Vasiliauskas: nebūkime egoistai, nes Europa nebuvo egoistė

Publikuota: 2013-05-04
Vitas Vasiliauskas, Lietuvos banko valdybos pirmininkas.
Vitas Vasiliauskas, Lietuvos banko valdybos pirmininkas. Nuotrauka: Vladimiro Ivanovo
„Verslo žinios“

– Neseniai dalyvavote Dubline vykusiame ES šalių narių finansų ministrų ir bankų valdytojų susitikime. Kokie aktualūs Lietuvai sprendimai ten buvo pasiekti?Be abejo, centriniam bankui esminis klausimas – bankų sąjunga. Gera žinia, kad po sudėtingų, tačiau konstruktyvių diskusijų pavyko rasti kompromisą dėl bendro kredito įstaigų priežiūros mechanizmo. Beliko balsavimas Europos Parlamente ir, tikėtina, iki metų vidurio du reglamentai, būtini šiam mechanizmui paleisti, bus priimti.Kita svarstyta aktualija – Bankų pertvarkymo direktyva. Pristatyta ir idėja, ir jos veikimo mechanizmas.  Šios idėjos esmė – bankų problemas spręsti visų pirma savininkų, akcininkų ir kreditorių pinigais, taip vadinamuoju „bail-in“ bankų problemų sprendimo būdu. Taip būtų išvengta grėsmingų situacijų, kai bankų problemos virsta viešųjų finansų bėdomis, kaip jau yra atsitikę kai kuriose šalyse, kai bankai buvo gelbėti valstybės lėšomis. (Klasikinis bankų gelbėjimo būdas yra vadinamasis „bail-out“ principas, kai bankai gelbėjami išoriniais pinigais – red. past.).Žinoma, čia nekalbama apie apdraustus indėlius – ES, taip pat ir Lietuvoje indėliai iki 100.000 EUR yra draudžiami, ir dėl jų garantijų nediskutuojama.Svarstant Bankų pertvarkymo direktyvą pareikšta nuomonė, kad būsimosios direktyvos nuostatos neturėtų galioti „atgal“. Kitaip tariant, naujoji bankų pertvarkymo schema turėtų būti taikoma ne įsisenėjusioms, o tik naujoms, jau po jos įsigaliojimo susidariusioms problemoms spręsti. Į šį naujosios direktyvos veikimo etapą bankai turėtų įžengti visiškai susitvarkę senąsias balansų bėdas.Iš principo buvo akcentuojamas kuo spartesnis bankų sąjungos teisės aktų priėmimas, siekiant, kad bendras bankų priežiūros mechanizmas startuotų 2014 m. Kai pirmininkausime ES, teks vadovauti darbui su Bankų pertvarkymo direktyva. Taip pat gali tekti dirbti prie Mokėjimo paslaugų direktyvos, pinigų plovimo prevencijos priemonių. Lietuva turi bankų gelbėjimo minėtu „bail-in“ principu patirties ir aš Bankų pertvarkymo direktyvą laikyčiau mūsų prioritetu. Jeigu mums pavyktų suderinti šalių narių pozicijas, tai būtų iš tiesų didelis pasiekimas.

– Prie „Snoro“ ir Ūkio banko gelbėjimo operacijos valstybė mokesčių mokėtojų pinigais prisidėjo 3 mlrd. Lt suma. Tai beveik dukart daugiau nei patys bankai buvo sukaupę Indėlių draudimo fonde. Kaip vertinate bankų gelbėjimo pasekmes viešiesiems finansams ir kaip ketinate užtikrinti kredito įstaigų krizių sprendimų finansavimą ateityje? Keisti indėlių draudimo sistemą nėra taip paprasta. Tai paliečia visą finansų industriją. Šiuo metu kalbant apie bankų gaivinimą ir indėlių draudimą ES lygiu diskutuojama, kokį taikyti modelį, ar, sakykime, išankstinį (ex-ante), ar įmokų rinkimo po bankroto (ex-post). Dauguma pasisako už pirmąjį variantą, kad reikia sukaupti lėšų iki draudžiamojo įvykio, o ne atsitikus įvykiui jas rinkti. Kalbant apie mūsų indėlių draudimo sistemą, reikėtų derintis prie bendrų procesų Europos Sąjungoje, nes, kaip jau sakiau, modelių kaitaliojimas veikia industriją.Be abejo, yra tobulintinų dalykų. Kai kurios kredito įstaigos (kredito unijos – red. past.) dabar Lietuvoje moka perpus mažesnes indėlių draudimo įmokas. Mano nuoširdžiu įsitikinimu, indėlių draudimo sistema turi būti paremta kiekvieno subjekto rizikos laipsniu ir įmokos faktiškai turėtų būti individualizuotos.Naujausioje finansinio stabilumo apžvalgoje esame pateikę pasiūlymų, kaip galėtų keistis indėlių draudimo sistema. Rizikos laipsnio inidividualizavimas – ganėtinai svarbus aspektas ir mes to link nuosekliai einame. Nuo šių metų vidurio planuojame skelbti individualių rinkos dalyvių veiklos rezultatus – keičiame praktiką nuo bendrų sektoriaus rezultatų skelbimo prie individualių, šitaip rinkai aiškiai  parodytumėme kiekvieną individualią įstaigą. Vėliau galvosime apie pasikeitimus indėlių draudimo sistemoje.Kalbant apie Indėlių draudimo fondą šiandien, jo finansinės padėtis labai priklausys nuo Konstitucinio Teismo sprendimo. Keliamas klausimas dėl VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ kaip kreditoriaus eiliškumo. Nuo to, koks bus priimtas sprendimas, ar įstatymai, kurie nustato šio didelio valstybės kreditoriaus prioritetą kreditorių eilėje, neprieštarauja Konstitucijai, priklauso ir fondo finansai.– Šiandien matome, kad tas apsauginis buferis buvo per menkas, t. y. Indėlių draudimo fonde sukauptų lėšų neužteko. Kaip vis dėlto keisis draudimo įmokos kredito įstaigoms?Šiuo metu darbo grupė nagrinėja kredito unijų veiklą. Joje yra sutarimas dėl įmokų, mokamų į Indėlių draudimo fondą, suvienodinimo su kitomis kredito įstaigomis (šiuo metu bankai moka įmokas po 0,45%, o kredito unijos – po 0,2% nuo turimų indėlių – red. past.). Tai, matyt, bus pirmas žingsnis, o toliau, vėlgi – tas mano minėtas individualizavimas pagal kiekvieną iš kredito įstaigų.Savaime suprantama, kad sukaupti šimtaprocentinę išmoką būtų nerealu ir tarptautinė praktika yra tokia, kad yra sukaupiamas dalinis fondas ar buferis. Dabar vyksta diskusijos, kokio dydžio turėtų būti tas fondas. Prieš „Snoro“ atvejį buvo sukaupta tikrai nemažos sumos – 1,7 mlrd. Lt – ir dabar kiekvieną mėnesį fondas gauna maždaug po 15 mln. Lt. Sumos anksčiau buvo didesnės, bet dabar jau nebeturime dviejų rizikingiausių rinkos dalyvių.Įmokų didinimas reiškia papildomas sąnaudas. Reikia bendros diskusijos su visa rinka. Dabartinėje aplinkoje staigūs judesiai nebūtų racionalūs. Todėl, mano manymu, neturėtų būti išimčių, kad tos įmokos būtų analogiškos, o toliau dėl modifikavimo reikia šnekėtis su rinka.

– Jei kalbėtume apie bankrutavusių bankų „Snoras“ ir Ūkio bankas blogąjį turtą, kokie numatyti turto realizavimo terminai, kada tos lėšos pasieks kreditorių sąskaitas? Konstitucinio Teismo sprendimo tikimės dar šią vasarą. Esame gavę paklausimą iš teisėjo, kuriam buvo paskirta byla. Jis klausia mūsų nuomonės, tad iš to mes sprendžiam, kad pasirengimas nagrinėti yra prasidėjęs. Dabar „Snore“ yra daugiau nei vienas milijardas litų, kurie išsprendus kreditorių eilės klausimą galėtų atsilaisvinti.  Aš nekalbu apie paskolų portfelį, kitus turto objektus, antrines įmones, kurios būtų pardavinėjamos ir atitinkamai lėšos galėtų atitekti kreditoriams.Balandžio 19 d. kreipėmės su pareiškimu į teismą dėl bankroto bylos Ūkio bankui iškėlimo. Procesas užsitęs, kol bus paskelbtas bankroto administratorius, sušauktas kreditorių susirinkimas, išrinktas kreditorių komitetas. O tada prasidės realus darbas, t. y. kreditoriai nustatys, kaip greitai judėti realizuojant turtą.Kaip sakiau, po Konstitucinio Teismo sprendimo paaiškės, kokius kreditorinius reikalavimus gali susigrąžinti Indėlių draudimo fondas.– O kaip bus, jeigu Konstitucinis Teismas nuspręs, kad valstybė turi stoti į bendrą kreditorių eilę?Apskaičiuota, kad tuomet būtų apie 50% lėšų atgavimo tikimybė. Iš tikrųjų yra svarbus pats sprendimas, nes šiuo atveju bus atlaisvinta lėšų. Šiuo metu tie pinigai, paprastai tariant, yra užšaldyti.– Ar Lietuva dalyvaus kuriant bendrą Europos bankų priežiūros mechanizmą, kuris numato 3 didžiųjų bankų kiekvienoje ES šalyje narėje kontrolės perdavimą Europos centiniam bankui, o kitų rinkos dalyvių reguliavimą paliekant nacionaliniams centriniams bankams?Narystė euro zonoje reiškia prisijungimą prie bendro priežiūros mechanizmo. Ne euro zonos valstybėms narėms palikta teisė prisijungti. Turėdamas omenyje mūsų bankų sektoriaus struktūrą – 90% rinkos valdo Skandinavijos šalių bankai, kurie nėra euro zonos šalių kredito įstaigos, – nematyčiau reikalo iš karto Lietuvai jungtis prie bendro priežiūros mechanizmo.Mes ir toliau laikysimės nuoseklaus, išsamaus bendradarbiavimo su Šiaurės šalių priežiūros institucijomis, pirmiausia su Švedijos bankų priežiūros tarnyba (Švedijos SEB ir „Swedbank“ – didžiausi bankai Lietuvoje – red. past.). Be abejo, pritariame bendrai priežiūrai, tačiau Lietuvos prisijungimas prie jos – tai jau vėlesnio etapo klausimas.

– Danijos centrinis bankas neseniai pakėlė bazinę palūkanų normą, nors Danijos krona, kaip ir litas, yra fiksuotu kursu susieta su euru. Danų vyriausiasis bankininkas griežtinamą pinigų politiką grindžia siekiu pažaboti įvairaus turto burbulus, kuriuos pučia pigūs pinigai. Kodėl Lietuva nevykdo savarankiškos pinigų politikos, jei tai daro danai? Danijos atvejis mums yra puikiai žinomas, nes danai, kaip ir mes, susieti su valiutų keitimo mechanizmu. Jie, kaip ir mes, yra fiksavę valiutos kursą su euru, tik jie yra pasilikę kurso svyravimo galimybę 2,25% į vieną arba į kitą pusę. Danija, kaip ir mes, yra priklausoma nuo Europos centrinio banko pinigų politikos. Danai faktiškai yra vienintelė valstybė, kuri nustačiusi neigiamas palūkanas, ir tą ji daro siekdama susilpninti savo valiutą.Savarankiška pinigų politika – tai iš tiesų tradicijų klausimas. Danai šią tradiciją puoselėja nuo 1936 m.  Mes savo modelį sukūrėme 1992 m., kada įsivedėme talonus, jų kursas buvo visiškai plaukiojantis. 1993 m. įsivedėme litą ir pradėjome intervencijas į valiutų rinkas, o 1994 m. įsivedėme valiutų valdybos modelį. Mūsų pinigų politika buvo orientuota į fiksuotą kursą ir galiausiai į euro įsivedimą.2002 m., kai litą susiejome su euru, tai natūralu, kad horizonte matėme visateisį dalyvavimą ekonominėje ir  pinigų sąjungoje. Dabar, be abejo, galėtų būti variantas grįžti prie plaukiojančio kurso pinigų politikos. Tačiau aš asmeniškai tam nematau priežasčių. Netgi priešingai, manyčiau, kad tai būtų labai pavojinga. Mes tam iš tikrųjų neturime gebėjimų. O valiutų valdybos modelis per pastaruosius dvidešimt metų yra visiškai pasiteisinęs. Mūsų centrinis bankas yra nepriklausomas, niekas negali daryti įtakos mūsų pinigų politikai, ir tai yra vertybė. Mes nesame Lenkija, turime visiškai kitokią ekonominę struktūrą. Todėl, mano galva, to, ką dabar turime, ir turėtumėme laikytis. Diskutuoti galime, tačiau šiandien nematau priežasčių, kodėl turėtumėme 180 laipsnių keisti mūsų pasirinktą pinigų politikos horizontą.Be to, aktyviai veikiame per išmintingo skolinimo gaires, kurios numato nekilnojamojo turto kainų burbulų prevenciją. Finansų ministerija taip pat yra pateikusi Lietuvos banko įstatymo projektą, kuriame Lietuvos bankas būtų įvardytas kaip vienintelė institucija Lietuvoje užtikrinanti finansų stabilumą.  Šiandien to nėra. Mano įsitikinimu, toks mandatas suteiktų galimybių mūsų institucijai preventyviai veikti įvairiausius burbulus.– Lietuva yra numačiusi įsivesti eurą nuo 2015 m.  Ar, Jūsų nuomone, šiandien galime jaustis komfortiškai, kad kitų metų pavasarį, kaip bus pateiktas Europos Komisijos ir Europos centrinio banko verdiktas, šalies makroekonominiai rodikliai atitiks euro zonos kandidatėms keliamus Mastrichto reikalavimus? Turiu omenyje, infliaciją, skolos lygį, biudžeto deficitą.Pats slidžiausias kriterijus – infliacijos kriterijus. Lietuvos banko prognozė rodo, kad dabar yra kelerių metų langas, kai infliacijos kriterijus dėl objektyvių priežasčių gali būti tenkinamas. Tai galėtų būti 2014 m., 2015 m., jeigu, žinoma, kas nors nepasikeis tarptautinėse rinkose. Visų pirma turiu omenyje naftos ir maisto produktų kainas. Estai įsivedė eurą atsivėrus tam pačiam langui, Latvijos ir mūsų atvejai yra analogiški.Prognozės rodo, kad biudžeto deficitas neturėtų kelti problemų. Nors šiuo metu Lietuvai tebetaikoma 2009 m. pradėta perviršinio deficito procedūra – vadinamoji Europos Komisijos taikoma poveikio priemonė šalims, kurių valdžios sektoriaus deficitas viršija 3% nuo šalies BVP. Jei siekiame įtikinti, kad mūsų ekonominė politika yra atsakinga, nuosekli ir tvari, visų pirma ji turi būti tokia – privalome tvarkytis taip, kad neperžengtume 3% ribos ir būtume išbraukti iš „pažeidėjų“ sąrašo.Taip pat yra svarbi Konvergencijos programa, nes joje turi būti užtikrintas mūsų politikos tęstinumas.  Prisiminkime 2006 m. mums nebuvo leista įsivesti euro dėl to, kad neturėjome vykdomos politikos tvarumo. Dėl to vėliau atsirado formalus neatitikimas. Mūsų infliacija buvo labai nedaug didesnė, reikalavimų neatitiko gal kelintas skaičius po kablelio.Mano galva, siekiant euro reikia laikytis tvarios politikos visai atžvilgiais. Visų pirma tai turėtų būti taikoma viešiesiems finansams ir biudžeto deficito reikalavimui.

– Premjeras Algirdas Butkevičius pareiškė, kad jis Lietuvos galimybes įsivesti eurą vertina „50 ir 50 procentų“.  Esą euro įsivedimo riziką padidino „šiek tiek netikėtas Ūkio banko bankrotas“, todėl, pasak premjero, neaišku, kaip Europos centrinis bankas įskaičiuos kai kurias prarastas pinigų sumas. Gal galėtumėt paaiškinti, apie ką čia kalba Vyriausybės vadovas? Premjeras, matyt, turėjo omenyje valstybės suteiktas paskolas, kurios buvo suteiktos VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ (IID) po „Snoro“ įvykio 2011 m. ir po Ūkio banko įvykio 2013 m. vasarį, ir prognozes, kaip tos paskolos galėtų grįžti. Ir jeigu Konstitucinio Teismo sprendimas būtų toks, kad IID atsiduria vienoje eilėje su kitais kreditoriais, tai reikštų, kad į Indėlių draudimo fondą grįžtų gerokai  mažiau pinigų. Atitinkamai IID galimybės sugrąžinti paskolas valstybei būtų mažesnės arba tai truktų ilgiau.Jeigu išsikeliame ambicingus tikslus ir juos paskelbiame Europai, visam pasauliui, tai nereikėtų ieškoti pasiteisinimų arba priežasčių, kodėl negalėtumėme tų tikslų pasiekti. Reiktų susitelkus dirbti, nes iš principo deficito klausimai yra išsprendžiami. Tiesiog reikia bendrų pastangų. Mano manymu, tai nėra racionalu, kai jau išsikėlėme tikslą žengti vieną žingsnį į priekį, o po jo eiti du žingsnius atgal.

– Euras nėra tikslas, tai yra priemonė pasiekti tvarumui, darniai ekonomikos plėtrai. Šiuo metu euro zona išgyvena skolų krizę, tai tas makroekonominis laukas turbūt nėra vienareikšmiškai palankus narystei. Ar Lietuva čia gali turėti tam tikrą lankstumą, tarkim, palaukti, kol ten reikalai susitvarkys? Kokia būtų Jūsų asmeninė nuomonė? Turime objektyviai vertinti padėtį ir centrinis bankas turi sverti visus pliusus ir minusus. Aš siūlau grįžti šiek tiek atgal ir paklausti: o kaip buvo 2004 m.? Tai gal tada irgi mūsų nereikėjo pakviesti į Europos Sąjungą?Euro projekto nereikėtų vertinti tik kaip pliusų ir minusų projekto. Reikėtų žiūrėti plačiau, vien grynai piniginio skaičiavimo čia negali būti. Net jeigu nusileidžiame iki piniginio skaičiavimo, tai tų pranašumų ir trūkumų neto vis tiek yra teigiamas Lietuvos naudai.Nebūkime egoistai, nes 2004 m. Europa nebuvo egoistė. Tai ir dabar taip nesielkime sakydami: tegul jie  pirma susitvarko, o tada jau eisime. Jeigu jau dalyvauji sprendžiant problemas, tai dalyvauk iki galo. Be jokios abejonės, euras neišsprendė ir neišspręs mūsų ekonomikos problemų, nes euras – tai tik finišo tiesiosios kirtimo juostelė.Visada reikia nešiotis kišenėje adatą, kad retkarčiais įsibestume į minkštą vietą, kad neužsimirštume ir išliktume konkurencingi. Čia yra esmė. Būtent pietinių Europos valstybių, kurios šiandien turi viešųjų finansinių problemų, pagrindinė bėda yra prarastas konkurencingumas. Įsivedus eurą atėjo pigių pinigų, nustatytos mažos palūkanos ir visi užsnūdo. Tas pamokas mums reikia išmokti ir nekartoti tų klaidų, kurios jau buvo padarytos. Yra euras, nėra euro, atsakinga drausminga finansų politika yra esminis momentas.

– Šiaurės šalių kapitalo bankai dominuoja Lietuvoje. Turbūt visus indėlius, kaip ir tuos kiaušinius, laikyti vienoje pintinėje nėra sveika niekam. Kaip skaidysime riziką? Ar sulauksime naujų rinkos dalyvių iš kitų regionų? Kokią rinkos viziją matote po penkerių ar dešimties metų?  Gal jau galite atskleisti, kas perka banką „Finasta“? Mes tikrai labai sveikintume naujus rinkos dalyvius, bet būkime realistai. Visa Baltijos šalių rinka yra sekli, čia gyvena apie 7 mln. gyventojų. Tai maža rinka ir natūralu, kad Skandinavijos bankai Baltijos šalis suvokia kaip namų rinką. Todėl naujam bankui, kitam rinkos dalyviui, čia ateiti būtų labai sunku.Tikimės, kad „Finasta“ šiemet bus parduota, susidomėjimas ja jaučiamas. Į mus kreipiasi įvairių investuotojų, jie tikrai nėra skandinavai. Be jokios abejonės, tinkamą, klasikinę korporatyvinę kultūrą išpažįstančių naujų rinkos dalyvių atėjimą tikrai sveikintume. Dar yra svarbu sukurti vidinę konkurenciją, šiuo metu ji stiprėja mokėjimų rinkoje. Iš paskutinių bankų sektoriaus duomenų matome, kad iš mokėjimo paslaugų bankai uždirbo mažiau, ir darome prielaidą, kad rinkos dalį atsiriekė naujos elektroninių mokėjimų įstaigos. Kitas dalykas – tai bankų paskolų alternatyvų sukūrimas. Čia kalbu apie vertybinių popierių rinką, kuri šiandien Lietuvoje yra sekli, kaip ir visoje kontinentinėje Europoje, kur dominuoja bankinės orientacijos finansų rinka. Visi proveržiai čia būtų sveikintini.Skolinimo alternatyvą galėtų suteikti kredito unijos, bet reikalinga jų konsolidacija. Lietuvoje yra 80 kredito įstaigų, taigi realios konkurencijos jos negali sudaryti. Mes tiktai sveikintumėme natūralius kredito unijų virsmus į bankus, nors asmeniškai aš nematau, kuri iš įstaigų galėtų ja būti. Spaudoje matėme įvairių pamąstymų, bet pagyvensime – pamatysime.Kitas svarbus aspektas – kolektyvinio investavimo subjektai, kurie galėtų finansuoti pradedantįjį verslą.Tai būtų tikrai sveikintina. Šiuo metu Seime atsidūrusios pataisos dėl kolektyvinio investavimo subjektų teisinės aplinkos tobulinimo. Bandoma pasiūlyti Liuksemburgo reguliavimo modelį, be to, svarbu ir sutvarkyti mokestinę aplinką.– Pataisos yra gerai, bet kol kas Lietuvoje turime tik užuomazgų, o nematome rizikos kapitalo proveržio. Ar sugriežtėjęs bankų reguliavimas, skolinimo apribojimai kredito unijoms galėtų būti kaip papildomas veiksnys, per rizikos kapitalo fondus pritraukiantis verslui pinigų?Taip, tai galėtų būti dar vienas papildomas kanalas. Tik klausimas, ką tie fondai galėtų finansuoti. Mano manymu, čia reikėtų kalbėti apie verslą pradedančias įmones. Tai jokiu būdu negalėtų būti, tarkim, mažmeninė bankininkystė, o būtent pradedančiųjų finansavimas, kai visi supranta, su kokia rizika jie susiduria ir tai suprasdami deda savo pinigus. Mes bankų sektoriuje jau turėjome rizikos kapitalo, ir tai lėmė, kad dabar neturime dviejų rinkos dalyvių („Snoro“ ir Ūkio bankų – red. past.). Ten buvo tik bankų pavadinimas, bet savo esme tai buvo net ne rizikos kapitalo, o apskritai, sakyčiau, toks daugiau lošimų, kazino verslas.– Kaip vertinate pastarųjų dvejų metų Lietuvos kredito įstaigų sektoriaus valymo operaciją? Galbūt šiandien ką nors darytumėte kitaip?Tos problemos, kurios buvo išspręstos per pastaruosius dvejus metus, buvo  įsisenėjusios bėdos, ir jos parodo, kad reikia laiku reaguoti ir taikyti atitinkamas priemones. Taigi pamokos ateičiai būtų tokios: reikia priimti, kad ir sunkius sprendimus, bet juos reikia priimti laiku. Galiu tik patikinti, kad taip ateityje ir bus dirbama. Kitu atveju, jei problemos nėra sprendžiamos, metai iš metų jos darosi tik didesnės apimties. Šiandien bankų sektorius, manau, tikrai yra sveikesnis, kokybiškai kitos būklės. Mano įsitikinimu, tai yra geros prielaidos, kad bankų sektorius darytų teigiamą įtaką realiai ekonomikai.– Kaip prognozuojate, kada, sugriežtinus reguliavimą, bankų paslaugos vėl taps prieinamesnės verslui, ypač smulkiajam?Naujausiais mūsų duomenimis, traukiasi gyventojų imamos būsto paskolos, t. y. daugiau grąžinama nei skolinamasi. Kalbant apie įmonių finansavimą, per pastaruosius metus jaučiamas nedidelis paskolų verslui augimas. Mūsų tyrimai rodo, kad maždaug 75% visų įmonių sako, kad dėl neaiškumų tarptautinėse rinkose jos yra linkusios palaukti, nesiskolinti ir dažniau renkasi verslą finansuoti nuosavomis lėšomis. Tokia yra paklausa šiandien. Be abejo, skolinimas bankams sugriežtintas, bet, antra vertus, nesinori, kad tas finansavimas būtų tarp pakilimų ir nuokalnių. Geriau matyti nuoseklų judėjimą, augimo tendenciją, ką dabar ir turime. Bankų skolinimas tiesiogiai susijęs su ekonomine padėtimi. Kai ta padėtis bus aiškesnė Europoje, kai tarptautinės finansų rinkos bus daugiau mažiau nusiraminusios, tada, manau, pasikeis ir kreditavimo politika. Kol kas yra neaiškumų dėl tarptautinės sudedamosios, nors Lietuvos ekonominis horizontas ganėtinai šviesus.

– Ar matote prielaidų, kad skolinimasis ir toliau pigs? Kaip vieną iš argumentų, kodėl verta įsivesti eurą, pigesnį skolinimąsi nurodo ir Vyriausybė. Paprastai įsivedus eurą, viena iš palūkanų dedamųjų – valiutos rizika dingsta. Šitai gali turėti įtakos finansinių šaltinių pigimui. Bet ir šiandien palūkanos jau tikrai mažos. Kartu išlieka klausimas, kada atsigaus kreditavimo paklausa.Taigi kokių nors dramatiškų pinigų kainos pasikeitimų tikrai nematyčiau. Iš principo reikia projektų, kurie galėtų būti finansuojami. Įmonės, jų savininkai turėtų priimti sprendimus finansuotis skolintomis lėšomis.  Bet čia pagrindinis veiksnys yra tarptautinė aplinka. Kai tik ji atsigaus, aš manau, tiek  įmonės, tiek bankai priims reikiamus sprendimus.Straipsnis publikuotas dienraštyje "Verslo žinios".

Gauk nemokamą VERSLO naujienlaiškį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:













Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Rašyti komentarą 0

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau