Žiema – porto metas

Kalbėdamas apie „senus gerus“ porto gamintojus UAB „Amka“ svečias p. Silva sako, kad porto vynas, kurį teliuskuojame taurėje, atskleidžia kiekvienų namų stilių, o šis gamintojams yra labai svarbus.

Auga nuosaikiai
Vienu sakiniu galima priminti, kad tradicinės vyną gaminančios šalys turi savo pastiprintų vynų: prancūzai – kagorą, ispanai – cheresą, jų kaimynai portugalai – portveiną, kitaip – portą. Tiesa, Lietuvoje šios kategorijos vynai (kalba sukasi ne apie „rašalus“, o apie brandintus vynus) nėra tokie populiarūs, kaip norėtų jų importuotojai, bet paklausa su metais vis dėlto auga. Antai UAB „Amka“, vežanti į Lietuvą  „Taylor’s“, „Rozes“ ir „Quinta do Pego“ namų produkciją, konkrečių skaičių neatskleidžia, tačiau sako, kad 2012 m., palyginti su  2011-aisiais, porto vynų paklausa augo trečdaliu.
„Lyginant 2012 ir 2013 metus, ryškių pokyčių nebuvo ir neturėtų būti, taigi skaičiai išliks stabilūs“, – VŽ „Savaitgaliui“ sakė bendrovės atstovė Justė Ramonaitė. Anot jos, baltųjų porto vynų paklausa 2012 m. buvo apie 16% didesnė nei 2011 m. O štai 2013 m., palyginti su 2012 m., – apie 5% mažesnė.
Su raudonuoju portu kiek kitaip. UAB „Amka“ duomenimis, jų paklausa 2013 m., palyginti su 2012 m., augo apie 6–7%.

Porto vyno mėgėjai sako, kad atsargų šio gėrimo paklausos augimą vis dar lemia sovietmečio įspaudas: portveinas „anais laikais“ buvo pigaus prasto vyno sinonimas. Su portu, kuriam atstovauja „Amka“, apie kurį pasakojo p. Silva, ar su kitų importuotojų vežamu (kad ir UAB „Mineraliniai vandenys“ – „Graham’s“ ar „Vyno klubo“ – „Alves de Sousa Caldas Porto White“) portu juos sieja tik pavadinimas. Ir nieko daugiau. 
Būtent apie tokį portą pasaulio vyno autoritetas Tomas Stevensonas, „Vyno enciklopedijos“ („Alma littera“, 2008) autorius, rašo: „Sunku įsivaizduoti, kaip toks stebuklingai žiemą sušildantis gėrimas galėjo atsirasti tokioje karštoje ir saulėtoje šalyje.“
Ūkiškai tariant, portas – tai apie 20% stiprumo vynas, sumaišytas su vynuogių spiritu (Portugalijoje jis vadinamas aquardente) ir ilgai brandintas: nuo kelių iki keliasdešimties metų. Populiariausios vynuogės portui gaminti – vietinės 'Tauriga Nacional', naudojamos dar kelios vietinės veislės.
Porto vynu vadinamas, mat kadaise buvo pradėtas gaminti  šiaurinėje Portugalijoje, į rytus nuo Porto miesto, Douru upės slėniuose, o brandinti laivais plukdomas upe žemyn, į Porto priemiestyje Gajoje (Gaia) esančius rūsius. Ir dabar vaikštinėjant Porto ir Gają skiriančios Douru upės pakrante į akis iš tolo krenta užrašai ant namų sienų: „Sandeman“, „Ferreira“, „Calem“, „Fonseca“, „Taylor's“ ir t. t. – rūsių, kuriuose saugomas ir brandinamas portas, pavadinimai. Didžioji dalis šių rūsių yra tapę ir portveino parduotuvėlėmis, kuriose galima juos degustuoti.

„Rozes“ skrydis
Henrikas Oldenburgas, buvęs danų žurnalo „Smag & Behag“ vyriausiasis redaktorius, beveik trijų dešimčių knygų apie maistą ir vyną autorius ir redaktorius, vienoje iš jų –  „Port“ (Kopenhaga, 1999) pasakoja, kad prieš daugelį metų Portugalijoje esančios įmonės „Rozes“ vardas asocijavosi su pigiu portveinu Prancūzijos rinkai. Būtent Prancūzijos, mat 1855 m. „Rozes“ ūkį įkūrė Bordo vyno prekiautojas Ostende Rozes. Šeimai sekėsi: pardavimai buvo tokie geri, kad netrukus buvo atidaryta dar viena įmonė Gajoje, o Ostendės sūnus Edmondas tapo atsakingas už porto prekybą Porto mieste. Jis pasiūlė pilstyti portą į žemus drūtus butelius, kurie netrukus tapo „Rozes“ skiriamuoju bruožu (ir dabar į tokius butelius „Rozes“ pilsto kai kurias porto ruošis). Vyno daryklą ir verslą valdė 4 Rozes šeimos kartos.
Daugelis porto ūkių yra užsieniečių rankose. Skirtingai nei britams priklausantys garsieji gamintojai „Taylor's“ ar „Warre“, „Rozes“ savininkai kaip buvo, taip ir liko prancūzai. Nuo 1999 m. darykla priklauso šampano gamintojams „Vranken Pommery“ (VP), kurie savo ruožtu įsigijo ūkį iš LVMH koncerno.

Grupė atkakliai plėtė savo interesų sferą: įsigijo keletą vyno ūkių (Portugalijoje jie vadinami kvintomis – quinta), sodino ten terasinius vynuogynus. Tai nėra savaime suprantamas dalykas Portugalijoje, kur skaičiuojama apie 80.000 mažų vyno gamintojų, padarančių po keletą šimtų butelių vyno, ir tiekėjų, dirbančių pagal tradicinį „negociantų“ modelį: vieni augina vynuoges, kiti – gamina ir parduoda vynus.
„Dabar „Rozes“ yra vienas iš gamintojų, kurių porto kokybė smarkiai pagerėjo paskutinį XX a. dešimtmetį“, – vertina p. Oldenburgas.
Vargu ar jam prieštarautų ragavusieji „Rozes“ porto restorane „Horizontas“. Juolab kad vakaro svečius maloniai nustebino restorano meistrų paruošti patiekalai (džiovinti vaisiai su įdarais, portugališki pyragėliai, brandintas jautienos kepsnys, juodojo šokolado desertas), tiesiog tobulai derėjo su portu.

Žiemos vakarui

Rozes White Port – mažiausiai 3 m. ąžuolo statinėse brandintas mišinys. Aukso spalva, gėlių aromatas su šviežių citrusinių vaisių natomis, apvalus ir visapusiškas skonis, švelnus poskonis. Tinka aperityvui, prie kepenų pašteto.
Rozes Ruby Port – itin vaisiškas portas, ypač gerai juntamos aronijos, puikus rūgšties ir saldumo balansas.
Rozes Rezerva White – 8 m. brandintas ąžuolo statinėse, vadinamojo Tawny stiliaus portas. Juntami abrikosai, karamelizuoti riešutai, razinos, kiti džiovinti vaisiai, geras rūgšties balansas. Ilgas poskonis.
Rozes Infanta Isabel 10 YO – 10 m. ąžuolo statinėse brandintas Tawny stiliaus portas, – rudos spalvos, vaisiškas su lengva mėtų nata, aiškios, puikios struktūros. Labai puikus.
Rozes Late Bottled V2003 – gaminamas iš vienų (ir tik gerų) derliaus metų vyno. Sodrios tamsios spalvos, ryškaus vyšnių, aviečių aromato, aiški prieskonių nata. Intensyvus ir elegantiškas portas, ryškus, stiprus, ilgas poskonis. Itin tiks prie sūrių, žvėrienos patiekalų, desertų su šokoladu.

Porto gamintojai primena: jį reiktų patiekti iki +15 laipsnių, jei šiltesnis – bus juntamas alkoholis.