.“

Pagirti save
„Save įvertinti, paskatinti – irgi galėtų būti motyvacinė priemonė. Aišku, ji neturėtų būti susijusi su maistu, – kalba gydytoja dietologė. – Tai galėtų būti spektaklis, kinas ar kas nors kita.“
Ji atkreipia dėmesį, kad į konsultacijas ateina nemažai psichologinių bėdų kamuojamų žmonių, kartais jos skatina persivalgymą, o kartu – ir nutukimą.
„Dažnai pacientams stinga savivertės, meilės sau, juos kamuoja liūdesys, baimė, vienatvė, – vardija p. Kliukaitė. – Stambesniems žmonėms kartais sunku rasti antrąją pusę, ir greičiausiai visai ne dėl svorio, o dėl nusiteikimo, kompleksų.“
Ji svarsto, kad su svorio augimu dažnai susijęs laiko sau stygius. Per darbus, buitį, šeimos rūpesčius neretas pamiršta reguliariai valgyti, skirti laiko ramiems pusryčiams, pietums, vakarienei.
„Nereikėtų valgyti paskubomis. Pietus galima susiplanuoti, laiko stygiumi dažniausiai tik teisinamės“, – sako ji. Kai valgome dirbdami, prie kompiuterio, nė nepastebime, kiek ir ko dingsta mūsų skrandžiuose.

„Dažnai maistą ryjame beveik nekramtydami, – sako ji. – Tačiau pamėginę valgyti lėčiau, sukramtyti maistą, pajusite, kad taip sotumo jausmas greičiau ateina ir ilgiau trunka. Be to, maistas turi teikti malonumą, teigiamų jausmų. O valgydami ir žiūrėdami į kompiuterį galime patirti ne pačių geriausių emocijų“, – šypsosi ji.
Motyvacijai kenkia laikotarpiai, kai svoris nustoja kritęs.
„Dažniausiai to priežastys lieka neišaiškintos. Arba žmogus nebesilaiko patarimų, kaip iki tol, arba gyvenime nutinka kokių nors trukdžių, – svarsto gydytoja. – Tada žmogus nusivilia ir gali pradėti persivalgyti.“
Jeigu sąžiningai laikomasi plano, vis tiek po pusės metų svoris gali stabilizuotis, kuriam laikui nustoti kritęs.
„Tačiau reikia suvokti, kad svorio stabilizavimasis nėra blogas dalykas, – kalba p. Kliukaitė. – Svarbiausia, kad svoris neaugtų. Jo netekti yra pusė darbo. Didysis darbas – išlaikyti esamą. Tam reikalingas ir mitybos planas, ir vizitai pas gydytoją, ir pokalbiai. Mat polinkis tukti nedingsta.“