Kreivos nosies ir kavos istorijos

Publikuota: 2013-11-29
Nuotrauka: Juditos Grigelytės nuotr.
 

Kur ir kada prasidėjo manufaktūros „Crooked Nose & Coffee Stories“ istorija, pasakyti sunku. Aišku viena: kertinę šios istorijos dalį sudaro istorijos – apie kavą, apie žmogų, apie žmogų ir kavą, apie žmogų ir žmogų.
Prieš dvejus metus reklamos kūrėjas ir kreivos nosies savininkas Emanuelis Ryklys namie paskrudino kavos pupelių, o tekstų kūrėja, scenaristė Solveiga Masteikaitė parašė tai kavai skirtų tekstų (šis straipsnis prasideda vienu jų). „Norėjosi kurti produktą su emocija, – prisimena p. Emanuelis. – O Solveiga kavai pridėjo sielos.“Iš reklamos į smėlio dėžę
Kalbėdamiesi gurkšnojame skaidriąja vadinamos filtruotos kavos, ruošiamos „Chemex“ kavinuku („Jis – daugiausia pačiuožusių kavininkų džiaugsmas, bet grįžta ir į namus“). Kava labai švelni, šilkinė, bet stiproka, ir po trečio puodelio gana ramus pašnekesys virsta vietomis neartikuliuotu tarškėjimu.
Šis kavos ruošimo būdas p. Emanueliui – prieštara skubriam kavos vartojimui.
„Kad ir espreso kultūrai. Espreso greitai pasidarai, greitai išgeri, ir keliauji toliau. Su šia viskas kitaip“, – sako jis, sėsdamasis į krėslą manufaktūros „svetainėje“, apstatytoje kavos pakuotėmis, puodeliais, kavos žurnalais ir kitais, savininko žodžiais, veiklos rezultatais. Gretimas kambarys skirtas veiklos procesui: skrudinimui, maišymui, virimui, ragavimui, pakavimui.
Ragaudama šią kavą ne pirmą kartą įsitikinu, kad gėrimo švelnumas man – menka vertybė.
„Vis dėlto mėgstu tą espreso smūgį, stiprų skonį“, – sakau p. Emanueliui.
„Tai gana dažna Lietuvoje, – linkteli pašnekovas. – Čia gana stipriai prigijusi itališka kavos kultūra ir skonio supratimas, nors gryno espreso kavinėse nuperkama labai mažai. Ilgą laiką ir aš juo gyvenau.“Prieš porą metų norėdamas patobulinti žinias apie espresą p. Emanuelis užsisakė knygą.
„Tačiau pirkdamas suklydau ir atsisiuntęs knygą pamačiau, kad jos pavadinimas skelbia „Everything but Espresso“ (liet. „Viskas, išskyrus espresą“), – šypteli jis. – Toje knygoje buvo rašoma ir apie šį kavinuką. Galbūt dėl jos kitaip pažvelgiau į kavos gaminimo procesą ir mėgavimąsi ja.“
Prieš pradėdamas kavos verslą, p. Emanuelis dirbo reklamos srityje.
„Atsižvelgiant į visus praeities projektus, biudžetus ir darbų mastus, dabartinė mano veikla atrodo kone juokinga – jaučiuosi kaip berniukas smėlio dėžėje“, – pasakoja jis.
Šiaulietis, baigęs verslo informatikos studijas VDU, dirbo reklamos agentūrose „DDB Vilnius“, „Not Perfect“, „Milk“ su SEB, „Omnitel“, „Ežiu“, „Statoil“ ir kitais klientais.
Dar kurdamas reklamas, jis nutarė pasidaryti pusės metų pertrauką ir pagyveno Portugalijoje. Vis labiau domėjosi kava, o pajutęs, kad darbe daugiau bamba nei džiaugiasi, ėmė domėtis ja dar labiau. Pakeisti karjeros kryptį apsispręsti padėjo ir p. Emanuelio draugės Jurgitos palaikymas. Nors juridiškai „Crooked Nose“ yra individuali veikla, pašnekovas vadina ją ir šeimos verslu.
„Dabartinis gyvenimas – atsvara ankstesniajam. Dabar man lengva gerai jaustis“, – gūžteli jis.Rinka ne per maža
Dirbdamas su reklamomis p. Emanuelis atsidėdavo „juodai dienai“. Šių santaupų – apie 10.000 Lt – užteko pradinėms investicijoms. Dabar finansinė manufaktūros padėtis gana stabili, pajamos po truputį auga.
„Būna etapų, kai sekasi sunkiau, nesusieina galai. Tačiau įsivažiavome – turime ir didesnių projektų, kai kurie klientai už prekes atsiskaito iš anksto, o tai leidžia lengviau kvėpuoti, – sako p. Emanuelis. – Suprantama, kad iš mėgstamos veiklos norėtųsi gyventi dar geriau, turėti daugiau lėšų investicijoms į žinias, bet skųstis negaliu.“
Praėjus 2 metams nuo pirmosios kavos partijos skrudinimo, pradėjo augti ir poreikis verslu bei atsakomybe pasidalyti su kuo nors iš šalies. Iki šiol visi su „Crooked Nose“ dirbę žmonės užsiėmė ir kitokia veikla, savo darbais. Emanuelio pareiga buvo padėti jiems susišnekėti ir kurti prekių ženklo turinį. Atrodytų, turint patirties su reklamos kampanijomis, tai – lengva užduotis.
„Vis dėlto dalytis asmeniniu produktu visada sunku, – šypteli jis. – Tenka mokytis pasiskirstyti kompetencija, pasitikėti, pagaliau – bendrauti.“
„Crooked Nose“ prekiauja kavos mišiniais iš Afrikos, Azijos ir Amerikos rinktinių pupelių su natūraliais prieskoniais.
„Šiuo metu žaidžiu su koncentruota kava, kaip sakote – „smūgiu“. Planuoju paleisti naują produktą – šaltuoju būdu paruoštą kavą, – į kol kas tuščius, tarsi senovinius vaistų buteliukus pamoja pašnekovas. – Ji bus labai koncentruota, tad išgėręs taurelę (tokią kavą patarčiau gerti taurelėmis, ne puodeliais) puikiai pradėsi vasaros rytą arba prasibudinsi po sočių žiemiškų pietų ar vėlyvųjų pusryčių.“
Tokia kava turi daug kofeino, bet nepasižymi kartumu. Išpopuliarėjusi Niujorke ir kituose JAV didmiesčiuose, Lietuvoje kol kas nebuvo gaminama (pernai kalbinti kavos žinovai tikino, kad mūsuose toks kavos ruošimo būdas neprigytų – per maža rinka).„Na, kadangi ir mes maži, galime ja užsiimti, – į repliką apie rinkos dydį atsako p. Emanuelis. – Šiaip ar taip, Kalėdoms visada pristatome ką nors nauja, o tai ne tik naujas, bet ir potencialus produktas, kurį norėtume gaminti visus metus. Aš retai svarstau – produkto rinka bus maža ar didelė.“
Pradėjus pardavinėti įvairių kavos rūšių mišinius irgi buvo girdėti abejonių dėl paklausos. Tačiau žmonės grįžta, kai kurie vis dar nuo pakuočių nusirašinėja kavos istorijas. Galbūt norint plėsti rinką reiktų daugiau su ja bendrauti, svarsto p. Emanuelis.
Vienas iš būdų – šį savaitgalį „Crooked Nose & Coffee Stories“ rengiama kavos konferencija „Dark Times“. Tarp jos pranešėjų bus Čekijos, Olandijos kavos žinovų, apie gėrimą pasakos botanikai, kulinarai ir tekstų kūrėjai. „Dark Times“ temomis mėginama apglėbti ir tuos žmones, kurie pagrindus jau seniai susidėję, ir profesionalus, ir tiesiog smalsius žmones.
„Bendraudamas su žinovais ir diskutuodamas tik profesionalams suprantamomis kavos temomis, pats susiaurini nišą, į ją nebeįsilieja naujų žmonių, – aiškina pašnekovas. – Jei šnekiesi tik su baristomis, telieka skųstis rinkos dydžiu.“
Lietuvoje neretai kalbama, kad mūsiškė maisto ir gėrimų kultūra – maždaug grindjuostės aukščio, tačiau p. Emanuelis tautiečių skonio nenuvertina: pasak jo, daug žmonių gerą kavą išsirenka intuityviai, jei tik gauna paragauti kelių skirtingų rūšių.
„Esu daręs tokių eksperimentų – paprastiems kavos vartotojams daviau paragauti tos pačios rūšies, tačiau skirtingai paruoštos (per mažai paskrudintos, pakankamai ir per stipriai) kavos. Visada žmonės nurodo „teisingiausią“ kavą“, – tikina jis.Kava ir priešnuodžiai
„Vienas dalykas – ką nors gerai išmanyti, kitas – tomis žiniomis pasidalyti, – tęsia pašnekovas. – O kaip pasidalyti – ir yra didysis klausimas. Gali pasakyti – ai, nieko neišmanai, ir gerk savo kavą su pienu ir cukrum, o gali pasiūlyti paragauti skanios kavos be priedų.“
Anot jo, daugelis į kavą cukraus beriasi iš įpročio, dar prieš ragaudami – galbūt todėl, kad nuo senų laikų iš kavos tikimės kartumo, stiprumo. O viską, kas kartu, šiurkštu, žmogus natūraliai laiko nuodu.
„Ir ieško priešnuodžio, – šypsosi jis. – Cukrus yra tarsi priešnuodis. Tačiau kava neprivalo būti karti. Tai kompleksiško skonio augalas, joje slypi apie 1.000 skonio junginių. Joje gali justi viską – ir kačių ėdalą ar sudegusią cigaretę (o tokį skonį tikrai norėsi užgožti), ir vanilę, uogas, vaisius, šokoladą, medų, riešutus.“
Nemažai žmonių mėgsta kavą ir norėtų geriau išmanyti jos kultūrą, industriją, tačiau nežino, nuo ko pradėti. Pažindinantis su vynu ant kelio užveda žinojimas, kad jo skoniui bene didžiausią įtaką turi vynuogių veislė, o kokią svarbiausią taisyklę galima įvardyti kalbant apie kavą?Emanuelis pasakoja, kad ir jam pradžioje kilo spiečius klausimų.
„Svarsčiau, kaip galėčiau paaiškinti, kodėl viena kava vienokia, kita – kitokia, – kalba jis. – Galima sakyti taip: kava auga ties Pusiauju, ir kavos regionus gali suskaidyti pagal žemynus: Afriką, Ameriką ir Aziją.“
Neinant giliai į mišką, galima vardyti, kad Amerikos kavoje randama daugiau saldžių natų, Azija (flagmanas – Indonezija) augina daugiau karčios, sunkios, žemiškos kavos, o Afrikos kava – rūgštoka, kompleksiška.
„Daugelis bijo rūgštumo, dėl jo ir priedų į kavą dedasi, – sako p. Emanuelis. – Dažnai klausiu degustacijose: o vyšnias, obuolius, serbentus ar valgote? Ar jie rūgštūs? Ne, jie saldžiarūgščiai. Taip ir su kava: jeigu ji tinkamai auginta geroje žemėje, nepaveikta pesticidų, nuskinta tada, kai subrendo, ji turės gaivios, uogiškos rūgštelės.“
Vieno žemyno kava turės kai ką bendro, tačiau ir skirsis, priklausomai nuo regiono.
„Štai Kenijos kava primins juoduosius serbentus, o Ruandos – vyšnių džemą“, – iliustruoja p. Emanuelis ir siūlo išsirinkti mėgstamiausią gėrimo bruožą (klampumą, kartumą, saldumą, rūgštumą) ir per tokį kampą gilintis į konkretaus žemyno specifiką, skirtingas šalis. Kai išmanysi regionų skirtumus, gali mėgstamą kavą ruoštis skirtingais būdais.
„O tada vėl mokaisi nuo pradžių“, – šypsosi jis. 
Vis dėlto svarbu apie kavą žinoti vieną elementarų dalyką: ji turi būti skani ir skaniai kvepėti. „Jei ji kvepia neskaniai, su ja kažkas ne taip, – dėsto p. Emanuelis. – Mokytis, gilintis tenka, jeigu nori tą skanumą įvardinti.“
Jis pats mėgsta įvairią kavą. Buvo etapas, kai gerė nemažai Indonezijos kavos.
„Ji gana banali. Nei dirvožemis, nei klimato sąlygos nesukuria ko nors, ką aukštai įvertintų rimtieji kavos degustuotojai, – sako jis. – O man ji – unikali, kaip lietuviškas miškas. Ji – rami. Pauostęs, aromatų simfonijos neišgirsi, joje tebus dvi trys dominantės. Ir man kartais užtenka.“Tamsūs laikai
„Ar nenusibosta nuolat pasakoti tų pačių dalykų, pagrindų?“ – klausiu.
„Ar skamba kaip mantra? – nusijuokia p. Emanuelis. – Nenusibosta. Kai jusiu, kad jau per daug, ieškosiu kokių nors išeičių. Tiesa, viena iš jų yra ir kavos konferencija.“
„Dark Times“ – įdomus pavadinimas, atkreipiu dėmesį.
„Ačiū Solveigai – šį pavadinimą ji tiesiogine prasme man pakuždėjo į ausį, nes šnekėjome telefonu, – prisimena p. Emanuelis. – Kavą dažniausiai geriu vienas, o laiką, praleistą su puodeliu, sieju su ramybe. „Dark Times“ man nereiškia blogų laikų, labiau – susikaupimą. Juoba – lapkritis, – nusijuokia jis. – Dar reiktų prisiminti, kad tamsoje gerai matyti šviesūs dalykai, jeigu jų bus – pamatysime ir renginyje. Žodžiu, norėjosi emocijos ne tik kavai, bet ir renginiui, nesinorėjo pavadinti jos „Kavos konferencija“ ar „Kavos savaitgaliu“.“
Kyla klausimas, kodėl tarp konferencijos pranešėjų nėra italų.„Nespecialiai, – šypteli pašnekovas. – Be proto gerbiu italų kavos kultūrą ir savotiškai didžiuojuosi, kad į manufaktūrą užsuka keli italai, kuriems patinka lėtoji kava. Tiesiog su italų kavos gamintojais dar neteko bendradarbiauti.“
Pašnekovas vis pamini, kad labiausiai mėgsta dirbti su tokiais pat mažais versliukais, tokiais pat entuziastais. Vis dėlto – ar taip neiškyla pavojus susidurti su daug pradedančiųjų, entuziastingų, bet profesionalumo dar neįgijusių žmonių?
„Turint entuziazmo tobulėti niekas netrukdo. Tobulėti – labai svarbu, tačiau lygiai taip pat norėčiau nepritrūkti idėjiškumo, – sako jis. – Ko gero, labiau pasisakyčiau už 100 atskirai dirbančių savo srities aistruolių, nei už vieną kompaniją, kurioje jie dirbtų drauge. Savarankiškai užsiimdami mėgstama veikla, jie sukurtų daug įspūdingesnių dalykų ir rastų daugiau bendros kalbos.
Klausimas kitas – ar tobulėdamas nori augti, plėstis, – kalba jis. – Tobulėti aš noriu, bet, kiek išeis, sieksiu išlaikyti mažą, vietinį prekių ženklą.“
Anot jo, kol esi mažas, svarbiausia užduotis – išsilaikyti ir uždegti idėja kitus. Kai esi didelis, atsiranda įvairių iššūkių ir problemų, su kuriomis nebūtinai gebėsi susidoroti.Dar apie technologijas
Prakalbus apie italus, kalba pasisuko ir prie Lietuvoje gana populiarių espreso (mokos) kavinukų. Pašnekovas primena, kad itališka kava dažniausiai kartoka, stipriai paskrudinta, todėl naudodamiesi itališku kavinuku turėtume juo virti ir italų mėgstamą kavą.
Italai pradiniame kavos etape ją paveikia karščiu („Nuryji seilę stebėdamas, kaip ją degina“), ir ji nebebijo vandens karščio.
„Tačiau Lietuvoje dažniausiai parduodama šviesiai skrudintos kavos rūšys, ir tokią perleidę per mokos kavinuką, gauname aštrų, ganėtinai rūgštų gėrimą“, – dėsto pašnekovas.
Vis dėlto norint gerti skanią kavą, brangūs įrenginiai nereikalingi. Užtektų įsigyti kavos malimo mašinėlę ar malūnėlį, nedideliais kiekiais pirkti kavą pupelėmis ir ją susimalti tik prieš verdant kavą, pataria pašnekovas. 
Įsipilame dar kavos iš „Chemex“ stiklinio kavinuko. Anot p. Emanuelio, jis pranašesnis už paprastą kavai filtruoti skirtą kavinuką (ar specialų puodelį, į kurį dedamas popierius sulaiko tirščius).
„Išsaugo aliejus, neperduoda popieriaus skonio ir nesukuria papildomų šiukšlių, – priduria jis. – Man smagu turėti ilgaamžį daiktą. Nors kainuoja daugiau, bet... Tokie daiktai – kaip ir žmonės, bėgant laikui apsitrina. Atsiranda randų, bet jie nekeičia esmės. Mano chemeksai nudužę, bet kreiva nosis, nudužę rakandai – viskas dera.“

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:













Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Rašyti komentarą 0
Vilniaus senamiestyje kuriamas „Senatorių pasažas“ Premium 5

Restoranų verslo padangėje jau senokai sklando kalbos, jog iš viešbučio „Pacai“ restoranų su visa komanda...

Laisvalaikis
2020.01.17
Laukiamiausios 2020-ųjų meno parodos: Raphaelis, M. Abramovič ir Christo Premium

Šįmet pasaulio muziejai žada įsimintinų pristatymų – nuo kryžiaus žygių gink­lų Abu Dabio Luvre iki Ya­yoi...

Laisvalaikis
2020.01.05

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau