Vizijoje – kaimo viliotinis

Tokias nuostatas, įrašytas Baltojoje knygoje, skelbiančioje žemės ūkio ir kaimo plėtros politikos gaires po 2020 m., kritikuoja ir žemdirbių atstovai, ir ekonomistai.

Ūkininkų ministerija pasišovė gaivinti apleistus kaimus – ne paslaptis, kad tokių Lietuvoje daugėja. Todėl paramą po 2020 m. ketinama sutelkti atokiuose nuo didžiųjų miestų regionuose, pasiekusiuose „kritinę gyventojų tankumo ribą“. Ūkininkai, panūdę įsikurti tokiuose regionuose, galėtų gauti finansinę paramą pradinėms ūkio įkūrimo ar restruktūrizacijos investicijoms. Prie to dar siūloma didesnį dėmesį skirti vietos kelių infrastruktūrai, skatinti kultūrinius projektus kaimo vietovėse, remti save įdarbinančius kaimo gyventojus, kurie norėtų užsiimti paslaugų verslu ir kt. Tiesa, Baltojoje knygoje prisiminti ir žemės ūkio „senbuviai“: kadangi, ŽŪM teigimu, nūnai tik labai nedidelė dalis ūkininkų, kooperatyvų ir žemės ūkio bendrovių perdirba produkciją, reikia skatinti ūkininkus perdirbti produkciją ir tiesiogiai parduoti ją vartotojams.

Pažadai – viliojantys, tikslai – lyg ir nekvestionuojami. O kas ginčytųsi, kad ūkininkai, gamindami išskirtinę produkciją ir parduodami ją tiesiogiai, be tarpininkų, gautų gerokai didesnę pridėtinę vertę, nei gamindami standartizuotą produkciją? Todėl Baltosios knygos rengėjai siūlo teikti paramą tokios produkcijos gamybai, o lietuviškų produktų eksportą skatinti remiant prekės ženklus ir t. t. Paramos numatoma ir daugiau: ŽŪM ruošiasi remti mobiliuosius ūkininkų turgelius, perdirbimo įrangos įsigijimą ir transportavimą, kitas trumpąsias maisto tiekimo grandines, komunikacijos platformų tarp ūkininkų ir vartotojų diegimą. Briuselis nemažą dalį namų darbų palieka šalių vyriausybėms, tačiau visiškos laisvės remiant saviškius nežada.

Žemės ūkio problemos mūsų šalyje visada buvo gana jautri tema: ūkininkai, ypač žemdirbiai, garsėja „amžinu nepasitenkinimu“. Sausringa vasara – force majeure, lietinga – tas pats force. Tik štai siūlymų draustis nuo gamtos išdaigų Lietuvos žemės ūkio atstovai metų metais baidosi kiek įmanydami. Juk kur kas paprasčiau graudžius žvilgsnius nukreipti į Vyriausybę ir paprašyti kompensacijos. Žaidimas be pralaimėjimų.

ŽŪM, žvelgdama į ateitį po 2020-ųjų, žada skatinti rinktis klimato kaitai atsparias augalų rūšis ir gyvūnų veisles, taip pat draustis nuo ekstremalių situacijų ir naudotis rizikos valdymo fondais. Kaip tas skatinimas atrodys realybėje? Ar ministerija pasirengusi apmokėti draudimą, ar dalį jo įmokų ir pan.? Aiškumo ir konkretumo šioje ateities strategijoje labai trūksta. Jo pasigenda ir ūkininkų atstovai – Jonas Talmantas, Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas, klausia: kokie ūkiai bus remiami, iš kur bus generuojamas pelnas? Pasak jo, kalbos apie ūkininkų kūrimąsi apleistuose regionuose ir jaunų ūkininkų rėmimą skamba gražiai, tik, deja, realybė šiek tiek kitokia. Jis mano, kad tik masto ekonomija ir pridėtine vertė gali ištempti ūkius – juk Lietuvos žemės ūkis turi konkuruoti ne tik Europos, bet ir viso pasaulio rinkose. Skeptiškai į ministerijos viziją žiūri ir ekonomistai. Indrė Genytė-Pikčienė, „Luminor“ vyriausioji analitikė, teigia, kad parama turėtų būti kreipiama į efektyvios veiklos siekiančius ūkius ir jų skatinimą, suteikiant galimybę stambėti ir modernizuotis. Anot jos, lėšos turėtų būti nukreiptos į techninius dalykus – tokius kaip modernizacija ar technologinės investicijos. Tai mažiems ar vidutiniams ūkiams padėtų įgauti mastą, plėstis ir veikti efektyviai.

VŽ nuomone, teorinių vizijų kūrėjams būtų verta įsiklausyti į kritines realistų pastabas: laikmetis diktuoja savas taisykles – urbanizacija bloškia šalin iliuzines svajones. Tikslas turėtų būti ūkiai, galintys patys save išlaikyti, – kad ir iš kokio kampo žvelgtume, žemės ūkis yra ekonominė veikla, tad ji turi būti efektyvi ir pelninga.