Marius Ivaškevičius – "veidu į jūrą"

Publikuota: 2012-01-07
Atnaujinta 2015-06-02 10:28
Nuotrauka: Vladimiro Ivanovo
 

Marius Ivaškevičius – rašytojas, kuris rašo naktimis. Rašo į sąsiuvinį. Bet suklystume jį vadindami tik rašytoju. Jis yra įvaldęs tiek meno raiškų, kad, ko gero, lengviau pasakyti, ko dar nėra daręs. Jis – prozininkas, dramaturgas, scenarijų autorius, žurnalistas, teatro ir kino režisierius... Kartą, norėdamas išbandyti kai ką visai naujo, dalyvavo net „šokių dešimtuke“.

Pats Ivaškevičius sako, kad skirtingos meno raiškos viena kitai netrukdo. Režisūra padeda rašant pjesę ar scenarijų – padeda pajausti, kaip visa tai atrodys scenoje ar ekrane. Kinematografija išmoko žodžių taupumo, kuris prozoje nėra toks reikalingas, bet padeda pasiekti neblogą rezultatą. Pašnekovas pripažįsta, kad sulaukia priekaištų dėl devyndarbiškumo: „Teatre man dažnai prikiša kinematografiškumą, o užsienyje, perskaitę mano gyvenimo aprašymą, baksnoja dėl teatrališkumo kine. Bet į tai nereikia kreipti dėmesio, nes žmonės dažnai daro išvadas a priori. Reikia eiti ten, kur eini.“Ivaškevičiaus kūryba apibūdinama kaip daugiakultūrė, visuotinė, istoriška. Jo aprašomas ar vaizduojamas veiksmas dažai vyksta kitose šalyse arba tam tikroje istorinėje erdvėje. Pavyzdžiui, XIX a. Paryžius pjesėje „Mistras“, Švedija, Danija pjesėje „Artimas miestas“, tarpukaris Lietuvoje – pjesėje „Madagaskaras“. „Valstybinės sienos neegzistuoja ir neturi egzistuoti“, – sako rašytojas. Įspūdžių, patirčių jis semiasi iš kelionių, jas labai mėgsta. Keliaujant sukauptos patirtys dažnai grįžta kaip bumerangas – parneša tam tikrą temą. Dėl savo kūrybos globalumo pašnekovas sako nesijaučiąs nesuprastas čia, Lietuvoje: „Man patinka jaunų žmonių karta, turinti kitą nei mūsų mentalitetą. Jaučiu, kad juose randu savo adresatą.“Šis globalumas ryškus ir paskutiniuose Mariaus Ivaškevičiaus kūriniuose – Oskaro Koršunovo režisuotoje pjesėje „Išvarymas“, kuri kalba apie emigraciją nauju kampu, t. y. nagrinėja šią temą ne žiniasklaidos jau nutrintu socialiniu aspektu, o tyrinėja, kaip „išvarymas“ iš savos šalies veikia žmogaus psichiką. Antrasis kūrinys dar tik pakeliui į ekranus – tai pirmasis Ivaškevičiaus, kaip scenaristo ir režisieriaus, pilnametražis vaidybinis filmas „Santa“ apie lietuvės ir suomio, dirbančio Kalėdų seneliu Rovaniemyje, meilę.

Giminystė su suomiais

Pasak Ivaškevičiaus, filmo „Santa“ idėja radosi prieš gerus 5 metus, kai jis daug keliavo po Suomiją.„Mano idėjos visada formuojasi vienos iš raiškų link – ilgainiui pastebėjau, kad ši – būtent į kinematografinę“, – kalba režisierius. Filmo žanro jis nesiima apibūdinti, sako, kad jis – tarp dramos ir melodramos – kažkur per vidurį, kuris neturi pavadinimo.„Žanras pernelyg apriboja, tad net nesistengiu jo tiksliai įvardinti. Filmas prasideda lengvai ir nuotaikingai, baigiasi šiek tiek kitaip“, – kalba pašnekovas.Priduria, kad kino režisūros imtis jam neatrodė baisu. „Kinas mane seniai domino. Norėjau režisuoti, bet neįsivaizdavau, kad be aukštojo kino išsilavinimo tai realu. Būta ir nusivylimų – keli pilnametražiai scenarijai vis dar guli stalčiuje („Margiris“, kurį turėjo režisuoti Šarūnas Bartas, ir „Purpuriniai dūmai“ pagal Felikso Rozinerio apsakymą. 2001 m. scenarijus laimėjo „Eureka Audiovisual“ apdovanojimą už geriausią scenarijų), nors buvo planuota juos realizuoti. Ne dėl to, kad jie prasti – tiesiog nepavyko rasti finansavimo. Pikta, kai įdedi daug darbo, pastangų, laiko, o paskui tai nepasiekia šviesos, nepasiekia žiūrovo. Tada supranti, kad turi įvaldyt dar vieną profesiją ir pabaigt viską iki galo pats“, – kalba Ivaškevičius. Priduria, jog režisūroje nesijaučiąs visiškas naujokas – kinematografijos įgūdžių įgijo kurdamas tris dokumentinius, du trumpametražius filmus ir režisavęs keletą spektaklių teatre. „Žinoma, išsilavinimo niekada nebūna per daug. O pilnametražis filmas yra tam tikras iššūkis. Šis filmas man yra debiutas, bet ne visai „žalias“, – šypteli režisierius.Filmas „Santa“ yra bendra produkcija su Suomija, šiuo atveju – natūrali, ne vien tokia, kai kuri viena šalis prisideda tik pinigais. Filmo scenarijus padiktavo, kad filmuojama Suomijoje, o vaidina jame ir suomių aktoriai.Režisierius džiaugiasi, kad su Suomija šiuo metu vyksta platūs kultūriniai mainai – Lietuvos teatruose vis dažniau spektaklius stato suomių režisieriai, Suomijoje – lietuvių. Kultūrinės giminystės kine pavyzdžiu pašnekovas vadina laurus įvairiuose festivaliuose skinantį dokumentinį Manto Kvederavičiaus filmą „Barzakh“, kurio prodiuseris – garsusis suomių režisierius Aki Kaurismaki.

Lietuvos problema

Pasukus kalbai apie kūrinio formą, režisierius pasvarsto, jog naujos formos išrandamos retai, nors žaidžiama su jomis nuolatos.„Naujos formos pasirinkimas gali būti labai rizikingas – ji gali atbaidyti. Didžioji žmonių dalis nusiteikusi tradiciškai, ypač dėl formos. Savo filme tik šiek tiek eksperimentuoju, bet itin atsargiai. Literatūroje eksperimentuoju kur kas daugiau, nes šioje srityje jaučiuosi kaip žuvis savam vandeny, esu geriau ją įvaldęs – turiu suradęs įvairių metodų, kalbėjimo stilistikų, formų. O kalbant apie filmą – kaip tapytojui pirmiausia reikia išmokti tapyti klasikine forma, taip ir man reikia pradėt nuo pradžių. Tad filmas bus artimesnis klasikinei formai“, – pasakoja Ivaškevičius.Pridėjęs, jog dažnai nauja forma nėra tokia svarbi, jis pateikia jam didelį įspūdį palikusio iraniečių filmo „Išsiskyrimas“ pavyzdį: pagal struktūrą jis vakarietiškas, pagal formą – klasikinis, bet emociškai labai stiprus.Kalbėdamas apie šiuolaikinį Lietuvos kiną pašnekovas vertina, kad mūsų kinui reikia ne naujų vizualinių formų, o vidinės intonacijos.„Ne formos, o turinio mums reikia. Įdomaus turinio filmus šiuolaikiniame Lietuvos kine ant pirštų galima suskaičiuoti. Dažnai pradedama nuo formos ir į ją spraudžiamas turinys, nors turėtų būti priešingai. Lietuvai reikia scenaristų – ir protingų, ir kvailų – visokių. Juos reikia vertinti. O čia jie nevertinami – nei finansiškai, nei kaip kitaip, nes manoma, jog „tuos du dialogus“ gali parašyti bet kas“, – įsitikinęs Ivaškevičius, jis priduria manąs, jog scenaristų trūkumas – ne pasaulio, o Lietuvos kino problema.

Emigracijos spalvos

Savo pjesei „Išvarymas“ (spektaklio premjera Nacionaliniame dramos teatre įvyko prieš pat Kalėdas) Ivaškevičius medžiagą kaupė bendraudamas su emigracijoje gyvenančiais lietuviais. Sako, užsimezgus ilgam pokalbiui, kartais per naktį užsisėdėdavo kokiam Londono bare.„Įspūdį daro ne tai, kaip jie atrodo ar kaip gyvena. Įspūdį daro žmonių istorijos, tai, ką jiems teko patirti atsidūrus Didžiojoje Britanijoje. Atrodo, kad Londonas – toks gražus, didelis, vakarietiškas miestas... Tad jų istorijos būna itin netikėtos. Sunku įtarti, kiek žmonių ten patiria sukčiavimą, išnaudojimą, o kartais priverčiami vos ne vergauti, tiesiog įkalinami darbe – ne tik kad negauna atlyginimo, bet dirba per prievartą, su priremtu prie smilkinio šautuvu. Kai tai vyksta šalia, tame „pirmajame pasaulyje“, o ne kur nors toli, tai itin sukrečia“, – kalba dramaturgas.Paklaustas, ar pjesėje sutirštino emigracijos spalvas, ar stengėsi likti ištikimas tikrovei, o gal, priešingai, ji pasirodė per žiauri teatro scenai, p. Ivaškevičius sako, kad spalvų nesutirštino. Tiesiog kelių žmonių istorijas sudėjo į vieną personažą – juk teatras turi sutraukti daugiau dramatizmo nei jo yra gatvėje, o tai ir gali kelti spalvų sutirštinimo įspūdį.„Jei pats būčiau neišgirdęs tų istorijų, jei jas perskaityčiau kur nors, sakyčiau, kad tai perdėta, nusišnekėta, buvo galima daug subtiliau tai pateikti. Manau, daugeliui žiūrovų atrodys, jog spalvos gerokai per sodrios, bet, kai supranti, kad tai yra realybė... “ – kalba dramaturgas. Rašydamas „Išvarymą“ jis ne vien šnekėjosi su žmonėmis, bet ir gilinosi į kontekstą – skaitė britų autorius, Londono istoriją, domėjosi futbolo lygomis ir t. t.„Tiesiog bandai tą erdvę, kurioje atsiranda herojai, prisijaukinti taip, kad atrodytų, jog tai tavo asmeninė erdvė“, – aiškina pašnekovas. Ir priduria pastebėjęs, kad teatre statomos jo pjesės geriau tiktų kino ekranams. Kaip ir „Išvarymas“. Tačiau tai turėtų būti brangus kinas, tad kol kas pjesė pastatyta teatro scenoje.Pasak pašnekovo, savo pažiūrų – už ar prieš emigraciją – pjesėje jis nesistengė išryškinti, taigi ji neturėtų būti suvokiama kaip raginimas „Nevažiuokite!“. Jo nuomone, emigracija yra gerai. Tik reikia išsiaiškinti, kur vyksti ir su kuo susidursi, mat nuskristi lengva, o pavykti gali būti sunku.„Vis dėlto savo asmeninį požiūrį tam tikru aspektu išreiškiu. Šioje pjesėje atspindima lietuviška homofobija, ksenofobija, rasizmas – šiuos dalykus mes nusivežam ten. Ten jie niekur nedingsta, net sustiprėja susidūrus su konkrečiais atvejais – juk ten galybė įvairių spalvų ir orientacijų žmonių“, – sako pašnekovas. Anot jo, reakcija dažnai priklauso nuo išsilavinimo, akiračio, o jį plėsti labai padeda kelionės.

Tik pametinukai

„Patarčiau visiems lietuviams pakeliauti ir sugrįžti,“ – priduria jis. Šios Mariaus Ivaškevičiaus mintys labai primena spektaklyje „Madagaskaras“ Kazimiero nuolat kartojamą frazę – „Veidu į jūrą.“Pastaruoju metu VŽ „Savaitgalio“ pašnekovą žiniasklaida mini gana dažnai. Menininkas sako, kad iš to gali susidaryti klaidingas įspūdis apie jo produktyvumą. „Nesu produktyvus kūrėjas. Tik dabar toks laikas, kai visi ilgai daryti darbai eina į pabaigą, todėl atrodo, jog vienu metu daug padarau. O dažniausiai dirbu itin lėtai. Pjesei man reikia tiek laiko, kiek moteriai išnešioti kūdikį, – 9 mėnesių. Filmo scenarijui – dar daugiau, gal net poros metų“, – tarsi teisinasi pašnekovas. Paklaustas, ar darbai vienas kitam netrukdo, šypteli – trukdo, bet tik fiziškai. Sako jau ilgai negalintis rasti kokių 3 mėnesių parašytam romanui suredaguoti.„Stengiuosi nedirbti dviejų darbų vienu metu. Tekstams ar filmuotai medžiagai reikia leisti pagulėti – parašei pirmąją redakciją ir palauk 3–4 mėnesius, kad į kūrinį galėtum pažiūrėti objektyviai. Taigi – padarau vieną darbą, jį atidedu susigulėti, tada imuosi kito, o šį pabaigęs grįžtu prie pirmojo. Nes žmogus negali visiškai atsiiduot dviem  svarbiems darbams vienu metu. Norėjau pasakyti – dviem kūdikiams, bet vis dėlto moterys tai sugeba – atiduoti save dviem. Kūryboje dvynukų nebūna. Tik pametinukai“, – dėsto pašnekovas. Pasakoja, kad sukurti vieną kūrinį užtrunka. Bet naujų idėjų visąlaik pilna, jas nešiojasi galvoje.„Tai tam tikras pasitikrinimas – idėjos, kurios ilgainiui lieka, yra vertos realizuoti, o kitos tiesiog nubyra“, – sako Ivaškevičius.***Tekstas skelbtas gruodžio 30 d. dienraščio „Verslo žinios“ priede „Savaitgalis“.

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:













Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Iliustruotoji istorija: gerasis Vietnamo dėdė Ho Ši Minas

Ho Ši Minas darė malonaus senuko įspūdį. Didžiuma pasaulio jį laikė Vietnamo laisvės didvyriu. Tačiau jis...

Laisvalaikis
2019.09.15
 Iliustruotoji istorija: Imperatorius – pavojingiausias darbas Romoje

Kiekvienas norėjo tapti įtakingiausiu Romos imperijos asmeniu ir mėgautis valdžia, tačiau nedaugeliui pavyko...

Laisvalaikis
2019.09.14
Už absurdiškiausius mokslo tyrimus įteiktos „Šnobelio“ premijos 1

Rugsėjo 12 d. Harvarde (JAV) įvyko 29-oji „Šnobelio“ (Ig Nobel) premijų ceremonija. Premija skiriama...

Laisvalaikis
2019.09.14
W. Bischoffas: pinigams reikia rasti namus Premium 2

Seras Winfriedas Franzas Wilhelmas Winas Bischoffas (g. 1941), anglų ir vokiečių veteranas bankininkas,...

Laisvalaikis
2019.09.14
Naujame universitetų reitinge dominuoja JAV 3

Rugsėjo 11 d. paskelbtas naujas „Times Higher Education“ (THE) pasaulio universitetų reitingas 2020-iesiems.

Laisvalaikis
2019.09.12
Nidos forumas diskutuos apie Europos migreną

Rugsėjo 13 ir 14 d. Nidoje vyksta antrasis Nidos forumas „Europos migrena“ – susitikimų ir diskusijų...

Laisvalaikis
2019.09.12
„Tartle“ pristato naują parodą iš privačios R. Valiūno kolekcijos 2

Prieš metus Vilniuje atidarytas privatus muziejus – Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“ – kviečia į naują...

Laisvalaikis
2019.09.11
Šiluma ir komfortas prabangioje pūkinėje pakuotėje Verslo tribūna 8

„Canada Goose” ilgą laiką buvo nepamainomas su atšiauriomis klimato sąlygomis susiduriančių žmonių drabužis.

Prekyba
2019.09.11
Privačios mokyklos: mokinių ir pinigų daugiau, tačiau ima trūkti mokytojų Premium 41

Privačios mokyklos džiaugiasi didėjančiu mokinių būriu ir gerėjančiais finansiniais rodikliais. Regėdama...

Paslaugos
2019.09.11
Geidžiamiausias „Apple“ gerbėjų vakarėlis 75

„Apple“ būstinėje Kupertino mieste pristatyti naujieji „iPhone“ modeliai, programinės įrangos atnaujinimai ir...

Technologijos
2019.09.10
Išrinktos geriausios „Spartos“ konversijos architektūrinės idėjos 7

Išrinktos trys geriausios architektūrinės idėjos, kaip buvusioje „Spartos“ fabriko teritorijoje išplėtoti...

Statyba ir NT
2019.09.10
„Alibaba“ palieka jos įkūrėjas Jackas Ma 17

Jackas Ma, Kinijos elektroninės prekybos gigantės „Alibaba“ įkūrėjas, rugsėjo 10 d. paskelbė pasitraukiantis...

Laisvalaikis
2019.09.10
Iliustruotoji istorija: ar Trojos karas – tik mitas? 1

Minioje kyla šurmulys, kai į priekį žengia senas dainius. Visų akys nukreiptos į jį. Pats dainius nieko...

Laisvalaikis
2019.09.08
Nauja knyga: urbanistinės istorijos trileris Premium 1

Akivaizdu, kad ši knyga natūraliai atsiras patyrusių vilniečių lentynose. Taip pat ji turi (būtent šitaip –...

Laisvalaikis
2019.09.07
Jūrų muziejus rengiasi restauruoti Nerijos tvirtovės statinius 1

Lietuvos jūrų muziejus rengiasi restauruoti jo teritorijoje esančius Nerijos forto statinius ir paskelbė...

Statyba ir NT
2019.09.07
Hitlerio „Kometa“ Antrajame pasauliniame kare 3

Ugnies raudonumo raketinis Wolfgango Spate lėktuvas beveik vertikaliai kyla į viršų. Jo greitis toks didelis,...

Laisvalaikis
2019.09.07
Protezą pirštams sukūrusį dizainerį įkvėpė asmeninė trauma Premium

Vilniaus dailės akademijos (VDA) absolventas Simonas Milišauskas mažiau negu per metus sukūrė funkcionalų...

Laisvalaikis
2019.09.07
G. Nausėda: R. Šimašiaus sprendimas nukabinti lentelę J. Noreikai sukiršino visuomenę 12

Vilniaus miesto mero Remigijaus Šimašiaus sprendimas nukabinti atminimo lentelę Jonui Noreikai-Generolui...

Laisvalaikis
2019.09.06
Milijonierius pensijoje: A. Kybartas pardavęs verslą mėgaujasi gyvenimu Premium 19

„Norėjau sumažinti tempą ir stresą, kurie nuolat lydi didelės įmonės akcininką ir vadovą“, – šypteli Almontas...

Laisvalaikis
2019.09.06
Tarp geriausių Europos festivalių įsitvirtinusi „Gaida“ skelbia programą

Šią vasarą asociacija „Europe for Festivals, Festivals for Europe“ (EFFE), įvertinusi 715 Europos festivalių,...

Laisvalaikis
2019.09.05

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau