Mama, susipažinkime feisbuke

— Tiesiog nuostabu, kad kai kurie žmonės į akis sako, jog myli, o už akių tave šmeižia, — feisbuke rašo Tyleris, kurio pavardė užtušuota.
— Ar nori, kad kam nors išspardyčiau užpakalį? — rūpestingai paklausia Beverly.
— Ne, močiute, viskas gerai, — atsako nuskriaustas anūkas.

Arba pokalbis, savaitgalio popietę nugirstas prekybos centre:
„Pakviečiau dukrą draugauti feisbuke, o ji iki šiol manęs nepriima!“Technologijos keičia bendravimo įpročius. Užuot bėgusi tikrinti pašto dėžutės kaip vaikystėje, rytą pirmiausia įsijungiu darbo paštą, tada — feisbuką (FB). Tai jau įprotis, pirštai dirba neatsiklausę, vienas du, ir apsnūdusios smegenys skenuoja melsvai baltą informaciją: viena feisbuko draugė skundžiasi visą naktį nemiegojusi, bet „smagūs tie auginimo džiaugsmai“,  o kitos pažįstamos pažįstama visu gražumu (t. y. FB „timeline“ viršelio nuotrauka) iškloja sonogramą: devyniolikai tai patinka, komentarai — 32. Iš karto sužinau, jog tai ne šiaip sau vaikas, o antra mergytė šeimoje, kuriai dabar jau tikrai reikia didesnio namo. Interneto saugos kompanijos AVG atlikto tyrimo duomenimis, vienas iš keturių vaikų internete atsiranda greičiau nei šiame pasaulyje — vidutiniškai 23 procentai būsimų tėvų pirmąją gimdoje besiformuojančio būsimo kūdikio sonogramą paviešina socialiniuose tinkluose. Apklausus 2200 mažus vaikus auginančių motinų paaiškėjo, kad vidutiniškai 81 procentas (92 procentai JAV ir 73 procentai Vakarų Europoje) dvejų metų nesulaukusių vaikų jau „yra internete“ — socialiniuose tinkluose galima aptikti jų nuotraukų iš serijos „mes valgome košytę“ ir net jų vardu rašomų paskyrų tviteryje ar feisbuke; tarkime, Ispanijoje, elektroninio pašto adresą ar socialinio tinklo prieigą turi 12 procentų kūdikių.„Daugumos trisdešimtmečių pėdsakų internete galima rasti tik pastaruosius 10—15 metų, o dauguma šiandieninių vaikų internete atsiduria vos sulaukę dvejų. Tai šokiruoja“, — mano J. R. Smithas, panašius tyrimus atliekančios AVG generalinis direktorius.AVG apklausė 2–5 metų vaikus auginančias motinas JAV, Kanadoje, penkiose didžiosiose ES šalyse, Japonijoje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje ir išsiaiškino, kad daugiau vaikų moka naudotis išmaniaisiais telefonais ar žaisti kompiuterinius žaidimus nei žino, kaip važiuoti dviračiu ar plaukti.„Net 44 procentai dvimečių ir trimečių moka žaisti kompiuteriu, o dviračiu važiuoti moka 43 procentai to paties amžiaus vaikų. Iš viso 58 procentai 2–5 metų vaikų žaidžia kompiuterinius žaidimus, 19 procentų moka naudotis išmaniųjų telefonų programėlėmis ir tik 9 procentai mažamečių sugeba užsirišti batų raištelius. Ketvirtadalis apklausoje dalyvavusių vaikų moka naudotis internetu ir tik penktadalis — plaukti. Technologijos iš esmės pakeitė suvokimą, kas yra vaikų auklėjimas ir kokių įgūdžių reikia tėvams. Vaikai auga tokioje aplinkoje, kokios jų tėvai nepažįsta ir neišmano. Anksčiau mažiesiems žinių ir linksmybių šaltinis buvo televizorius, o dabar jo vietą užima kompiuteris ir išmanieji įrenginiai“, — vertina J. R. Smithas.Dauguma specialistų skatina kaip įmanoma anksčiau imtis mokyti vaikus saugumo. Vis dėlto, anot Karolinos Bajoriūnienės, psichologijos ir psichoterapijos centro „Mano psichologas“ psichologės, šiuolaikinių technologijų negalima vertinti vienareikšmiškai.„Auklėjant vaikus technologijos atvėrė ir naujų galimybių bei potyrių, ir sunkumų. Manau, kiekviena karta susiduria su naujais iššūkiais, kurie sukelia ir pritarimų, ir priešinimosi bangų. Mūsų tėvai galėjo tik pasvajoti apie tokį saugumo jausmą, kokį mums suteikė mobilieji telefonai ar kompiuterinės programos, – išėjęs iš namų vaikas yra pasiekiamas bet kur ir bet kada. Tačiau taip pat jie nejuto ir grėsmės, kuri jau pradedama vadinti kompiuterine priklausomybe. Šiais laikais auklėjimui keliama daugiau iššūkių, kuo toliau, tuo labiau jis tampa panašus į balansavimą ant cirko lyno“, — mano psichologė.Pasak jos, nustatydami, kiek ir kokiomis technologijomis leisti vaikams naudotis, tėveliai turėtų užduoti sau klausimą, kam skirtas vienas ar kitas technikos įrenginys ar prietaisas ir kokia jo nauda.„Tai išsiaiškinę galėsime palyginti, ar pagal paskirtį tą daiktą naudojame. Pavyzdžiu, pagrindinė mobiliojo telefono paskirtis yra susisiekti su toli nuo mūsų esančiu žmogumi, bet neskirta nuolatiniam bendravimui, tikrasis bendravimas turi būti gyvas. Kompiuteris išrastas kaip pagalbos ir lavinimo priemonė, todėl pažvelkite, kokį vaikas žaidžia žaidimą, ar jis lavina? Taip pat pravartu nepamiršti, kad lavinti reikėtų ne tik pirštus, dėmesį ar atmintį, bet ir kūną. Ir nuolatos vadovautis taisykle — kas per daug, tas nesveika“, — pataria specialistė.Be abejo, pasitelkę kompiuterį ir visas jame esančias „šnipinėjimo“ programas galime labai daug sužinoti apie vaiką, tačiau tai, ką sužinosime, bus daugiausia ir įdiegta paties kompiuterio.„Yra kur kas geresnis aiškinimosi būdas — senas geras pokalbis. Tiesioginis bendravimas niekuomet nenusileis pačiai protingiausiai kompiuterinei programai. O per daug laiko prie kompiuterio praleidžiantis vaikas tikrai gali įgyti netinkamų pomėgių ir vertybių. Ir gerai, jei jas suformuos bent jau kompiuterinė programa, o ne svetimas dėdė ar teta iš anapus ekrano, — perspėja specialistė. — Žinoma, jei tinkamai, pagal paskirtį, naudosime ir leisime naudotis kompiuteriu, jei prižiūrėsime, galime atskleisti dar neišryškėjusių teigiamų, nepastebėtų savo vaiko gabumų. Bet vėlgi tam reikia mokėti realiai vertinti situaciją.“

Ima, kas geriausia

Kiek daugiau kaip dvejų sulaukęs Augustas ramiai klausosi tėčio balso. Kartkartėm jis gurkšteli vandens, pasiklauso mobiliajame telefone tėčio įrašytos dainelės apie vilką, pavarto po ranka pasitaikiusį „Iliustruotojo mokslo“ numerį, tvarkingai nuneša jį į vietą ir įsitaisęs tėčiui ant kelių primygtinai siūlo kavos puodelį dėti į tam skirtą lėkštutę.„Jis labai tvarkingas“, — sako Skirmantas Tumelis, AB TEO LT projektų vadovas ir „vieno tėvo įspūdžių“ tinklaraščio skirmantas-tumelis.lt autorius, su žmona auginantis daugiau kaip dvejų metų baltapūkį Augustą ir septynių mėnesių sulaukusį Bernardą. Abu vyrai kaip tik atostogauja (Skirmantas savaitę — nuo darbo AB TEO LT, o Augustas nebevaikšto į darželį, nes iš ten vis grįždavo sirgdamas) ir prieš sėsdami pasikalbėti suskaičiuoja visas akvariumo žuvytes. Pasakodamas apie tai, ar jų šeimoje technologijos naudojamos pagal paskirtį, S. Tumelis linkteli galva — su technologijomis jau susipažinęs vyresnėlis iš gyvenimo pasiima tai, kas geriausia.„Augustas moka žaisti ir su kompiuteriu, ir su knygelėmis. Tik skaityti tėvams kol kas neleidžia, nebent su labai išraiškingom intonacijom. Namuose, kai žmona lieka viena su vaikais, dažniausiai televizorius būna įjungtas visą dieną. Jai reikia baltojo triukšmo, bet mes Augustui neleidžiam ilgai žiūrėti filmukų. Jis mėgsta „Gustavo enciklopediją“, paragavęs skanaus maisto pats griūna iš laimės kaip Gustavas, žiūri ir „Baby TV“ kanalo programas, kurios yra edukacinio pobūdžio, aprobuotos vaikų psichologų, jose visiškai nėra smurto. Augustas taip pat vaikšto į „Yamaha“ mokyklėlę, ten moko muzikinio pajautimo. Tarkime, jei groja muzika, visi vaikai bet kaip šokinėja, o mūsiškis šokinėja į ritmą. Štai tokiais mažais dalykais mes džiaugiamės“, — didžiuojasi tėtis.Augustui per dieną televizorių leidžiama žiūrėti apie valandą: „Tikriausiai ir tai yra per daug. Bet jam tai niekada nėra pateikiama kaip apdovanojimas ar vienintelis laisvalaikio leidimo būdas. Dažniausiai „Baby TV“ Augustas prašo prieš miegą — tada kaip tik pasiklauso lopšinių.“Tėvai dažnai prisipažįsta, kad kartais keletą minučių laiko sau iš vaikų išprašo juos tiesiai šviesiai papirkinėdami: nuo saldainių genda dantys, o  štai keletui minučių vaikui į rankas įbrukus mobilųjį telefoną, mažėlis nutyla ir susidomėjęs maigo mygtukus. Karolinos Bajoriūnienės nuomone, frazė „kompiuteris auklė“ ar „telefonas auklė“ jau savaime rėžia ausį.„Nei kompiuteris, nei telefonas neturi supratimo, kaip padėti užspringusiam ar verkiančiam vaikui. Tėvai neturėtų dvimečio vaiko raminti duodami jam telefono aparatą, tačiau kartais, kai telefonu leidžiame pasiklausyti muzikėlės ar rodome dėmesį lavinančius kompiuterinius žaidimus, technologijos pasitarnauja. Riba peržengiama tuomet, kai „kompiuterinio bendravimo“ vaikas gauna daugiau negu tiesioginio, kai technologijų griebiamės sąmoningai ar nesąmoningai norėdami atstumti vaiką nuo savęs, išvengti problemų ar tiesiog patogumo dėlei, nors tai nėra būtina. Taip pamažu formuojame vaikui sampratą, kad ten, kitoje ekrano pusėje, jį supranta geriau, kad ten yra jo draugai, paguoda ir pramoga. Šiuo metu, manau, tai viena iš didžiausių auklėjimo problemų“, — konstatuoja pašnekovė.S. Tumelis pritaria specialistės nuomonei, tačiau juokiasi — mūsiškio taip lengvai neatsikratysi.„Augustui patinka klausytis mobiliajame telefone įrašytų dainelių, bet greitai atsibosta. Namuose yra du nešiojamieji kompiuteriai, kartais Augustas žiūri „Aviuką Šoną“, bet jei paliekam jį vieną, kai grįžtam, jau būna įsijungęs kokius nors pingvinukus. Kompiuteriu esame išmokę keletą dalykų su „Linux“ sukurtais edukaciniais žaidimais vaikams, tarkime, kaip naudotis klaviatūra ar pele, nors pelę paspausti mažais pirštukais kol kas sunku. Iš tiesų Augustas prie kompiuterio neužsisėdi, po dvidešimties minučių jam pačiam atsibosta, nori dėmesio ir bendrauti, — pasakoja tėtis. — Patys vis dažniau pajuntame, kad esame priklausomi nuo technologijų. Jei netyčia išeini iš namų be telefono, atrodo, kad sugrius pasaulis, jautiesi visai kaip be rankų. O kas čia tokio — grįši ir pasiimsi. Apskritai technologijos skatina vartotojo požiūrį, todėl, mano nuomone, vaikui reikia kuo mažiau pirkti daiktų, kuriuos rodo per televizorių. Esu girdėjęs, kad dėl to kyla daug konfliktų ir tarp tėvų su vaikais, ir tarp bendraamžių. Nežinau, kaip patys su tuo dorosimės.“

Pavojų pažinti būtina

Brazilijos Vitorija da Konkistos mieste technologijų baubą nuspręsta prisijaukinti: 20 000 mokinių čia dėvi uniformas su GPS mikroschemomis. Jos veikia  panašiai kaip mikroschemos, pritaisomos naminiams gyvūnėliams: tėvai gauna tekstinį pranešimą, kai vaikas įžengia į mokyklos teritoriją arba jei vėluoja į pamokas ilgiau kaip 20 minučių.„Tėvai labai nustemba, kai sužino, kaip dažnai jų vaikas nelanko mokyklos, todėl nusprendėme jiems leisti įsitikinti tuo patiems“, — sako miesto švietimo sekretorius Coriolano Moraesas.Technologijų naujienų tinklalapio tecca.com duomenimis, projektas kol kas miestui atsiėjo 670 000 USD. Planuojama, kad iki 2013 m. tokias uniformas dėvės visi 43 000 mokinių nuo keturių iki keturiolikos metų amžiaus.Gaveris Tulley vaikų neturi nei Brazilijoje, nei Kalifornijoje, kur gyvena ir dirba.„Bet mielai skolinuosi juos iš draugų, — juokauja kompiuterių specialistas, įkūręs „The Tinkering School“ — vasaros kursų programą, pagal kurią vaikai mokosi konstruoti viską, ką tik sugalvoja. — Pagaliau mes integruojame technologijas į mokymosi procesą ir mokyklas. Kiek žinau, geriausiai veikia metodika, kai vaikui leidžiama atsinešti į klasę tokių prietaisų, kokių jis nori, ir įgyvendinti paties susigalvotas idėjas. Dabar mokyklinukai turi „iPad“ ir mokosi iš jų, bet tai nėra blogai. Tarkime, įrodyta, kad vaikams, kurie klausosi muzikos ar groja instrumentu, gyvenime sekasi geriau ir jie ilgiau gyvena.“Kita proga 2007-aisiais kalbėdamas TED konferencijoje, aktyvistas, teigiantis, kad vaikai turi teisę daryti pavojingus dalykus, stebėjosi, kad gyvename pasaulyje, kuriame labai daug dėmesio skiriama vaikų saugumui, bet nesusimąstoma apie tai, kas dėl to nukenčia.„Taip, aš antrokams į rankas įduodu elektrinius prietaisus, todėl prieš leisdami juos į mano vasaros mokyklėlę turėtumėte susitaikyti su mintimi, kad jie grįš purvini, kruvini ir su mėlynėmis ant kūno. Atrodo, kad dabar nėra ribų tam apsėdimui, kuris vadinamas vaikų saugumu. Ant visų plastikinių gaminių klijuojame lipdukus, įspėjančius, kad nurijus plastikinę detalę galima užspringti, ant vienkartinių kavos puodelių rašome įspėjimus, kad skystis juose yra karštas. Kažkodėl mes manome, kad bet kas aštriau už golfo kamuoliuką yra per daug pavojinga jaunesniems kaip dešimties  metų vaikams. Jei vaiko nemokysi prisitaikyti prie aplinkos, kurioje gausu aštrių kampų, pirmą kartą susidūręs su tokiu nepažįstamu objektu jis būtinai susižeis. Tik pažindami ugnį vaikai išmoksta su ja elgtis. Tarkime, jie nuo mažumės turėtų mokėti mesti ietį, šis gebėjimas mums įgimtas. Treniruojantis mėtyti ietį stimuliuojami ne tik kūno raumenys, bet ir tam tikros smegenų sritys, skatinančios trimatį regėjimą, vaizdinį tikslumą ir gebėjimą spręsti sudėtingas, daugialypes problemas.“Anot pašnekovų, viena didžiausių klaidų yra nepaaiškinamas tėvų įsitikinimas, kad jiems už vaikų auklėjimą tenka dalis, o ne visa atsakomybė.„Nuvedę vaiką į darželį, mokyklą ar būrelį, tėvai dažnai  tarsi perduoda atsakomybę už jo auklėjimą. Panašiai vyksta ir su kompiuteriu. Vaikas tylus, užsiėmęs, tėvams netrukdo, todėl jiems ramu. Tačiau tai apgaulinga ramybė, kuo toliau, tuo dažniau ji perauga į kompiuterinę priklausomybę, jau dabar lyginamą su alkoholizmu ar narkomanija. Dažnai ši būsena net nepastebima, kol neatitraukia žmogaus nuo tikrojo gyvenimo“, — perspėja psichologė.S. Tumelis pripažįsta, kad jaunąją kartą kur kas lengviau būtų auklėti, jei prisimintume ir žinotume, kokias klaidas mus auklėdami darė tėvai.„Iš klaidų darymo ciklo sunku išlipti, kai nežinai, kaip ką nors padaryti teisingai“, — mano pašnekovas.Kokių klaidų ir kaip vengti, tėvams išaiškinti pasišovė rašytojas Scottas Steinbergas, jo knygą „Gidas moderniems tėvams“ (angl. „The Modern Parent‘s Guide“) galima pasiskaityti tiesiog internete. Būsimo edukacinio knygų ciklo tėvams autorius interviu tinklalapiui mashable.com tvirtino, kad vaikus laikytis taisyklių skatina ne reikalavimas, o tėvų pavyzdys.„Mano vaikai kompiuteriu ir kitais elektroniniais prietaisais gali naudotis tik bendrose erdvėse — svetainėje ar virtuvėje. Mes su žmona turime teisę pasakyti „jau gana“, bet ir jie gali bet kada mane nustumti nuo kompiuterio — kad ir tiesiog norėdami kartu pažaisti ar paskaityti. Supraskite, kad dvejų—penkerių metų vaikai kur kas sklandžiau žaidžia videožaidimus ir parsisiunčia mobiliesiems prietaisams skirtų programėlių nei rišasi batų raištelius ar važiuoja dviračiu. Vaikai nuo šešių iki dvylikos metų dovanų labiausiai nori gauti „iPhone“, „iPod touch“ arba „iPad“, o tokios žaislų gamintojos kaip „Mattel“ ir „Hasbro“ kuria lėles su įmontuotomis filmavimo kameromis ir veiksmo herojų figūrėles, kurioms galima parsisiųsti papildomų programėlių, — vardija S. Steinbergas. — Turime suvokti, kad vaikai auga esminių pokyčių visuomenėje, kai technologijos jau yra tapusios neatskiriama normalios gyvensenos dalimi ir kai vis dar nėra standartų, normų ir taisyklių, kaip reikėtų jomis naudotis.“***
Tekstas skelbtas „Verslo žinių“ leidžiamame žurnale „Verslo klasė“.
Žurnalo akiratyje įdomūs Lietuvos ir pasaulio žmonės, analitiniai straipsniai verslo, politikos ir kitomis visuomenei aktualiomis temomis, svarbiausių mėnesio įvykių komentarai. Žurnalą prenumeruoti galima metams, pusei metų ir mėnesiui.