Kam investicija, o kam – liga

Publikuota: 2012-04-01
Atnaujinta 2015-06-02 12:16
Nuotrauka: VŽ
 

Nuomonių apie meno kolekcionavimo priežastis išgirsi įvairiausių. Vieni meno kūrinius, ypač šiuolaikinius, perka tikėdamiesi investicinės grąžos, kartais – gana greito uždarbio. Kiti – dėl mados ir garbės, kitaip sakant, dėl įvaizdžio, treti – nes yra kolekcininkai.

Rolandas Valiūnas, advokatų kontoros LAWIN vadovaujantysis partneris, paklaustas, ar tik ne dėl įvaizdžio vertingais meno kūriniais nukabintos advokatų kontoros sienos, šypteli: „Pats nuostabiausias dalykas, kai gali daryti ką nors ne dėl įvaizdžio, o iš širdies. O kaip priedą – dovanų gauni ir įvaizdį.“„Tikiu, kad taip būna. Ir meno albumus mes leidžiame toli gražu ne dėl įvaizdžio“, – tikina p. Valiūnas. Pasak pašnekovo, idėja juos leisti kilo prieš gerus ketverius metus, pagalvojus, kad įprastos dovanos klientams per Kalėdas, vynas ir panašūs dalykai, tapo šiek tiek nuobodžios. Knygų leidyba savo ruožtu sutapo su pomėgiu kolekcionuoti, kuris, skaičiuoja pašnekovas, prasidėjo maždaug prieš dešimtmetį – nuo tapybos darbų ir advokatų kontoros partnerių sprendimo kaupti korporatyvinę kolekciją.

Susiję su Lietuva

„Paprastai Lietuvos kolekcininkai renka tam tikrų etapų meno kūrinius. Tarkime, – šypsosi p. Valiūnas, – mano geras draugas prof. Viktoras Butkus kolekcionuoja lietuvių moderniosios dailės darbus, sukurtus nuo 1960 m. iki mūsų dienų. Jeigu pasiūlysite jam Algirdo Petrulio paveikslą, patį fantastiškiausią, gal penkis kartus geresnį nei jis turi, tačiau ankstesnio laikotarpio, – tas darbas jam netiks. Dauguma kitų kolekcininkų elgiasi panašiai: kas renka tarpukario, kas išeivijos dailininkų darbus, ketvirtą domina gal tik litvakai. Mes elgiamės šiek tiek kitaip  – mus domina meno kūriniai, susiję su Lietuva platesniame kontekste.“Pašnekovas sutinka: tikrai, ne vienam apibūdinimas „susiję su Lietuva“ gali pasirodyti per platus, ir tai būtų visiška tiesa, tačiau kolekcionuoti meno kūrinius vertinant būtent tokiu kriterijum – itin įdomus užsiėmimas, nes vargu ar daug kas Lietuvoje taip daro.Anot p. Valiūno, kalbant apie tai, kas „susiję su Lietuva“, tautiškumo klausimas nėra svarbiausias. „XIX a. ieškoti tikro lietuviškos tapatybės tarp dailininkų labai sunku. Neaišku – gal jie buvo lenkai, gal turėjo rusų, baltarusių, lenkų, lietuvių kraujo. Todėl geriau nesigilinti, kokios tautybės, pvz., buvo Pranciškus Smuglevičius, nes tas kelias niekur nenuves. Kaip ir ginčai, ar iš tikrųjų Alberto Žameto tikroji pavardė  buvo Žemaitis, – aiškina kolekcininkas. – Tačiau faktas, jog tie dailininkai, tarp jų – ir M. K. Čiurlionis, su lietuvių kalba ir lietuvišku identitetu turėjo tam tikrų „kabliukų“.“Ankstyvųjų darbų LAWIN kolekcijoje – nemažai: peizažai ir biblinės scenos iš XVIII ir XIX a., keli ankstesnių metų portretai, skulptūros, priskiriamos Vilniaus barokui. Pasak p. Valiūno, dailininkų tautybės pradeda ryškėti XIX a. antroje pusėje, tuomet iškyla ir pirmieji žydų dailininkai. Tarp jų atsiranda ryškių žvaigždžių, tokių, kaip Vilniuje gimęs Markas Antokolskis (1843–1902), pasaulyje pripažintas skulptorius, tapytojas Chaimas Sutinas (1893–1943), save visą gyvenimą kubizmo atstovu laikęs Žakas Lipšicas (1891–1973), Isaakas Levitanas (1860–1900), kiti.„Levitaną, kad įsigytume vieną paveiksliuką, pavyko „pritempti“ prie Lietuvos dailės – gimė jis netoli Kybartų, iki 15 m. gyveno Kaune. Tikrosios jo šaknys čia, taigi dėl konkretaus tikslo susiejome jį su Lietuva“, – šypsosi p. Valiūnas, pasakodamas apie rusų dailininku vadinamą Levitaną.Anot p. Valiūno, tautiškumo klausimas išryškėjo tik po Pirmojo pasaulinio karo, atsiradus dviem aiškioms dailės mokykloms – Kauno ir Vilniaus – ir susiformavus išeivijai. Lietuvos dailės istorijoje yra daug dailininkų, kurie baigė Vilniaus piešimo mokyklą ir vėliau išgarsėjo Paryžiuje, Amerikoje ar kitur, ir, kolekcijos kaupimo požiūriu, jie „absoliučiai susiję su Lietuva“.Pokariu viskas tampa paprasta. Dailininkai išsikristalizuoja – vieni kuria Lietuvoje, kiti, per Antrąjį pasaulinį karą ar prieš jį pasitraukę į Vakarus, – išeivijoje. Kiek kitokios gyvenimo istorijos susijusios su Jonu Rimša (jaunas būdamas išvyko į Pietų Ameriką) arba Pranu Domšaičiu (gimusiu Rytų Prūsijoje ir po karo apsigyvenusiu Pietų Afrikoje).„Visi tie amžių tarpsniai ir tuo metu gyvenę dailininkai vienaip ar kitaip išvirsta ne į lietuvių, o į Lietuvos meną. Mus domina būtent šis“, – sako p. Valiūnas, tada tarsteli, jog šiek tiek kosmopolitizmo šioje dalyje įlietų daugiau smagumo.„Galime diskutuoti, ar Lietuva teisingai pasielgė trečiojo dešimtmečio pradžioje nepriėmusi Jungtinių Tautų siūlymų dėl teritorijos padalijimų – Lenkijos ir Lietuvos – mainais į dvi valstybines kalbas. Atmetusi pasiūlymą Lietuva neteko ne tik Vilniaus, bet ir žemių beveik iki Minsko. Kitu atveju turėtume tokius Lietuvos dailininkus kaip Ferdinandas Ruščicas (1870–1936) . Dabar jis – kaip ir Vilniaus dailininkas, bet lenkų, ir lietuviai tai pripažįsta. Jei situacija būtų buvusi kitokia, tokių garsių menininkų  kaip Ruščicas turėtume gerokai daugiau“, – sako pašnekovas.Su Lietuva susijusi ir kita LAWIN kolekcijos dalis – senovinė kartografija.„Kai analizuoji, kas buvo ta Lietuva plačiąja prasme, pradedi žiūrinėti žemėlapius, tada pradedi juos pirkti ir tai baigiasi LDK žemėlapių kolekcija“, – šypsosi p. Valiūnas. Teisybės dėlei, nueita dar toliau: trečią kolekcijos dalį sudaro lituaninės graviūros. Ne lietuviškos, o lituaninės, patikslina pašnekovas, mat kalbant apie ankstesnes nei XX a. graviūras, vadinti jas lietuviškomis būtų kiek rizikinga, tiek dėl dailininkų, leidėjų  ar graverių tautybių, tiek dėl mūsų valstybės istorijos ypatumų ir kosmopolitinio jos pobūdžio.  „Visa tai pamažu išsiplėtė į „paskutinę ligos stadiją“ – lituanistines knygas“, – apibendrina pašnekovas.Jis sako manąs, kad toji liga naudinga – taip į Lietuvą buvo sugrąžinta daug vertingų kūrinių. Ne tik tapybos, tačiau ir žemėlapių, graviūrų, kurių Lietuvoje buvo palyginti nedaug.„Kai po Antrojo pasaulinio karo didžioji dalis lenkų inteligentijos traukėsi į Lenkiją, ką ėmė, ko ne, bet išsivežė daug dailės kūrinių. Daugumą jų, prieš karą sukurtų Vilniuje, dabar galima įsigyti Torūnėje, Varšuvoje, Krokuvoje, bet ne Lietuvoje. Kai kalbame apie XVIII–XXa. pradžios a. dailininkus – Žametą, Smuglevičių, Makauską, Rusecką  ar ką tik nori, – kiekvienas jų darbas, grįžtantis į Lietuvą, yra didžiulė vertybė“, – kalba kolekcininkas. Anot jo, ir dėl pačių kolekcininkų noro, ir dėl galiojančių kultūros paveldo įstatymų, tos vertybės pasiliks Lietuvoje, ir tai yra išties gerai.Suabejoju: ar tai išties gerai ir socialiai teisinga, jei kūriniai saugomi privačioje kolekcijoje. Tiesa, retsykiais, o teisybės dėlei – vis dažniau kurioje nors iš Lietuvos dailės muziejaus galerijų rengiamoje parodoje po paveikslais pamatysi nuorodą: iš LAWIN ar Rolando Valiūno asmeninės kolekcijos.„Tie kūriniai yra eksponuojami, ir jūs prieš akis turite mūsų meno albumus. Kodėl turėtume slėpti tai, ką turime?“ – atremdamas abejonę retoriškai klausia pašnekovas. Priduria, kad trys jau išleisti albumai – tai savotiškas laiko, kurį jis ir jo partneris Jaunius Gumbis skiria menui, įprasminimas. „Ir kiti mūsų partneriai eina panašiu keliu – vis labiau domisi menu“, – šypteli p. Valiūnas.

Žemėlapių keliais

Kažin ar kas ginčytųsi dėl kūrinio reprodukcijos ir originalo  keliamų išgyvenimų. Jų suvokimą gal galima prilyginti  išsamiausiam pasakojimui apie ypatingo vyno skonį ir tikrą jo gurkšnį, o gal tai – tik įsitikinimai. Kad ir kaip būtų, tie trys albumai leidžia suprasti, kokie kultūros lobiai sukaupti LAWIN meno kolekcijoje.Pirmasis albumas  „Delineatio Lituae“ (2009) – senųjų žemėlapių, susijęs su Lietuvos istorija nuo Lietuvos vardo paminėjimo iki Trečiojo Lietuvos ir Lenkijos padalijimo. Greta svarbiausių laikotarpio Lietuvos kartografijos istorijos pavyzdžių jame publikuojami senieji raižiniai – LDK istorinių asmenybių portretai. Trečiasis albumas – „Lituania in Atlantibus“ (2011), smarkiai papildytas pirmojo variantas, apima beveik visą LDK žemėlapių kolekciją. (Beje, „Lituania in Antlantibus“ albumas šių metų Vilniaus knygų mugėje buvo paskelbtas knygos meno konkurso „Vilnius 2011“ laimėtoju. Pagrindinę premiją konkurso rengėjai skyrė knygos dailininkei, grafikei Sigutei Chlebinskaitei, ji yra ir dviejų pirmųjų LAWIN meno kolekcijos albumų dailininkė.)„Šiame albume trūksta tik kelių žemėlapių, galbūt jų niekada ir neturėsim. Gal iš viso parduodamų jų nebėra, o gal ir atsiras“, – patikslina p. Valiūnas. Anot jo, kolekcijoje sukaupti visų albume publikuojamų žemėlapių originalai. Kita vertus, ir originalų būta visokiausių, – priklausomai nuo plokštės kokybės, būdavo padaroma maždaug 50–500 atspaudų. Skaičiuojama, jog iki šių dienų išlikę 20% žemėlapių.„Jei buvo atspausta 100, išliko 20. Iš jų apie 80% yra valstybės saugyklose, kiti 20% – rinkoje. Teoriškai rinkoje juos galima įsigyti vidutiniškai keturis. Bet nebūtinai buvo atspausta 100, galėjo būti ir 500 ar daugiau. Specialistas pasakytų, kiek egzempliorių konkretaus žemėlapio buvo išleista, aš negalėčiau“, – prisipažįsta p. Valiūnas. Jis pasakoja, jog atskirais lakštais, kaip galėtume įsivaizduoti, senieji lituaniniai žemėlapiai nebuvo parduodami, daugumą jų įrišdavo į atlasus greta tekstų. Bėgant amžiams, tie atlasai buvo išardyti, išdraskyti.„Būtina pasakyti, kad ir dabar kai kas juos drasko, nes skaičiuoja, kad parduoti atskirai žemėlapius galima kur kas brangiau nei visą atlasą. Tai labai liūdna“, – apgailestauja p. Valiūnas.„Lituania in Atlantibus“ žemėlapiai sudėlioti pagal šalis. Paklaustas, ar skirtingų šalių senoji kartografija turėjo kokių ypatingų atpažinimo bruožų, kolekcininkas aiškina, kad ir vokiški žemėlapiai vienas nuo kito gali labai skirtis, mat prieš gerus 300 ar 500 metų, o ir vėliau, tikslumo nebuvo, kartografinė informacija galėjo būti ne tik dešimčių, bet ir gerokai daugiau metų senumo.Neretas atvejis, kai spaustuvininkų vaikai paveldėdavo spaustuves, be abejo, su visomis žemėlapių klišėmis. Žiū, jos dar visai gražios! Tad naudodavo ir tas klišes, ir nežinia kokio senumo kartografinę medžiagą. Dėl to net tais pačiais metais Italijoje ir Vokietijoje išleisti žemėlapiai gali labai skirtis. Kitas dalykas – žemėlapio apipavidalinimas. Kai kurie leidėjai mėgdavo juos paspalvinti. Žinoma, tai buvo daroma ne mašinomis, atspaustus žemėlapius spalvindavo pameistriai – rankomis.„Dėl to reikia būti atsargiam, nes kartais, kad gražiau būtų, žemėlapiai paspalvinami mūsų laikais, o plika nepatyrusia akimi atskirti, kada jis „pagražintas“ – prieš 400 m. ar prieš dešimtį, yra sunku“, – perspėja p. Valiūnas. Anot jo, daug kas tuose žemėlapiuose buvo daroma dėl gražumo, todėl kalbėti apie ypatingą jų tikslumą nederėtų.Ponas Valiūnas pasakoja, jog pradėjęs domėtis žemėlapiais jis atkreipė dėmesį į juose skirtingai rašomą Lietuvos vardą. Istorikas Algimantas Muzikevičius (jis parašė įvadinius tekstus abiem kartografijos albumams ir sudarė juos sykiu su LAWIN advokatų kontoros darbuotoja Jurgita Semenauskiene) „Lituania in Atlantibus“ rašo, kad senuosiuose žemėlapiuose randama daugiau nei 10 skirtingai užrašytų Lietuvos pavadinimų, ir taip atsitiko ne vien todėl, kad žemėlapiai buvo leidžiami skirtingose šalyse, įvairiomis kalbomis. Pasak p. Muzikevičiaus, nepaisant pavadinimų įvairovės, „neturime nė vieno senojo žemėlapio, kuriame būtų užrašyta LIETUVA, ir net nežinome, iš kur toks vardas atsirado, nors yra paskelbta keliasdešimt Lietuvos vardo kilmės teorijų.“„Tas pats ir su Vilniaus vardu. Jei žiūrėsite į žemėlapius, tai iki pat XIX a. pab.–XX a. pr. tokio pavadinimo nesurasite. Yra „Vilna“, labiau lotyniškas arba žydų vartotas pavadinimas, ir „Wilno“, tikriausiai nuo lenkų atėjęs, bet užrašo „Vilnius“ nesurasite. Mano klausimas istorikams buvo toks: kada atsirado žodis „Vilnius“? Nežinia, niekas negali atsakyti, kaip, tarkime, žmonės, statę Gedimino pilį ir įkūrę miestą, jį vadino. Rašytinių šaltinių nėra, įdomu, kaip buvo sakytinėje kalboje?“ – svarsto p. Valiūnas. Anot jo, vienas žaviausių dalykų kolekcionuojant žemėlapius yra tas, jog jie kelia daugybę valstybės istorijos klausimų.

Į ką investuoti?

Pasakodamas apie meno kūrinių kolekciją p. Valiūnas verčia antrąjį meno albumą  – „Peizažo erdvė“ (2010). Taipirmasis tapybos tomas, apimantis kolekcijos dalį iki Antrojo pasaulinio karo. Šių metų Kalėdoms rengiamas albumas, apimsiantis pokario peizažus, vėliau – moteris... „Matyt, temų užteks ateinantiems 20 metų, medžiagos turime labai daug“, – šypteli p. Valiūnas. Iš reprodukcijų albume matyti: net ši, viena, kolekcijos dalis, jei vertintume ją pagal minėtąjį kriterijų „susiję su Lietuva“, išties įspūdinga, kaip, beje, ir visi trys albmai.Paklaustas, kiek tapybos darbų kolekcionavimas svarbus kaip investicija į meną, VŽ „Savaitgalio“ pašnekovas sako:„Patikėsite ar ne, bet investavimo momentas – mažai svarbus. Paaiškinimas čia paprastas: jei nori investuoti, reikia investuoti ne į Lietuvos dailę, o į tą, kuri yra likvidi. Lietuvos dailė nelikvidi. Dėl pusės mūsų kolekcijos, jei ji būtų parduodama, matyt, vyktų rimtos rungtynės, bet kita pusė... Kita vertus, jei toks kiekis darbų vienu metu  atsirastų Lietuvos rinkoje, kuri yra visai nedidelė, ji būtų absoliučiai nepajėgi susigaudyti, kas vyksta“, – aiškina p. Valiūnas. Jo skaičiavimu, dailės kolekcininkų Lietuvoje galėtų būti apie dešimt.„Bet, visų pirma, jie būtų nepajėgūs tinkamai įvertinti staiga pasirodžiusio tokio darbų kiekio. Tapyba – ne malkos, negali pirkti penkių kubinių metrų. Kiekvieną kūrinį reikia apžiūrėti, įvertinti, todėl dėl didelio kiekio darbų procesas šiek tiek užtruktų“, – šypsosi p. Valiūnas. Tačiau, sako, kas žino, gal rytoj atsiras dar dešimt kolekcininkų – daug verslininkų vis atidžiau žiūri į meną, ir tai tampa ne tik mados, bet ir gero kultūrinio tono dalyku.Pašnekovo manymu, verslininkų, kurie nusiperka puikių paveikslų pasikabinti svetainėje – daugybė, bet jų vadinti kolekcininkais dar negalime. Kolekcininku tampi tik tada, kai tavo įsigyjami paveikslai turi savitą meninę kryptį ir tematiką, jie jau nebetelpa ant sienų, o tu juos ir toliau perki...Anot p. Valiūno, žiūrint į meną kaip į investicijų objektą reiktų pirkti modernų amerikiečių ar prancūzų meną, impresionistus ar ką tik nori. Tai būtų likvidu – tie darbai aiškiai juda. Kalbant apie „lietuviškąją liniją“ – dalis Lietuvos dailės populiari Lenkijoje, tai, kas susiję su bendra istorija. Vienaip ar kitaip, įdomi pasauliui ir dalis šiuolaikinių mūsų meno kūrėjų.„Bet jeigu imsime tarpukario Kauno dailės mokyklą – kam ji įdomi, išskyrus mus pačius? Pirkti juos tik dėl investicijos nebūtų teisinga. Todėl nuoširdžiai sakau, kad mes perkame ne dėl investicijos. Tai yra liga, ir sunkiai pagydoma. Gal ir gerai, kad sunkiai... O gal visai nepagydoma... Nes pamatai naują gerą paveikslą – ir užvaldo azartas bei ypatingi jausmai“, – kalba kolekcininkas. Pasak jo, kaupiamos kolekcijos šaltiniai labai įvairūs. Visų pirma, tai aukcionai: Vokietijos, Lenkijos, Amerikos, Šveicarijos. Nemažai darbų surasta užsienio antikvariatuose. Kartais žmonės pasiūlo ką nors įsigyti „per pažįstamus“, darbų turi ir lietuviškos galerijos. Beveik 100% žemėlapių ir lituaninių graviūrų atkeliauja iš užsienio, žinoma, ir Lenkijos.Darbai į kolekciją suplaukia įvairiausiais būdais. Antai tapytojo Jono Rimšos (1903–1978 m.), gimusio Kaune, gyvenusio Paryžiuje, Argentinoje, Bolivijoje, Santa Monikoje (JAV), darbų p. Valiūnas įsigijo iš 80-metės dailininko sesers, brolio našlės ir sūnėno. Beje, sesuo puikiausiai kalbėjo lietuviškai.„Jiems buvo svarbu, kad tie darbai grįžtų į Lietuvą, ir jie sutiko juos parduoti. Parsivežiau gal 39 kūrinius, jie pasiliko sau kelis“, – pasakoja p. Valiūnas, o man liežuvis niežti paklausti, kodėl kolekcininkai Lietuvoje dažniausiais viešai nesidžiaugia, nesididžiuoja savo daromais prasmingais darbais, o ir pats žodis „kolekcininkas“ turi šiokį tokį neigiamą niuansą.„Tai negi manote, kad jie sąžiningu darbu susirenka savo kolekcijas?“ – nuoširdžiausiai nusijuokia p. Valiūnas. Surimtėjęs sutinka: žinoma, sovietiniais laikais kolekcionavimas buvo gal ne visu 100%, bet beveik nelegalus, tad neigiamas kolekcininko įvaizdis atkūrus Nepriklausomybę galėjo išlikti – visada yra žmonių, kurių nuomonės nepakeisi.„Didelė daiktų dalis pokariu buvo sukaupta iš bažnyčių, dvarų kolekcijų. Aišku, jog dėl to kiltų legalumo klausimų. Bet klausimas kitas: kiek mes juos dabar smerkiam, kiek pateisinam? Kiek tai buvo nusikalstama, o kiek – kova už Lietuvą? Pvz., saugumiečiai gaudavo užduotis naikinti pakelėse koplytėles. Kai kurie jų nenaikindavo, o susirinkdavo, parsiveždavo ir kur nors padėdavo. Tikriausiai dalis rinkoje esančių dalykų atsirado būtent tokiu būdu“, – svarsto pašnekovas. Jo įsitikinimu, naujai ateinančią kolekcininkų kartą būtų sunku susieti su nelegalia veikla.„Šiukštu nesakau, kad tokie buvo senieji kolekcininkai, bet tarybiniais laikais, pagal tuometinius įstatymus, juos buvo galima tuo apkaltinti. Ačiū Dievui, jaunesni kolekcininkai tos problemos išvengė ir tokių sąsajų išvesti būtų neįmanoma“, – sako p. Valiūnas. Kolekcininkų nenorą afišuotis jis sieja su Lietuvoje labai plačiai išsikerojusiu požiūriu, jog turėti pinigų yra blogai.„Tiesą sakant, Lietuvos dailės kainos įkandamos beveik visiems. Tačiau, kai vyrauja nuomonė, jog būti turtingam yra blogai, tai kolekcininkai, kurie turi atliekamų pinigų meno kūriniams, priskiriami prie tų – blogesnių žmonių. Nors meno kūriniams jie išleidžia pinigus, už kuriuos kitas nusiperka naują automobilį ar prabangias atostogas. Taigi – jei turi pinigų, vadinasi, gavai juos nelabai teisėtai ar bent nelabai sąžiningai. Dėl to, matyt, ir laikomasi tam tikro atsargumo. Juk tikrai niekas nepasakys – ačiū Dievui, kad yra žmonių, kurie grąžina į Lietuvą jos vertybes“, – apibendrina p. Valiūnas.* * *Straipsnis publikuotas dienraščio "Verslo žinios" priede "Savaitgalis" kovo 23 d.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Barackas Obama su žmona Michelle pasirašė sutartį su „Netflix“

Barackas Obama, buvęs Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) prezidentas, ir jo žmona Michelle pasirašė sutartį su...

Vadyba
2018.05.22
Lietuvių kino akademija paskelbė „Sidabrinės gervės“ nominantus

Lietuvių kino akademija (LiKA) paskelbė pretendentus į „Sidabrinės gervės“ apdovanojimus – 16 filmų,...

Laisvalaikis
2018.05.22
Pomirtinėje prof. Hawkingo knygoje nagrinėjami visatos dydžio klausimai

Šiemet bus išleista neseniai Anapilin iškeliavusio vieno žymiausių visų laikų fizikų Stepheno Hawkingo...

Laisvalaikis
2018.05.21
Naujojo „Pacų“ viešbučio vadovas: niekas kitas negali pasiūlyti tiek daug istorijos ir autentikos Premium 14

Vis daugiau žmonių keliaudami ieško ne tik vietos pernakvoti, bet tikisi ir unikalios patirties,...

Statyba ir NT
2018.05.21
Iliustruotoji istorija: Broliai Grimmai šiurpino vaikus

Pasakos apie nuostabias princeses ir piktas raganas vaikams skaitomos prieš miegą. 1812 m. broliams Grimmams...

Laisvalaikis
2018.05.20
E. Parulskis. Bethono muziejus 2

Repertuariniai ir proginiai akademinės muzikos koncertai Filharmonijoje lyg ir vienodi – klausytojų...

Naujieji Kinijos kaimai: kaimo mieste fenomenas artimas ir mums Premium 2

2017-ieji. Gruodžio 10 d. atvykome į Nantou, mažą tankaus miesto oazę vidury didžiulio Šendženo megapolio.

Verslo klasė
2018.05.20
Lietuvos atlikėjai nebenori būti buhalteriais: pavyzdys – Estija 3

Menininkai šiuo metu yra paversti buhalteriais, kartais dar turinčiais dirbti ir Mokesčių inspekcijos darbą.

Laisvalaikis
2018.05.19
Bažnytinio paveldo muziejuje – Italijos meno šedevrai

Vilniuje, Bažnytinio paveldo muziejuje, atidaryta paroda „Šventojo Kazimiero gerbimo istorijos šedevrai“...

Laisvalaikis
2018.05.18
Gediminas Kuprevičius – apie „Ogmios“ centro pradžią ir mecenatystę 1

„Taip nebus. Nes Kultūros ministerija parengė nekokį mecenatystės įstatymą. Kas gali skirti milijoną eurų?...

Laisvalaikis
2018.05.18
Kompetencija, be kurios sėkmingai vystyti verslą bus sunkiai įmanoma Rėmėjo turinys

Pasaulis šiandien keičiasi ypač sparčiai – ketvirtoji pramonės revoliucija iš pašaknų rauna įprastas veikimo...

Verslo aplinka
2018.05.18
Baltijos trienalė: lengvi potėpiai ateities paveikslui

13-osios Baltijos trienalės, praėjusį savaitgalį atidarytos Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre, kuratoriai...

Laisvalaikis
2018.05.17
Metų muziejininkė – kaunietė Daina Kamarauskienė

Lietuvos muziejų asociacijos (LMA) valdyba 2017-ųjų muziejininko vardą suteikė Dainai Kamarauskienei,...

Laisvalaikis
2018.05.17
 „Godopoco“ trenerė Airina Kazlauskaitė: noras kontroliuoti atsiranda tada, kai bijoma susimauti Rėmėjo turinys 4

„Kai esi nepasiruošęs niekam, esi pasiruošęs viskam“, – teigia „Godopoco“ sklandaus ir efektyvaus bendravimo...

Laisvalaikis
2018.05.17
Pažymint LGBT teises Vilniuje atidaryta simbolinė pėsčiųjų perėja 2

Vilniuje pažymint Lesbiečių, gėjų, biseksualų, translyčių ir interseksualų (LGBTI) teises atidaryta simbolinė...

Laisvalaikis
2018.05.17
Kultūros ministrė: paskelbtas kultūros įstaigų pertvarkos planas – netikra naujiena

Į viešumą patekęs kultūros įstaigų pertvarkos projekto variantas – nesvarstomas, tai netikra naujiena, teigia...

Laisvalaikis
2018.05.17
Kultūros įstaigų tinklo pertvarka – susitarimai po kilimu ar audra vandens stiklinėje 1

Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno įstaigų asociacija bei Valstybės teatrų asociacija, vienijanti ir...

Laisvalaikis
2018.05.14
1863-1864 m. sukilimo prieš carinę Rusiją dalyviai bus palaidoti Rasose 2

Pirmadienį posėdžiavusi Vyriausybės komisija nusprendė, kad tinkamiausia vieta palaidoti 1863–1864 m.

Laisvalaikis
2018.05.14
Baltijos trienalė prasidėjo Vilniuje

Šiemet išsyk trijose šalyse – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – vykstanti 13-oji Baltijos trienalė prasidėjo...

Laisvalaikis
2018.05.14
Danielis Libeskindas: dabar vyksta miestų renesansas Premium

Gegužę septyniasdešimt dvejų sulaukęs architektas Danielis Libeskindas – dažnas svečias Vilniuje. Šiuokart...

Verslo klasė
2018.05.13

Verslo žinių pasiūlymai

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti.
Sutinku Plačiau