Laukiami pokyčiai, kurie gyventojams palengvins pakuočių atliekų rūšiavimą ir padės jų daugiau surinkti
Už pakuočių atliekų tvarkymą yra atsakingi verslai, kurie išleidžia į Lietuvos rinką bet kokius supakuotus gaminius. Jie jungiasi prie kolektyvinį atliekų tvarkymą koordinuojančių organizacijų, tokių kaip „Žaliasis taškas“, ir per finansinius įnašus dalyvauja pakuočių atliekų tvarkymo sistemoje. O organizacijos savo narių įnašais padengia savivaldybių patiriamus kaštus, kai yra perkami rūšiavimo konteineriai, apmoka jų reguliarų tuštinimą bei atliekų logistiką, jų paruošimą perdirbti ir užtikrina tolesnį tinkamą atliekų panaudojimą.
Nors Lietuvoje išvystyta atliekų rūšiavimo infrastruktūra – turime platų konteinerių tinklą, veikiančią finansavimo sistemą, nuolatinį gyventojų informavimą apie tinkamą elgesį su buityje susidarančiomis atliekomis, vis dar kyla neaiškumų, kas turėtų būti rūšiuojama ir metama į stiklo, plastiko, popieriaus konteinerius. Pakuočių atliekų tvarkymo organizacijos „Žaliasis taškas“ duomenimis, plastiko konteineriuose vidutiniškai apie 50% tūrio sudaro mišrios komunalinės atliekos – įvairūs plastikiniai daiktai, žaislai, statybos ir remonto likučiai, panaudoti higienos reikmenys.
„Nors gamintojai ir importuotojai atsakingi už pakuočių atliekų tvarkymą, dėl esamo informacinio chaoso tvarkome taip pat ir kitokias atliekas, atsiradusias pakuočių konteineriuose. Ir mums jų tvarkymas per metus kainuoja per 9 mln. Eur“, – teigia Almontas Kybartas, „Žaliojo taško“ generalinis direktorius.
Skirtinga informacija, kokias atliekas reikėtų rūšiuoti
Šiuo metu rūšiavimo tvarką gyventojams nustato savivaldybės, todėl įvairiose Lietuvos vietose galime matyti skirtingą informaciją apie tai, kokias atliekas iš tiesų reikėtų rūšiuoti į stiklo, plastiko ar popieriaus konteinerius. Vis dėlto dažnu atveju gyventojai pasigenda aiškumo, nes konteineris tiesiog informuoja, kad rūšiuoti reikėtų „plastiką“, o iš šios rūšies medžiagos pagamintų daiktų namuose iš tiesų gausu.
„Kai ant konteinerio užrašyta „Plastikas“, žmonės ir meta viską, kas pagaminta iš plastiko, pavyzdžiui, plastikines dailylentes, panaudotus dantų šepetėlius, šlepetes ar net sauskelnes. Tačiau šios atliekos – nėra finansavimo objektas, joms nėra keliamos perdirbimo užduotis ir nėra jų perdirbimą užtikrinančios infrastruktūros, todėl visa tai yra tiesiog šiukšlės, patekusios į rūšiavimo konteinerį“, – teigia A. Kybartas.
„Žaliojo taško“ vadovui antrina atliekų tvarkymo įmonės „Ecoservice“ atstovai. Jie teigia, kad įrenginiai skirti būtent pakuočių atliekoms perrūšiuoti, o įvairūs daiktai juos gadina. Be to, sudėtinga ar net neįmanoma išsiaiškinti, iš kokio plastiko pagaminti įvairūs daiktai, nes jiems neprivalomas žymėjimas. Be to, daiktai dažnai gaminami iš plastikų lydinių, kurių perdirbti nėra galimybių.
Kad atliekos taptų žaliava, o ne problema
Pasak „Ecoservice“ atstovų, atliekų tvarkymo sektorius šiandien gyvena tarp dviejų polių – technologinės pažangos ir sisteminio chaoso. Nors veikia moderniausios rūšiavimo linijos, robotizuoti sprendimai ir pasitelkiami išmanūs jutikliai bei dirbtinis intelektas, jie negali kompensuoti to, kad pati sistema išlieka fragmentuota. Skirtingos taisyklės, nevienoda ženklinimo logika, neaiškūs susitarimai tarp gamintojų, tvarkytojų ir valstybės lemia, kad net viena netinkamai išmesta baterija gali sukelti gaisrą ar sustabdyti visą liniją.
Gyventojų sąmoningumas taip pat vis dar trapus: kai ant pakuočių atliekų konteinerio užrašyta „Plastikas“, į jį dažnai keliauja ne tik pakuotės, bet ir netinkami perdirbti žaislai ar buities daiktai.
„Gaisrai, klaidos ir netinkamas rūšiavimas – tai ne atsitiktinumai, o vieningos sistemos stygiaus simptomai. Jeigu norime tvarios ir saugios atliekų tvarkymo grandinės, turime pradėti nuo trijų dalykų: aiškių taisyklių, bendradarbiavimo ir realios atsakomybės. Pakuotės yra standartizuotos – jas galima lengvai išrūšiuoti ir paruošti perdirbti, tačiau kiti gaminiai tokio standarto neturi, todėl dažniausiai tinka tik energijos atgavimui. Deja, vis dar labai didelė dalis perdirbimui netinkamų daiktų užteršia bendrą srautą. Tai ne tik trukdo išrūšiuoti atliekas, kurios galėtų virsti žaliava, bet ir kelia pavojų, lėtina rūšiavimo procesą bei gadina įrangą. Todėl labai svarbu turėti visapusišką susitarimą, kuriame gamintojų atsakomybė būtų ne tik finansinė – ji turi apimti dizainą, ženklinimą ir testavimą. Tvarkytojai turi toliau investuoti į prevenciją, o valstybė – į vieningą ženklinimo ir diversifikuotos atskaitomybės sistemą. Tik tuomet atliekos taps žaliava, o ne problema“, – sako Jurgita Nacevičienė, „Ecoservice“ generalinė direktorė.
Situacija keisis į gera
„Žaliojo taško“ specialistai atkreipia dėmesį, kad šiuo metu daug neaiškumų dėl tinkamo rūšiavimo yra ne tik Lietuvoje, bet ir visoje ES. Nuvykus į kitą šalį randame kitokius reikalavimus, kas turėtų būti rūšiuojama.
Tačiau tikimasi, kad netrukus situacija keisis į gerą. Mat šių metų pradžioje Europos Sąjungoje įsigaliojo naujas Reglamentas (ES) 2025/40 dėl pakuočių ir pakuočių atliekų (PPWR), pakeisiantis daugiau kaip tris dešimtmečius galiojusią Direktyvą 94/62/EB. Naujas teisės aktas žymi aiškų perėjimą nuo bendrų principų prie vienodų, privalomų ir išmatuojamų taisyklių, kurios taikomos visose ES šalyse. Šios taisyklės paveiks kiekvieną gamintoją, importuotoją, platintoją, kuris išleidžia į bendrijos rinką supakuotus produktus, o taip pat vartotoją. Priimtame pakuočių ir pakuočių atliekų reglamente yra numatytas informacijos apie tinkamą rūšiavimą suvienodinimas visoje ES, visos pakuotės turės būti pažymėtos atitinkamomis piktogramomis pagal medžiagiškumą ir analogiškos piktogramos turės atsirasti ant pakuočių atliekų konteinerių.
„Tai bus ženklas gyventojui, – kur reikia išmesti kiekvieną pakuotę. Tikimės, kad pokytį pavyks sėkmingai įdiegti ir Lietuvoje – taip gyventojams palengvinat rūšiavimą ir siekiant surinkti kuo daugiau būtent pakuočių atliekų“, – tikisi „Žaliojo taško“ generalinis direktorius.
