Kam reikalingas švarus kūnas?

Tikroji priežastis, dėl kurios mūsų protėviai pradėjo švarinti savo kūnus, tiesą sakant, nėra žinoma. Nors šiandien ir didžiuojamės savo racionalumu, savo elgesio logiškai paaiškinti dažnai negalime. Viena iš tokių paslapčių ir yra mūsų siekis būti švariems.

Šiandien mes galime tik spėti, kad žmogiškasis noras švarintis buvo tiesiog mūsų pasąmoninė reakcija į kitus aplinkos keliamus pavojus. Mūsų protėviai nepažinojo nei virusų, nei bakterijų, nei mikrobų, bet apie jų egzistavimą miglotai nujautė jau nuo pat Homo sapiens atsiradimo. Tokį instinktą turėjo ne tik žmonės, bet ir kai kurie kiti organizmai šioje planetoje. Matyt, visi stengėsi apsisaugoti nuo kitų mikroorganizmų invazijos ir nenorėjo įsileidę svetimkūnį supūti iš vidaus.

Įvertinus pirmykščių žmonių gyvenimo aplinkybes, nesiprausti ar kitomis priemonėmis keisti savo kūno skleidžiamus kvapus buvo optimali ir racionali išeitis. Pavyzdžiui, medžioklėje, kad tykomi žvėrys mūsų neužuostų, arba slepiantis nuo plėšrūnų ir kitų neprietelių. Dėl tos pačios priežasties šiandien specialiųjų pajėgų kariai vengia bet kokios chemijos prieš operacijos pradžią.

Tačiau tai tik hipotezės.

Bet šiandien mes bent jau galime išsiaiškinti, kaip kito žmonijos požiūris į purvą ir švarą.

Pirmykščiai švaruoliai
Natūralu, kad didžiausia priešistorinių žmonių higienos mokytoja buvo evoliucija. Primityvi sanitarija pradėjo skirti žmones nuo gyvulių. Kai kurie žvėrys ėdė dvėseną, o mes jos niekada nevalgėme. Pirmykščiai žmonės nieko nenutuokė apie bakterijas, tačiau nuo seno vengė numirėlių, ligotų žmonių ar nepažįstamų, galinčių atnešti nežinomų ligų. Kai kurie gyvuliai mielai gyveno purve, bet mes suvokėme, kad būti sausam yra patogiau nei būti šlapiam. Kai kuriems gyvuliams patinka puvėsių smarvė. Mes jos negalime pakęsti – niekada nenorėjome vartytis savo išmatose.
Būtent pasišlykštėjimas gyvuliško gyvenimo aplinka ir lėmė pirmykštės higienos atsiradimą. Dar akmens amžiuje ligoniai buvo atskiriami nuo sveikųjų. Pavyzdžiui, Babilone jau XVII amžiuje prieš mūsų erą galiojo įstatymas, draudžiantis sveikiesiems naudotis tais pačiais įrankiais ar daiktais, kuriais naudojosi sergantieji. Žmonės taip pat suvokė, kad numirėlius geriau užkasti arba sudeginti. Tiesa, tai būdavo ritualo dalis. Tačiau pasąmonėje žmonės žinojo, kad taip yra saugiau.

Pirmykščiai žmonės taip pat turėjo atskiras vietas nereikalingoms atliekoms ir šiukšlėms mesti (dažniausiai tai buvo upės). Iš esmės tos vietos atliko ir pirmųjų viešųjų tualetų paskirtį. Tuometiniai žmonės nujautė, kas yra gerai, o kas yra blogai ir pavojinga. Iš dalies tai lėmė gamtinių procesų baimė, kartais religiniai motyvai. 
Tų laikų žmonės taip pat žinojo, kokią įtaką vanduo turėjo jų išvaizdai, savijautai ir aplinkai. Tačiau antropologai mano, kad pirmykščiai žmonės neturėjo nė menkiausios priežasties praustis taip, kaip mes darome šiandien, ypač gyvenantys šaltesniuose regionuose. Nepaisant to, švara buvo viena iš pirmykščių laikų patogaus gyvenimo sąlygų, pavyzdžiui, bronzos amžiaus Indijoje jau veikė žmogaus sukurta kanalizacijos sistema.

Taip pat žinoma, kad pirmykščiams žmonėms buvo būdinga keisti savo išvaizdą,  pagalbinės priemonės – vanduo, moliuskų geldelės, išaštrintos geležies plokštelės ar šukos. Veido plaukus skusdavo (teisingiau pasakius, išlupdavo) jau neandertaliečiai.  Jie, matyt, žinojo, kad taip tiesiog patogiau gyventi (mažiau reikia kasytis, plaukai nekliūva už krūmų šakų, priešams juos sunkiau pagriebti).

Archeologų randamos primityvios šukos pastūmėja prie išvadų, kad moterys darėsi šukuosenas. O visi urvuose gyvenantys žmonės taip pat greitai suvokė, kad ritualinius ornamentus, išpieštus ant savo kūnų, gali nusivalyti vandeniu ar riebalų ir pelenų mišiniu.

Antropologai spėja, kad žmonių poreikį praustis vis dėlto daugiausia lėmė religija. Religija padėjo paaiškinti, kodėl žmonės suserga (net iki XIX a. tikėta, kad ligas sukelia velnias, piktosios dvasios ir atpildas už nedorybingą elgesį – Dievo bausmė, ypač kalbant apie venerines ligas). Seniausieji šamanai ir kulto tarnai siekė išsiskirti iš kitų gentainių, todėl ir ritualinis apsišvarinimas bei ritualinių ženklų nuvalymas tapo pirmaisiais pavyzdžiais, kaip galima ir reikia praustis. Ilgainiui burtininkus pradėjo mėgdžioti ir paprasti žmogeliai.

Antikinė higiena
Pomėgis praustis nuolat atsirado, žinoma, karštuose Žemės taškuose. Tarpupyje ir Egipte ankstyvųjų civilizacijų gyventojai suvokė, kad vanduo atvėsina. Gyvenant tokiame klimate, tai tiesiog būtina. Muilo prototipas atsirado jau apie 2800 metus prieš mūsų erą (pagamintas iš gyvulinių riebalų, sumaišytų su pelenais). Tarpupyje sukurti pirmieji kvepalai, skirti dvasininkams. Senovės egiptiečiai skuto galvos, pažastų ir gaktos plaukus. Negana to, savo perukuose jie nešiojo ir puodelius su kvapniuoju vašku, tirpdamas jis skleidė malonų kvapą.  Tai irgi dvasininkų išradimas, vėliau paplitęs.

Vis dėlto tikraisiais dabartinės higienos kūrėjais yra laikomi antikos graikai. Būtent jie ir sukūrė patį terminą. Pagal graikų mitologiją sveikatingumo deivė buvo Higiėja (Hygieia), grožio dievo Apolono anūkė ir viena iš garsiojo gydytojo pusdievio Asklepijo dukterų. Higienos vardu vadinosi viena sveikuolių sekta, propagavusi švarų gyvenimo būdą kaip priemonę gyventi dorybingai. Jos idėjos paplito po visą helenistinį pasaulį po dviejų maro epidemijų, nusinešusių beveik pusę Graikijos gyventojų gyvybių 429–427 metais prieš mūsų erą.

Sektos propaguojama asmens higiena buvo kur kas daugiau nei vien barzdos skutimas ar prausimasis. Tai buvo atskira filosofijos šaka. Pats graikiškas žodis „hygieinē“ reiškė „sveikas“ arba „stiprus“ (manoma, kad jis yra kilęs nuo sanskrito žodžio „ugias“, reiškiančio jėgą). Graikai čia įžvelgė naują prasmę – tai buvo racionalus požiūris į žmogaus kūną, jo harmoniją su aplinka ir įtaką savijautai darančius procesus – kvėpavimą, dietą, miegą, darbą, mankštą, netgi mintis. Higiena teikė gerą savijautą visiems, kurie laikėsi jos ir jos pagrindu sukurto fizinio režimo.

Aktyvus higienos propaguotojas buvo ir garsusis antikos gydytojas Hipokratas (460–377 prieš mūsų erą), visą mediciną vadinęs sveikatos menu. Kiek vėliau atsirado ir žmonės, kuriuos mes šiandien vadiname terapeutais, – ligų gydymo meistrai.

Higienistai tikėjo, kad žmogaus gyvenimą reguliuoja keturios substancijos – žemė, oras, ugnis ir vanduo – paprasčiau tariant, šaltis ir karštis, drėgmė ir sausuma. Jų požiūriu, kiekvieno žmogaus kūnas buvo vieta, kurioje kovoja šios keturios jėgos. Jų disbalansas gali sukelti sveikatos sutrikimų. Todėl higienos tikslas buvo pasiekti ir palaikyti jėgų pusiausvyrą kūne.

Toks požiūris tiko ir senovės Romos gyventojams, garsėjusiems  pirmąja masinės sanitarijos sistema ir viešosiomis pirtimis. Žinoma, pats gyvenimas privertė juos tapti švaruoliais. I–II a. prieš mūsų erą didžiausios to meto pasaulio valstybės – Romos respublikos – gyventojų skaičius siekė dvylika milijonų. Apie milijoną gyveno viename mieste – Romoje. Todėl visuotinę švarą reikėjo palaikyti vien dėl praktinių sumetimų. Reikėjo, kad tokia masė galėtų išgyventi neplatindama ligų ir nekeldama pavojaus aplinkiniams.
Dėl to Romoje ir suklestėjo viešosios pirtys. Apsilankymas jose buvo neatsiejama kiekvieno save gerbiančio romėno kasdienės rutinos dalis. Ilgainiui švara tapo ir miestietiškos romėnų kultūros dalimi – gerai prižiūrėtas ir švarus kūnas buvo civilizacijos simbolis.

Graikų sukurta, o romėnų ištobulinta „valstybės tvarkomo gyvenimo“ koncepcija lėmė, kad Roma ir jos piliečiai daug investavo į švaros socialinę infrastruktūrą. Tai reiškėsi  pirčių ir vonių, parkų ir stadionų, miestų ligoninių ir fontanų statyba.

Religija ir švara

Vis dėlto religiniai motyvai neapleido nei viešosios ir asmeninės higienos, nei numirėlių laidojimo, nei žmonių ir gyvūnų išmatų atsikratymo ar kitų viešosios sanitarijos normų. Galų gale būtent religija teikė svarbiausią argumentą, kodėl reikia praustis.

Kiekvienam vaikui buvo aišku, kad prausiantis yra apvaloma siela, ne tik kūnas. Kitų argumentų priversti praustis antikos išminčiai neturėjo, o ir negalėjo turėti. Švarinimasis, kaip jau minėta, buvo neatsiejama kiekvienos religijos dalis. Apie tai kalbėjo tiek Biblija („apvalyk mane nuo kaltės, apšvarink mane nuo nuodėmės“), tiek Koranas („Dievas myli tuos, kurie siekia Jo atgailaudami ir siekdami būti švarūs“). Arabų medikai taip pat laikėsi nuostatos, kad asmeninė švara reiškė ir sielos tyrumą.

XI a. išleisto „Sveikatos almanacho“ autorius gydytojas Ibn Butlanas skatino skaitytojus palaikyti gerą sveikatą laikantis asmeninio režimo. Savo darbo krūvį reikia reguliuoti pagal klimatą ir paros metą, nuolat daryti mankštą, kuo ilgiau miegoti, kasdien praustis, kasdien tuštintis ir kartą per savaitę išsimaudyti vonioje. Visa tai, anot jo, tik duoklė Dieviškajai malonei.

Krikščionys prie tokios nuostatos dar pridėjo ir asketizmo aspektą.

Religinis asketizmas atliko svarbų vaidmenį Europos žmonių gyvenime po Romos žlugimo. Iš esmės visa krikščionybės evoliucija rėmėsi sielos švaros filosofija. Atsižvelgiant į penkis šimtus metų po Romos žlugimo trukusią religinę revoliuciją, buitinius sunkumus, demografines ir moralines krizes, ligų epidemijas, trumpą gyvenimo trukmę (nelengvas buvo gyvenimas tuo laiku, kurį mes šiandien vadiname tamsiaisiais amžiais) tampa aišku, kodėl žmonių mentalitetas pradėjo remtis „pažink save“, o ne „prižiūrėk save“ nuostata.

Krikščioniška ideologija, priešinama antikos hedonizmui, teigė, kad vidinis apsivalymas yra svarbesnis už išorinį. Anot jų, pastarasis yra tik tuštybė, kuri neišvengiamai veda prie nuodėmės. Todėl žmonių kūnai Tamsiaisiais amžiais buvo tokie varžomi ir niekinami. Todėl žmonės vilkėjo ašutines arba nesigėdydami plakdamiesi botagais vaikščiojo nuogi. Sielos ramybė ir rojaus siekis pomirtiniame gyvenime jiems buvo kur kas svarbesni nei išorinis puošnumas.

Taip viduramžiais higiena pradėjo reikšti pagundų išsižadėjimą ir ramaus nuolankaus gyvenimo, kontroliuojamo asketiškų dietų ir sunkaus fizinio darbo, siekį. Bažnyčia smerkė romėniškose pirtyse vykusias seksualines orgijas. Natūralu, kad ilgainiui pirtys išvis tapo ištvirkavimo simboliu. Valyti purvą nuo savo kūno buvo laikoma blogo tono ženklu, o keisti jo skleidžiamą kvapą – ne tik tuštybė, bet ir nuodėmė.

Negana to, praustis šiltu vandeniu buvo neatleistina puikybė. Buvo tvirtinama, kad net vaikai privalo nuo mažens grūdintis šaltyje, nes tik taip sustiprės jų kūnas ir siela. Toks šalto vandens kultas vyravo iki pat XX amžiaus.

Bet kam išvis reikalingas vanduo? Viduramžiais autoritetingi daktarai buvo įsitikinę, kad vanduo yra didžiausias ligų sukėlėjas. Buvo manoma, jog odos poros, užkimštos nešvarumų, sulaiko ligas, patenkančias į kūną (o nuogas kūnas vandenyje yra ligų magnetas). Karštas vanduo tik atveria poras ir įleidžia ligas į kūną, ypač marą. Tik taip jie gebėjo paaiškinti, kaip plinta tas pats maras  (nors jau buvo pastebėta, kad plaunant rankas šiltu vandeniu, vynu arba actu galima bent kiek apsisaugoti nuo ligų). Tokią hipotezę parėmė ir faktas, kad valstiečiai tuštindavosi į upes, iš kurių ir patys semdavo buityje naudojamą vandenį.  Tai neišvengiamai sukeldavo ligų epidemijų. Likimo ironija, bet būtent ligų ir maro baimė buvo pasmerkę vandenį visuotinei paniekai.

Ir vis dėlto pasibaigus tamsiesiems amžiams žmonijos civilizacijos procesas lėtai, bet pradėjo įgauti pagreitį. Tai vėl keitė požiūrį į higieną. Po truputį daugėjo prabangos  buityje, ją lėmė feodalų pilių ir kaimų kultūros augimas. Taip pat atsirado du dalykai, iš esmės pakeitę žmonių požiūrį į savijautą, – tai apatiniai drabužiai ir uniformos. Visiems buvo akivaizdu, jog jie turi būti švarūs. Kūnui turi būti malonu prie tokių drabužių liestis.

Kryžiuočiai, grįžtantys iš karo žygių Turkijoje ir Arabijoje, kurį laiką buvo atgaivinę madą smagintis viešosiose Vokietijos, Šveicarijos, Florencijos ir Paryžiaus pirtyse. Tačiau toks jų pomėgis turėjo daug priešininkų. Kryžiuočių atgabentas muilas ir mada plautis rankas prieš valgį taip pat buvo Bažnyčios pasmerkti kaip nereikalingas turto demonstravimas. Viskas baigėsi tuo, kad pirtys Europoje buvo uždraustos net XVI amžiuje (didikų rūmuose esančios vonios naudotos retai ir nenoriai). Visuotinai plauti rankas prieš valgį imta tik XIX amžiuje.

Taip prasidėjo era, kai net turtuoliai pradėjo puikiai sutarti su nešvara, o karaliai prausdavosi vos kartą per mėnesį. Prancūzijos karalius Liudvikas XIII pirmą kartą buvo nupraustas, sulaukęs tik septynerių. Kitas Prancūzijos karalius Henrikas IV, byloja amžininkų atsiminimai, „smirdėjo prakaitu, arklidėmis, kojomis ir česnaku“. Galingoji Anglijos karalienė Elžbieta I prausdavosi vos kartą per mėnesį, o jos įpėdinis Jokūbas I per visą savo gyvenimą išvis plaudavo tik rankų pirštus. Liudvikas XIV į vonią taip pat nelipo – jo kūnas buvo valomas alkoholiu.

Tačiau aristokratija turėjo puikią išeitį – lininius marškinius, jie, kaip buvo manoma, „ištraukia nešvarumus iš odos“. Buvo ir dar vienas sprendimas – kvepalai. Jais buvo gausiai šlakstomasi, kad pavyktų permušti kūno smarvę. Viduramžiais buvo madinga turėti kvapniaisiais augalais kimštą maišelį arba gėlių puokštę, kad eidamas per minią ar miestų gatvėmis galėtum panardinti savo veidą į ją. Taip paplito ir iki šių dienų išliko mada moterims viešumoje kartais slėpti veidą gėlių puokštėje...