Cooperis atvirai: kodėl neskuba, apie trečiąjį „Finastos“ pirkėją ir kyšius

– Prieš metus duodamas interviu VŽ sakėte, kad bankinę „Snoro“ dalį pavyktų sutvarkyti per 2–3 metus, tačiau, pradėjus teismų procesus, „Snoro“ bankroto administravimas gali užtrukti 10 metų ir ilgiau. Kaip šiuos terminus vertinate dabar?

Neketinu keisti žadėtų terminų. Tam nėra poreikio. Tačiau svarbu pabrėžti, kad, pradėjus bankroto procedūrą, nutįsta ilga darbų uodega, ta uodega yra teisminis bylinėjimasis. Tad kalbant apie turto pardavimą nėra priežasčių, dėl kurių jis negalėtų būti realizuotas per 2–3 metus. Tačiau kiek truks bylinėjimasis, galutinai neaišku. Teismų sistemos atskirose šalyse yra skirtingos.Teisiniai ginčai šiuo metu vyksta Lietuvoje, Anglijoje, Šveicarijoje, Rusijoje, Ukrainoje, iš viso gal 10-yje valstybių. Tokie ginčai užima laiko. Žinoma, galima bandyti trumpinti jų eigą, nedidinti ieškinių vertės, tačiau ar tai būtų naudinga kreditoriams? Pvz., Liuksemburge registruotą banką BCCI likviduoti truko 25 metus. Aš tikiu, kad „Snoro“ procesas taip ilgai neužtruks, viliuosi, kad jis bus trumpesnis nei 10 metų. Beje, pageidavimas „Snoro“ likvidavimą baigti per 10 metų atkeliavo iš aukštesnių institucijų, tai nėra mano užsibrėžtas tikslas. Man labiau patiktų 5–7 metų terminas.

– Tačiau juk dveji metai jau praėjo?

Taip, žinau. Bet per tą laiką daug kas pasiekta. Daug kas sako – jau praėjo dveji metai, o jūs dar čia. Tačiau tai, kad aš vis dar čia, juk nereiškia, kad nieko nepadaryta. Priešingai, didžioji dalis darbų jau padaryta.

– Gal galite išvardyti svarbiausius nuveiktus darbus?

Pvz., visai neseniai atlikome pirmąjį mokėjimą antros eilės kreditoriui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ (IID), jam pervedėme 300 mln. Lt. Tokia suma buvo pasirinkta dėl to, kad tiek sąskaitoje tuo metu turėjome grynųjų. Kaip žinoma, likę pinigai, kurie bus išmokėti kreditoriams, šiuo metu investuoti į obligacijas ir laikomi kaip indėliai. Iki sausio pabaigos IID bus iš viso pervesta 425 mln. Lt. Dar 1,3 mlrd. Lt išmokėsime, kai tik baigsis sukauptų lėšų investavimo terminai ir bus gautas teismo leidimas. Galbūt teismas pageidaus, kad būtų pervesta didesnė suma iškart. IID pinigus nori gauti grynaisiais.

– Kaip jums sekasi ieškoti „Snoro“ turto tokiose šalyse kaip Šveicarija, Rusija, Ukraina, Kaimanų salos?

Kreditoriams reikšmingiausia šalis turėtų būti Šveicarija – ten esame pareiškę daugiau nei 1 mlrd. Lt reikalavimus Šveicarijos bankui „Julius Baer“, kuris buvusiems pagrindiniams akcininkams atidavė „Snorui“ priklausiusias lėšas. Prieš kelias savaites buvau Ženevoje, ten teisėsaugos atstovai dėl šios istorijos man uždavė keletą klausimų. Šioje istorijoje dar nieko neaišku, tačiau panašu, kad kaltė bus verčiama tiesiog darbuotojų aplaidumui, o ne ieškoma kitų paaiškinimų. Šveicarijoje yra dar dvi bankų sąskaitos, iš kurių iškeliavo „Snoro“ lėšos, viena jų yra HSBC banke. Detales apie šias sąskaitas papasakojau tyrėjams.Kalbant apie kitas jurisdikcijas, istoriją su Kaimanų salų fondais išnarpliojome, dabar telkiamės į „Snorui“ priklausančio nekilnojamojo ir kito turto Rusijoje bei Ukrainoje atgavimą. Šiais klausimais vyksta nemažai teisinių ginčų. Deja, turiu konstatuoti, kad laimėti teisinį ginčą Ukrainoje sunku, jei nesi ukrainietis. Dėl Rusijos esu nusiteikęs optimistiškiau. Taip pat „Snoro“ turto bandome išieškoti Latvijoje, ten bendradarbiaujame su banko „Latvijas Krajbanka“ administratoriumi. Esame patenkinti, ko pasiekėme Latvijoje. Iš viso yra apie 20 valstybių, kur bandome rasti „Snoro“ turto, nors ne visose šiuo metu vyksta teisiniai ginčai.

– Tad „Snoras“ buvo iš tiesų tarptautinis, o ne vietinės reikšmės bankas?

Eiliniam žmogui gal taip neatrodo, tačiau tikrai taip. Daugiau nei 50% „Snoro“ kreditorių pagal jų pareikštų reikalavimų vertę yra iš užsienio. Turime turto maždaug 40-yje jurisdikcijų, kreditoriai yra iš 53 šalių. Vertinant bet kuriais standartais, tai tarptautinis bankas. Žinoma, Rytų pakraipos, nors formaliai kreditoriai yra už kitose šalyse registruotų įmonių, tarkime, Panamos, Kipro ar Karibų jūros baseino valstybių.

– Kokius pagrindinius uždavinius sau dabar keliate?

Pirmiausia realizuoti „Snoro“ turtą už realią kainą, tačiau nedaryti to galvotrūkčiais. Pagalvokite, jei staiga į rinką išmestume absoliučiai visą turtą, tai tikriausiai nebūtų palanku kreditoriams. Viso turto, kurį galime parduoti, vertė Lietuvai yra per didelė. Turtas turi būti parduodamas apgalvotai ir išmintingai, o ne bet kokia kaina.

– Ar tiesa, kad didžiausias „Snoro“ turtas yra jo paskolų portfelis? Jį parduosite?

Taip. Šiuo metu aiškinamės, kiek šis portfelis yra vertas. Esame pasamdę konsultantų, kurie turi įvertinti, kokios nuolaidos gali prašyti pirkėjas. Tačiau ne tik kaina yra svarbu. Svarbu ir tai, ar pirkėjas norės įsigyti su tuo paskolų portfeliu susijusią infrastruktūrą, likusius banko padalinius. Beje, paskolų portfelis šiuo metu yra prižiūrimas – jei tik pradedama vėluoti sumokėti įmoką, mes iš karto skambiname skolininkui.Potencialių šio portfelio pirkėjų matau. Galbūt Lietuvoje, galbūt Europoje. Kreditorių komitetas nuspręs, ar paskolų portfelį parduoti atsiradusiam pirkėjui, ar naudingiau palaukti. Nenorime atskiromis dalimis išparduoti geriausių paskolų, tarkime, savivaldybių skolų, tačiau norime sukonstruoti tokį paketą, kuriame būtų ir mažiau patrauklių paskolų.

– Kada planuojate parduoti banką „Finasta“?

Galbūt buvo galima šį banką parduoti dar prieš metus, tačiau per pastaruosius metus jo vertė smarkiai padidėjo. Taigi kreditoriai nenukentėjo, kad bankas iki šiol nėra parduotas. Šiuo metu turime vieną pretendentą, kuriam suteiktas leidimas įsigyti „Finastą“. Jie įsigijo ir bendrovę „Snoro lizingas“ (Rakauskų šeima su Estijos LHV banku – VŽ). Taip pat banku domisi kita Estijos įmonė („Borges Equity Partners“ – VŽ).Yra ir trečiasis pretendentas, kurį labiausiai domina turto valdymo veikla. Negaliu sakyti, kas jis. Tačiau šis pretendentas – iš jūsų regiono. Svarbu pabrėžti, kad jei už vieno potencialaus pirkėjo yra, tarkime, Latvijos įmonė, tačiau pinigai ateina per Kiprą, centrinis bankas gali nepatvirtinti sandorio. Manau, „Finasta “ bus parduota kitais metais.

– Kai kurie analitikai teigia, kad, tarkime, „Snoro“ kioskai, bankomatai ar prabangūs sportiniai „Spyker“ automobiliai buvo parduoti per pigiai. Ką galite jiems atsakyti?

Manau, už šį turtą mes gavome labai gerą kainą. Pvz., kalbant apie bankomatus, paskutinę dieną tebuvo vienas potencialus jų pirkėjas. To mes jiems net nesakėme, nes siūlomą kainą jie būtų dar sumažinę. Panašiai ir su „Snoro“ kioskais – turėjome vieną priimtiną pasiūlymą. O per pirmąjį automobilių pardavimo aukcioną net nesulaukėme pasiūlymų, kuriuos galėtume rimtai svarstyti. Taigi, užuot pardavę pusdykiai, surengėme kitą aukcioną. Jį sekė bent 90 žmonių. Esame visai patenkinti galiausiai užsitikrinta kaina.

– Tai gal bent susidomėjusiųjų nekilnojamuoju turtu netrūksta? Juk rinka atsigauna.

Taip, rinka atsigauna. Ir esame pardavę apie dešimt nedidelių šio turto vienetų. Pardavimo procesas vyksta nuolat. Kreditoriai yra patvirtinę 160 nekilnojamojo turto vienetų pardavimą, įskaitant 14 vienetų, kurių vertė yra didesnė nei po 1 mln. Lt. Tarp jų yra ir didesnės vertės objektų, pvz., „Snoro“ centrinis pastatas Vivulskio g. Gal net pavyks jį parduoti 2014 m. Taip pat turime nekilnojamojo turto Pietų Prancūzijoje, Nicoje.

– Ką pirmiausia sieksite parduoti?

Neskaitant smulkesnio turto, tokio kaip kompiuteriai, stalai, kėdės, paveikslai, monetos ar šaunamieji ginklai, tai bus paskolų portfelis ir nekilnojamasis turtas.

– Ar tiesa, kad kreditorių komitetas bankroto administravimo išlaidas yra patvirtinęs tik iki šių metų pabaigos? O kas bus 2014 m. sausio 1-ąją?

Kreditorių komitetas mūsų paprašė parengti trejų metų išlaidų sąmatą, tai gana neįprasta. Ji buvo parengta iki 2015 m. pabaigos. Bet daug kas per tuos dvejus metus pasikeitė ir jis buvo peržiūrėtas. Tas peržiūrėtas biudžetas 2014–2015-iesiems komiteto dar turi būti patvirtintas. Kol kas to nepadaryta. Svarbu pabrėžti, kad administravimo išlaidos nuolat mažėja. Tos išlaidos, kurios yra dabar, yra tik ankstesnių išlaidų frakcija. Tai gerai iliustruoja ir darbuotojų skaičius. Pradžioje jų buvo 1.345, taip pat didelė komanda konsultantų, dabar skaičius sumažėjo iki 130. Telikę apie 10 konsultantų, iš jų daugiau nei pusė yra lietuvių. Britų teturime 4.

– Kaip manote, ar žemesnių eilių kreditoriai, turiu omenyje ne valstybę, turi bent teorinių galimybių atgauti dalį pinigų?

Pradėkime nuo žemiausios eilės kreditorių. Banke akcininkė dabar yra valstybė ir kiti buvę akcininkai (didieji – VŽ) neturi jokių perspektyvų. Kalbant apie kitus kreditorius – šiuo metu surinktų lėšų neužtenka net visiems IID reikalavimams patenkinti. Kiek lėšų pavyks surinkti per bylinėjimąsi – nemeluosiu, kol kas neįsivaizduoju. Tad nenoriu suteikti tuščių pažadų.

– O ką manote apie investuotojus, laiminčius bylas teisme dėl teisės į draudimines išmokas už „Snoro“ indėlių sertifikatus ar obligacijas?

Tai teismo teisė nuspręsti, kas yra kreditoriai, o kas – indėlininkai. Tačiau svarbu suvokti, kad viena yra indėlio sertifikatą įsigijusi pagyvenusi poniutė ir kas kita – šį produktą įsigijusi įmonė ar profesionalus investuotojas. Taigi tokioms į teismą besikreipiančioms poniutėms simpatiją jaučiu, tačiau aukštesnių palūkanų ieškantiems profesionalams – ne.

– Ką planuojate daryti su „Finastos“ sąskaitoje įšaldytais pinigais, kuriuos akcininkai sumokėjo už naujai planuotas leisti „Snoro“ akcijas? Kaip žinoma, teismas neleido šių pinigų grąžinti juos įmokėjusiems.

Turime įsitikinti, kad baigėsi visi reikalavimai į šias lėšas. Kai tuo įsitikinsime, su teismo sprendimu šie pinigai taps „Snoro“ turtu ir nukeliaus kreditorių reikalavimams tenkinti.

– Ar dėl kokių nors priežasčių tenka bendrauti su buvusiais „Snoro“ akcininkais Vladimiru Antonovu ir Raimondu Baranausku?

Ne, bet turime nereguliarių kontaktų su p. Antonovo teisininkais.

– Žiniasklaidoje neretai pabrėžiama, kad Ūkio banko bankrotą administruoti kainuos kur kas pigiau. Ar galima lyginti šių bankų bankroto procesus?

Turite suprasti, kad „Snoras“ buvo kur kas didesnis tarptautinis bankas. Svarbu vien tai, kad buvo išmokėtos draudiminės išmokos 340.000 indėlininkų. Tai nenutinka automatiškai. Be to, mes sulaukėme daugiau nei 28.000 kreditorinių reikalavimų, tai 3 kartus daugiau nei JAV banko „Lehman Brothers“ atveju. Nemanau, kad „Snorą“ reikėtų lyginti su Ūkio banku, tai buvo skirtingo mastelio veikėjai. Su Ūkio banko bankroto administratoriumi (Gintaru Adomoniu – VŽ) nesu susitikęs, tačiau gal visai gera mintis būtų susėsti ir pasidalyti patirtimi? (Šypsosi – VŽ.)

– Kaip manote, kodėl žiniasklaidoje neretai dominuoja neigiami komentarai apie „Snoro“ bankroto procesą?

Nors yra itin negatyvus, netikslus ir dažnai puolamojo pobūdžio visuomenės požiūris į „Snoro“ bankroto procesą, žmonės Lietuvoje turėtų pasikliauti šiuo procesu. Ar manote, kad niekas nebandė mūsų papirkti? Tai vyksta reguliariai ir mus tai nuolat nuvilia. Matyt, turi praeiti laiko, kol žmonės priims žinią, kad procesas vyksta skaidriai. Mes esame nepriklausomi, mūsų sąžiningumu neturėtų būti abejojama, o „Snoro“ procesas nėra didžiausias, su kuriuo man teko dirbti. Iki tol, kol pradėjau bankrotus administruoti asmeniškai, apie 15 metų padėdavau tai daryti kitiems.Niekas Lietuvoje neturėjo tokios patirties, nes niekad nebuvo tokių istorijų kaip „Snoro“. Tačiau jau daug lietuvių teisininkų ar konsultantų padirbėjo šiame procese ir pasisėmė patirties kitiems kartams. Tie kiti kartai tikrai bus, nes istorija rodo, kad blogi įvykiai pasikartoja, jie nedingsta vien todėl, kad vieną kartą jau įvyko.